Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2002 m. Nr. 3

I
nterviu: „PROFESORIUS EDVARDAS GUDAVIČIUS APIE ŽEMAITIJĄ“ 

Kalbėjosi ir spaudai parengė Audronė Pociutė

Iš kairės: profesorius istorikas E. Gudavičius ir Lietuvos mokslų akademijos 
narys korespondentas žemaitis A. Žalėnas

- Kaip Jūs pavadintumėte žemaičius? Tai tauta, etnosas, subetnosas?
- Aš žemaičius vadinu potaute.
- Tokia potautė kaip žemaičiai tikriausiai nėra unikalus reiškinys Europoje? Tikriausiai yra ir daugiau tokių?
Potaučių reiškinys yra ne išimtis, o taisyklė. Visos tautos susideda iš potaučių. Lenkijoje yra Didžioji ir Mažoji Lenkija. Ten galima išskirti dar ir trečią potautę – mozūrus. Vokietijos istoriją apskritai galima pavadinti potaučių istorija. Bismarkas tas potautes suvienijo, tačiau iki pat šiol Vokietijoje išliko stiprios lokalinės savimonės. Ir šiandien Vokietija yra federalinė valstybė.
Prancūzija priešingai yra labai griežta unitarinė šalis, pati Prancūzų revoliucija vyko su lozungu „Prancūzų tauta – viena ir nedaloma“. Tačiau viduramžiais Prancūzijoje kaip ir to meto Vokietijoje buvo dvi didelės potautės – pietų prancūzai ir šiaurės. Tačiau ta potaučių integracija vyko labai sudėtingai – Povancas XIII a. buvo nukariautas ir labai kruvinai.
- Prancūzijos bretonai ne atskira potautė?
- Tai visai atskira tauta, atskiras etnosas. Jie keltai. Jie ne prancūziškai šneka.
- Dabar jie yra Prancūzų tautos dalis?
- Prancūzijos Respublikos revoliucija sukūrė politinę tautą – visi, kas gyvena Prancūzijos teritorijoje, yra Prancūzijos piliečiai. Pavyzdžiui, elzasiečiai yra vokiečiai, bet jie prancūzai politiniu požiūriu. Pilietybė yra politinis pagrindas, o ne etninis. Mums net sunku suprasti tokį dalyką. Ten net žydai yra labai smarkiai integruoti. Pavyzdžiui, kompozitorius Halévy priklauso žydų diasporai, bet jis yra neatsiejama prancūzų muzikos istorijos dalis.
- Ar žemaičių atvejis nėra panašus į bretonų?
- Vis dėlto sakyčiau, kad nepanašus. Bretonai etniniu požiūriu yra visai kita tauta nei prancūzai. Prancūzai jie tik politiniu požiūriu. Taip kaip ir elzasiečiai. O žemaičiai ir aukštaičiai – abi gentys – yra lietuviai.
- Kodėl, Jūsų nuomone, iki šiol žemaičiai turi stipresnę „savo potautės“ savimonę nei aukštaičiai, dzūkai ar suvalkai?
- Nors Žemaitija buvo integruota į Lietuvos valstybę, niekada ten didžiojo kunigaikščio valdžia nebuvo taip stipriai įtvirtinta, kaip Aukštaitijoje. Kitaip sakant, Žemaitija niekada nebuvo didžiojo kunigaikščio domenas. Tai išsikovojo žemaičių diduomenė. Didysis kunigaikštis Žemaitijoje turėjo susilaikyti nuo prievolių, duoklių. Jis ten turėjo tik tris dvarus: Veliuonos, Vilkijos ir Josvainių. Šis susitarimas atsirado tada, kai Žemaitijai buvo suteikta autonomija.
Kada tai atsitiko, nėra labai aišku – vieni sako, kad tai padarė jau Vytautas, tačiau tai dar abejotina. Garantuotai tokią privilegiją suteikė Kazimieras. Data nėra visai aiški – lyg tai 1440, lyg tai 1441 metai. Literatūroje daugiausiai orientuojamasi į 1441 metus. Šios privilegijos pirminis pavidalas nėra išlikęs, tačiau apie ją labai gerą vaizdą galime susidaryti iš kitų dviejų šaltinių – Aleksandro 1492 m. privilegijos, kurioje labai aiškiai pakartojama tai, ką pasakė Kazimieras, ir XVIII a. lenkiško nuorašo. Pastarasis dokumentas yra iš gudų ar lotynų kalbos verstas tekstas. Verčiant buvo daug kas nesuprasta, todėl į jo turinį reikia žiūrėti atsargiai. Šį tekstą lygindami su Aleksandro privilegija galime susidaryti aiškų žemaičių privilegijos vaizdą. Joje pripažįstama, kad Žemaitija į didžiojo kunigaikščio domeną, kuris buvo vadinamas Lietuva, neįeina. Tai yra savotiškas paradoksas, nes žemaičiai yra labai svarbi lietuvių etnoso dalis. Taigi tokiomis sąlygomis žemaičių gentis virsta potaute.
Tačiau reikia pastebėti, kad jau net XIII a. buvo labai ryški žemaičių bendralietuviška savimonė. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai turėjo galimybę sukurti savo valstybę, o jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, reikalaudami, kad jis priimtų juos į savo valdinystę. Žemaičių vadai suprato, kad galima atsilaikyti tik bendroje Lietuvos valstybėje. Tas supratimas rodo, kad lietuviškų genčių solidarumas, kaip teigia Lowmiańskis, buvo akivaizdus.
- Ar tas solidarumas nebuvo iš būtinybės?
- Taip, bet tą būtinybę reikėjo suprasti. Juk galėjo ir nesuprasti.
- Tai žemaičių atvejis skiriasi nuo bretonų ne tik todėl, kad pirmieji yra lietuvių etnoso dalis, o antrieji nėra prancūzų etnoso dalis, o dar ir tuo, kad žemaičiai prie Lietuvos prisijungė savo noru, o bretonus prancūzų protėviai frankai nukariavo?
- Turbūt taip.
- Kiek ilgai galiojo Žemaitijos autonomija?
- Susitarimas, kad didysis kunigaikštis Žemaitijoje negali turėti domeno, galiojo iki pat Lenkijos – Lietuvos valstybės padalinimų. Tiesa, laikui bėgant šis susitarimas kito. Viduramžių šalyse vyko tokie procesai, kad vietininkai pamažu imdavo darytis valdovais. Taip buvo ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Ypač tai ryšku Žemaitijoje: kadangi ten valdovo valdžia nebuvo tokia stipri, bandė įsitvirtinti vietininkas – seniūnas. Tačiau didysis kunigaikštis šį procesą sustabdė valsčių dalį pasiimdamas į savo tiesioginį valdymą. Respublikos laikais kai kurie šitie jo dvarai imti vadinti stalo dvarais, pavyzdžiui, Šiaulių ekonomija. Bet tokių buvo nedaug.
- Tai kaip suprasti teiginį, kad LDK valdovas neturėjo domeno Žemaitijoje?
- Iš valsčių, kuriuos didysis kunigaikštis pasiėmė į savo tiesioginį valdymą, tam tikra rentos dalis ėjo jam, bet ta dalis buvo nepalyginamai mažesnė negu Aukštaitijoje. Aukštaitija beveik visa buvo didžiojo kunigaikščio domenas.
Net Valakų reforma Žemaitijoje nebuvo pilnai vykdoma, nes čia LDK valdovas neturėjo galių tokią reformą vykdyti. Būtent todėl čia nebuvo įvesti palivarkai ir lažas.
- Kokią tai turėjo reikšmę Žemaitijai?
- Būtent todėl, kad LDK valdovo galios Žemaitijoje buvo ribotos, čia susiformavo specifinė žemaitiška žemėvalda. Pagrindiniai jos bruožai: 1. Valstiečiai išlaikė žymiai daugiau teisių nei Aukštaitijoje; 2. Žymiai vėliau nei Aukštaitijoje susiformavo stambioji žemėvalda.
Tokios tvarkos pamatai buvo padėti tada, kai žemaičiai pasipriešino Vytautui, pradėjusiam dalinti veldamus (valstiečius) bajorams. Aukštaitijoje jis tai darė nevaržomas, o Žemaitijoje tą daryti jį privertė liautis žemaičių valstiečių sukilimas. Vytautas norėjo pakeisti ir tvarką Žemaitijos valsčiuose, bet esamomis sąlygomis to padaryti negalėjo. Dėl to ponas Žemaitijoje niekada negalėjo disponuoti valstiečiais taip, kaip, pavyzdžiui, Aukštaitijoje. Aukštaitijoje pats disponavimas valstiečiais, kontrolė buvo labai stipri. Žemaitijoje to nebuvo. Tik žymiai vėliau atsirado tijūnai, bet jie niekada neturėjo tokios valdžios, kokią turėjo seniūnai Aukštaitijoje, didžiojo kunigaikščio domene.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad dvaras (stambus žemvaldys) negalėjo sutrukdyti valstiečiams įsitraukti į rinkos santykius. Tuo tarpu Aukštaitijoje valstiečius buvo užgulusios dvaro prievolės. Jie savo produkcijos realizuoti rinkoje negalėjo. Aukštaitijos valstiečių produkcija buvo realizuojama tik per dvarą. Jų produkciją ponas pasisavindavo ir realizuodavo per prievartą. Todėl Žemaitijos turtinga valstietija buvo kur kas stipresnė nei Aukštaitijoje. Tai reiškia, kad lažas Žemaitijoje buvo kur kas silpniau įdiegtas negu Aukštaitijoje. Baudžiava čia buvo ne tokia aštri. Valstietis buvo laisvesnis. Tai liudija kad ir Šiaulių ekonomijos sukilimas. Jo varomoji jėga buvo turtingieji valstiečiai. Dvaras jiems pradėjo trukdyti turtėti, todėl jie ir pasipriešino.
Taigi Žemaitijos valstiečiai buvo žymiai laisvesni. Tai buvo labai pažangus dalykas. Lygiai taip, kaip Švedijoje. Ten valstietis niekada nebuvo įbaudžiaunintas.
- Ar tokia žemėvalda, kuri paliko tiek daug laisvių valstiečiams, vėliau neatsisuko prieš pačius žemaičius, juk ji nesudarė sąlygų susiformuoti stipriam vietiniam didikų sluoksniui?
- Taip. Nagrinėjant kariuomenės surašymus, aiškiai matosi, kad žemaičių bajorija – labai neturtinga. Žemaičių bajorai į karą stodavo vos ne su viena ietimi. Jie nuo valstiečių mažai kuo skyrėsi, patys net ūkininkaudavo. Nors tam tikras Žemaičių bajorijos elitas ir buvo (Bilevičiai, Šemetos), bet stipri Žemaičių diduomenė niekada neišaugo. Todėl į Žemaitiją atėjo diduomenė iš Lietuvos.
- Kaip žemaičiai, turėdami autonomiją, tuos stambiuosius žemvaldžius iš Lietuvos įsileido?
- Didžiojo kunigaikščio administracija po truputį vystėsi ir viską ėmė į savo rankas. Todėl didysis kunigaikštis galėjo pradėti dalinti Žemaitijos žemes. Vyko ir susigiminiavimo procesas. Jonas Chodkevičius yra Šemetaitės sūnus – pusiau žemaitis.
- Be to, kad Žemaitijoje LDK valdovas negalėjo turėti savo domeno, kokias dar specifines teises turėjo žemaičiai?
- 1413 m. Horodlės unijos metu buvo pervadintos LDK administracinės sritys. XV a. visi administraciniai LDK vienetai, anksčiau vadinti žemėmis, imti vadinti vaivadijomis. Vietininkai pradedami vadinti vaivadomis. O Žemaitija visą laiką pabrėžtinai išlieka seniūnija. Jos valdytojo – seniūno – statusas prilygsta vaivadų statusui. Jis vadinamas didžiuoju seniūnu, kad nebūtų painiojamas su mažesnių administracinių padalinių – pavietų – seniūnais.
Tačiau Žemaičių seniūnas nuo vaivadų skyrėsi tuo, kad jis buvo ne skiriamas didžiojo kunigaikščio, o renkamas pačių žemaičių diduomenės. Tokias pat teises turėjo tik Polocko ir Vitebsko vaivadysčių žmonės.
Antra, yra visa eilė privilegijų, kur apie Žemaitiją kalbama atskirai. Pavyzdžiui, steigiant Tribunolą, buvo numatyta steigti du tribunolus – Lietuvai ir Žemaitijai. Vėliau pastebėta, kad užtenka vieno, bet pats principas buvo toks – žemaičiai yra atskiras reikalas. Kitas pavyzdys, bendroje kariuomenėje žemaičių privilegija buvo tokia – juos siųsti atskirai operacijai buvo negalima. Jie turėjo privilegiją kariauti tik bendroje kariuomenėje. Jų iškišti į kokias nors pavojingas vietas buvo negalima. Kitus galima, o žemaičių negalima. Žemaičiai buvo autonomiški, su jais visada reikėjo tartis. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Kai 1564 – 1566 m. vyko pavietų reforma, buvo tiksliai nustatytos pavietų ribos. Žemaitijoje tas nebuvo padaryta. Kaip buvo Žemaičių valsčiai, taip ir liko. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visa Žemaičių administracinė sistema liko skirtinga negu Lietuvoje. LDK pavietų valdytojai buvo seniūnai, o Žemaitijoje tokio lygio valdytojai buvo tijūnai. Viskas pagal žemaitišką struktūrą. O iš to atitinkamos teisės. Viena svarbiausių iš jų – urėdai buvo duodami tik žemaičiams.
- Kodėl savo valdytojus galėjo rinkti Polockas, Vitebskas? Jie taip pat turėjo autonomiją?
- Galima pasakyti, kad taip. Matyt, šias žemes prijungiant taip pat buvo priimtas tam tikras susitarimas ir jo buvo laikomasi. Taip atsitiko, kad šias žemes valdė pagal rangą vieni iš aukštesniųjų didžiojo kunigaikščio šeimos narių, pavyzdžiui, Polocką valdė Gedimino brolis Vainys, Vitebsko kunigaikštis iš pradžių buvo pats Algirdas. Jie sugebėjo išlaikyti šioms sritims daugiau teisių, negu turėjo kitos. Be to, tai buvo pakankamai svarbios žemės.
- Tai Žemaičių autonomija nebuvo toks jau unikalus dalykas LDK?
- Didžiosios kunigaikštystės mastu nebuvo. Autonomijas turėjo ir Polockas, ir Vitebskas. Bet Žemaičių autonomija pati seniausia. Kai ji buvo suteikta Žemaičiams, nei Polockas, nei Vitebskas LDK dar nepriklausė.
- Šiandien Žemaitija vis dėlto yra provincija politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai? Ar taip buvo ir praeityje?
- Jei imsime XVII – XVIII a. ekonominį lygį, Žemaitija yra pažangesnė negu Aukštaitija. Svarbiausias dalykas, kuriuo Žemaitija lenkė Aukštaitiją, buvo stiprus valstietis. Pažiūrėkime, kas suklesti XIX a. kultūriniu požiūriu. Žemaičiai! Net galvojama apie Žemaičių akademiją. Žemaičiai pirmi prieina prie rašto savo kalba.
- Kodėl tie stiprūs Žemaitijos valstiečiai neišaugino stiprios savo inteligentijos su stipriu centru savo krašte?
- Juk užaugino.
- Bet jie visi į Vilnių išvažiavo…
- O kur grįžo Daukantas? O kur gyveno Valančius? Juk jį į Kauną tik per prievartą nuvarė. O Pabrėža kur? O Ivinskis? Ir taip toliau.
Kaip tik priešingai.
O be to, kokius dvarininkus galime nurodyti kaip lietuvių literatūros mecenatus? Zubovai, Pliateriai – visi gyveno Žemaitijoje. Vadinasi, žemaičių visuomenėje buvo kažkas, kas vertė jos aplinkoje gyvenančius dvarininkus mecenuoti tą kultūrą.
- Vadinasi, nebuvo visą laiką taip, kad Žemaitija buvo kultūrinio sąstingio kraštas?
- Čia panašiai kaip Skandinavijoje. Stipri, ne tiek prispausta valstietija galėjo pradėti rūpintis savo kultūra. Turtėjimas, žmogiškas gyvenimas vis delto veda į priekį. Žemaitijoje tas turtingesnių valstiečių sluoksnis buvo kur kas platesnis negu Aukštaitijoje. Aš visada imu kaip pavyzdį M. Valančiaus aprašymą apie ubagus. Valančius pastebi, kad žemaičių ubagai su didele panieka žiūri į aukštaičių ubagus: žemaičių ubags tai bent ubags -- briedžio kailio diržu susijuosęs, o aukštaitis ubagas virvele persirišęs, žemaičio ubago botagas su saga gale, aukštaitis tik vytelę rankoje turi. Net ubagų lygyje žemaitis pranašesnis už aukštaitį.
- Kodėl Žemaitijoje nesusiformavo nė vieno didelio miesto, svarbaus kultūrinio, ekonominio centro?
- Žemaitijoje miestų formavimasis iš pradžių vėlavo, bet nuo XVI a. šio krašto miestelių tinklas pasivijo ir pralenkė Aukštaitijos tinklą. Urbanizacija Žemaitijoje vyko. Tai, kad Žemaitijoje nesusikūrė didelių miestų, lėmė tas faktas, kad realizuoti produkciją valstiečiams buvo patogiau ne kuriame nors vietiniame centre, o už krašto teritorijos ribų esančiuose miestuose – Klaipėdoje, Rygoje, Karaliaučiuje. Būtent todėl nesusikūrė vietinio rinkos centro.
Taip ir liko Žemaitija mažų miestelių kraštas, bet pažiūrėkite, kokie tie miesteliai gražūs, švarūs, tvarkingi, medžiais apaugę…
- O apie aukštąją kultūrą Žemaitijoje galima kalbėti?
- Ne. Žemaitijoje tokios kultūros nebuvo. Tokios kultūros apskritai Lietuvoje labai mažai yra, o jei ir yra, tai tik Vilniuje. Žemaitijoje aukštajai kultūrai galbūt galima priskirti tik Kražių kolegiją. Bet jos lygis tikrai ne toks, kaip Vilniaus universiteto.
- O kaip dvarai?
- Dvarai neatspindi krašto raidos specifikos. Juos statė prancūzų architektai, pakviesti žemvaldžių, kurie viską ėmė iš centro arba iš užsienio. Dvarai – analogiškas reiškinys zulusų žemėse anglų pastatytiems fortams.
- Bet juk Vilniuje irgi tas pats vyko...
- Būtent. Tik Vilniuje tai šiek tiek natūralizuotas procesas. Tie atvažiavusieji šiek tiek ilgiau pasilieka. O Žemaitijoje atvažiuoja, pastato ir išvažiuoja. Čia bendra Lietuvos bėda, ne Žemaitijos.
 
Dėkojame prof. E. Gudavičiui už pokalbį

Tinklalapis atnaujintas 
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija