Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Etninės kultūros integravimo į švietimo sistemą praktika Skuodo Rajono Lenkimų pagrindinėje mokykloje
 
Adelė Drukteinienė
 
„Gyvename jau seniai pasaulio Lietuvoje, (…), ją ne visada apibrėžta teritorija ir nesaisto šiandiena. Ją apibrėžia ir saisto mūsų kultūros ir valstybės paveldas, ir mūsų bendruomeniškumo poreikis bei pojūtis. Kur susitinka šie du pradai? Lietuvos paveldo giliųjų klodų teikiama stiprybė ir vietos bendruomenės spinduliuojama šiluma? Sakykime, kad susitinka mokykloje”.
Vaiva Vėbraitė
 
Prie to aš pridėsiu Simono Daukanto žodžius: „Ku jaunuos dėinuos įgīsi, tou senatvie džiaugsīs”.
Lietuvos mokykla yra įsipareigojusi tautos kultūrai. Ji rūpinasi tautinės tapatybės išsaugojimu, tautos kultūros kūrybiniu pajėgumu ir jos istoriniu tęsiniu („Bendros programos“, 11 p.)
Mokyklos paskirtis yra nūdienos žmogų išmokyti remtis į krašto paveldo giliųjų klodų teikiamą stiprybę ir kartu mokyti gyventi dabartimi. Tik labai subalansuotoje vienybėje.
S. Daukanto vardas Lenkimų pagrindinei mokyklai suteiktas 1993 m. Dar prieš tai čia buvo pradėta organizuoti daukantietiška veiklą. Mūsų „daukontietiu rieda” – daukantietiškos veiklos mokykloje programa – visą vidurinės mokyklos (nuo 2001-2002 mokslo metų – pagrindinės) egzistavimo laiką buvo etninės kultūros integravimo į visą ugdymo procesą programa. Po to, kai ją sukūrėme, kasmet koreguodavome, tobulindavome. Parašėme „Daukantiečių istoriją”, „Simono Daukanto atminimo saugojimo Kalviuose, Lenkimuose istoriją”.
Daukantietiškos mokyklos interjeras, daukantiečių kamaros įrengimas, stendų apie daukantiečių darbus savo gimtąja kalba leidimas, lankstinukų pažinčiai su S. Daukanto, gidų, metraštininkų rengimas, S. Daukanto memorialinio muziejaus-klėtelės ekspozicijos, aplinkos tvarkymas, talkos Kalvių piliakalnyje, žmonių, kuriems reikia pagalbos, sodybose, S. Daukanto motutės, jo artimųjų kapų, jo paminklo priežiūros darbai, S. Daukanto specialių pamokų penktokams, Daukanto skaitymų, Daukanto tako, daukantiečių krikštynų organizavimo darbai – visa tai mūsų mokyklos daukantiečių darbai ir kartu jau mokyklos darbo tradicijos. Į juos įsikomponuoja ir etninė kultūra.
Daukantiečiai (gidai, S. Daukanto mokyklos mokytojai) mokėsi gimtojo krašto (Lenkimų) istorijos, ją pasakojo draugams, svečiams, išleido lankstinuką „Pažintis su S. Daukantu Kalviuose-Lenkimuose”.
Pasakojamojo ir dainuojamojo folkloro grupės savo programomis „Kou jauns pablūdīs, ni Pondeivs nesūdīs” džiugino Lenkimų, Papilės, Kretingos gyventojus, supažindino juos su savo krašto papročiais, tradicijomis (programos scenarijai buvo kuriami iš S. Daukanto raštuose užrašytų pasakų, patarlių, priežodžių, dainų ir Lenkimuose surinktos tautosakos).
„Tebeturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią palikimą savo bočių, prabočių, tai yra savo kalbą, kurią idant išplėštų iš nasrų visą ryjančią laiko ir pastatytų šalia kalbų mokytų, turi aną šiandien dailintą (…)“, – ataidi iš anų amžių Simono Daukanto balsas.
Daukantiečiai mokėsi kalbėti ir rašyti žemaitiškai žodingųjų būrelyje. Prigimtąja kalba (žemaičių) mes grindėme daukantietišką veiklą. Organizavome žemaitiškas vakarones, pabuvimus, pasilinksminimus. Vienas iš daukantiečių krikštynų egzaminų – pakalbėti gražiai žemaitiškai (pasekti pasaką, papasakoti kokią istoriją, padeklamuoti ar kt.). „Subruzdimuose”, skirtuose S. Daukantui, ir senieji, ir jaunieji mūsų gimtosios kalbos atstovai dainuodavo, pasakodavo žemaitiškai. Žodingieji pradinukams žemaitiškai sekė S. Daukanto užrašytas pasakas. Savo gimtąja kalba vaikai kūrė pasikalbėjimus S. Daukanto užrašytomis patarlėmis ir priežodžiais, bendraudavo švenčių metu. Mėginta žemaitiškai eiliuoti, kurti prozos kūrinius. Daukantiečių švenčių scenarijai buvo rašomi tik žemaitiškai. Žemaitiškai buvo sukurta ir daukantiečių bendruomenės programa „daukontietiu rieda”. Daukantiečiai ir savo himną žemaitiškai giedojo.
Antrasis daukantiečių subruzdimas skirtas tradicijų, papročių puoselėjimui. Vasario mėnesį vyksta senolių darbų vakaronė, kurios metu ne tik prisimenami senieji darbai, bet ir mokomasi juos atlikti.
Pagaliau šv. Mišios ir Kalvarijos kalnų giedojimas S. Daukanto mirties dieną – taip pat mūsų mokykloje jau tradicija.
Dabar mokykla dešimtmetė, bet S. Daukanto. Sumažėjo vaikų, klasių, susiaurėjo daukantiečių veikla, bet ji gyva. Ją tęsti žada žodingieji daukantiečiai. Vaikai ir toliau norėtų mokytis pažinti iš jų krašto kilusį S. Daukantą, savo gimtinės istoriją, kalbą, tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir propaguoti.
Manau, kad vaikai kalbėti savo gimtąja motinos kalba neturi gėdytis, pasipuošti tautiniais drabužiais taip pat, pažinti savo kraštą, savo gimtinės istoriją privalo dar mokyklą lankydami… Daug kas sako – niekas nedraudžia. Taip. Bet ir nelabai rūpinasi, kad taip būtų. Kartą viena Klaipėdos miesto mokytoja, dėstanti etnokultūrą, manęs paklausė, kaip aš priverčiu savo vaikus tautiniais rūbais apsivilti per daukantietiškas šventes. Sutrikau išgirdusi tokį klausimą – mums tokių problemų iki šiol neiškildavo. Žinoma, mums dirbti etnokultūros srityje vis dar lengviau, negu miestuose. Lenkimai – nuošali, rami vieta, lenkimiškiai sėslūs. Čia iš senų senovės išlikęs parapijinės kultūros puoselėjimas. Lenkimiškiai kol kas nesako, kad reikia žemaičių kultūrą gelbėti, jie vis dar gyvena tos kultūros erdvėje – tai jų kasdienybė, nors ir gerokai pakeista ir keičiama laiko.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija