Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

EDVARDAS RUDYS. EILĖRAŠČIAI

Mosėdis
 
Trikampiais gatves suklojo,
Tarp namų erdves išpustė.
Žemė raitėsi, klejojo
Įvairiausių formų biustais.

Rėžtuvu įkalę siūlą
Laiką kreivino ir taisė
Kol iš linijų pasiuvo
Nuokalningą miesto skraistę.

Pribadyta, pririkiuota
Išilgai ir sulenkimais
Krūmų ir žolynų guotais,
Blizguriuojančiais šaltiniais.
 
Pasibėgęs baltas skrydis
Pro šakas į dangų kyla,
Varpinės langai palydi
Paukščių įsiūbuotą tylą

Stoguose ramybė miega,
Sienose minties grakštumas,
O Kapų gatve nubėga
Caro nepalaužtas Tumas.

Akmenų nutrintas delnas
Rudenio šarmoj kietėjo.
Išprotėjęs miesto velnias,
Apsimetęs geradėju

Prie malūno seno kalne
Bestovėdamas užmigo
Ir kanopomis ant balno
Temstant rašo savo knygą...
 
Mosėdžio kelias
 
Juodas, tįstantis, kramtytas
Saulės, vėjų ir šešėlių...
Žmonės ir vežimai ritos,
Iš duobių skriaudas prikėlę.
 
Vedė karves. Suimtuosius
Ten, pakalnėje, suguldė...
Verkė karpytlapis uosis,
Blaškės baltos skausmo gulbės.

Skriaudos rankomis nutirpo,
Krovė atgailystės stulpą,
O pakalnėj keitė tarpais
Kraują į geltonas tulpes.

Asfaltuoto brūkšnio pėda
Baigia krūmais jau užeiti.
Baltaplaukės ratuos sėdi –
Mielos Mosėdžio mergaitės.

O kelelis verkia – juokias,
Saulės kuždesių prigėręs.
Ir sulinksta ties Naujukais
Į sparnuoto jausmo gėlę.

Pakalniškis čia svajojo,
Ir Granauskas spaudė smuiką,
O dangus ant jų sijojo
Mėlynas svajonių dulkes.

Pakelės grioviai priėjo
Atminimų ir purvyno,
Paukščių pievos priperėjo,
Juos giesmelėse skandina.

Brūkšnio rašmenys nublukę
Bartuvos lankom ištvyna.
Tvarsto juos asfalto triukais,
Pasūpuoja vėjy kmynas.

Ir keliauja, ir sustoja –
Nusišypso, apsiverkia
Žemė Mosėdžio geroji,
Apsiklojus Into parkais...
 
Intui
 
Kaip rėva upelio audžia
Siūlą gyvą, sidabrinį
Linksta pievžiedis ir glaudžias –
Saulėtas gelsvumas grynas.

O paskui kartu subėga
Prie burnos, šypsniu dabintos,
Tais plonais plaukelių bėgiais
Baltas išpustytas bintas.

To rimtumo, to tikrumo
Su kaupu per dieną velias.
Akmenynas, keras, krūmas –
Mosėdžio vingiuotas kelias.

Vėjas nuneša per lauką
Lašą prakaito ir juoką,
Mintys kaip laiveliai plaukia,
Šėlsta akmenynų šoky.

Garbanom žemyn nuskrieja,
Švelnumu artyn pritraukia,
Traktorinių lynų rėjom
Rieduliai į aikštę plaukia...

Veido rustanti palaukė,
Lūpas šypsniui susidėjus.
Laukė Mosėdis, sulaukė
Ir žmogaus, ir išradėjo.

Saulėtam žaliajam rūme
Akmenin įaugęs skrenda
Vaclovo šviesus gerumas –
Jo barzdotoji legenda...
 
Žemaitėjē
 
Ēto laukās žemaitiu
Līguo kalbo so patė,
Ka, anā pasėmaišios,
Muni vīčiuo pu truoba...

Gražiausi tėisas pėiva
Tėiva, kap ta mergātė,
Kor, apsėkaišiusi ėivuoms,
Paviejou žėidus krata.

Kapuotas ė darkītas
Tuos platomas sostuojė.
Nieks anū neprarīto,
Nieks nepaspėrto kuojė.

Ė ta kalba, kor gėrdas
Kalneliūs ė žuolīnūs,
Aš negalvuojo gėrtėis –
Īr grīnā oužoulėnė...

Če žmuonis nu senuovės
Anou šėrdie nešiuojės,
Vėsuokės naujės sruovės
Krimt žemīn kap šėinuojē.

Ė aš tou krašta mīlio,
Dainas anam dainioujo.
Ka nieks nemata, tīlē
Iš laimės koitėnioujo...
 
Bartuvos slėnis
 
Judančiu melsviu rašytas,
Žvaigždžių skylėmis prašautas,
Medžių šakomis įmitęs
Virpančio upelio srautas.

Sodriai žalumos prispringęs,
Griovių šuorais tatuiruotas
Supas vėjy stiebo lingės,
Lūžtančių šešėlių guotos.

Stogsparnius aukštai išskleidę
Meldžiasi bažnyčios bokštai.
Vėl kartoja tylią gaidą
Varpai, skambesio ištroškę.
Nusileidžia kalno laiptais,
Nuvarvėjusiais į upę,
Žalios, mingančios pašlaitės
Burbule vakariam supas.
 
Kurmrausių kaupais juoduoja
Akmenų kuproti tarpai.
Gelsvo kelio ilgos kojos
Šviesų tako siūlą verpia

Akmeninis tilto stogas
Pažabojo upės vingį,
Sraunuma upelio juokias,
Ir pačion tėkmėn susminga

Lengvos miglos tyliai kelias,
Melsvuma užduso slėny
Kol nakties skliautai sušalę
Sužydės auksinėm plėnim.
 
Orvidų sodyba
 
Suversta – nei galo, nei pradžios,
Medžių šaknys debesin įkibę;
Ištrypti laukai pasigardžiuos,
Apsiverks išnykusios sodybos.

Plienas suskaičiuotoms valandoms
Laiką aštrų dar labiau galando.
Melioruotoms, kruvinoms valdoms
Ta sodyba – kruviniausias randas.

Dvasiomis iškilo virš namų
Šiltas gniužulėlis atminimų –
Šypso saulė spinduliu ramiu
Ties sodybom, laukiančiom Sekminių...

Tyras skausmas nuostabiai gajus
Su džiaugsmu iš lėto suartėja
Kaip su rankom sukamos gijos –
Nėrinys didžiajam Prometėjui.

Vaikščioja sodybos mintimis,
Pečių sienom šiluma ateina
Ir sugrįžta Dievo kančiomis
Į kiekvieną išdraskytą kaimą.

Supleveno ten, aukštai, viltis –
Su dievybės atvaizdu iš medžio.
Akmenys sodybų nekalti
Jai be žodžių linkčiojo ir meldės...

Rudaskvernis vaikis toks ramus,
Akmenynų dulkėm nusitrynęs,
Čia pastatė rūmus – ne namus
Mūsų žemei – pavergtai Tėvynei.
 
Švėntėnė nakti
 
Par mėgla, tėršta mėgla
Brend medē, kaima truobas...
Unt leda, kap unt stėkla,
Viel kluojės snėiga druobės...

Į nuosi skaudē baduos
Viel speiga žėrklės aštrės
Ė, šėlomuos neradės,
Į vėdo rieblėn Pietris.

Ė, stuojėis pri pat longa,
So vėrpolēs par kūna
Dīvuojės, kāp par dongo
Be žaiba, be perkūna

Ēt stuoras bangas snėiga –
Kap oudėgas sukiuojės,
Nuors anū nieks nedėigė
Ė nieks nekeravuojė...

Ė džiaugas sosėmāstės,
Ka tor truobelie luova
Ė dounas gal atrastė,
Ka ronkas nusipluovės

Pajims stalini pėili,
Atpjaus rūkīta kumpė,
Ė atsėsiedės meilē
Žmuonelē sava kumpčiuos.

Po biški isėpīlė
Išgers rauduona vyna,
Kalbies maldelė tīlē
Kalieduoms ė gimtėnē.

 
Vo paskou, jau aprėmė,
Sukrės i šėlta luova,
Vo Jezusielis gėmės
Tou anū darba šluovins...
 
Aple savi
 
Eso aš muosiediškis
Ė augau pri pat kelė,
Kor vakarā nublīškė
Jausmus vėsuokius kielė.

Aplink – nomā miestelė,
Vėišnynā, vuobėlīnā
Ė žmuonis geravalē
Gėrkšnuojė rausva vyna...

Netuolėj bieg opielis
Ons Bartovo vadėnas,
Katruo karklīnus šiela
Paukštelē ė ondėnės.

Ka liuob lakštingalelės
Pavasarėnem guojie
Nusivingious gėismelė,
Kūjousem nemėiguojė...

Ėiškuosi dėina nakti
Ė šiuo, ė auo gatvie,
Ka kas padieto plaktė
Tou ilgesi vėinatvės...

Vo kol vākā da bovuom,
I opi tonkē ejuom, 
I žalėmas sogriovė,
Būt dėdėlēs žadiejuom.

Ka liuob ikaistė šuonā –
Iškeptė saulės karštie,
Į ondėni geltuona
Sokrėsem pasėtorkštė...

Vo kartās kiaura dėina
Gainiuosem kuokė žuvi;
Gerā, je dā ne vėina –
Ė diesem i keptovė...

Ė nimaž nenotokė
Malšinsem pėlva alki
Dounelės tonkē trūka
Ė bovuom maž kuo valgė...

Bet vėstėik gerā bova –
Vėskas į krūva diejuos,
Kas sau linksmā darbavuos
Ė dainas vėn gėrdiejuos...
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija