Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Elena (Halina) Oginskaitė-Oginskienė (apie 1700 / 1701 – apie 1790 / 1792)


Kunigaikštytė Elena (Halina) Oginskaitė-Oginskienė buvo Trakų ir Vilniaus vaivados, 1726–1727 m. Seimo komisijos nario Kurše kunigaikščio Kazimiero Dominyko Oginskio (1665–1733) ir Eleonoros Vainaitės (jie susituokė 1692 m.) dukra. Elena turėjo seseris Marcibelę Oginskaitę Zavišienę, Teresę Oginskaitę-Solugubienę, Marianą Oginskaitę-Oginskienę ir brolį Juozą.

E. Oginskaitė gana aktyviai dalyvavo politiniame šalies gyvenime, padėdama savo tėvui. Mintaujoje (dab. Jelgav, Latvija) susidraugavo su Kuršo kunigaikštiene Ana, 1730 m. tapusia Rusijos cariene. 1731 m., veikiausiai pakvietus carienei, apie kurią Maskvoje akredituoti Vakarų diplomatai atsiliepdavo kaip apie „gražią ir inteligentišką lenkę“, E. Oginskaitė-Oginskienė atvažiavo į Maskvą. 1740 m. ji grįžo į Rusiją kaip Abiejų Tautų Respublikos ypatingojo pasiuntinio žmona – E. Oginskaitė 1739 m. ištekėjo už savo giminaičio – Lietuvos ginklininko Martyno (Marcijono) Mykolo Oginskio sūnaus – Ignoto Oginskio (1698–1775). [1]

Elenos vyras buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinis ir politinis veikėjas Ignotas Oginskis (gimė 1698 m., mirė 1775 m. vasario 26 d. Halėje, Vokietija). Jis buvo  kunigaikščio Martyno Mykolo Oginskio (1672–1750 m.) sūnus. Jo broliai buvo Pranciškus Ksaveras Oginskis (XVIII a. – po 1750), Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783), Kazimieras Ignotas Oginskis (XVIII a. – po 1769), Stanislovas Jurgis Oginskis (1710–1748). I. Oginskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos masonų, Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka, nuo 1744 m. ėjo Lietuvos dvaro maršalkos, 1750 m. balandžio 15 d.– 1768 m. vasario 22 d.  – Lietuvos didžiojo maršalkos, nuo 1768 m. – Vilniaus kašteliono, Trakų vaivados pareigas. Augustas III du kartus jį su pavedimais siuntė į Peterburgą. 1736 m. rugpjūčio 11 d. I. Oginskis Drezdene buvo apdovanotas Baltojo Erelio ordinu.

Faktiškai E. Oginskaitė-Oginskienė buvo diplomatė, o vyras Ignotas Oginskis atliko atstovaujantį vaidmenį. Buvo rašoma, kad E. Oginskaitė-Oginskienė yra „dama graži, išmintinga ir tokia stipri, kad gali laužyti pasagas“.

Su vyru Ignotu Oginskiu buvo Salantų bažnyčios koliatorė, 1765–1771 m. fundavo Grūšlaukės bažnyčios (Salantų bažnyčios filijos) statybą (pastatyta 1778 m.; sudegė 1945 m.). [1]

Elena ir Ignotas Oginskiai Žemaitijoje valdė Luokės, Vaiguvos, Grūšlaukės dvarus (Grūšlaukės dvaras Elenai atiteko po tėvo mirties kaip nuotakos kraitis). Oginskiai 1765–1771 m. fundavo Grūšlaukės naujos bažnyčios statybą (pastatyta 1778 m.), 1768–1771 m. Vilniuje pastatė triaukštį Oginskių rūmų pastato korpusą prie Rūdninkų gatvės. Tada į jį buvo įjungti ten anksčiau stovėję namai. Šis pastatas užėmė plotą nuo dabartinės šiaurės vakarinės sienos iki vidaus išilginės sienos.

 

1. Internetowy Polski słovnik biograficzny http://ipsb.tymczasowylink.pl/index.php/a/helena-oginska (žr. 2014-06-23).

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija