Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Leonas Grigalius (Grigas, Hrehoras) Antanas Oginskis (1654 / 1655 – 1709-10-17)


 

Leonas Grigalius (Grigas, Hrehoras) Antanas Oginskis  – vienas žymiausių XVII a. pab.–XVIII a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karinių ir politinių veikėjų. Jis – Polocko vaivados Jono Jackaus Oginskio (gimė apie 1625 m., mirė 1684 m.) ir jo pirmosios žmonos Onos Semaškaitės antrasis sūnus, tikrasis Mikalojaus Pranciškaus ir Leono Kazimiero Oginskių brolis bei netikras Kazimiero Dominyko Oginskio brolis. Darius Vilimas publikacijoje „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų pareigūnai XVI–XVII a.“

M.Paknys rašo: „Galima teigti, kad Oginskių giminės iškilimą nulėmė sėkminga kunigaikščio Motiejaus (Vilniaus tijūno) ir jo palikuonių, ypač Bogdano Marcijono, karjera XVI a. antroje pusėje ir XVII a. pradžioje. Po Bogdano Marcijono Oginskio, Trakų pakamario, kuriuo buvo 45 metus (1580–1625), kitų kartų Oginskiai pateko tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorių ir pavietų pareigūnais būdavo tik jaunystėje, „pakeliui“ į aukštesnius valstybės carinės administracijos pareigūnų postus. Mūsų aptariamo XVII a. pabaigoje Oginskiai valdančiajame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės elite turėjo 6 atstovus – 2 senatorius ir ministrus bei 4 centrinius dignitorius (iki 1697 m. karaliaus elekcijos. Tuo metu jie priskirtini prie įtakingiausių krašto giminių (po Sapiegų). [1] Įdomus tas faktas, kad Oginskiai jau XVII a. pirmoje garsėjo kaip bažnytiniai mecenatai. [2].

Su G. A. Oginskių vardu siejamas Oginskių giminės didžiausias ekonominės ir politinės galios iškilimas XVII amžiuje. Vėliau, vykstant ginčams ir kovoms su Sapiegomis, Oginskių ekonominis pajėgumas ir politinė įtaka LDM ėmė mažėti.

G. A. Oginskis 1698 m. birželio 23 d. Raseiniuose buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu (šias pareigas ėjo iki 1709 m.). Nuo 1703 m. lapkričio 20 d. iki 1709 m. ėjo Lietuvos lauko etmono pareigas, o 1709 m. jis buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu, kaip tačiau tais pačiais metais mirė. Labiausiai pagarsėjo XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare. Jame aktyviai dalyvavo visa Oginskių giminė. G. A. Oginskis  buvo Lietuvos respublikonų vadas, Valkininkų konfederacijos, nukreiptos prieš Sapiegų įsigalėjimą ATR, narys, antisapieginės opozicijos, kovojusios prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę, vadas. [3] Su kitais bendraminčiais suorganizavo LDK generalinę konfederaciją.

Jis itin pasižymėjo 1700 m. lapkričio 18 d. prie Lieponių vykusiame Valkininkų mūšyje, kurio metu jungtinės lietuvių, žemaičių ir Livonijos (Inflianto) pajėgos nugalėjo reguliariąją totorių samdinių remiamą Sapiegų kariuomenę. Tuo laikotarpiu Lietuvos didikų vidaus nesutarimais pasinaudojo Švedija – ji be didelių nuostolių užėmė Livoniją ir Šiaurės Lietuvą.

G. A. Oginskis palaikė artimus ryšius su Rusijos caru Petru I. Po 1700 m. suartėjo su ATR karaliumi Augustu II ir tapo savotišku mažuoju Lietuvos karaliuku.

1703 m. kovo mėnesį, remiamas rusų dalinių, apgulė Biržų pilį ir atėmė ją iš švedų. 1704 m. rugsėjo 14 d. švedai vėl paėmė Biržų pilį ir generolo G. Levenhaupto įsakymu ją susprogdino.

XVIII a. pradžioje įsigijo Veisiejus. Šiame miestelyje karališkasis dvaras buvo jau XV amžiuje. Jį  didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. buvo pavedęs valdyti savo vėliavininkui J. Glinskiui. Vėliau Veisiejai perėjo Masalskių nuosavybėn. Lietuvos etmonas V. Masalskis XVIII a. pabaigoje Veisiejuose pastatė rūmus. Iš jų iki mūsų laikų išliko tik vienas jų fligelis. 2000 m. šiame pastate įsikūrė Veisiejų regioninio parko direkcija. 2013 m. pradėti buvusio Veisiejų dvaro sodybos restauravimo darbai.  

Veisiejų dvaro parkas, įrengtas šalia rūmų, yra vienas seniausių Lietuvoje. XIX a. dvaras priklausė kunigaikščiams Oginskiams. Jie rekonstravo dvaro parką. Tuo metu jis tapo peizažiniu. XX a. viduryje šis parkas užėmė 17,5 hektarų. Šiuo metu jis gražiai tvarkomas ir yra tiek miesto gyventojų, tiek jų svečių mėgstama poilsio ir laisvalaikio praleidimo vieta. 1998 m. parke pastatytas paminklas tarptautinės esperanto kalbos kūrėjui L. L. Zamenhofui.

1724 m. G. A. Oginskis Veisiejų dvarą užrašė seseriai Pranciškai Oginskaitei, ištekėjusiai už Mykolo Juozapo Masalskio. 1794 m. Veisiejus nusipirko Matas Zinevas. Po jo mirties dvarą valdė Viktorija Oginskaitė-Ziniavienė. Ji XVIII a. 7-ajame dešimtmetyje Veisiejuose pradėjo statyti mūrinę katalikų bažnyčią, kuri užbaigta 1817 m. ir čia stovi iki šiol. Viktorijai mirus, Veisiejų dvaras atiteko Amelijai Oginskaitei-Valavičienei.

G. A. Oginskis buvo vedęs Premyšlio stalininko Jurgio Krasickio našlę Teofilę Čartoriskytę iš Lenkijos Čartoriskių giminės. Šioje santuokoje, kaip nurodo D. Vilimas [4], turėjo du sūnus: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininką Joną (mirė 1710 m.) ir Kazimierą Marcijoną, bei 3 dukteris: Elžbietą, pirmąkart ištekėjusią už Šeduvos tijūno Kazimiero Gedgaudo, antrąkart – už Mykolo Antano Puzynos, Tryškių ir Šilėnų seniūno, Anielę, Breslaujos seniūno Felikso Paryso žmoną, ir Eufroziniją, Vileikos seniūno Petro Paco žmoną.

Garsėjo kaip didelis muzikos gerbėjas. G. A. Oginskis savo dvare turėjo orkestrą. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai globojo muzikus ir muzikantus.

Mirė Grigalius (Grigas, Hrehoras) Antanas Oginskis (1709 m. spalio 17 / 28 d. Liubline.

 
1. Vilimas D., Ten pat, p. 29, 31.
2. M. Paknys, p. 177–178.
3. G. Sliesoriūnas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 m., p. 93–95, 278–279.
4. Vilimas D., p. 27.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija