Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

SLUOGA
 
Teklė Džervienė
Nu pat žėimuos vėdorė par televizėjė aiškėna, ka miestūs, vo ėr kaimūs plint vėrusinis ožkrats. Lėipė sauguotėis, muokė kāp tou darītė. Bet kor to, žmuogos, ėšsėkeravuosi!
Vėrusos naaplėnkė ni tuo maža miestelė pri srauniuos opės. Vo kon to anam padarīsi… Parejė doktie ėš muokīklas so karštio ėr kuosolio, goliejė kelės dėinas.
Liodvėka apsėrga po Atvelīkė. Aiško – apsėkrietė nu dokterėis. Tris dėinas luovuo pragoliejė. Bet ėlgā napasėrgsi. Praniou reikiejė i darba ētė. Toriejė Liodvisė keltėis, ka ė sokuos galva, ka ė kuosiejė, čiaudiejė sosėrėisdama. Nuosės tvėna ba atvonguos, kap kuoks šaltėnis, ni pasėlėnktė nagaliejė. Kol nuosėnės graibies, veiziek jau privarviejė vėsor. Tēp ėr vākštiuojė po truoba, apsėrėšosi kakla palaikė koskelė, i katruos kertės šloustė ėr sausėna nuosi. Laukė, kumet ta namatīta versmie bėnt biški ožaks, galies ėšsėšnīpštė karts nu karta kap ė vėsė kėtė, katrėi sluogo serg.
Bet lėga šin karta bova keista. Kviepoutė par nuosė, nuors ėr pažliogosė, galiejė, vo ožoustė kou nuors sovės naistėngė. Na tėi laikā, ka diel tuokiūm niekūm pas daktara lakstītomi, tad pradiuo vės kontrē laukė. Lašėna i nuosėi alijuošio, gierė žuolelės ėr aspėrina – gīdies pati, kap ėšmanīdama.
 
***
Ton rīta, po naktėnė bodiejėma, Pranis žingsniava nomėi šėik tėik sosėrūpėnės. Ožtroka gaisrėnie. Priš pasėkeitont pamainā Kolnīs atsėnešė botelkelė šviežiuos, šėn nakti ėšsunktuos. Pėrmiausē vėsims lēda paoustītė, vo po tuo ėr pakaštavuotė pu stėklieli, katron kėšenie nešiuojies.
- Stėpri bjaurībė, – portėnuos vīrā vaišėnamė. – Ėš kor tuokė ėštraukē?
- Paslaptės, – reikšmingā ėštarė Kolnīs, – bet, je kam rēks, vėsumet galio gautė. Puo šešis.
„Anuokė če na paslaptės“, – šaipies bėndradarbē patis sau. Anėi poikiausē žėnuojė ėr ton eglīna pri tīralė, ėr takali, katros tėn vedė. Bet balso tuo nieks napasakė. Pats Kolnīs tēp pat žėnuojė, ka anuo paslaptės aiški. Bet žmuonis pruotingė, naplep kuo narēk. Jug ėr anims gerā. Kon krautovie muokies dešimti ož valdėška, kumet če gali gautė ož šešis – čīstuos, kap šaltėnė vondėnielis.
Pranis, žėnuomās, nabova ton rīta prigierės – kon tas vėins stėklalis dėktam vīrou reišk?! Ale nagerā bova ont dūšės, ka vielā ėš darba ēn. Matā, gīvuolius pašertė – anuo darbs. Vo Liodvisė tabier sosėsokusi nu tuo virusa. Tėkriausē naapsėkėntusi apsėžīgiava, ka ėr pakeiksnuodama. Žėnuojė, ka nomėi ras šėlta posrīti. Atsėsies pri stala palongie, šalėp Liodvisės muškuotu ėr vuoželė. Bus anam padieta ėr padouta., nasvarbo, pati linksma, ar sopīkosi, bet anuo posrītio vėsumet bus pasėrūpinta. Tik anuos ouslės prisėbėjuojė. Kon babūtom gierės – alo, vīna, baltoujė, kėik babūtomi gierės – vėina čierka a vėsa botelka, pati lioub ožoustė akėis mėrksnio. Naspiesi ni ižėngtė i truoba, ta jau ė klaus:
- Ta jau „gesėnuot“?
Ėr nu pamuoksla naėšsėsoksi. Kartās Pranis sopīkės ėr pats lioub balsa pakeltė.
- Cit, muotrėška! I tus rēkalus nakėškis! Mes dėrbam sunki ėr pavuojinga darba.
Je balsos bova pakelts lig tinkama līgė, pati lioub ožsėčiauptė. Bet tas retā telioub atsėtėktė.
- Je, je, darbs tėkrā ka sunkos – botelka kėlnuotė. Ėr baisē pavuojings. Ni napajosi, kāp viežioks gruobūs pradies krebždietė…
Puo tuokiūm pasėaiškėnėmu abodo kuokės tris dėinas lioub vākštiuotė tīliedamė.
Bet šėndėina Pranis rada Liodvisė basiedontė pri pečiaus apnėkta čiaudolė. Skaldė ėr skaldė so lig kuožno atsėkviepėmo, kėlnuodama pri nuosės abrūsa. Pranis dar daugiau pasėjota kalts. Matīt, ejė i kūtė karviu šertė, dolkiu prisėgaudė. Ožmėršės vėsas sava baimės, priejės apkabėna Liodvėka par petius.
- Kuo ejē pri šėina, – prikėša meilio balso. Nabūtom tėi gīvuolē pastėpėn pakol pareisio.
Liodvisė, sluogas ėškamouta ėr nieka negaliedama baužoustė, atsėstuojė ėr padiejė galva vīrou ont krūtėnės.
- Ak, sluoga prakeiktuojė!.. Ožmetiau gīvulems, nabova sunkē, juk šėina bovā pripešės… Ale tas čiaudulīs! Bet to nagloustėniekis, dar ožsėkriesi… Ek valgītė, – ėr sojoda vīrou posrīti taisītė.
Pranis nosėdīvėjė, ka ana aple gierėma ni žuodė napasakė. Paskiau dingteliejė anam, ka vėsks par tou sluoga. Anam kas – galies ėšgertė, kumet ožsėmanės, nabgriauš, bet anā patē ta jau tėkrā ka nekas….
Liodvisė varga par vėsa geguži. So varvontė nuosė apsiejė darža. Darželie nožīdiejė tolpės, narcizā. Da baltava tik vielībuosės kvietkas, senuovėškas, mažās aksuomėnēs žėidelēs, katrėi tēp maluonē kvep. Glaudė anus pri nuosės, jota anūm švelnoma, vo kvapa – ale nikuokė. Ruoduos, ka sluoga somažiejė, bet matīt dar nabėngies, dar nieks nakvep.
- Mama, – jiemė šaukė vėina karta doktie, parejosi ėš muokīklas, – truobuo kažkas svėlst. Smarvė baisiausė!
Ėr atėdarė lig gala doris i lauka. Liodvėka šuoka pri koknės. Tėkra, bolviu katėlė vondou vėsā novėrės, bolvės joudā prisvėlosės, vuo ana aple kvietkas sokėniejės… Matė, ka truoba prirūkusi, vuo smarvės nikuokiuos naožoudė. Vėsė jota, ana – nē.
Vo ka vėina karta i truoba iejės Pranis rada patė vėrtovie, pėlnuo duju smarvės. Tumet jau na joukās sosėrūpėna.
- Važiouk pas daktara, tēp, nieka naožousdama, dar ėr gala gausi. Kėik če trūka ožsėdegtė ėr spruogtė!
- Ak, žiuopla aš, – teisėnuos Liodvisė, – naapsėveiziejau priš pouda kaisdama, ka vėins čiaupts naožsokts.
- Žiuopla ta žiuopla, – pritarė vīrs. Bet pas daktara važiouk.
- Gerā, gerā. Rītuo važiousio.
- Vėsa lėkusi posdėini Liodvėka mėslėjė aple sava lėga. Svēka būdama vės nažėnuojė, kāp rēk žmuogou tuos ouslės. Smaila anuos nuoselė, mosiet, bova par daug gera. Lioub soktė anon na tik nu ėšgierosė vīra, bet ėr nu kuožna žmuogaus ar dākta, katros skleidė namaluonius kvapus.
- Viešpatie, rasiet aš ėr pati smėrdo kou nuors? Rasiet ėr nomā tvarto atsėdoud? Juk svetėms tuo i akis napasakīs, vo nomėškē so sava kvapās apsėpront…
Ėr poulė muotrėška praustėis, drabužius mainītė. Vėsa vakara plošiejė, viedindama ėr valīdama nomus.
- Aldutė, – klausėniejė parejosės doktėrėis, – ar nasmėrd kou nuors mūsa nomā?
Duktie dīvīdamuos pakielė akis i muotina.
- Vo kou anėi tor smėrdietė? Mon nasmėrd. Tik nu tavės neš kap nu parfumu pabrėka.
Liodvėka dar nuoriejė papūstė dokterē ėr pasėtērautė, ar anā ėš bornuos neit bjauros kvaps, bet pasėgiedėjė. Geriau kelis kartus par dėina dontis nosėšveis ėr gerklė ėšsėskalaus. Ont rītuojaus novažiava i miesta pas daktara. Tam matīt tuokės lėgas nabova naujīna. Nosiuntė parsėšvėistė, prirašė vaistūm ėr lėipė torietė kontrībės.
Liodvėka gierė vaistus, kėlnuojė pri nuosės kvepontius ėr smėrdontius dāktus: ta cėbolė ar čėsnaka, ta moila ar kvepalūm botelkelė. Bet ni vėins dākts kvapa dar natoriejė. Kėimė jazmins pražīda. „No, ton ta jau tėkrā ka pajosio“, – mėslėjė sau muotrėška. Ikėšusi nuosi i jazmina žėidus, ligo ėr jota pažīstama kvapa, bet nagaliejė tėkrā pasakītė, ar ons kvep, ar anā tik ruoduos.
- Kon padarīsi, – dūsava muotrėška, – rēks gīventė pasaulie ba kvapūm. Gīven napajodou, napaeinou – ėr naprapol, ėr gīvė i žemė nasolend. Vo diel tuos ouslies…
Liodvėka liūdnē pagalvuojė, ka jau pėnkta dešimti bėng. Kėik če anā balėka? Rasiet ton laika prisiēs pragīventė bakvapie toštomuo. Tėkrā ka toštomuo. Kuoki dėdėlė Dieva duovėna tėi kvapā. Anam vėitas narēk. Ožpėlda vėsus plīšelius, ėr pasaulis pasėdara kėtuoks – geriesnis a bluogiesnis. Kāp gerā darželie ar kėimė vakarās pabūtė, ka žuolīnā kvep, kāp gerā džiūnonti šėina vartītė a griebtė, valgi vėrtė ėr kvapās anon paskanintė… Ont galūm gala ėr kuokė vīna par švėntės pakaštavuotė. Pėrmiau – paoustītė, paskiau – pakaštavuotė. Vo vėskou i krūva sodiejos – dėdliausis džiaugsmos. Tatā tuo džiaugsma ana dabar nabtor.
Vo dar bluogiau, ka bjauriūm kvapūm naožoudi. A to tvartė, a to dvarė – vėskas par tou pati. Galieto eitė sriotu somstītė a dvieselienas loptė… Liodvėka, aple tou pamėslėjusi, vėsa nosėportėna. Ka tik anā naatsėtėktom tēp pat, kap so tou muotrėško, katrou laikraštis aprašė: ta nabagė vėsa žėima ėš sava buta kuojės naėškielė, nuors gīven daugebotie ba patuogomu ėr augėn bėnt dešimti katėnū. Sosiedā naapsėkėisdamė duris nuoriejė ėšlaužtė, par prievarta anuos kombarius apkuoptė – nieka naisėleida. Sorašė skunda seniūnou, ka tvarka padarītom. Ėr tuo naklausa, saka, ka mon ėr tēp gerā. Vo istatīmā tuokėi, ka kāp nuors anou nobaustė ėr nagali, ėr priverstė kou nuors pakeistė nagali. Dabar jau Liodvėka žėnuojė, ka vėsa bieda tamė, ka ta muotrėška serg – ana gīven ba ouslies. Tad a ėr Liodvisės tuoks pat lėkėms lauk? Vėina tik pagouda babova – Pranis. Kad ėr kuoks pavargės beparētom ėš bodiejėmu, vėsumet bova meilos: vės apkabėn, gera žuodi pasaka, pagail anuos, muotrėškūsius darbus paded nudėrbtė.
Tēp praejė vasara. Prasėdiejė bolvekasis. Vėina viejouta posdėini Liodvisē prisiejė dėrbtė līnont. Ožgroba ronkas, sošlapa drabužē, ėr Liodvėka pajota, ka nuosės viel ožgolta. Bet šėn karta kėtēp – smarkē, senuovėškā. Nakti varties, nagaliedama atsėkvieptė. Mėiguojė ėšsėžiuojusi. Atsėboda ėšdžiūvosė borno ėr traškanuotuoms akimis. Kėntiejė ton sluoga kelės dėinas, vo paskiau nuosės ligo atsėvierė. Bet ne čīsto vondėnelio, kap pavasari, vo tēp, kap ėr tor būtė sluogo sergont – naspiejė nuosėniu keistė.
Rītmetie muotrėška taisė Praniou posrītė. Bova vėina. Doktėri muokītėis i miesta išleidusi. Vīrs sosėvielava pareitė. „Rasiet nakti gaisros bova,“ – pagalvuojė pati sau… Liodvėka ligo ėr atsėkratė itarėniejėmu – je vīrs napareit ėlgiau, vadėnas, ka ger… Kāp gerā, ka bjaurės mėslės galvuos nakvaršėn. Juk parēs, kor diesės naparejės. Va, šėtā jau ė brazd priminie. Drabužius velkas, batus aunas…
Pranis iejė i truoba, ė jau taisies eitė apkabintė patiuos, vuo ta:
- A gaisra toriejuot?
- Toriejuom… Tuoki nadėdėli.
- Vo kas degė?
- Kolnė bravuors…
Nasoprasdama, ar ons joukou, ar rimtā šnek, Liodvėka pakielė galva. Pakielė ėr … pajota, kāp nu Pranė eit nomėnės kvaps. Pu pėrmo baisiausē nosteba… Ožoud! Paskiau anou apjiemė kap ė tuoks pėktoms ėr jau nuoriejė ožsėpoltė, kap ka liuob būtė seniau, bet vėršo pajiemė džiaugsmos:
- Pranieli, to ėšgierės! – pasakė joukdamuos. – Aš ouslė atgavau!
Pranis veiziejuos i besėjoukontė ėr laiminga sava Liodvisė, bet dar naėšmanė, ar anam džiaugtėis, a... ne. Kolnė bravuors juk dar nasodegė…

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija