Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

DŽERVIENĖ TEKLĖ: ŽEMAITĖŠKĖ EILIERŠTĒ
Pėimenė
I saulielīdi, i ton auksėni
maža pėimenė žalmargė gėnė.
 
Ėš ėlguos dėinuos, ėš klaidiuos medės
žalmargė pati ganītuojė vedė.
 
Kol nosėpluovė soskėrdosės kuojės,
mamātė pamėlža ėr dounas atpjuovė.
 
Vo minkšta bova marškuoniu luova –
vāka mėigielis medaus saldoma.
 
Sapnava debesūm pėli auksėnė –
i tas aukštībės žalmargė gėnė.
 
Posmergė
 
Ož alksnīna gėrdietė banduonėjė
ėr prisluopės būgna dondenėms.
Graži mozėka tēp moni muonėj –
Vo, kuoks linksmos gal būtė gīvenėms.
 
Švėit padongie mienesė skėltės,
žėb sėdabros ont mona blakstienu,
vo tas valsos tēp šėrdi gėlda
po sunkiuos ikiriejosės dėinuos.
 
Jog nuorietiuo tėn lėktė… negalio…
Natorio dar ont savės valės.
Svėrp žiuogā žuolīnūs, vo prūdalie
tėrštūs maurūs linksmėnas varlės.
 
Ėr par suodna i sojaukta vakara
mamātės žuodē atliekėn:
– Vākali, pritrūksi ašaru,
Je rasuosi diel tuokium nieku.
 
Apsilonkīms gimtėnie
 
Opalielis vargotis
vingiou par pėiva, par suodna,
pro gala tuos truobuos,
katruo gėmiau.
Neš i rodėnė mėglas
ėlgesi nuogna –
rasiet ėš anuo aš tuo jiemiau.
 
Dėlst mienou dongou…
Nodėla žėids ont bevardė.
Nīkst vardā ėr veidā
ėš atbokosės atmintėis…
Tiktā nieks naėšdėlda
kasdėinė varga
ėš paprastuos žmuonium lėmtėis.
Torgos
Perkontėms – vėskas brongē,
vo pardoudontėms pėgē ruoduos.
Kleg deriedamuos, nuēt,
sogrīžt apėntās.
Trauk šimtėnės ėš kapšu
ar krapšta mazgelius
so baltās cėntās.
 
Tēp ėr malas žmuonelē
tuo marguo erzelīnie,
kor pardoutė ar pėrktė
īr svarbiausė pasaulė dalīkā.
Vo sokčios ar ėlgapėrštis,
notaisės nakalta snapa,
vīpsuodams ėš dornūm galvūm
terp anum sokėniejės drōsē
gvelbdams vėskon ož dīka.
 
PAR ŽEMAITĖJĖ
I. Kaltinienu krīžios
 
Nu aukštuos kalvuos ons švėit ėš tuola,
ligo beržos, ėš žemės augės,
isėriežės sava dėdībė
i aukšti dongaus mielėniausė.
 
Namatā anamė suopolė.
Matā naėšdėlduoma žėnkla
tėkiejėma ėr stėprībės
ėšlėktė pražūnont,
ėšsauguotė prarondont,
ėškėntietė mīlont.
 
II. Šatrėjė
 
Ka ožlėpau ont tuo kalna,
moni apguobė dongos
priartiejosė sava gruožībė.
 
Bovau lėngva – ruoduos, pašuoksio
ėr lieksio vėrš laukum, kalvum,
guoju, opiu, žmuonium gīvenėmu…
 
Nospīrosi varga kap klumpius,
palēdosi plaukus, nersio
i dėdėlė džiaugsma pėlnatvė.
 
Mosiet tēp priš tūkstontius metu
vėrš tuo kalna lakiuojė raganas.
 
III. Daukonts Papėlie
 
Tēp ėr nabsožėnuosem,
kon mėslėjė
pruotingāsis muokīts vīrs,
apsėbovės Papėlie
varganās paskotėnēs
sava gīvenėma metās,
ka liuob atēs atsėpūstė
ont Vėntas krontelė…
 
Stuov dabar atsėgrėžės
i Žemaitėjės šėrdi,
ligo sakīdams vėsėms:
– Naožmėrškėt nieka, kas bova,
ėr darīkėt vėskon, ka būtom
gėriau ėr švėisiau po saulė.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija