|
|
|
|
||
  
|
|
|
|
|
|
|
||
|
|
- DŽERVIENĖ TEKLĖ: ŽEMAITĖŠKĖ EILIERŠTĒ
- Pėimenė
I saulielīdi, i ton auksėni maža pėimenė žalmargė gėnė. Ėš ėlguos dėinuos, ėš klaidiuos medės žalmargė pati ganītuojė vedė. Kol nosėpluovė soskėrdosės kuojės, mamātė pamėlža ėr dounas atpjuovė. Vo minkšta bova marškuoniu luova vāka mėigielis medaus saldoma. Sapnava debesūm pėli auksėnė i tas aukštībės žalmargė gėnė. Posmergė Ož alksnīna gėrdietė banduonėjė ėr prisluopės būgna dondenėms. Graži mozėka tēp moni muonėj Vo, kuoks linksmos gal būtė gīvenėms. Švėit padongie mienesė skėltės, žėb sėdabros ont mona blakstienu, vo tas valsos tēp šėrdi gėlda po sunkiuos ikiriejosės dėinuos. Jog nuorietiuo tėn lėktė negalio Natorio dar ont savės valės. Svėrp žiuogā žuolīnūs, vo prūdalie tėrštūs maurūs linksmėnas varlės. Ėr par suodna i sojaukta vakara mamātės žuodē atliekėn: Vākali, pritrūksi ašaru, Je rasuosi diel tuokium nieku. Apsilonkīms gimtėnie Opalielis vargotis vingiou par pėiva, par suodna, pro gala tuos truobuos, katruo gėmiau. Neš i rodėnė mėglas ėlgesi nuogna rasiet ėš anuo aš tuo jiemiau. Dėlst mienou dongou Nodėla žėids ont bevardė. Nīkst vardā ėr veidā ėš atbokosės atmintėis Tiktā nieks naėšdėlda kasdėinė varga ėš paprastuos žmuonium lėmtėis. Torgos Perkontėms vėskas brongē, vo pardoudontėms pėgē ruoduos. Kleg deriedamuos, nuēt, sogrīžt apėntās. Trauk šimtėnės ėš kapšu ar krapšta mazgelius so baltās cėntās.
Tēp ėr malas žmuonelē tuo marguo erzelīnie, kor pardoutė ar pėrktė īr svarbiausė pasaulė dalīkā. Vo sokčios ar ėlgapėrštis, notaisės nakalta snapa, vīpsuodams ėš dornūm galvūm terp anum sokėniejės drōsē gvelbdams vėskon ož dīka. PAR ŽEMAITĖJĖ I. Kaltinienu krīžios Nu aukštuos kalvuos ons švėit ėš tuola, ligo beržos, ėš žemės augės, isėriežės sava dėdībė i aukšti dongaus mielėniausė. Namatā anamė suopolė. Matā naėšdėlduoma žėnkla tėkiejėma ėr stėprībės ėšlėktė pražūnont, ėšsauguotė prarondont, ėškėntietė mīlont. II. Šatrėjė Ka ožlėpau ont tuo kalna, moni apguobė dongos priartiejosė sava gruožībė. Bovau lėngva ruoduos, pašuoksio ėr lieksio vėrš laukum, kalvum, guoju, opiu, žmuonium gīvenėmu Nospīrosi varga kap klumpius, palēdosi plaukus, nersio i dėdėlė džiaugsma pėlnatvė. Mosiet tēp priš tūkstontius metu vėrš tuo kalna lakiuojė raganas. III. Daukonts Papėlie Tēp ėr nabsožėnuosem, kon mėslėjė pruotingāsis muokīts vīrs, apsėbovės Papėlie varganās paskotėnēs sava gīvenėma metās, ka liuob atēs atsėpūstė ont Vėntas krontelė Stuov dabar atsėgrėžės i Žemaitėjės šėrdi, ligo sakīdams vėsėms: Naožmėrškėt nieka, kas bova, ėr darīkėt vėskon, ka būtom gėriau ėr švėisiau po saulė.
|
© Žemaičių
kultūros draugijos redakcija |
|
|
|
|
|