Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

PETRAS DIRGĖLA: "BALTIJOS SENMOČIŲ KELIU". INTERVIU
 
– Koks buvo Jūsų kelias į literatūrą? Ar turėjote šiame kelyje krikštatėvius?
– Manau, kad gimiau prie kelio, kuriuo negalėjau neiti. Mano gimtoji sodyba stovėjo istorinėj Ceklio žemėj, kiek į šiaurę nuo Žvaginių kalno, vaizdžiai tariant, šio kalno šešėly. Žvaginių ir Pyktiškės kalnais pasibaigia pajūrio lygumos ir prasideda kalvotoji Žemaitija, čia būta kadaise kranto linijos. Įsižiūrėjęs į geografijos atlasuose nubraižytas istorinių jūrų – Joldijos, Anciliaus, Litorinos – kranto linijų tinklainę, rizikuočiau teigti, kad mano gimtasis kaimas plyti ten, kur kadaise slūgsojo trijų istorinių jūrų dugnas. Taigi – kelias, prie kurio gimiau, išnyra iš jūrų, Baltijos senmočių. Iš pradžių maniau, kad šis kelias veda į literatūrą. Vėliau, gal po dešimties kūrybinio darbo metų, supratau, kad atsidūriau ne vien tik literatūroje. Man neužtenka ištyrinėtus, žinomus dalykus jaudinamai aprašyti. Rūpi ir pačiam tyrinėti, aiškintis, iš naujo istorijoje susivokti. Tai įdomus kelias. Jeigu būčiau gimęs ne Žemaitijoje, manau, nebūčiau jo atradęs.
Kadangi ėjau ne vien tik literatūros keliu ir ne vien tik į literatūrą, tai ir literatūrinių krikštatėvių neturėjau. Po kojom jutau jūrinę žemę, virš galvos – jūrinį dangų, visada maniau esąs jūros krašto pilietis ir mano siekiui šią pilietybę vis labiau įtvirtinti kokio nors konkretaus pavyzdžio nereikėjo.
 
– Prie kokių naujų kūrinių šiuo metu dirbate, kokios temos dabar Jus verčia rašyti?
– Kelinti metai rūpinuosi „Karalystės” knygų išleidimu. Jose aprašiau sumaištingą dešimtmetį po nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jis be galo įdomiai atrodo ir istorijos kontekste, ir atsiveriančių naujų galimybių šviesoj. Likimų džiunglės. Žmonėms sunku orientuotis, sunku išgyventi.
Netrukus knygynuose turėtų pasirodyti mano esė „Gyvenimo intriga”, knyga, kuria pasitikau artėjantį (2003 m.) Lietuvos valstybės 750 metų jubiliejų. Šioje knygoje plačiau aprašau ir savąją tautiškumo sampratą.
 
– Ką galėtumėte pasakyti apie žemaitiškumą literatūroje?
– Psichologiškai seniai įtikėta, kad tautiškumo esmė – tai kalba. O šiaip jau tautiškumą (taigi ir jo spalvą – žemaitiškumą) sudaro ne tik kalba, bet ir tam tikrų įgimtų duotybių bei įgytų interesų suvokimas, priėmimas bei saugojimas.
Žemaitiškumu ypatingai pasižymi Romualdo Granausko, kilusio iš kito Ceklio pakraščio, kūryba. R. Granauskas yra grynakraujis rašytojas. Rašydamas lietuviškai, jis įspūdingai panaudoja žemaičių leksiką, sintaksės ypatumus, atveria žemaitiškumą per kalbą. Kitus jo aspektus atskleidžia silpniau.
 
– Kokie kiti lietuvių ir užsienio šalių rašytojai paskutiniais metais domina Jus, ką skaitote?
– Džiaugiuosi Bitės Vilimaitės knygomis. Su įdomumu perskaičiau Vandos Juknaitės, Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaškevičiaus tekstus.
Komercinės leidyklos išleidžia marias verstinės literatūros. Deja, turgus yra iš jos išplovęs dažnai net pamatinius literatūros kaip meno kriterijus. Vis dėlto ir „turgaus knygyne” vienas kitas rašytojas, pvz. švedas Torgny Lindgrenas, blyksteli jaukia šviesa.
 
– Ką darote, kad Jūsų knygas turėtų galimybę skaityti ne tik lietuviai?
– Šį tą darau. Tačiau ką gali padaryti, kai ir Lietuvoje knygoms leisti pinigų trūksta. Žinomas latvių vertėjas Talrids Rullis bene dešimtį metų kantriai vertė į latvių kalbą mano „Joldijos jūrą”. Išvertė abu tomus. Deja, išleisti vis dar negali.
 
– Kaip vertinate žemaičių rašytojų bendravimą, ar priimdamas sprendimus, norėdamas susikaupti, nejaučiate, kad Jums, tiek metų gyvenančiam Vilniuje, vis dar reikia gimtųjų vietų?
– Taip. Žemaičiai rašytojai gražiai bendrauja. Tame bendravime jaučiu lyg ir šeimos šilumą. Tai subtilūs dalykai, kitiems vargu ar matomi.
Nemanau, kad sprendimą svarbiu klausimu Vilniuje galėčiau priimti vienokį, Žemaitijoje – kitokį. Tačiau kai siela „išsiderina”, važiuoju į Endriejavą, į tėvų namus. Čia greitai vėl susigrąžinu rimtį.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija