Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4
SMĖLTĖNIS
Džervienė Teklė
Senuojė Lingės, vėsūm Smėltėnio vadėnama, gīvenėms tūnuojė luomuo, pakavuots nu svetėmūm akiūm kalna ėš vėinuos posės ėr pošūm priaugosės doubalės ėš kėtuos. Tarpė tūm dvejūm sargībėniu nu vėiškelė soka smėltėns kelalis, vingiava pakalniou lig tuorūm ėr karklu, sauguojontiu kėima, ož katruo ont aukštomelės bova senūm seniausė mara kapalē so ketorēs krīžēs. Tas kelalis par Lingės kėima bova vėinintelis pravažiavėms i Suokelė kometīna ėr i Medėnė – bėndrā Alknienu suoduos gīventuojems priklausonti mėška. Pravažiavėms bova prėklos. Reikiejė lėptė iš ratu, atnarpliuotė ėr atsėkeltė sunkės karklės, ivažiavos i Smėltėnė žardėina, viel anas ožkeltė ėr ožrėštė. Vo ontramė žardėinas galė – kėta tuora ėr dar vėinas karklės. Pakol keleivis stūmies par tou kėima, toriejė kėntietė šonėis poldėniejėma ėr gaspaduoriaus bombiejėma. Dėl tuo tou kelalio alknienėškē važiava tik būtėniausė rēkala spėramė. Tėi, katrėi ejė piestė, liōb prasmoktė takās par Lingės pėiva, aplėnkdamė pėkta žmuogaus nomus. Bet ėr tėn reikiejė mitrē sosėverstė, kad nabūtomi apluots – šonėis ėr gaspaduoriaus.
Smėltėnis gīvena vėins. Pati bova senē mėrosi, vākā iš nomūn ėšejėn. Nabova kou anėms ožsejimtė ont tuo vėina arama smėltiu kalna ėr platiuos driegnuos pėivas, katruos tievs nalēda jodintė jau kelės dešimtis metu. Liōb pasėruodīs ont dėdliūju darbūm – šeinapjūtės, rogepjūtės, bovekasė. Kāp Smėltėnis verties, kou bova gīvs on tūm sava tortu, žmuonis baveik nažėnuojė. Bet obagās nejė, pagalbas naprašė. Matītė, anam ožteka.
Je Smėltėnė gīvenėms bova ožslaptints, anuo pėiva – vėsėms ont akiūm. Līgi, plati, nu aramuos kalvuos nutīsosi pavėiškelio lig pat Žemgrindūm. Rasiet tėn kažkumet bova tīralis, dėl tuo vėins pėivas pakraštīs vėsumet bova šlaps. Tėn auga poplaiškē ėr poukē (švīliai). Tuolėmāsis gals ožsėbėngė poikio guojelio so platēs onžoulās, apošiems ėr eglaitiems, ėšgražinto tomsžaliems samanu kopėteliems ėr dedešriu (kupolis) darželēs. Pėiva mainė sava spalvas, nalīgo, kuoks bova metu laiks.
Onkstėi pavasari tomsē žali nu vėkšrė (aštrės, kėitas driegnū vėitu žuolės) ėr lokštu (purienu) lapu, gegužės galė liōb pamargietė vėsuokēs žėidās: geltuonava lokštā, kartielės (viedrīnā) ėr borbolā, švītiejė gondrasnapē, varlės rūtā ėr gegožraibės. Vasarā isėbiegiejos liōb papilkies nu smėlgu šloutieliu, sėlkās plaukontiū paviejou.
Kuožna vasara prīš Sekmėnės saulietuoms dėinuoms ėš tuolėmiausės pėivas kerties, kor šmiekšuojė kelė alksnē ėr borboliava šaltėnātis, liōb ėšnėrs tuos pėivas gaspaduorios. Apsėdarės nomėi austās marškuonēs, ont galvuos ožsėvuožės sena kepalioši, panaši i šongrībė keporė, naskobiedams liōb žingsnious ėšėlgā pėivas.
Sosiedu vaikigalems matīt ruodies, kad Smėltėnis trauk puo baltūju, ni vėršotėniu kelniu naapsėvėlkės. Anėi kvaknuojė kėtuo posie vėiškelė, ruodīdamė i Smėltėni pėrštās. Klegesīs, matīt, erzėna senouji – ėškielės kumsti liōb pagražuotė vākams. Gaspaduoriou ėš paskuos vėrtoliava šonātis Viernīs, joudūm joudiausis, kodluots, ožrėitės i vėršo gaurouta oudėga. Abodo liōb keliautė lig oužoulīna ėr atgal, pakartuodamė par vasara tou sava žīgi bėnt kelis kartus.
Smėltėnis žvalgies, ar naėšbraidīta anuo pėiva, ar nieks nanokėrtės miediu guojelie. Vo rasiet veiziejė, a na laiks pėiva šėinautė. Gal tas vākščiuojėms anon džiogėna ė diel žėnuojėma, ka ta pėiva īr anuo, so vėsās žuolīnās, medēs, grībās ėr so vėso gražomo. Vo rasiet tas vākščiuojėms Smėltėniou bova rēkalings apramintė dūšė, katron anam liōb par Krīžaunas dėinas sojauktė suoduos gīventuojē.
Anuos vėsumet bova mėnavuojemas prīš Šeštėnėnės ont mara kapieliu. Tris dėinas senāsis Mėkalauskis, pasėbraukės po pažastė lėnta, parėšta stuoro šniūro, nešdams do medėnio kūjātio, aple prīšpėitė liōb parētė žvīrdoubė, vėiškeli ė trauktė par Lingės žardėina ont kapieliu malduoms skombintė. Pasėkabėnės ton lėntalė tarp dvijūm pošūm, liōb daužītė anon so tās dom kūjātēs kėik svēkatas toriedams. Gražē muokiejė Mėkalauskis lėnta muštė – liōb ėšraitītė vėsa meliuodėjė, tvatindams tā i lėntuos vėdori, tā i kraštus, tā soretindams, tā sotonkindams. Tatā bova šaukėms atētė melstėis, ėr gėrdiejė anon gera posė soduos.
Muotrėškas, pametosės darbus, prausė ėr šokava vākus, patės rėšuos išeigėnės koskelės, vėlkuos geriesni drabuži. Vīrā, mažiau savėm basėrūpėnontis, barzda retā katros skota – jug na švėnta dėina – ejė ont maldūm kap stuov. Gožiejė vėsė i kapalius par Smėltėnė kėima, pro sena gīvenamoujė truoba apsamanuojosio šiaudėnio stuogo, mažėlelēs pažaliavosēs longelēs, pri pat žemės, pro tvartali ėr jaujė.
Ni Smėltėnė, ni anuo šonėis ton dėina nabova matītė: tūnuojė kor nuors abodo tīliedamė. Nieka naapluojė dėl tuo, kad Krīžiaunas dėinas nu senuovės bova švėnts vėsūm suoduos žmuonium rēkals. Anuos bova atvonga nu sunkiūm darbūm, savuotėška ėšeiga ar pramuoga.
Žmuonelē, prasėžarstėn po krīžēs pošūm konkuoriežius ar skojės, praskleidėn šėlus (viržius), klaupies ont tuos pėlkuos smėltės, po katrou dūliejė sentieviu kaulā. Garsiuoji Alknienu gėidorka Beivīdienė Bronīsė, apīsenė stuora muotrėška, pasėstrajėjosi naujė patiuos siūto lėnėnė šlebė, apsėrėšosi margo kartūnėnė koskelė, dėdio balso liōb ožtrauktė Vėsūm Švėntūju lėtanėjė. Ontra punta (puosma) vedė Marduokienė Jugana, smolki muotrėškelė, mėnka kap kėilė, dėl tuo vėsė stebiejuos, ėš kor ana lēd tuoki skardi, garsinga ėr maluoni balsa. Muotrėškas sklaidė maldaknīgės, vīrā ontšaukė ba žuodiu, bet ėš vėsuos šėrdėis. Griaudės senuovėškas gėismės ėr psalmės plaukė nu mara kapieliu i vėsas posės, kam keldamas vilti, kam ašara ėštraukdamas ėš sovargosės dūšės, kam sostėprindamas tėkiejėma, kad Viešpats tėkrā palėngvins žemėškus vargus ėr priglaus anamė pasaulie. Vėršou vėsūm bova tas pats dongos, vėsė klūpiejė ont tuos patiuos smėltės. Ėr biednė, ėr baguotė tuo vėituo liōb būtė līgė – tad gėiduojē ėš vėsuos sīluos, patis naatsėklausīdamė tuo bėndra ėšgaunamas malduos skombiejėma. Nomėi skėrsties pralinksmiejėn, prašvėtėn, ligo geresnė pasėdarėn. Posvaikē ėr pėimėnis, katrus dėdėlē jiemė jouks, veizont i gėidontė Bronīsė, dėl kuo kvaknuojė ėr dīkavuojė, soklopdītė dėdėliūju ožnogarie, ėr tėi bova aptīkėn ėr sorimtiejėn.
Tik Smėltėnis naliōb pasėruodīs ont kapaliu. Tūnuojė tomsiuo kamaruo so sava Viernio ėr dontis sokondės kėntė svetėmūju vākščiuojėma puo anuo kėima, garsinga gėiduojėma puo pat truobalės longās. Laukė, kad vėskas grētiau bėngtomės, kad nustuoto vuomautė, kad nušormulioutom par kėima paskotėnē maldininkā. Tumet galies ėšlēstė Vierni er atsėpūstė nu tuos lermas. Lig kėta karta. Jug tas kartuosės tris dėinas. Tik puo keliūm dėinūm rīšės nuētė ont kapūm paveizietė, kuokė ėškada padarė maldininkā. Ėškadu vėsumet bova. Veiziek, če tuora ėšversta, konkuoriežē, tēp dailē vėsus kapelius nubarstėn, i krūvas suostumdītė, šėlā ėšlaužītė, doubiūm prirausliuota, kerpės nu krīžiu nulaupītas so vėsuoms mēsuoms – tēp krīžē ėr parlūžtė natroks. Skaudiejė senājem šėrdės dėl tūm pasėkeitėmu. No ėr bjaurė žmuonis! Kad pārēn kor būrio, kap šarončē – plėka vėita palėikt, vėskon sokrioš ėr somorda. Bet reikiejė ėškėntietė. Anūm bova daug, vo ons vėins…
* * *
Nu naujuosės muokīklas ont Žemgrindūm vėiškelis lēduos ėlgo kalno lig Smėltėnė daubalės. Ont tuos daubalės kronta, pri pošīna, stuoviejė Panelės Maluoninguosės koplīčelė. Bova ana pastatīta po pėrmuojė kara ont Lingės žemės ož vėsūm alknienėškiu kaštus. Ēnontėms ėš muokīklas vākams atruodė kap šėlta ėr švėisi truobelė. Ož stėkliniu doreliu Panelė stuoviejė dėinas ėr naktis, nolēdosi žemīn ronkas so ėš delnūm trīkštontēs spindolēs, maluonē noliūdosi, gražiuoms akėmis veiziedama i praēnontius, pravažioujėntius. Mažā kas pri anuos taliōb apsėstuotė. Rasiet kuoki nuobažna muotrėška Sveikamarėjė sokalbies a pavargės obags ont akmėns prisies. Sveikėms vīrams ana mažā tarūpiejė. Vėins tabova vīrėšks, katros anon tėkrā mīliejė ėr gluobuojė – tatā senāsis Mėkalauskis. Vėsė žėnuojė, kad karts nu karta ons atēt sotvarkītė Panelės nomieliu, nešėns vėsās rēkalingās dāktās. Patepės ožrūdiejosė spīna žōstaukēs, atrakėn dorelės, žōsėis sparno nubrauka dolkės nu Panelės vainėka ėr drabužiu lig pat basūm kuoju, katruoms ana stuov ont bjaurė kėrmėna, apsėraitiosė aplink akmėni. Apšlavėnie ėr ton kėrmėna, ėr ton akmėni, paskiau ėšgraiba kertės, kad nabūtom vuortinkliu, nuposta dolkės nu vaškītu ruožiu, pastatītu stuorūs stėklėniūs vazuonikūs, abėjūsė Panelės šuonūs, grindelės ėššlousta. Tumet viel ožrakėn doris. Paskiausē aptvarka lauka: apskaba ėr apraun pėktžuolės pri koplīčelės sėinu, palėkdams tik mielėnus cėnavuodus ėr geltuonus žeimėnius jorgėnus.
Nieks Mėkalauskė darboujėntėis namatė, bet vėsė ton žėnuojė. Dėl tuo Panelė stuoviejė švėisi ėr graži par gerus laikus ėr par karus. Praejė ėr pravažiava pro anon užejėn ėr viel pabiegėn rusā, praorzgė, pradundiejė vokītiūm tankā, mašinas ėr muotuociklā. I vėsus vėinuodā veiziejė sava maluoniuoms akimis.
Žėima puo pamuokūm būrīs vākūm, pasėlēdėn ėš muokīklas ėlgoujo kalnelio, pri koplīčelės vėsumet liōb sosėtorietė. Vaikiokā vėins par kėta klegiedamė šliūžėniejė nu daubalės skardė ont klumpiu, vo katros dīkiesnis – ėr medėnė skrīnalė so kninguoms po pastorgalio pasėkėšės.
I ton linksmībė liōb isėtrauktė ėr drōsesnės mergātės, cīpdamas ėr kvaknuodamas. Mėnkesnės ėr tīkesnės liōb stuovietė pri koplīčelės, spuoksuodamas i daili Panelės veida ėr slaptā nuoriedamas būtė i anon panašės. Lingės doubalė anūm sovės natraukė, ruodies tomsi, baugi, ligo kuokiūm žvieriūm ar šmieklu pėlna.
Ejė ontrėjē kara metā. Vuokītis mušė rusa kažkor ož Maskavuos, bet alknienėškē tou nadėdėlē tarūpėnuos. Vo ožvės mažiau Smėltėnis, katruo pasaulis bėngies solig kėima tuoro ėr peivas pakraštēs. Vėsas parmainas praplaukė pro anon kap vondou par akmėni – napajodėna.
Vo tou rodėni vakarās anam pradiejė šėrdi geltė. Ni pats nasoprata dėl kuo. Artiejė bolvakasis. Vākā senē babova atvažiavėn. Bet anam ruodies, ka bluogā īr na dėl tuo. Lig šiuol vakarās liōb išsėvėrtė bolviu ar kuokiuos mėltėnės, atsėsiestė pri ognėis, plasnuojėntės pečiaus onguo. Vėsumet bova gerā nomūm ramībie. Vo dabar kažkuoki narimastės traukė ėš anū. Žmuoniūm sotėktė ons tėkrā ka nanuoriejė, bet ētė kažkor traukė. Ėr noejė pri Panelės koplīčelės. Na melstėis – tēp sau pabūtė. Atsėsieda ont akmėns, smaksuojė i dongo vėrš kalna, ėš ož katruo ėšplaukė apsėmėgluojosi pėlnatės. Kėta vakara isėtaisė pri koplīčės sėinas, ožlindės ož jorgėnu, kad žmuonis napamatītom. Vo kas, je ėr pamatīs. Juk koplīčelė stuov ont anuo žemės. Juk Mėkalauskis nomėrė, tad anam rēk Panelė rūpintėis. Bet kelie nieka napasėruodė. Inėka senāsis lonkītė koplīčelė ėr ligo geriau pasėdarė.
Vėina vakara, ka jau vėsā sobrieška ėr dongou žvaizdės pasėruodė, ligo patraukė kas Smėltėni paveizietė i Panelė ėš artiau. Veiziejė, veiziejė stuoviedams, paskiau atsėsiedės. Panelė pasėruodė graži besonti, nuors ėr tomsuo stuoviejė. Nuoriejė pašnekintė, ale žuodiu namuokiejė sorinktė. – Tatā stuovi? Ar našalta čė tau? No, stuoviek, stuoviek…
Tēp anou bašnekindams mažne kuožna vakara, vės liōb prisimins sava Marė, palaiduota benė priš trisdešimti metu, vo rasiet ė seniau. Ont galū gala pradiejė anam ruodītėis, kad če Marė ėr stuov. Nabsosėgaudė tik dėl kuo ana tēp somažiejosi ėr tēp apasėdariosi. Bet dėl tuo nasoka sau galvuos. Natėka tik tas, kad ana so anou našnekas. – Matītė pīksti. Vo ož kou? Ar aš tau kon bluoga darau? Vākā naatvažioun. Vės vėins ėr vėins. Nabovau aš tau dėdėlē gers, bet juk ėr kėtė na šėlkėnē. Je būtiuo rūpiejės, nabūtomi našlio palėkosi…
Daug vakarū šnekindams Marė, tā pasėgousdams, tā senuovė prisimindams ėr vės atsakīma nasolaukdams, pīktė pradiejė.
Kažkatrou karta, ėšsėvėrės bolvės, pradiejė droskas graibītėis. Apsėveiziejė, kad ėšsėbėngosi. Sopīkės išejė Marės bartė. – Er kuo če marksā pri tuo vėiškelė? Ēk nomėi. Kor droska padiejē? Ligo darba nabibūtom!. . Bolvės rēk kastė! Stīpsa če kap darža baidīklė. Rasiet kuokė vīrėška lauki? Lauk, lauk, ropūžė, atsėnešio šniūra, ėškaišio kaili. Žėnuosi, kor tava vėita! Bolvės kastė laiks, slinkė to!
Baries Smėltėnis, bjaurēs žuodēs kuoliuojė sava mėrosė patė. Ėšsėbombiejės, ėšsėšaukės tomsuo slinka nomėi, kad kėta vakara viel tas pats pasėkartuotom.
Vo žmuonis tėkrā kasė bolvės. Karusė Paplesnienė vākštiuojė i talkas, nuoriedama ožsėkastė žėimā atsarguos. Sava daržė mažā tās metās taožsėaugėna ėr tas patės vākā baveik jau bova nokasė ėr sovalgė.
Pas Marduoka talka tou dėina sosėvielava – nuoriejė pabengtė. Ka Puplesienė po večerē ėšplostiejė nomėi, nešdamuos rīšieli so lauktoviems vākams, jau bova pritemėn. Ale napraejė ni dešimtėis mėnotu, kāp ana ba dvasės ivėrta i Marduoka truoba. Gaspadėnė dar ni bliūdaliu puo večerės nabova somazguojosi. – Viešpatie mieliausis, kas tau īr, Karusė, ėšsėgonda gaspaduorē, veiziedamė i sodrėbosė ont soula talkininkė, pamielėnavosė nu biegėma, žada nabatgaunontė.
Ta žuodė nagaliejė ėšdaužtė. – Baida… Naparēsio nomėi, – ėštarė ont gala. – Kas baida? Kor baida?
Atsėkvapstiosi Karusė pradiejė pasakuotė, kad baida pri Lingės doubalės. – Nosėlēdau nu kalna lig pat Smėltėnė kelalė, veizo – pri koplīčelės kažkas baltou, lingou i šuonus ėr bomb. Ėšsėgondau, ale ēno artīn. Sakau, rasiet gėrts Galdėks vadaluojės. Vo toukart pro mona kuojės – šmakšt tuoks jouds, plaukouts, ligo karšts, ligo šalts. Nakėtēp, kap nalabāsis. Nu pati napajotau, kāp sosėvertiau atgal ėr tamstu truobuo atsėdūriau. Naparēsio vėina nomėi, nuors ožmušk! Vo vākā lauk…
Pasėruodė tau kas nuors. Rasiet Lingės Viernīs. – Ne, ne, tas būtom luojės.
Marduokienė pašaukė vīra – tas gava palīdietė talkininkė. Pargrīžės ons papasakuojė, kad vėiškelis bova tīkos, kad nuvedė Karusė lig pat nomūm ba juokiuos bieduos.
„Baimės dėdėlės akis. Bus Lingės Viernīs pasėpainiuojės”, – pabėngė tou dėina Marduokā.
Bet suoduo pradiejė šnekietė, kad pri koplīčelės tėkrā kažkas daruos. Tas matės, tas gėrdiejės, bet priētė artīn tomsuo ni vėins nadrīsės. Vakarās vėiškelio nabvākščiuojė po vėina. Vo vākā ėr dėina i tou posė so baimė ejė. Je nier šmieklas ont kelė, ana gal topietė pasėkavuojosi Lingės doubalie…
Vėsas tuos baimės tēsies gera mienesi, pakol vėina torgaus dėina Žemgrindūm gaspaduorios Kontrėms, onkstėi i Plungė važioudams, naaptėka pri koplīčelės Lingės Smėltėnė, ont akmenėis basiedontė. Vėinās marškėnēs, sošalės, sosėtraukės sienis lingava i šuonus, kažkou pats sau šnekiedams. – Kon to če dėrbi, sosiedā, tuokiuo onkstībie, – ėšlėpės ėš vežėma šnekėna Kontrėms. – Jog paršalsi ba sarmiegā, ba keporės. Ēk nomėi.
Bet senāsis spuoksuojė i vīrėška stėklėniems akėmis ėr nieka nasakė.
Kontrėms, idavės atvarslus patē, nuvedė Smėltėni i truoba.
Važioudamė svarstė abodo, kāp rēk doutė žėnė Lingės vākams. Vėins gīvena natuolėi, kėts kažkor pri Klaipiedā. Lai pasėrūpėn senio, jug matītė, kad tuo pruotielis sovėsam praskīdės. Naveiziejė tieva vākā, pakol vėins šēp tēp krotiejė. Vo rasiet ons nanuoriejė, kad vākā pri anuo būtom. Tuoks bombieklis, nieks anam nagaliejė itėktė. Ėr skūps ba gala. Je vākā aplonkītė liōb atvažious, anam ruodies, kad nomus nuor apkraustītė, kad i anuo gera taikuos. Kuokėi tėn tortā tuo apkerpiejosiuo, i žemė sosmėgosiuo truobalie! – Va tamstuoms ėr vaiduoklis, – ont gala nosėjoukė vīrs, pabėngės aptarėnietė Smėltėnė gīvenėma. No, pasėjouksio ėš vėsūm pabaidītūju.
Prīš žeima i Smėltėnė nomus pargrīža gīventė jaunesnīsis sūnos so patė Uono. Vākūm anodo natoriejė, tad ėr atėteka tas rūpesnis – tieva nokaršintė.
Jaunuoji Lingienė goudies suoduos muotrėškuoms, kad sunkē īr oušvi slaugītė: nalēd ons nieka ni i talka parsėvadintė pri ūkė darbūm. Kuožna žingsni sekiuo, kuožna kousni soskaita. Nikou anodo so Kazimiero naitink – vuožaujės, zīz, baras ėr bomb nasostuodams, kad anuo gera vag, pūstėj… Aiškē ėš tūm kalbūm bova matītėis – lauk marti, kad oušvis grētiau pasėrinktom.
Bet gīvastės nikāp nanuoriejė anuo aplēstė. Pu tuo Smėltėnis dar pratraukė daugiau kap posontrū metu. Numėrė par rogėpjūtė – prīš pat grīžtont rusou. Rītūs bova gėrdietė patrankas, naktimis ūžė liektovā, vasara bova narami, žmuonis sosėrūpėnėn.
Kap ėr vėsus Alknienu mėrusius, nabaštėka apgėiduojė Beivīdienė so Marduokienė. Goliejė senāsis ont lėntuos puo žemās pajoudavosēs sava truobalės balkēs, mažos, sodžiūvės, rasi pėrma karta apvėlkts naujė barvelė.
Atruodė tuoks mėnks, sovėsam napėkts. Nikāp ni vėins ėš atejosiu ož anou malda sokalbietė nagaliejė soprastė, kad ons baimie daug metu laikė na tik sava vākus, bet ėr aplinkou gīvenusius sosiedus.
Valonda, nu katruos dar nieks nier pabiegės, atnešė palėngviejėma lėkosėms gīvėisėms. Vo omžėnatėlsi Smėltėniou ana bova ėšsėgelbiejėms. Tūm pasėkeitėmu, katrus alknienėškems teka pargīventė puo kara, senāsis nikāp nabūtom atlaikės.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija