Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Eilieraštē
 
Gėrdėnis Aleksėndra
Luopiši sopoujint’
Neriek, mažilieli, neriek!
Vėsė vėsė tavi mīlem.
Nogarelė tau pakasuom,
Traškanelės tau iššloustuom.
 
Nieka nu tavės mes neprašuom –
Tiktā nezīsk, tiktā nepīk!
Kuošiu skaniū tau privėrsem
I putrieliu dėdlē baltū.
 
Siaustovelės švarē švarē
Tau išplausem ir išskalpsem
Moilās brongēs, kriautovėnēs,
Baltuoms kleva koltoveliems.
 
To tik auk, bet neskubiedams:
Vākū dėdlē trumpas dėinas!
Nepajusi, kāp anuos pralieks,
Vuo jau atgal neparlieks.
 
2004-08-26

Mienesėi tekont
 
Mienou kėlst – tuoks mėnks, išblokės,
Grīžolė ratā praded soktėis.
Parein tetė tėisiau par žardėina
Su apnarslio baltuo runkuo.
 
Pėivuosė lėka pavargės Raudāsis:
Žvaizdės, mienou anam nerūp,
Dā priš saulė i darbus stuojėis,
Kerp tik žuolės kap su cėpkuoms.
 
Rasa ėlga – minkšta žuolie, 
Lingvi kėrptė i sukūsnuotė.
Aklē jau užmėga, tik koisē
Tēvā gėid – net ausis spėng.
 
Longė žiuburīs usīdeg,
Rudis linksmos īšlek prīšās –
Tetė, nuspīrės unt pamata klumpius,
Puo pončiakuoms ženg i prīvenė.
 
Vilniou, 2004-09-20

 

Mamā
 
Mamālė brungi! Dielkuo sapnūsė
Dėdlē mažā terokoujīs?
Vės nušėlusi dirbi, lėki
Tomsė koskelė kvietkouto.
 
Gal mes tamstā buvuom gīvā
Pakīriejė, širdi uždevė?
Gal tū darbū begaliniu
Negali nie tėn pabėngtė?
 
Kartās sapnie tuoki rimta
Suki kastini, vėrdi pėitus,
Kartās su ousėnēs naštēs
Nėši undini iš šaltenė.
 
Vuo tonkiausē – lėnus vėrpi:
Sokās kalvarats bildiedams,
Sparnā lek geltuonā pėlkė,
Sning aplinkou smolkė spalē.
 
Užkrimt unt šėrdėis kap akmou:
Tėik padietė nuoriečiuo tamstā!
Tik ka ronkas tuos – kap medē,
Kuojės smagės – kap švėnėnės.
 
Pailsiek, pasirokoukev!
Kuo tėik, mamulieli, skubi?
Gal tėi siūlā – mūsa gīvenėms
Lek i pabonga kap i špoulė?
 
Jug žėnā: je mes išnīksem,
Puo velieno atsigolsem –
Niekumet nebsusitėksem.
Juokiūsė kraštūsė, juokiūsė sapnūsė.
 
Vilniou, 2004-09-14

 

* * *
Kapūsė pušis – tēvas, aukštas,
Bėrst unt žemės švėisės skojės.
Unt žėidū krimt, unt pamėnkla,
Klaus: „A gerā tau tėn gėlėi?
Kėitas lėntas a nespaud tėn?
Puodėškēlė gal jau supliekusi?
A gīvūju nepasilgsti?
A sapnouji kartās mumis?
A beatmini tus takus,
Lėptus, vėrpunčius par upi,
Kor pravākščiuojē tėik metu
Su grieblēs, su dalgēs švėtrēs?“
 
Nie mažiausė iš tėn balsa –
Gali kriuoktė, maldautė kėik nuori.
Tiktā pušis – tēvas, aukštas –
Švėisės skojės ber unt krīžiaus.
 
2004-08-23. Daubarē

 

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija