EDUARDAS JONUŠAS

 

Danguolė Želvytė

 

Eduardas Jonušas... Klausaisi dailininko, skaitai eilutes iš jo biografijos ir nejučia pradedi mąstyti, kaip čia yra, kad jis, žemaitis, gimęs ir savo vaikystę praleidęs miškingose, nuo seno žemdirbių pamėgtose Mažeikių rajono Pikelių apylinkėse, šiandien čia, Nidoje, ir kodėl būtent jis, o ne kas nors kitas priėmė šios nerijos istoriją kaip dalį savęs ir pabandė ją prikelti - per medžio skulptūras, krikštus, vėtrunges, kurėnus?

- Nerija - tokia vieta, kur bet koks augalas, norėdamas išgyventi, privalo labai giliai įleisti šaknis į žemę, kad pasiektų vandenį. Žmogus taip pat - jei tik jis nenori būti čia vien svečias, - kalba Eduardas. Šie žodžiai padeda kitaip pažiūrėti ir į kitus žmones, kuriems lemta nerijoje gimti, augti, gyventi.

Eduardas į gyvenimą ir į tai, kas vyksta aplinkui, žiūri rimtai. Kai eilinį kartą tai vienoje, tai kitoje vietoje medį, smėlį žmonės ima keisti betonu, metalu, sintetika, jis užlaužia antakius. Anksčiau, Atgimimo metais, jo čia, nerijoje, buvo visur pilna. Eduardo nuomonės klausdavo, jo patarimų klausydavo, jis jų ir negailėdavo, ypač kai kalba eidavo apie trapiausio mūsų gamtos stebuklo - Kuršių nerijos - ir jos kultūros paveldo išsaugojimą. Palaipsniui vis dažniau jis, pamatęs ką bloga, suraukia kaktą ir... nueina skaudančia širdimi. Seniai stengiasi nesibarti ir kitų nemokyti. Neįmanoma juk įrodyti, kad balta yra balta, žmogui, kuris nesupranta, kad nerijoje didžiausias paminklas - kopa, žolė, medis, visa ta nepakartojama gamta ir kad ant tokio paminklo jau tikrai neverta jokio kito, ypač iš svetur atsiboginto, statyti ...

Kuršių neriją Eduardas skersai išilgai dešimtimis kartų yra išvaikščiojęs ir apiplaukęs. Dažną dėmesį patraukiantį, išliekamąją vertę turintį objektą popieriuje ir fotojuostoje yra užfiksavęs, aprašęs, daug ką savo muziejėlyje įamžinęs. Jam nerija yra nerija. Lietuviškai jis vadina daugelį jos gyvenviečių, kurios yra anapus sienos su Lietuva, Karaliaučiaus senąsias gatves. Į tas vietas paskutiniais metais gana dažnai sugrįžta - ir ne kaip svečias. Sugrįžta tam, kad dar ir dar kartą praeitų savo paties gyvenimo keliais ir apmąstytų juos. Nebūtų to kelio, nebūtų šiandien ir tos 1995 metais Vokietijoje išleistos Ewaldo Heino sudarytos knygos ,,Cymbala”, kurioje išspausdintas Eduardo Jonušo sukurtas septyniolikos paveikslų ciklas. Padovanodamas ją skaitytojams Ewaldas Heinas visus kvietė prie simbolinio stalo ir rašė: ,,Stalas padengtas. Karčios mintys apie keturių metų tremtį Sibire.” Visa tai tam, kad išvarytume vis didėjantį mūsų visuomenėje barbariškumą, (...) priešiškumą užsieniečiams visoje Europoje - skurdą čia ir Amerikoje - nesvarbu kieno fundamentalizmą ir fanatizmą. (...)”

Daug kas yra pastebėjęs, kad iš pirmo žvilgsnio tuos Eduardo darbus sunkiai gali priskirti tam romantiškam, lėtakalbiui, žmogui, savo natūra tikram žemaičiui. Tačiau juos sukūrė ir toliau šį tapybos darbų ciklą tęsia ne kas nors kitas, o jis. Eduardas pats savo kailiu patyrė, kad prievarta, taip pat kaip ir sienos, nužymėjusios ribas tarp valstybių, žmogui yra svetimos. Tai jis patyrė ir suprato sunkiausių išbandymų metais, kai vienos dienos užtekdavo, kad suprastum, ką reiškia fašizmas, budelis, kas yra tremtis, Sibiras... Tuos paveikslus jis pradėjo, kad ir mintyse, piešti dar II pasaulinio karo, pokario metais, kalėdamas, būdamas tremtyje Sibire.

Eduardas dar neturėjo nė dešimties, kai kartu su tėvais pasuko į Vokietiją. Važiavo Jonušai ten, be abejo, ne pyragų ieškoti. Važiavo todėl, kad jau dardėjo iš Lietuvos traukiniai į Sibirą... Vokietijoje Eduardas kurį laiką ir mokėsi. Gyveno Kulminuose, Mohringene, Berlyne. Pasibaigus karui, jis sugrįžo į gimtinę. Pakeliui, Lenkijoje, buvo suimtas ir pateko į Gardino kalėjimą. Po kurio laiko jį apgyvendino vaikų namuose. Iš ten Eduardas pabėgo ir šiaip taip pasiekė Mažeikius. Čia gyveno jo seneliai. Čia jis sutiko į Lietuvą jau parvykusią savo mamą su mažuoju broliuku.

Pokario metai... Žmogui, bandančiam šviestis, ką nors pasiekti, jie buvo itin sunkūs. Tačiau, ką tik neįveikia jauno žmogaus užsispyrimas?! Eduardas norėjo mokytis, tad, viską apsvarstęs, išvyko į Klaipėdą. Čia gilino žinias muzikos srityje, neakivaizdiniu būdu mokėsi vidurinėje. 1951 metais jį pašaukė į armiją. Paaiškėjus jo gyvenimo istorijai, tarnybos laiku Eduardas buvo nuteistas ,,už antitarybinę agitaciją” 25-iems metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Taip 1952 metais jis atsidūrė Čitoje, vėliau buvo išvežtas prie Amūro, kur tokio pat likimo lietuviai tiesė geležinkelį. Teko kalėti ir Angarske, Irkutske. Tą laikotarpį pats Eduardas įvardija kaip košmarą. Jis baigėsi tik 1956-aisiais...

Po to, gavęs leidimą sugrįžti į Lietuvą, apsistojo Klaipėdoje. Čia jis išbandė ir apšvietėjo, ir elektriko, ir architekto darbą. Tuo pat metu - nuolatinis savęs ieškojimas tame žemės lopinėlyje, kuris, lietuvio supratimu, buvo pats trapiausias, lengviausiai pažeidžiamas ir bene labiausiai visų geidžiamas - Kuršių nerijoje. Persikeldavo Eduardas per marias ir... duodavo valią kojoms. Sės į valtį ir nusiirs pakrante. Piešė, fotografavo, rinko dėmesio vertus radinius. Taip gyvenant atėjo supratimas, kad visam laikui turi įsikurti nerijoje, kad tik čia savo kūriniais galės išsakyti tai, ką sukaupė gyvenimo institutuose.

Įsitvirtino Kuršių nerijoje pamažu, taip pat, kaip ir tie smėlynų augalai. 0 paskui ir gyvenimo draugė čia atvyko. Vitalija, kaip ir Eduardas, pirmą kartą pamačiusi neriją, iš karto pamilo šį kraštą. Tad, kai Eduardas vienoje iš istorikų ir etnografų organizuotų ekspedicijų, kuri vyko nerijoje, nusižiūrėjo šią karališko sudėjimo bei išvaizdos moterį ir pakvietė čia ją visam laikui įsikurti, ji ryžosi iškeisti Vilnių į Nidą ir galimybę nuolat būti kartu su mylimu žmogumi.

Gyvenant Kuršių nerijoje Eduardo kūrybinėje studijoje viena po kitos gimė skulptūros, įamžinusios bene svarbiausius nerijos istorijos momentus. Toliau gilindamasis į šio krašto praeitį Eduardas ėmė rūpintis, kad būtų išsaugotos unikaliausios šiame krašte Nidos senosios kapinaitės, restauruoti anksčiau čia stovėję senieji antkapiniai paminklai - krikštai. 0 paskui kartu su fotografu R. Dichavičiumi ėmėsi rengti leidinį apie Neringos vėtrunges. Galop į marias buvo nuleistas ir Eduardo bei jo sūnaus Jovo padarytas kurėnas.

Šiandien Eduardas Nidoje jau turi ir savo šventovę. Tai jo kūrybinės dirbtuvės (studija). Jas ne kas nors kitas, o vėlgi pats Eduardas pasistatė. Dabar tai jau tikras muziejus. Jame nėra specialiai įrengtų ekspozicijų, tačiau čia žmones labiau traukia negu į bet kurį valdišką muziejų.

Muziejumi tapusioje kūrybinėje studijoje kuria ne tik Eduardas. Vasaromis čia atvyksta ir dažnai ilgam įsikuria ne vienas Eduardo bendramintis menininkas. Užsuka ir užsieniečiai, daugiausia vokiečiai. Jie domisi Eduardo kūryba ir ta aplinka, kurią savo dirbtuvėse menininkas yra sukūręs.

Eduardas Jonušas... Vytautas Majūras... Albertas Žulkus... Visi jie žemaičiai, visi tautodailininkai, medžio drožėjai ir seni draugai. Visų jų gyvenimo būde, pasaulėjautoje yra daug kas bendro - atrodo, kad tai tikri broliai. Tokių žmonių Žemaitijoje nemažai. Atrodo, kad pats Simonas Daukantas, Motiejus Valančius jų asmenyje būtų atgimę ir pabandę prikelti šio krašto istoriją, išgryninti tai, kas vyksta šiandien...

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija Tinklalapis atnaujintas 2003.10.29 . Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt