Nuo Šatrijos iki Fudzijamos
 
Šių metų kovo 8 d. sukako 65 metai, kai Naujikuose (Telšių r.) gimė rašytojas, keliautojas, kultūros istorikas, Rytų kraštų kultūrų, Lietuvos-Rytų kultūrų ryšių ir sąveikų tyrinėtojas istorijos mokslų daktaras Romualdas Neimantas. Ta proga spausdiname pokalbį su juo. Kalbėjosi ir spaudai parengė Marius Masiulis.
 
– Kas tie Rytai, kuriems Jūs atidavėte visą savo gyvenimą? Kuo jie skiriasi nuo Vakarų, su kuriais bendradarbiaujame atkūrę nepriklausomybę ir dar aktyviau bendradarbiausime Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare?
– Rytai, kitaip Orientas, kaip geografinė sąvoka atsirado senovės Graikijoje, kai jos piliečiai, pirmiausia pirkliai, o vėliau ir filosofai, menininkai, ėmė domėtis kraštais į rytus nuo Viduržemio jūros.
Viduramžiais Rytų kraštais imta vadinti visą Aziją, Šiaurės Afriką, kurią VII–XII a. paveikė Arabijoje atsiradęs islamas.
Rytai, arba Orientas, nėra vienalytė visuma. Šiame regione galime išskirti daugybę skirtingų kultūrų, civilizacijų, kurios per daugelį tūkstančių metų susiformavo, klestėjo, o vėliau išnyko. Priminsiu tiktai milžinišką poveikį žmonijos progresui turėjusias senovės Egipto, senovės Mesopotamijos (šumerų, akadų, babiloniečių, asirų), senovės Persijos kultūras, iki šiol amžių tradicijas išsaugojusias Kinijos, Indijos, Japonijos, kitas kultūras.
Nuo Vakarų civilizacijos, kuriai priskiriama Europa, taip pat Šiaurės Amerika, Australija, kur apsigyveno milijonai išeivių iš Europos, ir kurios ištakų ieškome senovės Kretos, Graikijos, Romos kultūrose, Rytai skiriasi dvasios ir materijos santykiu.
Vakarų civilizacija labiau racionali, pirmenybę teikia Protui, empiriniam Pažinimui, o Rytai į pirmą vietą iškelia Jausmus, Intuiciją, Meditaciją. Kaip tik todėl Rytams būdingas mistiškumas, magija, visa tai, ką mes, Vakarų civilizacijos atstovai, vadiname egzotiškumu.
– Visas pasaulis domisi Rytais, o mes ar turime Rytų tyrinėjimo tradicijas? Ką galite paminėti iš žemaičių, kurie domėjosi Rytais? Papasakokite apie žemaičius keliautojus, žymiausius Rytų šalių kultūros tyrinėtojus.
– Dar ankstyvosios Antikos laikais (XIII a. pr. Kr., o gal ir dar anksčiau) žmonės, gyvenę Kretoje, Kipre, kitose Viduržemio jūros salose, Peleponeso, Apeninų pusiasaliuose, pietų Balkanuose, ėmė domėtis kraštais į rytus nuo Viduržemio jūros. Juos traukė noras įsigyti smilkalų, kvapniųjų aliejų, aukso, brangakmenių, kitų egzotiškų dalykų, kurie patekdavo į Antikos kraštus Didžiuoju Šilko keliu iš Kinijos, Smilkalų keliu iš Indijos, Aukso keliu iš Juodosios Afrikos per Sacharos dykumą ir kt.
Ypač intensyvūs kontaktai tarp Rytų kraštų ir Antikos šalių užsimezgė helenizmo laikais – IV a. prieš Kr., kai to meto Graikijos valdovas Aleksandras Makedonietis užkariavo teritorijas iki pat Indijos. Didžiojo karo žygio metu įvyko neregėtas Rytų ir Vakarų kultūrų susimaišymas. Pasekmės jaučiamos iki šiol. Mat į žygį traukė ne tik kareiviai, bet ir pirkliai, mokslininkai, filosofai, menininkai.
Jie suformavo orientalistiką (lot. orientalis – rytų šalies) – kompleksinę mokslo šaką, tiriančią Rytų (Azijos ir Š. Afrikos) šalių gamtą, ekonomiką, istoriją, Rytų tautų buitį, kalbas, literatūrą, meną, religiją, filosofiją. Prieš pusantro šimto metų orientalistika suskilo į atskiras šakas: indologiją, arabistiką, tiurkologiją, japonistiką, egiptologiją ir kt. Per ilgą laiką sukauptas milžiniškas, nepaprastai turiningas žinių lobynas apie jau išnykusias ir gyvas Rytų civilizacijas, kurių pažinimui žmonės skiria visą gyvenimą.
Lietuvoje orientalistika ėmė vystytis XVI a. Jai pradžią padarė pirmieji keliautojai iš Lietuvos, apsilankę Rytų šalyse, o po to paskelbę savo įspūdžius. Tarp jų Radvila Našlaitėlis, pirmasis europietis, naujaisiais laikais (XVI a.) apsilankęs Egipte, išleidęs knygą apie savo kelionę, kuri sukėlė sensaciją Europoje.
Jau XVII a. į Rytus leidosi lietuviai misionieriai, dirbę Indijoje, Kinijoje, kitose Rytų šalyse. Ypač išgarsėjo jėzuitas Andrius Rudamina, pirmasis iš Lietuvos dirbęs Indijoje, Kinijoje.
Nuo pat įkūrimo (XVI a.) Vilniaus universitetas tapo europiniu orientalistikos centru. Jame dėstytos hebrajų, arabų, persų, kitos Rytų kalbos, rašyti veikalai apie Rytų šalių gamtą, geografiją, kultūrą. Ištisas būrys Vilniaus universiteto auklėtinių XIX a. pradžioje tapo garsiais orienalistais. Tarp jų arabistai J. Senkovskis, V. Miunichas, budologas J. Kovalevskis ir kt.
Naują impulsą domėtis Rytais Lietuvoje suteikė XIX a. pirmoje pusėje lingvistų išvada, kad lietuvių kalba, kaip nė viena kita kalba Europoje, artima šiaurės Indijos kalbai sanskritui. Paplito hipotezės apie lietuvių kilmę iš Indijos.
Tarpukaryje oriantalistika garsėjo Kauno universitetas, kur buvo dėstomas sanskritas, skaitytas egiptologijos kursas, veikė mitologijos katedra. Tarp profesionalių orientalistų išgarsėjo egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Keliautojai M. Šalčius ir A. Poška surengė kelionę po Rytų šalis ir ją aprašė savo kelionių serialuose. Po II pasaulinio karo sanskritas buvo dėstomas Vilniaus universitete.
Atkūrus nepriklausomybę, orientalistika Lietuvoje išplito. Rytų kalbos dėstomos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetuose, rengiami moksliniai darbai, daugiau keliautojų į Rytus, daugiau leidžiama originalių knygų apie Rytus.
Savo indėlį į lietuviškąją orientalistiką įnešė ir žemaičiai. Mano sukauptoje kartotekoje esama daug įsimintinų pavardžių. Paminėsiu tik keletą pačių reikšmingiausių žmonių, kurie turėjo didelės įtakos vystant lietuviškąją orientalistiką.
Pirmiausia prisiminkime istoriką Simoną Daukantą (1793–1864), kuris, paveiktas lietuvių kalbos ryšio su sanskritu, neabejojo, kad lietuvių protėvių lopšys kabojo Indijoje. Jis visokeriopai ragino domėtis Indija, ten ieškoti savo kilmės šaknų. Žemaitis kunigas Motiejus Gustaitis (1870–1927) pirmasis tarp žemaičių apgynė orientalistinę disertaciją – apie poeto Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetus“. Žemaitis filosofas Ramūnas Bytautas (1886–1915), analizuodamas individo santykius su tauta, bene pirmasis Lietuvoje susidomėjo indų filosofija. Mums nepaprastai įdomus visuomenės veikėjo Jono Šliūpo (1861–1944) palikimas. Jis parašė veikalą „Lietuvių pratėviai Mažojoje Azijoje“ (1899), kuriame kartu su J. Basanavičiumi, S. Daukantu vystė hipotezę apie lietuvių kilmę iš Indijos. Jo nuomone, lietuvių protėvių kelias ėjo per Mažąją Aziją, Balkanus, ten gyvenusius mums giminingus hetitus, trakus, prygus. Vietą lietuviškoje orientalistikoje užsitikrino Povilas Višinskis (1875–1905), kurio iniciatyva pasirodė pirmosios knygos apie Japoniją (1905). Iš naujųjų laikų žemaičių keliautojų verta paminėti Paulių Normantą, kuris jau daug metų keliauja po Himalajus, Indiją, Kiniją, Pietryčių Aziją, keliautoją, fotografą Romualdą Kęstutį Augūną, išleidusį meninių fotografijų albumus apie savo keliones po Aziją, Afriką. Tarp žemaičių poetų, kurie savo kūryboje paliko kūrinių, artimų rytietiškoms tradicijoms, minėtinas Stasys Santvaras, išleidęs rytietiško stiliaus eilėraščių rinkinį „Rubajatai“, Stasys Anglickis (1905–1999), garsiausiais Lietuvos postsimbolistas, jau savo kūrybos pradžioje išleidęs eilėraščių rinkinį „Žingsniai prie Sfinkso” (1931), kuriame ryški senovės Egipto mistinė dvasia, Jurgis Baltrušaitis (1871–1944), vertęs Nobelio premijos laureato indų poeto Rabindranato Tagorės kūrybą, parengęs spaudai jo garsųjį „Gitandžali“ (1914), poetas Vacys Reimeris, kuris už rinkinį „Prie baltojo Tadžo“ (1958) apdovanotas Indijos veikėjo Dž. Neru premija (1968). Plačiai žinomas žemaitis dailininkas scenografas Liudas Truikys (1904–1987), sukūręs įspūdingas dekoracijas scenos veikalams „Aida“, „Madam Baterflay“, kuriuose visu didingumu atsiskleidžia Rytų dvasia. Įspūdingą paveikslų ciklą apie senovės Egiptą sukūrė dailininkė Algirda Karaliūtė. Atskirai reiktų prisiminti žemaičius misionierius Rytų kraštuose: Kinijoje dirbo Petras Urbaitis (1915–1994), Antanas Perkumas (1909–1986), Japonijoje 50 metų misionieriavo Albinas Margevičius (1913–1988).
Visus žemaičius, kurie vienaip ar kitaip susiję su Rytais, sunku suminėti, juolab kad jų indėlio iki šiol niekas netyrinėjo.
– Kaip Jūs susidomėjote Rytais?
– Susidomėjau Rytais dar vaikystėje. Gimęs ir augęs Žemaitijoje, Šatrijos papėdėje, toli nuo kultūros centrų, domėjausi viskuo, kas paįvairindavo kaimo buitį. Išmokau skaityti būdamas penkerių. Iš pradžių skaičiau knygas, kurias gaudavau iš šalia gyvenusio kaimo šviesuolio (žmonės jį vadino „daraktoriumi“). Ypač mėgau arabų pasakas iš ciklo „1001 naktis“. Jas skaitydamas taip įsijausdavau, jog garsioji pasakotoja Šecherezada net prisisapnuodavo. Vėliau ėmiau skaityti kelionių, pažintines knygas apie Rytų šalis, Žiulio Verno „Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų“, „Kapitono Granto vaikai“ ir kt. Didelį įspūdį padarė lietuvių keliautojo Mato Šalčiaus serialas „Svečiuose pas 40 tautų“.
Besimokydamas Užvenčio vidurinėje mokykloje nepaprastai susidomėjau Indija, pirmiausia joga. Ją praktikavau norėdamas sveikai gyventi.
Kitaip sakant, paauglystėje stengiausi atrasti Rytus pirmiausia pačiam sau. Vis labiau domino knygos, kurios mokė tobulai gyventi. Ypač didelį poveikį padarė mokslininko I. Jefremovo knygos („Skustuvo ašmenys“, „Oikumenos krašte“ ir kt.). Norėčiau paraginti mėgstančius skaityti įsidėmėti šias knygas – patirsite didelį džiaugsmą.
Jau tapęs Vilniaus universiteto studentu, žurnalistu stengiausi savo žinias apie tolimas šalis plėsti, megzdamas kontaktus su žmonėmis iš Rytų, taip pat keliaudamas po Rytus, pirmiausia po tas šalis, kurios buvo lengvai prieinamos (Kaukazą, Vidurinę Aziją, Pavolgį, Sibirą ir kt.), o taip pat ir į anuometinio užsienio šalis, išvykdamas kaip turistas.
Kitas domėjimosi Rytais etapas susijęs su tuo, kad subrendo noras profesionaliai domėtis Rytais, pirmiausia Indija. S. Daukanto mintys apie lietuvių kilmę iš Indijos paskatino imtis disertacijos apie lietuvių-indų kultūrų ryšius. Lietuvoje nebuvo, kas galėtų tokią disertaciją priimti, todėl ją rašiau pasaulinio garso akademiniame Rytų institute Maskvoje. Studijuojant aspirantūroje atsirado daugiau galimybių aplankyti sunkiai pasiekiamas šalis – Indiją, Japoniją, Egiptą, Kiniją ir kt.
Po dešimties metų aspirantūros sėkmingai apgyniau istorijos mokslų daktaro disertaciją (1990), kuri buvo trečioji orientalistinė disertacija Lietuvos istorijoje, po V. Krėvės disertacijos apie budizmą (1913) ir M. Gustaičio apie Adomo Mickevičiaus orientalistinę kūrybą (1922).
Vis labiau kristalizavosi mano kaip mokslininko veiklos tematika. Ėmiau tyrinėti Lietuvos, įvairių Rytų šalių kultūrų ryšius ir sąveikas. Pradėjau vos ne tuščioje vietoje. Kūriau šaltinių ir istoriografinę bazę. Per keletą dešimtmečių pavyko sukaupti specializuotą kartoteką, kurioje saugoma daugiau kaip milijonas bibliografinių kortelių su įrašais ir tekstais apie Lietuvos-Rytų kultūrų ryšius. Tokia kartoteka – vienintelė pasaulyje.
Susikaupus medžiagai, panorėjau apie Rytus papasakoti kitiems Lietuvos žmonėms. Vilniuje, Kaune, Alytuje, kituose „Žinijos“ lektoriumuose perskaičiau šimtus paskaitų apie Rytus, paskelbiau publikacijų spaudoje, ėmiausi rašyti knygas apie Rytų šalis, kuriose teko apsilankyti.
– Ką iš savo darbų, kuriuose skaitytojams bandote atskleisti Rytų kultūrų unikalumą, Lietuvos-Rytų kultūrų ryšius ir sąveikas, Jūs pats labiausiai vertinate?
– Taip jau susiklostė, kad aš buvau pirmasis, kuris ėmėsi kompleksiškai tyrinėti Lietuvos-Rytų šalių kultūrų ryšius ir sąveikas, todėl daugelis iš mano paskelbtų knygų neturi analogų.
Tie, kurie ateityje gilinsis į Lietuvos ryšius su Rytais, neapseis be mano studijų „Nuo Nemuno iki Gango“, apie Lietuvos-Indijos kultūros ryšius, „Nuo Nemuno iki Nilo“, apie domėjimąsi senovės Egiptu Lietuvoje, monografija „Rytai ir Lietuva“, kuria „Minties“ leidykla pradėjo seriją „Civilizacijos metmenys“.
Gaunu daug palankių skaitytojų atsiliepimų apie mano knygą „Faraonų pėdsakais“, kurioje pasiremdamas autentiškais įspūdžiais iš kelionės po Nilo slėnį, pasakoju apie senovės Egipto kultūrą, meną.
Aukšto specialistų įvertinimo Indijoje susilaukė mano biografinė knyga apie indų filosofą, poetą, dailininką Rabindranatą Tagorę.
Jau seniai bibliografine retenybe tapo mano knyga apie prancūzų egiptologą Ž. Ž. Šampoljoną, kuris naujaisiais laikais dešifravo senovės Egipto raštą ir padėjo pamatus egiptologijai.
Džiaugiuosi, kad pavyko parengti ir išleisi net šešias knygas apie Japoniją, kurios padeda formuotis lietuviškajai japonistikai. Studijos „Nuo Nemuno iki Fudzijamos“, apie Lietuvos-Japonijos kultūrų ryšius, pasirodė du leidimai.
Man pačiam sunku įvertinti savo knygas apie įvairias Rytų šalis, juo labiau kad jų esu išleidęs daugiau kaip tris dešimtis.
– Minėjote, kad likimui lėmus Jums teko nemažai pakeliauti po tolimas egzotiškas šalis. Kas labiausiai iš tų kelionių įstrigo atmintyje?
– Į savo knygas sudėjau nemažai to, ką patyriau kelionėse. Knygą galiu rašyti tik apie tas šalis, kuriose esu buvęs.
Ne veltui sakoma, kad kiekviena knyga turi savo istoriją. Ji prasideda tada, kai knyga dar neparašyta. Antai, kaip ir kiekvieną lietuvį, taip ir mane nuo vaikystės domino gintaras. Ne tiek pats gintaras kaip mineralas, o labiau kaip prekė, kuri iš Lietuvos nukeliavo labai toli jau priešistoriniais laikais. Bet parašyti beletrizuotą istorinę dokumentinę apysaką „Gintaro kelias“ apie prekybą baltų gintaru Romos imperijos laikais (II a.) su Europos, Afrikos, Azijos tautomis paakino atsitiktinumas.
Prieš dvidešimt metų keliaudamas po Centrinę Aziją, Jenisėjaus aukštupyje, Chakasijoje, sutikau Kiustosa, sumanią mokslininkę – istorikę ir archeologę. Ji papasakojo man daug įdomaus apie savo krašto praeitį.
Kartą, sužinojusi, kad aš gyvenu prie Baltijos jūros, į susitikimą atėjo užsidėjusi gintaro karolius. Jie buvo labai seni. Kiustosa papasakojo, kad tie gintaro papuošalai susiję su jos giminės paslaptimi. Legenda sako, kad šį vėrinį dar senų senovėje prosenelės prosenelei padovanojo jos mylimasis, atvykęs nuo jūros, į kurią nakties poilsiui leidžiasi saulė.
Vieną kartą savaitraštyje „Nedelia“ perskaičiau: „Ermitažo archeologai, vadovaujami Michailo Pšenicino, prie Jenisėjaus atkasė naujosios eros pradžioje (II a.) čia gyvenusio chakasų meistro dirbtuvę, kurioje surado įvairių dirbinių, nulietų iš aukso, sidabro, bronzos, išskaptuotų iš brangių ir pusiau brangių akmenų, aptinkamų toli nuo šių vietų – Indijoje, Šri Lankoje, net Arabijoje, Šiaurės Afrikoje. Tarp kitų įdomybių dirbtuvėje aptikta romėniškų sestercijų su imperatoriaus Trajano atvaizdu.“
Ypač nustebino žinia, kad „dirbtuvėje archeologai surado pakabukų, pagamintų iš... Baltijos gintaro!“ Ir ne iš bet kokio, o pačio tauriausio – sukcinito, tos gintaro atmainos, kuri niekur kitur pasaulyje neaptinkama, tik prie Baltijos jūros! Tai man buvo didelė staigmena! Kaip mūsų gintaras pateko į tokias tolybes?
Ieškodamas atsakymo, išsiruošiau į Sankt Peterburgą. Čia susitikau Marką Podolskį. Jis patvirtino, kad rastas gintaras tikrai sukcinitas.
Stengdamasis įminti mįslę, perskaičiau kalnus knygų apie Baltijos gintarą, perverčiau daugybę pageltusių popierių archyvuose.
Jau iš anksčiau žinojau, kad nuo senų senovės gintaru buvo prekiaujama, kad už jį mūsų protėviai iš savo kaimynų gaudavo reikalingų žaliavų, pirmiausia titnago, ginklų, papuošalų, druskos...
Pasirodo, jog prekiauta ne tik su kaimynais, bet ir su labai tolimais kraštais. Anot J. Navaro, „gintaro prekyba Pabaltijyje prasidėjo jau neolite. Iš pagrindinių jo gavybos centrų, buvusių Jutlandijoje ir Rytų Pabaltijyje, taip pat Lietuvoje, gintaras plito į Vidurio, Pietų Europą ir pasiekė net Egiptą (spėjama, kad gintariniai karoliai, aptikti 3400–2400 m. pr. Kr. faraonų kapuose – Teto piramidėje,– yra iš Pabaltijo), Mažąją Aziją (H. Šlymano atkastuose Trojos griuvėsiuose Vakarų Turkijoje, Hisarliko kalvoje, rasti neabejotinai Baltijos gintaro karoliai, datuojami 3000 m. pr. Kr.), Babiloniją (Nipūras). Gintaras gerai buvo žinomas Asirijoje ir Finikijoje... Intensyvi mainų prekyba su Viduržemio jūros šalimis prasidėjo XVI a. pr. Kr. Jos pradininkai greičiausiai buvo finikiečiai, kurie, atrodo, pirmieji pasiekė Jutlandijos gintaro gavybos centrus jūrų keliu... Gintarą su inkliuzais – vabalėliais ypač vertino finikiečiai; kaip nurodo A. Račkus, tokio gintaro gabalėlį jie mainydavę į 120 kardų ir 60 durklų, tais laikais tikrai didelę vertybę.“ (Vl. Katinas. Baltijos gintaras, 1983, p. 9–11).
Mano kartotekoje kaupėsi vis daugiau ir daugiau duomenų apie Baltijos gintaro plitimą pasaulyje. Deja, apie chakasus nieko nesuradau. Tikriausiai gintaras, iš kurio buvo pagaminti Kiustosos papuošalai, į Chakasiją prie Jenisėjaus pateko per tarpininkus. Bet kaip? Juk tiesioginių prekybos kelių tarp tautų, gyvenusių prie Baltijos jūros, ir tų, kurios gyveno prie didžiosios Sibiro upės, tada dar nebuvo. O gal per Romą, per anų laikų pasaulinį civilizacijos centrą? Juk „maždaug nuo 1600 m. pr. Kr. gintaro dirbiniai plinta Graikijoje, o nuo 900 m. pr. m. e. – Romos imperijoje. Ypač daug jo rasta Po upės slėnyje ir Vidurio Italijos etruskų kapuose, Parmos provincijoje, Este, Bolonijoje, Ankonoje, Palestrinoje ir kitur. Gausu gintaro Kretos salos kupoliniuose kapuose (1600 m. pr. Kr.) ir Balkanuose.“ (Vl. Katinas. Baltijos gintaras, 1983, p. 9 –11).
„Romos versija“ vis labiau mane persekiojo. Juk būta net prekybos gintaru kelių, vedusių į Romą! Mat „gintaras buvo svarbiausioji prekė baltų genčių prekyboje su Romos imperija. Neatsitiktinai pagrindinis prekybos kelias, jungęs Romos imperiją ir Baltijos pajūrį, vadinamas „Gintaro keliu“. „Gintaro kelio“ pradžia pietuose buvo Karnuntumo (Carnuntum) miestas (šalia Vienos) Panonijoje, pasienio tvirtovė ir stambus prekybos centras. Iš Panonijos „Gintaro kelias“ per Klodzko perėją ėjo tiesiausia linija iki Baltijos jūros (maždaug per dabartinį Vroclavą iki Prosnos upės prie Kališo, toliau palei Prosną iki jos žiočių, kirto Vartą ir ėjo tiesiog iki Vislos alkūnės Osielsko apylinkėse, o iš ten – palei Vyslos žemupį iki Baltijos ir toliau pakrante į rytus, iki Sembos). Greičiausiai iš Sembos „Gintaro kelio“ atšaka ėjo Baltijos jūros pakraščiais iki vakarinių Lietuvos rajonų. Tai įrodo archeologiniai radiniai: Baltijos jūros pakraštyje, nuo Sembos iki Nemuno deltos rasta nemažai Romos monetų, emalės ir stiklo karolių, kitų romėniškų daiktų. Kad gintaro buvo išvežama labai daug, rodo kai kurie archeologiniai radiniai. Antai Lenkijoje, Vroclavo apylinkėse, rasti trys dideli gintaro lobiai (sandėliai), kurių bendras svoris apie 3000 kg.“ (M. Michelbertas. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija. Kn.: Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a., V., 1972, p. 65–70).
Be to, senovėje pirkliai traukė ne tik Gintaro keliu nuo Romos iki Baltijos ir atgal, bet ir Smilkalų keliu iš Romos į Arabiją, Indija, Šilko keliu, iš Rytų Kinijos vingiavusiu per dykumas ir kalnus į Indiją, Centrinę Aziją, siekusių Romą. O kiek dar tokių kelių kelelių būta! Tai kodėl jais, kartu su kitomis prekėmis, negalėjo judėti ir mūsų gintaras?.
Prireikė nemažai laiko, kol mintyse sudėliojau, kaip Baltijos gintaras pateko (galėjo patekti) į Chakasiją Pietų Sibire, Jenisėjaus aukštupyje. Judėti ta, o ne kita kryptimi, nuo vienos vietos į kitą skatino punktai, kur archeologai surado Baltijos gintaro ir iš jo pagamintų dirbinių. Jų radimvietės man pasirodė tarsi kilometriniai stulpai, žymėję galimą maršrutą per Europą, Šiaurės Afriką, Arabiją, Indiją, Himalajus, Kiniją.
Vėliau, palankiai susiklosčius aplinkybėms, beveik visu tuo „keliu“ nukeliavau: buvau Vidurio ir Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje – Levante, Arabijoje, Indijoje, Kinijoje, daug laiko praleidau Chakasijoje, prie Jenisėjaus. Tik po to ėmiausi plunksnos, kad papasakočiau savo versiją, kaip Baltijos gintaras pateko (galėjo patekti) į Jenisėjaus aukštupį. Viską, ką matęs, patyręs, sužinojęs apie tų kraštų, per kuriuos vingiavo pagrindinio herojaus kelias nuo Baltijos iki Jenisėjaus, gamtą, meną, kultūrą (pradedant senovės baltų gyvenimu), sudėjau į knygą.
Imtis knygų apie Japoniją paskatino komandiruotė iš Kauno į Odesą, pasitinkant M. K. Čiurlionio 100-ųjų metų jubiliejų. „Vakarinių naujienų“ Kauno redakcija, kurioje dirbau, sužinojo, kad Odesoje veikia M. K. Čiurlionio vardo klubas. Iš Odesos parvežiau ne tik įdomios informacijos laikraščiui, bet ir susipažinau su M. K. Čiurlionio klubo Japonijoje prezidentu dr. Itiro Katu. Ta pažintis tapo lemtinga, virto ne tik asmenine draugyste, bet ir suteikė galimybę lankytis Japonijoje, gauti retos medžiagos apie Japoniją, kur ir keliaujant po tą šalį ne visiems prieinama. Per šį klubą susipažinau ir su pirmuoju Japonijos lituanistu prof. Ikuo Murata, kuris daug nusipelnė Lietuvai, išversdamas lietuvių pasakas, A. Baranausko, K. Donelaičio, kitų lietuvių autorių kūrinių, už ką iš Lietuvos Prezidento rankų gavo aukštą apdovanojimą.
Knygos apie Egiptą gimė egiptologinėje ekspedicijoje Nilo slėnyje, kurioje dalyvavau mokydamasis Rytų instituto Maskvoje aspirantūroje. Ekspedicija, skirta pažinčiai su senovės Egipto paminklais, buvo kupina netikėčiausių įspūdžių. Antai sustojus Luksore, apžiūrinėjant senovės Tėbų ir Karalių slėnio paminklus, išgyvenau vizijas, nukėlusias į senovės laikus. Kaip realybėje regėjau save prieš kelis tūkstančius metų bevaikštinėjantį Nilo krantu, besimeldžaintį senovinėse šventyklose. O ką reiškė naktis, praleista faraono Tutanchamono kape Karalių slėnyje! Visa tai aprašiau savo knygoje „Faraonų pėdsakais“.
Knyga apie norvegų keliautoją Hejerdalą gimė iš kelis dešimtmečius trukusios pažinties su šiuo žmogumi, prieš pat keliautojo mirtį sutikus duoti interviu. Jis pasikvietė mane į Kanarus, kur tuo metu gyveno, ir mudu ilgai kalbėjomės.
Knygą apie indų filosofą, poetą Rabindranatą Tagorę parašiau visai atsitiktinai susipažinęs su Tagorės palikuone dailininke Nirmala Pratha Devi, kai toji lankėsi pas bendrus pažįstamus Londone, kur tuomet viešėjau ir aš su šeima. Nirmala pakvietė mane į Indiją ir surengė kelionę R. Tagorės gyventomis vietomis. Šią kelionę prisimenu iki šiol. Todėl, kad jos metu pamačiau tokią Indiją, kokią vargu ar kada bepamatysiu! Mes svečiavomės senovinėse šventyklose, kopėme su maldininkais į Himalajų viršūnėse iškaltus vienuolynus. Iki šiol akyse stovi vaizdai susitikimų su jogais Radžastano maharadžos pilyje Ambero kalnuose. Niekaip neatsistebiu, kaip jogas sugebėjo be pėdsakų pereiti kiaurai storą akmenų sieną, saują oro paversti brangakmeniu, iš tuščių marmuro grindų iš tolo, tik rankos judesiu, išauginti ir pražydinti rožių krūmą.
Tropikų Afrikoje, kurią aprašiau knygoje „Smauglio sužadėtinė“, didžiausią įspūdį paliko susitikimas su juodaodžiais burtininkais.
Kartą užsukau pas kaukių meistrą. Net aiktelėjau! Mat jis drožinėjo kaip tik tokią kaukę, kokią turėjau namuose! Apžiūrėjau jo kolekciją, išsikalbėjome apie kaukes, jų vietą Afrikos gyvenime. Anot jo, Afrikoje kaukių esama šimtai tūkstančių todėl, kad jos ne šiaip sau atskiri užbaigti kūriniai, o tik dalis proceso: kaukės yra ritualų, apeigų dalis. Kaukės, pasak jo, yra magijos dalis, kaip ši, kuri skirta slaptiesiems ritualams – jos papuoštos magiškais ženklais, o ir pačios yra tikri magijos ženklai.
Šio mano aplankyto meistro kaukės buvo neeilinės. Pasirodo, jos skirtos vu-du apeigoms. Jos atliekamos Apeigų namuose, į kuriuos gali įžengti tik vudistų burtininkai pro kaukolėmis išpuoštą siaurutę angą.
Kas tas Vu-du? Tai senoviniai Afrikos burtai ir juodoji magija, prieš kelis šimtus metų virtę religija, artima seniausiems afrikietiškiems tikėjimams, pirmiausia animizmui, dvasių garbinimui.
Paslaptingojo Vu-du burtininkai viską gali. Jie sugeba per atstumą gydyti ir kenkti, manipuliuoti žmogaus psichika: versti juoktis iki pamišimo, verkti be jokio reikalo, prisiminti, ką seniai buvai užmiršęs, ar viską staigiai užmiršti, net savo vardą. Vu-du kerėtojai seniai žino, kas yra teleportacija (perkėlimas per atstumą), telekinezė (įtaiga per atstumą), daug kitų dalykų, kuriuos bando perprasti ne tik šiuolaikiniai ekstrasensai, aiškiaregiai, bet ir mokslininkai. Baisiausia, kad jų galioje yra žmogų paversti zombiu. Zombiai – atgaivinti numirėliai, neturintys sielos.
Iki šiol nepamirštu kelionės po Sacharos dykumą, kurią aprašiau knygoje „Afrikos freskos“. Mat jos metu išgėriau tiek vandens, kad tiek nebeišgersiu per likusį gyvenimą! Jeigu žmogus kasdien neišgertų beveik dešimt litrų skysčio, jo lauktų mirtis!
Prisimenu savo viešnagę Kinijoje. Jos metu lankiausi gamtos garbintojų daosų vienuolyne. Daosai tūkstančius metų ieško būdų, kaip tapti nemirtingais. Jie tikina, kad jau perprato gyvenimo ir mirties paslaptis. Apie nemirtingumą kalba nenoriai, o štai apie ilgaamžiškumą aiškina visiems. Jie mane supažindino su senyvu vienuoliu sodininku. Nepatikėjau, kai pasakė, kad šiam žmogui... aštuoni šimtai metų! Esą tiek metų išgyveno dėl specialios dietos. Joje labai svarbu tai, kad šis žmogus kiekvieną rytą geria rasą nuo gėlių, kurias pats prižiūri. Įspūdžius iš susitikimų su daosais aprašiau savo knygoje „Auksinis drakonas“.
– Kas iš to, ką esate pamatęs keliaudamas po Rytus, tyrinėdamas įvairių Rytų kultūras, Jums atrodo labiausiai verta dėmesio?
– Daugelį metų domėdamasis Rytais priėjau prie svarbiausios išvados, jog žmonija savo prigimtimi yra vieninga. Į Rytus ir Vakarus žmonija skaldoma dirbtinai, todėl reikia daryti viską, kas įmanoma, kad pasaulis susivienytų humanistinių idealų pagrindu.
Apie tai, kad net toli viena nuo kitos gyvenančios tautos turi labai daug bendrumų, įsitikinau rašydamas naujausią knygą „Gamtos dvasia“ – apie senovės lietuvių ir japonų santykių su gamta artumus. Šią knygą, išverstą į anglų kalbą, planuojama išleisti šiais metais ir platinti kitais metais Japonijoje atidaromoje pasaulinėje parodoje Expo 2005, skirtoje gamtosaugai. Parodoje Lietuva pristatys savo naują Darnaus vystymosi strategiją, apie kurią knygoje ir rašau.
– Pasaulis suartėja. Kaip Jūs įsivaizduojate mūsų nacionalinės kultūros raidą? Ką daryti, kad neištirptume pasaulio tautų katile?
– Jau minėjau, kad žmonija savo prigimtimi yra vieninga, todėl tiktai sveikinti reikia pastangas pasauliui suartėti. Šūkis „Pasaulis be sienų“ tampa vis populiaresnis.
Žinoma, negalima nepastebėti, kad noras susivienyti sukelia daugybę problemų. Bene pati svarbiausia, kaip išlaikyti atskirų tautų savitumą. Ji ypač aktuali mažoms tautoms, tokioms kaip mūsų. Mes visai pagrįstai baiminamės, kad pasaulyje įsigalintis kosmopolitizmas gali sunaikinti mažųjų tautų kultūrinį savitumą.
Esu įsitikinęs, kad išeitį galime rasti. Įmanoma vienytis ir išlikti savitiems. Tam padeda kultūrų sintezė, kurios metmenis XX a. pradžioje suformulavo lietuvių filosofas prof. Stasys Šalkauskis. Jo nuomone, lietuvių tauta sėkmingai gali išlaikyti savitumą, jeigu sugebės savo baltiškąjį paveldą praturtinti vertybėmis, perimtomis iš Vakarų ir Rytų kultūrų.
Ši teorija aktuali ir mūsų laikais. Svarbu kūrybingai vystyti kultūrų sintezę, kaip tai jau šimtą metų sėkmingai daro japonai. Po to, kai XIX a. pabaigoje Japonija atsisakė saviizoliacijos, jos kultūra nuosekliai praturtinama viso pasaulio vertybėmis. Iš Rytų, pirmiausia Kinijos, Korėjos, Indijos japonai perėmė esmines filosofijos, meno nuostatas, o iš Vakarų, – Europos, JAV – technikos, technologijų naujienas. Išlaikydami savo tradicines vertybes, papildę jas kitų šalių pasiekimais, japonai sugebėjo tapti pirmaujančia šalimi pasaulyje. Kodėl mums nepasekti jų pavyzdžiu!
Juolab kad turime puikių pavyzdžių, kai pasinaudojant kultūrų sintezės privalumais, mūsų nacionalinė kultūra praturtinama įdomiais dalykais. Priminsiu keletą pavyzdžių. Antai visas pasaulis žino dailininką M. K. Čiurlionį, kuris nepaprastai originaliai savo kūryboje sulydė senovės lietuvių pasaulėjautą su senovės Egipto, Indijos, Kinijos, Japonijos, kitų Rytų šalių filosofija, tapdamas įdomus daugeliui pasaulio tautų, o kartu išlikdamas savo tautos atstovu.
Filosofijoje tokios sintezės aukštumų pasiekė Vydūnas, senovės lietuvių, Vakarų ir Rytų mokymų pagrindu sukūręs ištisą žmogaus tobulėjimo filosofiją. Jo nuomone, žmogus negali pasilikti žmogumi tik pats sau, nes tada jame viršų ims gamtiniai instinktai, žmogus turi užkopti ant kito laiptelio, susilieti su savo tauta, persiimti jos kultūra, dalyvauti toks kultūros kūrime. Tačiau tikrą aukštumą pasieks užkopęs ant trečiojo laiptelio, tapęs pasaulio žmogumi, persiėmęs viso pasaulio kultūra, nelikdamas abejingas visos žmonijos reikalams.
Literatūroje sinteze vykusiai pasinaudojo rašytojas V. Krėvė, savaip apmąstęs Biblijos tiesas knygoje „Dangaus ir žemės sūnūs“, budizmo idėjas apysakoje „Pratjakabuda“ ir kt.
– Pabaigai – tradicinis klausimas, o kas ant Jūsų darbo stalo?
– Tiksliau būtų pasakius, kas kompiuteryje, nes jau dešimt metų, kai naudojuosi šiuo technikos stebuklu. Kažkada svečiuodamasis pas japonų rašytoją Kobo Abę, garsųjį knygos „Moteris smėlynuose“ ir kitų įspūdingų knygų autorių, stebėjausi, kaip jis rašė kompiuteriu, kurių Lietuvoje dar nebuvo nė kvapo, o dabar jau neįsivaizduoju gyvenimo be jo.
Kompiuterį prisiminiau ne be potekstės. Svarbu ne su kuo rašyti (pieštuku, parkeriu, mašinėle, kompiuteriu), o apie ką. Nesu prietaringas, nors ir persmelktas Rytų dvasios, todėl pasakysiu – rašau knygą apie žemaičius, kurie nuo seniausių laikų domėjosi Rytais, mynė pažinimo takus nuo žemaičiams šventos Šatrijos iki šventojo japonų kalno Fudzijamos, virš kurio pasauliui užteka saulė, ir toliau po platųjį Rytų pasaulį. Tai savotiška duoklė gimtinei. Juolab kad visos mano kelionės prasidėjo kaip tik čia. Pirmoji kelionė buvo pėsčiomis nuo Venių iki Ventspilio, palei Ventą. Tą kelionę aprašiau savo pirmoje knygoje „Venta – draugystės upė“.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija