Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis (1784–1842)


LDK karinis ir politinis veikėjas, Napoleono kampanijų 1912–1914 m. bei 1830–1831 m. sukilimo dalyvis Gabrielius Juozapas Andrius Oginskis buvo kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sesers Juzefos Oginskytės-Oginskienės (g. 1774 m.) ir Darsūniškio seniūno, Mūro Strėvininkų šeimininko Ignoto Oginskio (1755–1787) sūnus, Trakų vaivados Andriaus Ignoto Oginskio vaikaitis. Jis ėjo Darsūniškio seniūno pareigas, valdė Kruonio, Rudnios, Vievio, Obelių, Gabriliavos, Mlynko (prie Vievio), Loznios ir Rudnios dvarus, buvo paskutinis Mūro Strėvininkų dvaro savininkas. Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijas, esančias dabartinėje Kaišiadorių rajono teritorijoje, G. Oginskis buvo iš valstybės gavęs valdyti iki gyvos galvos. Jam dar priklausė namas bei parduotuvė Vilniuje. Pagrindinę rezidenciją buvo įsirengęs Strėvininkų dvare. 

Gimė G. Oginskis 1784 m. lapkričio 30 d., mirė 1842 m. gruodžio 15 d. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
1805 m. sukūrė šeimą – vedė Kunegundą Pliaterytę.
Studijavo Paryžiuje.

1812 m., kai prancūzų kariuomenė įžengė į Lietuvą, tikėdamasis, kad Napoleonas padės atkurti nepriklausomą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarė imperatoriaus Napoleono garbės gvardiją, kurioje kovojo Broel-Pliateriai, Chlevinskiai, Černovskiai, Jelenskiai, Laskovičiai, Lenkevičiai, Nosarževskiai, Pomarnackiai, Puzinai, Romeriai, Stravinskiai, Valavičiai, Zabielos bei daugelis kitų iš kilmingų Lietuvos kilusių karininkų, tapo jos vadu. Buvo Napoleono kariuomenės pulkininkas,  generalinio štabo narys. Ši gvardija Napoleoną lydėjo iki pat Maskvos ir atgal. G. Oginskis už nuopelnas buvo apdovanotas Garbės Legiono ordinu. 1813 m. G. Oginskis dalyvavo mūšiuose buvusio Žiežmarių seniūno Juozapo Poniatovskio korpuso sudėtyje, 1814 m. – kampanijose Vokietijoje ir Prancūzijoje.

1814 m. kartu su žmona grįžęs į Lietuva, šeimininkavo dvaruose, rūpinosi švietimo reikalais provincijose, savo dvaruose įsteigė liaudies mokyklų.

1816 m. tapo Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmininku.
1816–1821 m. pastatė naują Vievio katalikų bažnyčią (jai susenus, 1859 m. buvo pastatyta nauja).

1818 m. buvo vienas iš Tado (Tadeušo) Kosciuškos paminklo Vilniuje statybos iniciatorių.

Gabrielius Oginskis pasižymėjo ir kaip aktyvus masonų ložės „Uolusis lietuvis“ (1816–1822) narys. Jis buvo  pirmasis Lietuvos provincijos ložės „Tobuloji vienybė“ prižiūrėtojas.

1818 m. lapkričio 23 d. G. Oginskis Kruonio dvarą, Darsūniškio ir Vaiguvos seniūnijas išnuomojo buvusiam Lenkijos kariuomenės kapitonui bajorui Karoliui Nelavickiui. Tuo metu Kruonio dvaro sodybą sudarė keliolika medinių menkos vertės pastatų ir mūrinių Oginskių rūmų griuvėsiai.
1828 m. G. Oginskis Mūro Strėvininkuose įsteigė tekstilės audimo ir drobės balinimo fabriką (manufaktūrą). Fabrikas veikė dviejų aukštų mūriniame pastate. Čia buvo 62 staklės. 31 naudota audžiant drobinius audeklus, o kitos (taip pat 31) – medvilninius. Žaliava medvilniniams audiniams buvo atsivežama iš Didžiosios Britanijos, o linus ir lininius siūlus Oginskiai pirkdavo Lietuvoje. Manufaktūroje dirbo daugiau negu pusantro šimto žmonių: 60 verpėjų, 30 siūlų vyniotojų, 62 audėjai (berniukai) prie staklių. Vykdant balinimo darbus papildomai dar buvo naudojamasi ir arklių jėga.
Audimo darbus prižiūrėjo iš Škotijos dirbti į Mūro Strėvininkus Oginskių pakviestas audėjas Jonas Garvisas ir jų sūnus, o balinimo darbus – balinimo meistras Robertsonas.
Gabrieliaus Oginskio laikais Mūro Strėvininkai stipriai išaugo. 1836 m. Strėvininkų dvaro inventoriuje nurodyta, kad dvarą sudaro 2 miesteliai, 4 palivarkai, 19 kaimų ir 20 užusienių. Tuo metu dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, dengti čerpėmis. Pirmame aukšte buvo 20, antrame aukšte – 12 įvairaus dydžio kambarių. Juos puošė ąžuolinis ir pušinis parketas, baltų koklių krosnys. Viena iš krosnių buvo padaryta iš geltono ir juodo marmuro. Rūmų sienos buvo tinkuotos, dažytos, o karnizai ir lubos – daugiausia tapytos.

Netoli rūmų, kairėje jų pusėje, stovėjo dviejų aukštų fabriko pastatas. O dešinėje – taip pat dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuriame buvo įrengti sandėliai ir patalpos arklininkams.

Dvaro centrą juosė angliško stiliaus sodas. Už jo ėjo kelias, prie kurio stovėjo 28 mūriniai ir mediniai pastatai, buvo įrengtas dar vienas sodas, kuris garsėjo augalų įvairove. Čia buvo trys liepų alėjos, du tvenkiniai.
Strėvininkų palivarke veikė spirito varykla. Jai vanduo buvo tiekiamas iš Martiniškių palivarko.

Gabrielius Oginskis pagarsėjo ir kaip vienas iš 1830–1831 m. sukilimo vadų Lietuvoje. Sukilimo komitetas jam suteikė pulkininko laipsnį ir 1831 m. balandžio 1 d. paskyrė Trakų apskrities sukilėlių vyriausiuoju vadu (apskrities viršininku). Po kelių dienų jo būrys Žiežmariuose  susijungė
su Vincento Matuševičiaus būriu. Tada jungtiniam 600 sukilėlių daliniui, kuriame buvo ir raitininkų bei pėsčiųjų, vadovybė įsakė žygiuoti link Žaslių  ir iš ten išstumti Tuchačevskio dalinio kareivius. Puolimas nepasisekė, rusai 27 sukilėlius paėmė į nelaisvę. G. Oginskio vadovaujami sukilėliai atsitraukė į šalimais buvusį mišką, o vėliau – į Čiobiškį. Žinoma, kad tomis dienomis G. Oginskio ir Emilijos Pliaterytės vadovaujami sukilėliai apsilankė Paparčių dominikonų vienuolyne ir čia gavo prieglobstį. Vėliau, balandžio 8 d., G. Oginski, o Mauricijaus Prozoro, Antano Pušetos ir kt. vadovaujami sukilėlių būriai puolė Kauną, tačiau ir šį kartą sėkmė nuo jų nusisuko. Balandžio 17 d. sukilėlių būriai patraukė prie Vilniaus ir čia susijungė su Karolio Zaluskio, Pranciškaus Bilevičiaus ir kt. sukilėlių būriais. Kai lenkų generolo Antano Gelgaudo korpusas įžengė į Lietuvą, A. Gelgaudas G. Oginskį paskyrė Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje vicepirmininku. G. Oginskis ėjo Karo skyriaus patarėjo pareigas, rūpinosi karo krovinių tiekimu lenkų daliniams.

1831 m. birželio mėnesį, kai Lenkijos ir Lietuvos sukilėliai pralaimėjo prie Vilniaus, G. Oginskis netoli Vilniaus–Kauno vieškelio buvusiame Gabriliavos dvare (dabar Elektrėnų savivaldybės teritorijoje) sujungė 600 sukilėlių būrį su generolo Dezidero Chlapovskio. Na o kai lenkų daliniai peržengė Prūsijos sieną, G. Oginskio dalinys rugpjūčio 21 d. įsijungė į generolo Pranciškaus Rolando korpusą.

Caro pavedimu 1830 m. gruodžio 21 d. visas G. Oginskiui priklausęs turtas (Kruonio, Mūro Strėvininkų dvarai ir kt.) buvo konfiskuotas ir paimts į valstybės iždą, o Strėvininkų rūmuose įrengtos kareivinės ir karo ligoninė.

Paaiškėjus, kad sukilimas pralaimi, G. Oginskis kartu su sukilėlių būrių likučiais, savo žmona Kunegunda pasitraukė į Lenkijos karalystę.

1833 m. vasarą G. ir K. Oginskių šeima įsikūrė Prancūzijoje. Čia G. Oginskis pradėjo verstis knygrišyste. Kaip amatininkas Paryžiuje jis gerai užsirekomendavo, palaikė draugiškus ryšius  su prancūzų karaliaus dvaru (žinoma, kad karalius Liudvikas Pilypas Oginskį lankydavosi jo dirbtuvėse). G. Oginskio žmona buvo Lenkų damų labdarybės draugijos narė ir bendradarbiavo su Klementina Hofmaniene (Tanskaite).

1841 m. G. Oginskis Rusijos imperatoriaus raštiškai paprašė malonės.  Tų pačių metų balandžio 8 d. imperatorius ant jo prašymo užrašė: „pasigailėti, negrąžinant konfiskuotų dvarų ir leisti apsigyventi vidaus gubernijose, išskyrus sostinę“. Kartu caras nurodė G. Oginskio bei jo žmonos išlaikymui iki gyvos galvos mokėti po 3000 sidabro rublių iš konfiskuotų Oginskių dvarų pajamų. Tačiau vos tik G. Oginskis ir jo žmona pervažiavo Lietuvos valstybinę sieną, jie buvo suimti. G. Oginskį įkalino Vilniaus kalėjime. Čia jis praleido 11 mėnesių. Išėjęs į laisvę ilgai ja nesidžiaugė – mirė 1842 m. gruodžio 26 dieną. Buvo palaidotas viename iš Vilniaus Rasų kapinių kolumbariumų. Iš čia mirusiųjų palaikai vėliau buvo perkelti į du bendrus kapus. Kuriame iš jų ilsisi G. Oginskis, nežinoma.

G. Oginskio žmona mirė 1865 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, būdama 82 metų amžiaus. G. ir K. Oginskiai vaikų neturėjo.

Kunigaikščiams Oginskiams priklausę Mūro Strėvininkų rūmai po 1863 m. sukilimo buvo paversti kareivinėmis (čia įkurdinti kazokai). 1936 m. rūmuose pradėjo veikti invalidų namai, dabar čia veikia pensionatas.

Literatūra ir šaltiniai:
1. Dundulis B, Lietuva Napoleono agresijos metais (1807–1812), Vilnius, 1981, p. 107.
2. Giunterytė Puzinienė G, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, Vilnius, 2005, p. 293.
3. Kaišiadorių enciklopedija, https://www.google.lt/#q=Kai%C5%A1iadori%C5%B3+enciklopedija+
4. Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys, Kaunas: UAB „Neolitas“, 2009, p. 111.
5. Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991, p. 192.
6. Kozlowski E., „Ogiński Gabriel Józef Andrzej“, Polski słownik biograficzny, Krakόw, 1978, t. 23/3, s. 602–603.
7. Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 381, ap. 24, b. 8911, l. 47, Vilniaus gubernijos, Kauno apskrities gyvenviečių, konfiskuotų pagal 1830 m. gruodžio 21 d. Aukščiausiojo įsaką, žiniaraštis,  1832 m. vasario 10 d.; l. 653–655. Vilniaus karo gubernatoriaus ir Gardino, Baltstogės, Minsko   generalgubernatoriaus valdybos raštas Vilniaus gubernijos valdybai. 1841 m. balandžio 23 d.
8.
Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 515, ap. 3, b. 37, l. 117.
9. „Ogiński Gabriel Józef “, Wielka encyklopedia PWN, Warszawa, 2003, t. 19, s.  377.
10. Sliesoriūnas F., 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 1974, p. 154.

Parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija