Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Ten, kur laikas matuojamas skambučiais
 
Margarita Gaubytė
 
Daugelyje Europos valstybių kultūros plėtros politikos programose prioritetai teikiami istoriškai susiformavusių regionų tradicinės kultūros, taip pat ir regionų kalbų (tarmių) puoselėjimui. Susipažinus su latvių, estų, lenkų patirtimi regionų kalbų (taip pat ir tarmių) puoselėjimo srityje, Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ ir Žemaičių kultūros draugijos informacinio centro nariams kilo idėja 2002 m. pavasarį surengti Žemaitijos regiono mokytojų konferenciją (vyko balandžio 6-7 dienomis Skuode ir Varniuose). Pirmiausia reikėjo išsiaiškinti visuomenės požiūrį į žemaičių kalbos (tarmės), regiono etninės kultūros dėstymo tikslingumą ir galimybes Žemaitijos bendrojo lavinimo mokyklose. Tam buvo parengtos anketos mokytojams ir mokiniams, kurių pagrindiniu objektu pasirinkta žemaičių kalba.
Anketas sudarė du blokai klausimų. Pirmoji grupė susijusi su dabartine žemaičių kalbos (tarmės) situacija mokyklose, antrojoje siekta išsiaiškinti požiūrį į galimą žemaičių kalbos (tarmės) mokymo įtraukimą į bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programas. Apklausos metu subjektyvumo neišvengta – kartais iš anketų matyti respondentų nesavarankiškumas atsakant į klausimus, kai kur labai ryški mokytojų įtaka formuojant mokinių atsakymus.
Apklausa vyko 2001 gruodžio-2002 kovo mėnesiais. Sulaukta apie 3000 anketų (~2500 mokinių ir ~500 mokytojų). Aktyviausiai apklausoje dalyvavo Telšių, Mažeikių ir Skuodo mokyklos. Tai pirma panašaus pobūdžio apklausa. Jos rezultatai jau leidžia daryti ir tam tikras išvadas analizuojama tema.
 
Mokinių anketos
 
Anketų duomenys rodo, kad didžioji dalis regione gyvenančių mokyklinio amžiaus vaikų save laiko žemaičiais (80 proc.) ir moka kalbėti žemaitiškai (~70 proc.). Su draugais (60 proc.) ir tėvais (~70 proc) daugiausia vaikų bendrauja būtent šia kalba. Kiek kitokia situacija mokykloje. Pastebėta, kad su mokytojais didžioji dalis vaikų kalba bendrine lietuvių kalba, o jeigu žemaitiškai – tai tik ne mokykloje. Iš mokytojų anketų matyti, kad žemaitiškai moka kalbėti 80 proc. apklaustų regiono mokytojų. Iš jų 60 proc. su kolegomis ir mokiniais bendrauja būtent šia kalba. Vadinasi, mokykla yra ta vieta, kur ryškiausiai bendraujama dvejopai – bendrine lietuvių kalba (ji mokykloje yra dominuojanti) ir žemaitiškai (~30 proc. mano, kad žemaičių kalba mokykloje truputį diskriminuojama). Namuose ir už mokyklos ribų dominuoja žemaičių kalba.
Kiek kitokia žemaičių kalbos (tarmės) situacija mokymo procese. 38 proc. moksleivių atsakė, kad jų mokyklose yra mokytojų, vedančių pamokas žemaitiškai. Paklausus vaikų, ar būtų galima kai kurių dalykų mokykloje mokyti žemaitiškai, ne atsakė 70 procentų respondentų ir tik maža dalis nurodė, kad darbus, muziką, geografiją, istoriją ir kt. dalykus bei užklasinę veiklą mokytojas galėtų vesti žemaitiškai. Taip, matyt, yra dėl mokyklose nusistovėjusios tradicijos visus dalykus mokyti bendrine lietuvių kalba – kitokia galimybė tiesiog nebeįsivaizduojama. Yra net tokių paauglių, kurie mano, kad žemaičių kalba jiems gali trukdyti įsisavinti dalyko žinias ar „siekti karjeros“, aukštesnio išsilavinimo.
Skaityti ir rašyti žemaitiškai norėtų išmokti pusė atsakiusiųjų, tačiau norinčių lankyti žemaičių kalbos pamokas buvo mažiau (~ 40 proc.). Didžioji dalis atsakiusių taip (~80 proc.) lankytų pasirenkamas pamokas. Tėvų nuomonė (į anketą buvo įtrauktas klausimas tėvams, tačiau šių atsakymų labai objektyviais nereikėtų laikyti, nes manome, kad dalis mokinių tėvų nuomonės nepasiteiravo ir atsakė savo nuožiūra) daug skeptiškesnė: ~40 proc. mano, kad nieko šioje srityje mokyklose nereikėtų daryti, ~ 20 proc. respondentų pasisakė už žemaičių kalbos fakultatyvą, tiek pat už integruotą mokymą, 5 proc. sutiktų, kad jų vaikai lankytų privalomas žemaičių kalbos pamokas.
Apie Žemaitiją mokykloje vaikai mano sužiną: truputį ~70 proc., daug ~30 procentų. Mokiniai dažniausiai nurodė, kad daugiausiai tokių žinių jie gauna per lietuvių kalbos, istorijos pamokas, būreliuose bei užklasinėje veikloje. Iš anketų akivaizdžiai matyti, kuriose mokyklose ir kokie mokytojai labiausiai dirba šioje srityje. Pastebėta, kad kalba tarsi atskiriama nuo visos etnokultūros, kur visas dėmesys sutelkiamas tik į papročius, tradicijas.
Itin verčia susimąstyti anketų pabaigoje parašytos mokinių mintys, pastabos, išryškinančios, kokioms vertybėms mokyklose šiandien skiriama daugiausiai dėmesio, kokio brandumo piliečius suformuoja šeima, mokykla, visuomenė.
 
Mokytojų anketos
 
Didžioji dalis Žemaitijos pedagogų moka kalbėti žemaitiškai (~80 proc.) ir yra kilę iš to krašto. Tai tikrai gera sąlyga žemaičių kalbą ir kultūrą integruoti į mokomąjį procesą, tačiau pačių mokytojų požiūris į tai kiek kitoks. Prieš tai, kad būtų mokoma rašyti ir skaityti žemaitiškai, nusiteikę ~60 proc. pedagogų (daugiausia lituanistai). Baiminamasi, kad suprastės lietuvių kalbos įgūdžiai ir t.t. Kitas argumentas: žemaičių kalba vis dar pakankamai gyva buityje, todėl jos mokyti nesą jokio reikalo. Pradinių klasių mokytojai anketose dažnai pastebi, kad vaikai, tik ką pradėję lankyti mokyklą, labai vaizdžiai moka pasakoti savo tarme, o to paties rezultato pasiekti jiems bendraujant bendrine lietuvių kalba nepavyksta – ji mokinų lūpose yra skurdesnė. Kai ši kalba pradeda dominuoti pamokose, nukenčia žemaičių vaikų kalbos turtingumas. Tai rodo, kad reikia ieškoti sprendimų, kurti metodiką, kad tarp tarmės ir bendrinės lietuvių kalbos neatsirastų takoskyra.
Per apklausą išryškėjo tai, kad vaikai gerai nežino, kas yra bendrinė lietuvių kalba ir lietuvių kalbos tarmės, kokios yra kalbos ir tarmės funkcijos. Daugelyje mokinių anketų tapatinama bendrinė lietuvių kalba ir kalbėjimas aukštaitiškai („kalbėdami aukštaitiškai vaikai nori pasimaivyti“ arba „daugelis gėdisi žemaičių kalbos, todėl kalba aukštaitiškai“).
Palankiai žiūrintys į žemaičių kalbos mokymą mokyklose mokytojai linkę rinktis žemaičių kalbos papildomas pamokas (fakultatyvus) (~75 proc.). Dalis jų mano, kad šiuos užsiėmimus turėtų lankyti vyresniųjų klasių mokiniai (~40 proc), o ~ 30 proc., kad visi moksleiviai. Ne vienas pedagogas anketose kelia metodikos, tam dalykui skirtų valandų, mokinių didelio užimtumo problemas.
Anketos rodo, kad vaikai mokykloje nemažai sužino apie savo regioną, tačiau didžioji dalis norėtų gauti kur kas daugiau žinių. 85 proc. mokytojų atsakė, kad per pamokas užsimena, o 50 proc. yra rengę pamokas apie Žemaitiją. Tačiau į klausimą, ar mokytojas turi pakankamai žinių, kad galėtų dėstyti žemaičių kalbą, istoriją, etnokultūrą, taip atsakė tik 5 proc., truputį – 35 proc., o ne – 60 proc. respondentų. Tai rodo nepakankamą mokytojų kvalifikaciją šioje srityje.
Anketų duomenys parodė, kad mokytojai dažnai yra gana pasyvūs, nelinkę savarankiškai ieškoti naujesnės, įdomesnės medžiagos, skirtos mokomajam procesui paįvairinti. Iniciatyva daugeliui svetima, vis dar laukiama nurodymų „iš viršaus“. Pavyzdžiui, į klausimą, ar trūksta mokykloje medžiagos, literatūros ir kitų priemonių tam, kad būtų galima vaikus geriau supažindinti su regionu, pusė respondentų atsakė taip, kita pusė – ne. Įdomiausia, kad dalis mokytojų iš tos pačios mokyklos rašo, kad tokios medžiagos jų mokykloje iš viso nėra, kiti tvirtina, kad jos apstu...
Žemaičių kalbos dėstymo mokykloje programą, reikalui esant, šiuo metu imtųsi rengti 5 proc. respondentų.
Anketa buvo akstinas mokytojams pagalvoti apie Žemaitijos kultūroje glūdinčių vertybių, ypatingai žemaičių kalbos vietą mokykloje. Iš atsakymų matyti, kad mokytojai stabtelėjo ties aptartais klausimais ir bandė suformuluoti savo požiūrį šia tema. Tačiau jie, švietimo reformos jau gana nualinti, kiek ir pabijojo naujesnio požiūrio, naujos iniciatyvos. Anketose pateiktas klausimas dėl žemaičių kalbos (tarmės) dėstymo mokyklose – Lietuvoje naujovė. Regionų kalbų dėstymo praktika užsienio šalyse taip pat daugeliui mūsų pedagogų vis dar neatrasta žemė – tik 25 proc. respondentų apie tai buvo ką nors girdėję.
 
***
Tikimės, kad apklausa paskatins tolesnius tyrimus, susijusius su regionų etninės kultūros ir regionų kalbų dėstymu Respublikos mokyklose, suburs Žemaitijos ir kitų regionų mokytojus bendram mūsų valstybei taip reikalingam darbui.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija