Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Dviejų likimų paralelės
 
1863–1864 metų sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Net tiems, kurie buvo tik įtariami prijaučią sukilėliams, grėsė turto konfiskavimas, katorga, kalėjimas.
Sukilimo įvykiai įsuko ir du garsius mūsų kūrėjus: rašytoją Žemaitę ir dailininką Mykolą Elvyrą Andriolli. Žemaitė vos išvengė represijų, o Andriolli buvo kalinamas ir ištremtas.
Kauno apskrities archyve saugomi buvusios Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos dokumentai, atskleidžiantys kelias šių menininkų gyvenimo audringais 1863 m. detales.
Julijos Beniuševičiūtės dėdienė Albertina Beniuševičienė, tėvo brolio Stanislovo žmona, priklausė sukilėlių rėmimo komitetui, pusseserės buvo aktyvios jos pagalbininkės: „Suvažiavimas ant suvažiavimo, susirinkimai ant susirinkimų... priešų priešais lakstys važiuoti, raiti, kartais ir pėsti susieis į kokį susirinkimą. Rodavosis, tarsis, rašinės, pasiuntinius kits kitam siuntinės...“ (Žemaitė. Autobiografija. Raštai, t. 4. – Vilnius, 1957, p. 332). Ir impulsyvioji aštuoniolikmetė Julija, veikiama patriotiškos dėdienės namų aplinkos, siuvo sukilėliams drabužius, vežė maistą į jų stovyklas, slaugė sužeistuosius. Abi su pussesere mokytoja Apolonija Beniuševičiūte, nepaisydamos pavojaus, pergabeno į saugią vietą prie pat valstybinės sienos sužeistą giminaitį Boleslovą Citavičių (K. Umbrasas. Žemaitė. – Vilnius, 1957, p.74).
Gal ir būtų žandarai neatkreipę dėmesio į Šėmų dvaro gyventojų antivalstybinę veiklą, jei ne kelios laiško eilutės.
Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generolas gubernatorius ir Vitebsko, Mogiliovo gubernijų karo valdybų vyriausiasis viršininkas Muravjovas 1863 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 3242 pranešė Kauno gubernijos valdytojui: „Atliekant kratą pas Vilniuje gyvenančią buvusio Slonimo apskrities policijos viršininko dukterį Idaliją Porodovską, buvo surasti jai adresuoti laiškai: sesers Marijos Porodovskos iš Kobrino miesto ir panelės Apolonijos Beniuševičiūtės, gyvenančios su motina Telšių apskrityje, Pošemės (lietuviškai Šėmų – G. K.) dvare. Savo laiške panelė Beniuševičiūtė, išreikšdama akivaizdų pritarimą sukilimui, pasakė tokią mintį: „Dėl mūsų visuomenės ramybės būsto pertvarkymo reikia daug darbininkų ir didelių medžiagų, o labiausiai širdies; bet tikra ir tai, kad mes pagal jėgas ir galimybes paskubėsim sudėti visas aukas. Mums, moterims, neleista paaukoti gyvybę, bet mes atiduosim daugiau, mes išsiųsim artimiausius žmones...“
Todėl aš siūlau Jūsų Didenybei nedelsiant parengti įsakymą dėl panelės Apolonijos Beniuševičiūtės arešto ir kartu nurodyti Telšių apskrities karo valdybos viršininkui, kad surinktų tikslias žinias apie jos ankstesnės veiklos pobūdį ir įsitikintų motinos patikimumu, turint omeny, kad antivalstybinė panelės Beniuševičiūtės minčių tėkmė negalėjo atsirasti be motinos įtakos. Jei iš surinktų duomenų paaiškėtų, kad motiną ir dukterį palikti gyvenamojoje vietoje yra žalinga, pavedu Jums man apie tai pranešti, apibūdinant tuos [jų] poelgius, kuriuos išaiškins apskrities viršininkas (f. 1–50, ap. 3, b. 150, 1.4).
Telšių apskrities ir miesto karo valdybos viršininkas pulkininkas Fišeris 1863 m. spalio 10 d. raštu Nr. 1940 raportavo Kauno gubernijos valdytojui (šis – Muravjovui) areštavęs panelę Apoloniją Beniuševičiūtę. Iš surinktų žinių paaiškėję, kad nuolat gyvenusi Šiauliuose. Todėl apie jos ankstesnius veiksmus nedelsdamas pranešiąs, kai tik sulauksiąs atsakymo iš Šiaulių karo valdybos viršininko (ten pat, 1.10).
Praslinkus porai savaičių, Jo Didenybės Maskvos dragūnų pulko pulkininkas Fišeris 1863 m. spalio 24 d. raštu Nr. 2148 pasiuntė iš Telšių Kauno gubernijos valdytojui tokį raportą: „(...) motinos ir dukters Beniuševičių ankstesnis gyvenimo būdas kuo nors ypatinga nepasižymėjo; dėl motinos patikimumo garantuoti negalima, bet kartu Jūsų Didenybei pranešu, kad nėra jokių faktų apie jos neištikimybę. Ar turėjo motina įtakos panelės Beniuševičiūtės antivalstybiniam nusiteikimui, negalima nei teigti, nei neigti, nes neturim duomenų. Tačiau neabejotina, kad abi visiškai pritarė sukilimui, nes lenkės kiekviena proga stengiasi išreikšti savo patriotizmą. Nemanau, kad Beniuševičienės palikimas gyventi Kauno gubernijai būtų žalingas Vyriausybei, juo labiau kad jos neturtingos ir neturi ypatingesnės įtakos aplinkiniams gyventojams“ (ten pat, 1.15). Matyt, pavyko rasti užtarėjų, nes generolas gubernatorius Muravjovas, atsižvelgdamas į pranešimuose išdėstytus paaiškinimus, 1863 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 4198 nurodė Kauno gubernijos valdytojui paleisti iš arešto panelę Apoloniją Beniuševičiūtę ir ją bei motiną pavesti patikimiems globėjams už laidavimą (ten pat, 1.20).
Atskubėję į pagalbą Telšių apskrities dvarininkai įteikė tokį pasižadėjimą. Tačiau šiame dokumente kalbama ne apie dukterį, o apie motiną. Išeitų, kad ir Julijos dėdienė buvo suimta! Tai kas pasirūpino jomis?
Muravjovui siunčiami raštai kalbėtų pulkininko Fišerio naudai: jis įteigia generolui gubernatoriui, kad bajorės Albertinos Beniuševičienės ir jos dukters Apolonijos Beniuševičiūtės negalima priskirti prie politinių nusikaltėlių, užtaria, kad neištremtų į Sibirą, pasiūlo dvarininkams jas globoti, atsakyti už jų politinį lojalumą carinei santvarkai, net įsipareigoti sumokėti piniginę nuobaudą, jei vėl įsiveltų į antivalstybinę veiklą. Be to, pulkininkas Fišeris jau gruodžio 2-ąją raportavo Kauno gubernijos valdytojui, kad iš arešto panelė Apolonija Beniuševičiūtė paleista, jai ir motinai globa paskirta, laidavimo dokumentai saugomi jo valdybos bylose. Bet dvarininkai tokį dokumentą pasirašė tik po dviejų dienų – gruodžio 4 d.: „Mes, žemiau pasirašę Telšių apskrities dvarininkai: kolegijos asesorius Liudomiras Svirtūnas, Juozapo, valdantis nuosavybę – Didžiųjų Juodeikių dvarą, kolegijos asesorius Mykolas Siaurimavičius, Vincento, valdantis savo Zalepūgos dvarą ir turintis namą Telšiuose, ir Telšių miesto provizorius Leopoldas Heldneris, Fiodoro, turintis Telšių mieste nuosavą mūrinį namą, remdamiesi pono Telšių apskrities ir miesto karo viršininko pasiūlymu (1863-11-18 raštas Nr. 2512), išdavėme laidavimo dokumentą ponui Telšių apskrities policijos viršininkui, kad paleistą iš arešto bajorę Albertiną Beniuševičienę, gerai mums pažįstamą ponią, imame į savo globą, ir jeigu ji, Beniuševičienė, iš naujo įsitrauktų į sukilimą ar būtų pastebėta nusikaltusi poelgiais ir veiksmais įstatymams, įsipareigojame užmokėti į valstybės iždą 300 rublių nuobaudą iš savo nekilnojamo turto. Šį dokumentą patvirtiname savo parašais...“ (ten pat, 1.26).
Kas slepiasi už tų prieštaravimų? Kas stovėjo už pulkininko Fišerio nugaros? Kodėl apie tai neužsimena pati rašytoja savo „Autobiografijoje“, taip vaizdingai pateikdama sukilimo išgyvenimus? Matyt, į tuos klausimus jau niekas nebegalės atsakyti. Bet svarbiausia – kilnus drąsių ir gerų žmonių poelgis. Jų pastangomis Sibiro išvengė Julijos giminės ir pati Julija. Jeigu dėl kelių laiško eilučių grėsė tremtis, išdavikui pranešus apie jų aktyvią ir altruistišką pagalbą sukilėliams, vargu ar būtume sulaukę Žemaitės...
Riteriško pasiaukojimo pavyzdys galėtų būti ir pagalbos suteikimas dailininkui Mykolui Elvyrui Andriolli, Liudviko Narbuto būrio sukilėliui. Caro kareiviams 1863 m. balandžio 22 d. šį būrį sumušus prie Dubičių, sužeistam dailininkui pavyko išvengti mirties. Pasigydęs slapstėsi netoli Kauno, kol buvo suimtas. Kalėjime 1863 m. spalio 12 d. kvočiamas tardymo komisijai prisipažino: „Kartą Kaune susitikau su Henriku Butkevičiumi, kuris, sujaudintas mano keblios padėties, sutiko išsirūpinti sau pasą į Peterburgą kelioms dienoms ir, paėmęs jį, atidavė man...“ (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 2. – Vilnius, 1965, p.79–80).
Represijų ilgai laukti neteko. Tai liudija archyvinis dokumentas: „Bajoras Henrikas Butkevičius, Antano, Romos katalikas, kilęs iš Kauno gubernijos Telšių apskrities, yra Kauno valstybinio turto rūmų tarnautojas. Už parūpinimą savo vardu 8 dienų atostogų bilieto ir jo perdavimą politiniam nusikaltėliui Andriolli Kauno karo lauko teismo komisija nusprendė: atimti [iš jo] bajoro titulą, visas asmeninių ir paveldėtų privilegijų teises, išsiųsti į tolimas imperijos gubernijas, o turtą, išaiškintą po tardymų, konfiskuoti į valstybės iždą“ (I-50, AP.3, B.49, 1.9-10).
Kauno gubernijos viršininkas 1864 m. vasario 26 d. raštu Nr. 1897 patvirtino komisijos nuosprendį, patikslindamas: ištremti į Tomsko guberniją (ten pat, 1.10).

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija