Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

EUGENIJUS IGNATAVIČIUS: "TEBEALMA KRIŠTOLO UPELIAI..." INTERVIU
 
– Šiame žurnalo numeryje visų rašytojų tradiciškai klausiame, koks buvo jų kelias į literatūrą: tiesus, vingiuotas, atsitiktinis, ar iš anksto nulemtas. Ką galėtumėte atsakyti Jūs?
– Kaip gamtoje, taip ir gyvenime vien tiesių ir vien kreivų linijų nebūna. Galėčiau atsakyti visais keturiais atvejais – tiesus, vingiuotas, iš anksto nulemtas ir atsitiktinis: visko po truputį. Iš pradžių – vingiuotas, vėliau ėmė tiesintis. Iš anksto nulemtas, kaip ir pats gimimas, o tuo pačiu ir atsitiktinis, nes galėjo to ir neįvykti. Parašytas žodis ant mokyklinio sąsiuvinio lapo vos pradėjus pažinti raides – labiausiai pakerėjo savo apžavais. O paskui klastingai apgavo Puškinas, nes jį skaitant pasirodė, jog nieko nėra pasauly lengvesnio, kaip gyvenimą papasakoti eilėmis. Vėliau kerėjo Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Strazdelis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Žemaitė, Džekas Londonas, Kamiu, Maceina, Girnius ir kiti užkalbėtojai.
Žemaitija vaikystėje niekuo dėta. Gimiau ir augau nuostabiame Pietvakarių Žemaitijos pakraštyje, apsuptas Šlynos ūksmingų šlaitų, šimtamečių klevų, ąžuolų ir guobų, giraičių ir pievų žaluma išklotame Dievo užantyje. Tik vėliau išsiaiškinau, kad mano gimtasis kraštas ant paties Žemaitijos rubežiaus, nuo čia prasideda blėstantis tarmiškumas, be to, esu maišyto kraujo – mama nuo Vadžgirio, mamos mama ir senelis – nuo Skirsnemunės, Mituvos pakrančių. Tik tėvyčio giminė per kelias kartas tvirtai įsišaknijusi laikėsi Užraguvių kaime, Kalnujų, o vėliau – Paupio parapijoje.
– Na, o kas tas žmogus, kuris Jus pirmiausia paragino imtis plunksnos?
– Galėčiau paminėti buvusį Vadžgirio mokyklos lietuvių kalbos mokytoją Petrą Baranauską, direktorių Pavilonį, įteikusį, man besimokant aštuntoje klasėje, kaipo premiją už geriausią rašinį Lietuvių kalbos žodyną. Tačiau tuo metu mane labiau žavėjo vaidyba mūsų mokyklos „teatre”, kuriame buvo statomi geriausi lietuvių ir rusų klasikos veikalai. Įsiveržimas į sceną bent su trimis žodžiais teikė kur kas didesnį džiaugsmą ir šlovę, negu sienlaikraštyje patalpintas feljetonas ar sueiliuotas kupletas. Rašysena buvo bjauri ir aš negalėjau net pagalvoti, kaip galėčiau išdrįsti parodyti svetimam žmogui šitokius kyliaraščius. Prasmegčiau gyvas žemėn iš gėdos. Todėl ir prisiekiau niekada netapti jokiu rašytoju. Šimtą kartų geriau vaidinti ir išgyventi šimtus nepatirtų gyvenimų, profesijų – kuo tik aš nesvajojau tapti…
– Ką paskutiniais metais rašote, parašėte, rengiatės išleisti?
– Mano paskutinis kūrinys – romanas „Marso pilnatis”, pernai išleistas Rašytojų sąjungos leidykloje. Temos tos pačios – apie ką svajota ar pradėta rašyti, bet neparašyta, nebaigta, tebesivolioja spintose ir lentynose, nesijaučiant tikru rašytoju, o kasdieninės duonos uždarbiautoju įvairiose tarnybose, mėginant donkichotiškai ginti tiesą liežuvio ir plunksnos kalavijais. Visų pirma – laisvės, tiesos pamatas – Tėvynė, o tik paskui – kūryba. Mat nuo mažumės sirgau sunkiai pagydoma politikos liga, nuo kurios geriausias vaistas – suvokta neviltis, o tai sąlygoja kūrybinio polėkio sunaikinimą. Daugeliui politika tampa narkotikais – nesvarbu, koks procentas absurdo ir melo nuodų vienoje dienos kapsulėje, svarbu svaigintis, plūduriuoti iliuzijų debesynuose.
Nors ir pavėluotai, baigiu išsipagirioti ir pažvelgti iš šalies į savo paties painiai sunertą nesusipratimų grandinę, vadinamą gyvenimu. Į jo neišpasakytą absurdą, beprasmybę ir patį didžiausią gražumą bei palaimą, kokią tik žmogus begali patirti. Kiekvieno kely, koks jis bebūtų skurdus ir varganas, neapsieita be blyksnių ir nušvitimų. Tegu tie jonvabaliai ir žiba mūsų įmintose pėdose, nes nieko kito iš mūsų gyvenimo juk ir nelieka.
Rašyti skatina išnykimo baimė ir buvimo kančia bei patirtas būties džiaugsmas.
– Kaip Jūs įvardytumėte žemaitiškumą literatūroje? Kas Jums šiuo požiūriu autoritetas?
– Žemaitiškumas literatūroje?… Labai sunkus klausimas. Visų pirma, tarmė, charakterių bruožai, nuėjusio gyvenimo papročių, tradicijų
nuotrupėlės, pagonybės atšvaitai, gilus šio krašto tragiškumas, padiktuotas pačios istorijos nuo kryžiuočių gadynės iki paskutinio karo frontų ir pokario stipraus pasipriešinimo bolševikinei okupacijai. Tačiau šių dalykų rasime ir aukštaičių, dzūkų ar suvalkiečių literatūroje. Man asmeniškai artimiausi kraštiečių kūriniai. Turime labai šaunių rašytojų vien nuo Raseinių krašto – Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, literatūrologas Juozas Girdzijauskas, o koks meistras Romualdas Granauskas nuo Mažeikių, Mosėdžio, ir daug kitų – kiekvienu kūrinėliu ar straipsniu jie labiausiai širdį paglosto. Ir ne vien dėl to, kad prabyla parapijinis patriotizmas, bet iš tikro jie talentingi literatai, rašytojai, tapę gyvais klasikais. Jutimas, kad ir tu išspirtas iš tų pačių paupių ir tarpgirių, jų kūryba subtiliau prakalbina užtryptas išėjusių
pėdas, lengviau darosi įskaitoma gimtosios Žemės knyga, sušildanti nuožmų ir svetimą pasaulį, įžiebia tapatumo ir jaukumo jausmą.
– Kokios ir kokių autorių paskutiniųjų metų knygos labiausiai patraukė dėmesį, ką skaitote?
– Šiuo metu kaip komisijos narys skaitau 70 nežinomų autorių naujausius kūrinius, pateiktus mūsų išeivijos „Lietuvių balso” redakcijos pernai paskelbtam konkursui. Šiaip, kiek suspėdamas, paskaitau amžininkų ir jaunųjų prozos bei poezijos kūrinių. Nemaža tremtinių ir politinių kalinių rašytos lektūros, dokumentikos, Genocido centro archyvuose tūnančio, kagėbistų rankom rašyto kirilicos ženklais ir nekaltų žmonių kančia, krauju pasirašyto dalelę lietuvių tautos epo. Labiausiai jaučiu troškulį ir spragą filosofijos, astronomijos dalykų. Vienintelė bėda, kad įsigydamas knygą negali nusipirkti laiko jai perskaityti. O knygų, nežinomų ir negirdėtų, Lietuvą užgriuvo tokia jūra, neišbrendamos girios, kurioms gali tik melstis iš tolo ir geraširdiškai pavydėti jaunajai kartai, net nedrįstant lyginti su savo kartos lentynomis. O kokių jų yra ar trūksta, nežinau, ar įmanoma atsakyti, o tuo labiau jas paskaityti.
– Ar gali tikėtis skaitytojai pamatyti Jūsų kūrinius, išverstus į kitas kalbas?
– Nesijaučiu tapęs rašytoju, o tuo labiau kūrėju, kurio darbas būtų vertas kitų tautų dėmesio. Niekada gyvenime nesibroviau ir nepiršau savo kūrinių jokiai redakcijai ar leidyklai Lietuvoje, tai ką jau bekalbėti apie užsienius. Jeigu buvo kas vertingesnio parašyta, tai žmonės pastebėjo ar pastebės ateityje ir be mano savigyros. Kol mano tvariniai ir tvarinėliai patinka bent vienam kitam artimos sielos skaitytojui, kuriuo aš pasitikiu, tol verta nepadėti plunksnos į šalį.
– Jūs – žemaitis. Ar bendraudami su savo kolegomis, kilusiais iš to paties krašto, nejaučiate, kad Jūs – vienos giminės žmonės?
Žinoma, kad šis jausmas yra. Tačiau jis nėra stipresnis už tą artumo jausmą, kuris kyla bendraujant ir su kitais žemaičiais, t. y. ne rašytojais. Sakyčiau jis kur kas silpnesnis, negu su artimais amžininkais, bet kokių profesijų jaunystės laikų bičiuliais. Nes kiekvienas rašytojas jau stovi ant pasiekto šlovės, talento įkūnijimo laiptelio ir žiūrėti į jį iš apačios nėra pati didžiausia palaima. Todėl beveliju likti nuošalėje su sau lygiais arba nežiūrinčiais į antpečių žvaigždutes.
– Rašytojui būtinas talentas, kantrus darbas. O kaip Jus veikia aplinka? Ar Jums, Vilniaus žmogui, šiandien kūrybiniame procese netrūksta Žemaitijos?
– Šio klausimo sąlygą papildyčiau prie „darbo” ir „talento” pridėdamas „valia”, „tikėjimas pašaukimu, išsižadant žemiškojo gyvenimo”. Retai kam pavyksta. Valingam, stipriam charakteriui aplinka neturėtų daryti įtakos. Kurti galima ir karceryje. Aš, asmeniškai, gyvenimo pilnatvę ir jo tęsinį jaučiu tik būdamas kaimo, gamtos aplinkoje, laukų ir dangaus beribėje erdvėje, kai su tavim kalbasi ir susikalba kiekvienas krūmas ar medis, paukštis ar sužibusi žvaigždė ta pačia tavo tėvus ir protėvius, buvusius, esančius ir būsimus didžiuosius ir mažuosius brolius vienijančia amžinybės kalba. Tik čia gimsta tikras ilgesys, liūdnumas ar džiaugsmas. Mieste panašų jausmą ir susiliejimą su visuma gali irgi patirti, paveiktas sugestyvaus meno kūrinio, artimų žmonių sukelto katarsio. Tačiau tam kartais reikia dirbtinio priėjimo, saviįtaigos, o gamtos, kaimo aplinkoje grožio impulsams savaime, be jokių pastangų atsiveria pati prigimtis. Gilesnio susikaupimo akimirkos visada ilgais šviesos iešmais atsiremia į Šlynos pakrantes, vaikystės miškelius, klevus ir guobas, po kuriomis rikiuojasi gyvi, niekuo nepakeičiami ir skaistūs tėvų, senelių, tetų, dėdžių, geraširdžių, darbščių, gražių, valiūkiškų, rimtų ir juokingų kaimynų veidai, nuėję ir tavyje tebeplazdantys jų gyvenimų atšvaitai. Rodos po to nieko daugiau savo kelyje nesutikai ir nieko esminio, reikšmingesmo neįvyko. Tokia mano Pietvakarių Žemaitija, net kai neriu pro šalį 100 km greičiu Vilniaus autostrada, vis tiek, išvydus Kalnujų, Raseinių kalvas ir boluojančius rūmus, jų pusėn spėja atsigręžti širdis. O ką bekalbėti, kai šią žemę palieti kojomis ir įkvepi oro – po išnykusio gyvenimo griaučiais tebealma krištolo upeliai…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija