Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 2

Alfonsas Dargis: „Šis tas apie save“
 
„Prieš pradėdamas dirbti, turiu panaikinti ir pamiršti savo aplinką. Savo kūriniuose išreiškiu tai, ką matau savo vidiniame pasaulyje. Kai šis įžvalgumas ir jėga jausti silpnėja, nustoju dirbti. Pakartoti ankstyvesnes formas reiškia kūrybinį nuovargį.“
 
Alfonsas Dargis
 
Paskutiniais savo gyvenimo metais dailininkas Alfonsas Dargis dažnai laiškais lankydavo mūsų redakciją. Taip čia pateko ir 1990 m. menininko rašyti prisiminimai „Šis tas apie save“. Dailininkas šiame sąsiuvinyje, kuriame 70 puslapių, nurodo, kad padarytos 5 atsiminimų kopijos. Viena iš jų atsiųsta redakcijai. Priešpaskutiniame lape rašoma: „Jeigu kas norėtų panaudoti spaudai mano biografinius pasakojimus, prašom pataisyti kalbą, tik nepakeisti minties“. Dailininkas buvo profesionaliai įvaldęs ne tik teptuką, bet ir plunksną. Dalį šių prisiminimų (jaunystė, studijos Kaune) spausdinome 1999 m. trečiame „Žemaičių žemės“ numeryje. Šį kartą žurnalo skaitytojams siūlome dailininko prisiminimus apie vaikystę, studijas ir gyvenimą užsienyje.
Vaikystė
***
„Gimiau 1909 metais gegužio mėnesio 12 dieną Žemaitijoje, Mažeikių apskrityje, Reivyčių kaime. Tėvas – Ignas Dargis – 1920 metais mirė (netyčia buvo nušautas). Mama – Morta Ročaitė – gretimo kaimo ūkininkaitė. Ant jos pečių paliko 40 hektarų ūkis ir šeši vaikai. Aš buvau vyriausias. Vėliau ji ištekėjo už to paties kaimo ūkininko Jono Strazdausko, kuris turėjo ir savo 35 hektarų ūkį. Jiedu sulaukė dar 4 vaikų.
Augau negeru Pirmojo pasaulinio karo metu. Lietuviškų knygų kaip ir nebuvo. Pradžios mokyklos irgi nebuvo – nei mūsų kaime, nei Mažeikiuose. Tai tik visokių pasakų prisiklausiau iš labai gero pasakotojo – kaimyno Mišučio. Vasarą su kaimynų vaikais ir piemenukais žaisdavau visokius žaidimus – dirbau kuliamąsias mašinas, vėjinius ir vandeninius malūnus, iš molio lipdžiau gyvulius ir visokias figūras. Tačiau pastarieji, džiūdami saulėje, suskildavo ir sutrupėdavo.
Netoliese gyveno Udrai. Jų Stasė kartais su motina važiuodavo į Mažeikių turgų. Grįžusi Stasė ateidavo pas mus žaisti „Kas toliau?“. Smėlėto kelio pakraštyje ji nubrėždavo tiesią liniją, mes, keturi ar penki „vyrai“ išsirikiuodavome pagal tą liniją, išsitraukdavome iš kelnaičių savo „dešreles“ ir leisdavome vandenį kiek beišgalėdami toliau. Ant smėlio buvo aiškiai matyti, kuris toliausiai nustūmėm. Toliausiai nustūmusiam Stasė duodavo po tris ar keturis saldainius (cukerkas), dažniausiai be popierėlių, o kitiems – tik po vieną.
Turėjom ir pirtį. Prie jos buvo primesta krūva pirties krosnyje sudegusių akmenų. Juos lengva buvo sudaužyti, o sudaužytuose trupiniuose buvo daug blizgučių, labai panašių į auksą. Sudaužiau pora akmenų, labiau blizgančius akmenėlius sudėjau į skardinę dėžutę, nusinešiau į virtuvę ir mėginau prisitirpinti aukso, bet mama ir merginos mane su visa dėžute išvijo lauk iš virtuvės. Jos nežinojo, ką aš norėjau padaryti, o aš kažin kodėl nedrįsau joms pasakyti. Šiandien ir pats nežinau, kaip tokia mintis man į galvą šovė, greičiausiai kas nors iš šalies ją įkalė, bet aš tikrai tikėjau, kad tik reikia prisitirpinti to aukso, jį nuryti, ir tada, kai išeisi į lauką ir atsitūpsi, tai pradės byrėti auksiniai daiktai, kurių panorėsi. Gaila, kad moterys įgyvendinti šį sumanymą sutrukdė.
Mano paties išlaidoms mama pinigų labai mažai duodavo. Davė dvi vištas ir leido pasisodinti pusę centnerio bulvių. Tų vištų kiaušinius galėjau pardavinėti. Rudenį, nukasęs bulves, jas taip pat pardaviau. Už gautus pinigus dažniausiai pirkdavau knygas. Mažeikiuose buvo Šv. Kazimiero knygynas – tai iš ten ir pirkdavau. Ypač pirkdavau pasakas. Kažin kodėl svetimų knygų skaityti nemėgau. Skaičiau tik savo. Ne tik pats skaičiau, bet ir kitiems skolindavau.
Žiemos vakarais mūsų šeimyna ilgai vakarodavo: moterys verpdavo linus, vilnas, o man dažnai tekdavo klūpėti šalia mamos ir mokytis poterių. Ji verpdama labai iš lėto melsdavosi, o aš turėdavau kartoti paskui ją. Po kiek laiko turėdavau poterius perkalbėti, jau be motinos pagalbos. Jeigu poterius sukalbėdavau be klaidų, egzaminai tuo ir pasibaigdavo, bet jei klysdavau, mikčiodavau, gaudavau barti ir egzaminai tada užsitęsdavo ilgai. Po pamokos mama pasakydavo: „Al’puonieli, atsirėik dounas rėikelė ėr užsitepk medaus“. Turėdavau pabučiuoti mamai ranką, ir tik tada bėgdavau taisytis užkandį. Tas mamos pamokas labai gerai prisimenu, ir ačiū mamai už jas. Dabar, savo žemiškus vargus išvargusi, ji ilsisi kažin kur Sibiro žemėje.
Pavasariui atėjus, mama išsiuntė mane į tolimesnius mokslus, į Mažeikius, pas davatkėlę Latakienę. Ji gyveno špitolėje – šlavė parapijos bažnyčią ir rengdavo vaikus pirmajai komunijai. Kartu su manimi mokėsi dar gal dešimt ar dvylika „studentų“. Jeigu oras būdavo geras, gražus, pamokos vykdavo šventoriuje, jeigu blogas, mokydavomės jos mažame butelyje. Mokslui ir tvarkai palaikyti „profesorė“ turėjo po priejuoste pasibrukusi pantį. Jeigu kas ne taip, tai su pančiu gaudavome per kuprą.
Atėjus rudeniui, mama mane nuvedė į tikrą mokyklą. Skaityti jau kiek mokėjau – mama buvo pramokiusi. Ji pati skaityti buvo išmokusi Leckavoje, slaptoje lietuviškoje mokykloje. Ta mokyklėlė buvo ant Ventos upės kranto, krūmų užgožtoje žydų pirtyje. Kai mokėsi, vienas žmogus vis saugodavo, kad neužeitų „stražninkas“ (policininkas).
Mažeikių pradžios mokykloje nuo žandarų nebereikėdavo saugotis.
Mane priėmė į pirmą skyrių. Rodos, kad mokiausi gerai. Pradėjau piešti. Mama sakydavo, kad per daug piešiu. Piešiau savo. Kopijuoti nemėgau. Atrodė, kad toks darbas ne mano.
Trečiame skyriuje reikalai pagerėjo. Į mokyklą dirbti atėjo Henrikas Kačinskas, tas pats, kuris vėliau tapo labai garsiu aktoriumi.
Jis buvo mylimiausias mūsų mokytojas. Sekdavo daug pasakų, pasakodavo visokius padavimus, daug laiko skirdavo piešimui. Kad ir nedaug ką išmokome, bet geresnio mokytojo už jį mokykloje nebuvo. Kartą paklausė: „Vaikai, kuris paukštis geriausias giesmininkas, kuris geriausią balsą turi?“
Visi pakėlėme rankas. Kačinskas pirštu parodė į mane. Aš drąsiai atsakiau, kad gaidys. Kačinskas nusišypsojo ir pasakė: „Matyti, kad ūkininkas esi“.
Po daugelio metų sutikau Kačinską, pasakiau, kad esu buvęs jo mokinys ir prisiminiau apie gaidį. Kačinskas labai apsidžiaugė sutikęs savo mokinį.
Prieš Kalėdų šventes parapijos klebonas su bažnyčios tarnais lankydavo parapiją. Kalėdodavo vakare. Vakarienė visada būdavo pas mus. Kai pamatydavome ateinančius, visi – tėvas, mama, vaikai, merginos, bernai – stodavome į eilę įeinančių pasitikti. Jie, pro duris įžengę, tuoj sugiedodavo trumpą giesmę, o paskui klebonas imdavo vieną kitą šnekinti. Paklausdavo net poterių, o to labiausiai visi bijodavo.
Atsimenu: kartą klebonas paklausė mano sesutės Sofijos: „Kiek turi pirštų? Jeigu žinai, už kiekvieną pirštą gausi po saldainį.“ Sesutė, nė nemirktelėjusi, atsakė, kad dvidešimt, ir gavo dvidešimt saldainių. Tada klebonas atsisuko į mane. „O kiek tu turi?“ Aš irgi greitai atpyliau – pasakiau, kad turiu dvidešimt vieną. Klebonas ir man pripylė pilnas rieškutes saldainių. Gerai nusiteikęs jau ruošiausi eiti į kitą kambarį, kai pajutau mamos ranką į nugarą. Išsigandau. Mama buvo supykusi. „Kas tau sakė, kad turi dvidešimt vieną pirštą?“ – supykusi paklausė ji. „Izidorius,“ – atsakiau. Izidorius buvo mūsų bernas. Jis visada sakydavo, kad vyrai turi vienu pirštu daugiau už mergaites.
Dar pradžios mokykloje bebūdamas pradėjau tarnauti mišioms.
Buvo Parcinkulio atlaidai. Daug suvažiavo kunigų, o žmonių tai ir bažnyčioje netilpo. Mane zakristijonas paskyrė prie senoko nepažįstamo kunigo. Jis pasiėmė relikvijorių, dalino jį žmonėms bučiuoti, o aš kiekvieną pabučiavimą turėjau palydėti skambučiu – klink-klink. Apėjus bažnyčią, apsukom šventorių. Visi mane mato, o aš vis klink-klink. Sugrįžom į bažnyčią. Kunigas klausia, kur padėti relikvijorių. Netoli buvo altorius, aš ir pasakiau, kad turbūt čia. Kunigas užlipo laipteliais prie altoriaus, patempė tabernakulio dureles. Buvo užrakintos. Apsisukom eiti į zakristiją. Aš – pirma, jis – iš paskos. Ir tik staiga bumt, bumt man į nugarą. Ir sako: „Jei nieko nežinai, netarnauk mišioms.“ Taip niuksėdamas ir atsivarė mane į zakristiją. O čia zakristijonui pakėlė vėją, kam nemokšą leidžia tarnauti. Zakristijonas nebarė, tik pasakė, kad pats kunigas turėjo žinoti, kur relikvijorių padėti – iš kur paėmė, ten ir atnešti. Bet man nuo to nebuvo nė kiek lengviau. Buvo tokia sarmata, kad kunigas bažnyčioje primušė, jog nenorėjau net namo eiti. Kai parėjau, jau visi žinojo, kas atsitiko. Mama irgi ėmė barti. Taip mano tarnavimo mišioms karjera ir pasibaigė. Jeigu ne tas įvykis, kas žino, gal šiandien būčiau vyskupas.
Pradžios mokyklos nebaigiau. Į Mažeikių gimnazijos pirmąją klasę mane parengė Albinas Molis. Jis buvo Mažeikių gimnazijos klausytojas. Kai įstojau į gimnaziją, jau buvau „barzdotas“ vyras.“
***
Apibūdindamas vėlesnį savo gyvenimo laikotarpį ir pristatydamas 80-mečio proga Lietuvos dailės muziejuje atidaromą parodą, dailininkas „Gimtojo krašto“ 1989 m. liepos 15-21 m. numeryje, rašė: „Mažeikiuose prasitrynęs akis, panūdau ieškoti meno anapus savo gimtojo kaimo ir 1929 metais pradėjau mediniais laiptais laipioti į Žaliąjį kalną – į Kauno meno mokyklą. Tada net nė į galvą neatėjo, kad po šešių dešimtmečių Lietuvos dailės muziejus atidarys mano darbų parodą Vilniuje. Tame Vilniuje, į kurį tada net kojos negalėjau įkelti.
Kauno meno mokyklos dekoratyviojo meno skyrių baigiau 1936 metais. Svarbiausi mano mokytojai buvo Stasys Ušinskas, Juozas Mikėnas ir Adomas Smetona. Ypatingą dėkingumą tebejaučiu Stasiui Ušinskui, nes iš jo esu daugiausiai gavęs vertingų žinių.
Baigęs Kauno meno mokyklą, norėjau išvykti į užsienį labiau prasitrinti akis. Buvau laimingas: meno mokyklos pedagogų taryba mane rekomendavo Švietimo ministerijos stipendijai (…)“.
 
Studijos užsienyje
„Baigus Kauno meno mokyklą, pradėjau rūpintis Švietimo ministerijos stipendija į užsienį. kad Švietimo ministerija neatmestų prašymo dėl stipendijos gavimo, reikėjo studijoms surasti praktišką dailės sritį, tokią, kuri ministerijai būtų prie širdies (naudinga). Antanas Tamošaitis patarė ką nors iš taikomojo meno pasirinkti. Suradom: odos dirbiniai, mados, brėžiniai. Švietimo ministerija stipendiją paskyrė – studijoms Vienoje.
 
Į Vienos akademiją
1936 metų rudenį, vėlų vakarą, traukinys mane atvežė į Vieną. Įlipau į taksi, kad nuvežtų į viešbutį (adresą žinojau), ir išsigandau, nes pamaniau, kad jau bus gyvenimo pabaiga; taksi vairuotojas man pasirodė lyg girtas, nes mašiną vairavo ne dešine, o kaire puse. Nežinojau, kad austrai taip važinėja… Kai Hitleris okupavo Austriją, automobilių eismas jo nurodymu buvo pertvarkytas – mašinų važiavimas kaire kelio puse buvo pakeistas važiavimu dešine.
Vienos amatų mokykloje studijavau odos dirbinius, brėžinius, madas – vieną dieną arba 8 val. per savaitę. Kitas likusias dienas lankiau teatro dekoracijų skyrių Akademie der Bildenden Kunst in Wien. Šioje akademijoje mano profesoriai buvo Emil Pirchan, Josef Gregor.
Ką aš Vienoje studijuoju, Švietimo ministerija žinojo, bet nepyko. Stipendija buvo 300 litų per mėnesį ir 100 litų kelionpinigių. Akademijoje už mokslą per metus reikėdavo mokėti apie 100 litų, amatų mokykloje – nieko.
Studijuojant Akademijoje, teatro dekoracijų skyriuje, į paskutinį dekoracijų parengimą, jų sustatymą turėdavome būtinai eiti. Sėdėdavome ant parketo ir žiūrėdavome, kaip ruošiamos dekoracijos.
Akademijos teatro skyriaus studentai Staat Oper spektaklius galėdavo lankyti nemokamai, žinoma, jeigu būdavo vietų ir ne į premjeras. Taip pat būdavo ir Kaune – Kauno meno mokyklos klausytojams Kauno valstybinio teatro lankymas buvo nemokamas.
Vienoje, teatro dekoracijų skyriuje, mokėsi studentai iš Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Vokietijos, Bulgarijos, Lietuvos – iš viso gal 15-18. Akademijoje, savo studijoje, galėjome dirbti nuo 9 valandos ryto iki 10 valandos vakaro. Dirbau vakarais ir kompozicijas ant japoniško popieriaus. To darbo niekas netrukdė.
Vienos meno akademiją baigiau 1940 metais. Diplominis darbas – Goethes Faustas (opera). Tuo laiku SSSR armija okupavo Lietuvą. Stipendijos mokėjimą nutraukė. Bandžiau pasilikti Vokietijoje. Tam, kad gaučiau darbą pagal savo sritį, reikėjo įstoti į Reichstheaterkammer – fachschaft Bühne. Įstoti į minėtą uniją nebuvo sudėtinga. Gavau darbo Berlyno Schiller teatre. Intendentas (direktorius) buvo Henrich George. Dirbau kaip asistentas teatro dekoracijų studijoje.
Vyko karas. Pradėjo ir ant Berlyno retkarčiais kristi bombos.
Tada iš darbo galėjai išeiti nesunkiai – nereikėdavo gauti leidimo iš darbdavio. Gavau teatro dekoratoriaus darbą Čekoslovakijoje, Schönau teatre. Teatras buvo neseniai pastatytas, gražiame parke, turėjo dvi scenas: vieną operai, kitą operetei, restoraną, barą-didelę kavinę, orkestre grodavo gal dvylika muzikantų – iš Italijos.
Mano pirmasis darbas buvo operetė „Pepina“. Operetės dekoracija visi buvo patenkinti. Greitai po to teatro direktorius pakvietė mane į savo raštinę, pagyrė už darbą. Po to gavau užduotį padaryti dekoraciją „Trubadūro“ operai (Dž. Verdis). Paklausė manęs, ar galiu padaryti per 3 savaites. Atsakiau, kad taip. Baigiantis trečiai savaitei, tikrinome dekoracijas – apšvietimą ir kt. Statant dekoracijas paaiškėjo, kad trūksta daug detalių. Čigonų stovyklos scenoje sudužo kalnų projekcijos, stiklai. Kai vyko generalinė „Trubadūro“ repeticija dalyvaujant aktoriams, orkestrui ir kt., solistė, lipdama kalėjimo rūsio laiptais, paslydo ir pargriuvo, nes dažai ant laiptų dar nebuvo gerai išdžiūvę. Kas kaltas? Dargis!
„Trubadūro“ premjeros nukelti jau nebebuvo galima – buvo parduoti bilietai, iškabinti plakatai. Dirbome dieną ir naktį. „Trubadūro“ dekoracijas užbaigėme. Po spektaklio teatro direktorius pašaukė vėl mane į savo raštinę ir davė velnių. Sako: „Kodėl dekoracijos neužbaigtos, kur priežastis?“
Atsakiau, kad buvo mažai laiko. Šis: „Dargi, aš klausiau jūsų, ar galite padaryti „Trubadūro“ dekoracijas per 3 savaites. Man atsakėte, kad taip! Dirbdamas teatre gerai pagalvok, sakydamas taip ar ne.“
1941 metų rudenį sudariau sutartį vieneriems metams, kuri buvo pratęsta iki karo pabaigos, 1945 m. rudens. Dirbau šiuose teatruose: Eisenacho dramos ir Gotha operos, operetės (Tiuringija, Vokietija). Minėtų dviejų miestų teatrai turėjo vieną administraciją. Dramos ir operos pastatymais teatrai pasikeisdavo. Abiejuose teatruose tarnautojų dirbo apie 180-200. Čia buvo du dailininkai-dekoratoriai. Vasaros metu teatro darbuotojai turėdavo apie 9 savaites apmokamų atostogų. Aš apsigyvenau gražiame istoriniame Eisenacho mieste, įsikūrusiame tarp aukštų kalvų. Iki 1944 metų miesto nebombardavo, galėjome gyventi ramiai. Kažkodėl miesto gyventojai – krautuvininkai – teatro darbuotojams, ansambliui buvo geranoriški. Pavyzdžiui, jeigu perki 100 gramų dešros, reikėdavo duoti 100 gramų dešros kortelę. Iš krautuvininko (parduotuvės savininko) gaudavai ne 100 gramų dešros, bet 200 gramų, gal ir daugiau. Taip pat ir su kitais būtiniausiais produktais (duodavo šiek tiek šypsodamiesi). Krautuvininkai teatro ansamblį pažinojo.
Teatre buvo draugiška atmosfera. Tie, kurie priklausė partijai, nešiojo partijos ženkliukus. Gerai žinojome tuos partiečius – jų buvo nedaug.
1944 metais susipažinau su vokiečių kilmės mergaite Louise Breng. Ji turėjo vyno ir egzotiškų kraštų vaisių parduotuvę, ten dirbo dvi tarnautojos. Karo metais vynas buvo išdžiūvęs, o prekių iš pietų kraštų sumažėjo – parduotuvėje liko tik vietiniai vaisiai. Gyvas būdamas jos tėvas vertėsi kūrenimui skirtos anglies prekyba. Jos tėvai jau buvo mirę. Louise Breng man daug padėjo finansiškai – maistu. 1932-1944 metais pietus, vakarienę valgydavau restoranuose. Nuo 1944 m. pietus ir vakarienę pradėjau valgyti pas Louisę.
Po nepasisekusio atentato (pasikėsinimo) į Hitlerį teatrus uždarė. Vyrai iki 60 metų buvo paimti į kariuomenę. Aš su likusiais teatro ansamblio nariais, daugiausiai moterimis, gavau „puikaus“ darbo fabrike. Prieš tai mums reikėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad neišduosime paslapties, ką dirbame. O tas darbas buvo vynioti ploną varinę vielą – atrodė kaip akių rėmai. Mums į ausį šnibžtelėjo, kad tie „akiniai“ – yra V1 – V2 – raketos dalys.
1945 m. pavasarį miestelis buvo smarkiai apmėtomas bombomis – žuvo daugiau negu 300 žmonių. Amerikos armija prisiartino prie miestelio ir pradėjo iš artilerijos jį bombarduoti. Gyventojai, taip pat ir mes su Louise, per bombardavimą buvome kalnų, olų urvuose-bunkeriuose (juos buvo iškasę lenkai belaisviai). Tuose urvuose išbuvome 6 dienas ir naktis (per Velykų šventes). Turėjome duonos ir vandens. Miestelio „ponai“ kapituliavo už poros savaičių. Karas pasibaigė.
Praėjo 2-3 mėnesiai. Vieną rytą nuėjau į miestelio centrą. Ten pamačiau pilnas aikštes rusų kareivių. „Vadinasi, jau rusai atėjo…“ – ištariau pats sau.
Kitą rytą, pasiėmęs į rankas mažą čemodanuką, kuriame buvo duonos ir dešros (Louise įdavė kiek turėjo), mažais keliukais per miškus įveikęs apie 12-15 kilometrų, pasiekiau amerikiečių zoną. Apsigyvenau mažame Herleshauseno kaimelyje, prie Verros upės. Kitoje upės pusėje buvo rusų zona. Už poros dienų ten jau stovėjo ir rusų sargyba.
Kartą, einant kaimo gatvele, mane užkabino du vyresnio rango JAV armijos kariai. Pradėjo jie man kažką tai angliškai pasakoti. Aš nesupratau. Tada parodė didelį gabalą mėsos, su pirštu ėmė baksnoti į burną ir kartoti vokiškus žodžius: Hausfrau Essen! Aš supratau, kad jie nori mėsą kepti ar virti. Tuos du kareivius nuvedžiau pas šeimininkę, kurios namuose buvau pats apsistojęs. Tada, rodydami vienas kitam pirštais, išsiaiškiname, koks čia reikalas. Amerikiečiai kareiviai parodė į laikrodį, kada jie ateis vakarieniauti ir pasakė, kad bus trise. Dar parodė ir į mus su šeimininke – iš viso per vakarienę turėjo mūsų būti penki. Už pusvalandžio tie patys kareiviai dar atnešė didelį gabalą taukų.
Sutartu laiku kareiviai atėjo ir atsinešė butelį degtinės. Pradėjus valgyti vakarienę vienas iš trijų kareivių pradėjo kalbėti vokiškai. Vakarienė pasibaigė gal 12 val. nakties. Aš amerikiečiams papasakojau, kas toks esu, parodžiau dokumentus – esu iš Lietuvos, dirbau vokiečių teatre ir kt. Visi buvome linksmi. Kareiviai davė cigarečių, išsiskirdami pasakė, kad dar susitiksime.
Kaimelyje apsistoję kariškiai (iš viso apie 150-170 žmonių) buvo iš 5 panzer divizijos, laukė transporto grįžimui į JAV.
Kitą dieną kaimelyje sutikau vieną iš vakarykštės vakarienės dalyvių. Jis kažką tai pradėjo kalbėti angliškai, rodyti pirštais į burną: „You essen, you essen?“. Aš supratau, kad kalba apie valgį ir papurčiau galvą. Matyt, šis suprato, kad aš dar nevalgęs, ir pradėjo kažkur tai vestis. Buvo pietų metas. Nusivedė mane į armijos virtuvę, čia pakalbėjo su virtuvės šefu, ir aš gavau puikius pietus ir darbo armijos virtuvėje – plauti indus po pusryčių, pietų ir vakarienės. Darbas virtuvėje užtrukdavo gal po 4-5 valandas. Už darbą gaudavau cigarečių. Tai, kas iš maisto likdavo virtuvėje, lauk nemesdavo – galėjau paimti į namus. Pastorėjau. Ir sena šeimininkė, ir jos kaimynai buvo patenkinti. Turėjau pilną amerikiečių armijos darbo uniformą – nuo batų iki kepurės. Tada, kai nekalbėdavau, visi manydavo, kad esu iš JAV armijos. Karys, mane atvedęs į virtuvę, buvo Josefas Adamsas, kilęs iš Prancūzijos, gal apie 30 metų vyras, gyvenęs Kalifornijoje. Jis man rodė ir savo žmonos, sūnaus fotografijas. Gyveno Santa Barbaroje, turėjo restoraną-barą. Dažnai su Josefu Adamsu ir dar keliais kitais kariais eidavome žvejoti į Werros upę. Vienas kuris nors kariškis mesdavo į upę rankinę granatą, o po to mes, likusieji, panirdavome į vandenį, gaudydavome į paviršių iškilusias žuvis ir mesdavome jas į krantą.
Rusų sargybiniai, stovintys ant kito upės kranto, žiopsodavo į mus ir juokdavosi.
Gal po kokių trijų savaičių tokį žvejojimą karininkai uždraudė.
Sugautas žuvis kepdavo mano šeimininkė. Už kavą ir cigaretes gaudavome gėrimų – vyno (nelabai gero). Vakarienė būdavo linksma, kaip per tikras atostogas.
Vieną kartą nutarėme pamedžioti. Sutartu laiku, gal trečią valandą nakties, Josefas paėmė mane iš namų (buvo karo stovis, išeiti iš namų vienas naktį negalėjau). Kaimelyje sutikome dar 3 ar 4 karius. Visi turėjo šautuvus. Davė šautuvą ir man, pamokė, kaip juo naudotis. Ėjome plentu. Priešais pasirodė mašina. Amerikiečiai šautuvą iš manęs beregint paėmė. Kai mašina pravažiavo, ginklą grąžino. Iš plento pasukome į kalnų slėnius. Ėjome gal 5-6 kilometrus. Pradėjo švisti. Sustojome slėnio aukštumoje, gal 100 metrų vienas nuo kito. Kas dedasi slėnio apačioje, gerai matėme visi. Laukėme, kada pasirodys stirnos. Greitai iš mažų krūmų pasirodė jų porelė. Supoškėjo šūviai, ėmė zvimbti kulkos. Šoviau ir aš (pirmą kartą savo gyvenime), tikriausiai į debesis. Mūsų šūviai žvėrelių nekliudė, tad stirnos, kad ir išgąsdintos, bet gyvos, vėl šmurkštelėjo į krūmus ir dingo mums iš akių.
Mes, iššaudę visus šovinius, nieko nelaimėję, pusryčiams grįžome į kaimelį.
Gal po 5-6 savaičių minėtas JAV armijos dalinys iš Herleshausen išvyko. Aš ir JAV kariai sunkvežimiais nuvažiavome į naujas patalpas, kurios buvo pasirinktos už 2 kilometrų nuo kaimo buvusiame dvarelyje. Vieta čia buvo graži, ant aukšto slėnio krašto. Slėnio apačioje, kitoje jo pusėje, prasidėjo rusų zona. Aš su Josefu ir dar dviem kitais kariais aplankydavome kaimelį. Nusinešdavome ten iš virtuvės paslapčia paimtos mėsos, kaime suorganizuodavome gėrimų ir pas buvusią šeimininkę surengdavome vakarienę. Iš kaimelio atgal grįždavome vėlyvą vakarą. Į namus mažais slėnio takeliais eidavome linksmi. Amerikiečiai dainuodavo savo daineles (jų aš nesuprasdavau), aš – savo, lietuviškas.
Dažnai išeidavome pasivaikščioti po slėnį – nuklysdavome po pusę kilometro nuo dvarelio ir daugiau. Kartą sustabdė mane du JAV ginkluoti kariškiai, kurie gyveno kitame kaimelyje ir saugojo sieną tarp amerikiečių ir rusų zonos. Jie pradėjo kažką man sakyti, bet aš nesupratau ką, o šie nesustojo ir toliau kalbėjo. Supratau tik vieną žodį – dokument, dokument…
Kariams paaiškinau: dokument – 5 panzer divizija. Kariškiai mane nuvedė į panzer divizijos dislokacijos vietą. Greit jiems buvo paaiškinta, kad aš – ne amerikietis, tik vilkiu amerikiečių armijos darbo uniforma. Kai viskas paaiškėjo, buvo daug gražaus juoko!
Baigiantis rugsėjo mėnesiui, 5 panzer divizija pradėjo pakuotis daiktus – kariai ėmė ruoštis į savo šalį. Buvo supakuota ir virtuvė. Kariai paskutiniuosius pusryčius prieš išvykdami valgė kitame kaime, ten, kur buvo dislokuotas kitas JAV armijos dalinys. Kariams išėjus pusryčių, aš likau vienas ir be maisto. Greitai pamačiau Josefą Adamsą. Vienoje rankoje jis nešėsi skardinį puodelį, pilną kavos, kitoje rankoje – armijos skardinę lėkštę, o joje buvo kiaušinienė, bekono gabalas ir duona. Josefas Adamsas man pusryčius nešė iš kito kaimelio, kuris buvo gal už pusantro kilometro, o atnešęs pasakė: „You are hungry“ (Jūs esate alkanas). Josefo Adamso atneštus pusryčius nesu užmiršęs iki šiol...
Adamsas kalbėjo tik angliškai. Aš nesupratau angliškai, bet mes vienas kitą kažkaip suprasdavome. Turėjau Josefo Adamso adresą. Vėliau atsiuntė paketuką. Susirašinėjome.
Kai JAV armijos dalis išvažiavo, paliko man daug darbo uniformos: marškinių, čiužinių, batų ir kt. Visą tą „turtą“ atgabenau į minėtą kaimelį pas geležinkelietį Giesę ir per trumpą laiką šias gėrybes išleidau į juodąją rinką.
Louise Breng greitai sutvarkė savo butą, pardavė krautuvę – tuo metu ji jau buvo beveik tuščia. Louise Breng vieną ankstų rytą slapta perėjo iš rusų zonos į amerikiečių. Iš Herleshausen kaimelio mes su ja 1945 m. pirmąją spalio mėnesio savaitę išvažiavome į Hamburgą. Kassel mieste reikėjo persėsti, laukti traukinio iki kitos dienos ryto. Buvo naktis, sėdėjome stotyje ant grindų, šalia – mūsų paketai. Stotis buvo be stogo, langai – be stiklų, silpnai švietė kelios elektros lemputės. Žmonių čia buvo šimtai, senų ir jaunų. Vieni gulėjo ant grindų, kiti sėdėjo – tyla kaip kapuose. Gal pirmą ar antrą valandą ryto jaunas apskuręs vyras, palipęs ant dėžės, pradėjo groti akordeonu. Užmigę, prisnūdę žmonės pradėjo judėti, palengva atsistojo, prisiartino prie muzikanto. Greitai jį jau buvo apsupę šimtai keleivių – pabėgėlių. Visi pradėjo pamažu dainuoti, pritarti muzikantui. Minios balsas vis stiprėjo ir stiprėjo. Atrodė, kad tai didžiulis choras. Mačiau daug ašarų. Dainavo „O Du – Wunderschöner Deutscher Rhein („O tu gražus vokiečių Reinas“). Buvo liūdnas vaizdas. Jeigu tą įvykį stotyje būtų kas nufilmavęs, būtų laimėjęs visas premijas.
Kai ankstyvą rytą atvažiavo traukinys, lipome pro duris ir langus. Traukinyje žmonių klausinėjau, kokie miestai nesubombarduoti, ar yra teatras. Sužinojau, kad Giottingenas nuo karo visai nenukentėjo, kad ten yra puikus teatras.
Sustojome Giottingeno mieste. Nuėjau pas kirpėją nusiskusti barzdos, po to – į teatrą. Laimė, sutikau teatro direktorių. Jaunas vyras iš Berlyno. Papasakojau, kad dirbau teatre, parodžiau dokumentus, pasakiau, kad ieškau darbo. Po valandos į teatrą jau buvau priimtas. Turėdami darbą gavome leidimą apsigyventi Giottingene – teisę gauti kambarį. Po kelių dienų pradėjau kurti dekoracijas „Carmen“ operai.
Giottingeno teatre dirbau iki 1951 m. rudens. Be to, turėjau keletą darbų (pastatymų) Hannoverio teatre.
Su Louise Breng susituokėme 1945 m. lapkričio 24 d. Po visų vedybų ceremonijų ėjome vestuvių („veselės“) pietus valgyti į restoraną – 4 asmenys. Vestuvių pietums buvo žirnių sriuba su 10 gramų riebalų. Restorano kelneris buvo iš Rheino pusės. Sužinojęs, kad mes ką tik susituokėme, parūpino dar vieną lėkštę žirnių sriubos (jai riebalų nereikalavo). Po visų sutuoktuvių „iškilmių“ žmona nuėjo namo, į savo kambariuką, o aš – į teatrą, prie darbo – kurti „Carmen“ dekoracijų.
Gyvendamas Giottingene išleidau „Lietuvių vestuvių papročius“. Nieko ypatingo… Blogos iliustracijos (daug blogesnės negu diplominis darbas), prasta spauda ir popierius.
Buvau Vokiečių dailininkų sąjungos narys. Surengėme daug grupinių parodų. Turėjome nemažai draugų, buvo gera nuotaika, draugiškumas, daug rimtų pokalbių kultūros temomis, be to, daug ginčų!
1951 m. liepos 30 d. atvažiavome į Niujorką (kaip DP). Iš Niujorko važiavome į Rocheterį, N.Y. pas dailininką Liūdą Vilimą (pusbrolį). Po pusės metų, turėdamas amerikiečio rekomendaciją, gavau darbą. Tas darbas buvo Eastman Kodak kompanijoje valyti raštines. Kitą darbą gauti man buvo sunku – nemokėjau anglų kalbos. Minėtoje kompanijoje dirbau 19 metų. Trumpam laikui iš minėtos kompanijos buvau išėjęs. Kai norėjau vėl grįžti į buvusią darbovietę, buvo sunku. Padėjo Algis Olis – esu jam dėkingas.
Kartą prie kavos automato (mašinos) trys ar keturi kompanijos tarnautojai gėrė kavą. Kai aš prisiartinau, vienas iš ten buvusių tarnautojų numetė ant žemės metalinį pinigą ir pasakė: „Alfonsai, čia tau kvoteris – kavai!“. Aš tą kvoterį paėmiau, padėkojau, o pats sau mintyse pagalvojau: „Esi šunelis. Ponas davė kaulą...“.
Kompanija buvo gera, bet tik tiems, kas iškęsdavo lino muką...
Šiandien Eastman kompanija man ir mano žmonai apmoka ligoninių išlaidas ir kt. Gaunu mažą kompanijos pensiją.
 
Kūrybinė veikla
1952 metų pavasarį surengiau savo kūrybos (grafikos) parodą geroje galerijoje – „Memorial Art Gallery University of Rochester, NY“. Daug darbų nupirko.
Gyvendamas Rochester NY, beveik kasmet surengdavau savo asmenines kūrybos parodas – Rochester NY ir kituose JAV miestuose. Daug darbų parduota, gal apie 1500. Amerikiečio akademiko buto be dailės darbų neįmanoma įsivaizduoti. Žinoma, vieni turi vertingesnius dailės kūrinius, kiti mažiau vertingus.
Būdamas 62 metų amžiaus išėjau į pensiją. 1973 metais pradėjau dėstyti dailės pamokas savo studijoje. Studiją pavadinau „Forma Art Studio“. Dirbome dvi dienas per savaitę po 5 val. per dieną (vieną dieną 4 asmenys). Studijos lankytojos būdavo 7-8 moterys ir vienas vyras – patalogijos daktaras. Moterų vyrai daugiausia buvo inžinieriai.
1. Temą savo darbams lankytojai galėjo pasirinkti laisvai, taip pat ir darbų atlikimą.
2. Vengti kopijavimo, matomo daikto.
3. Daug dėmesio kompozicijai (darbo, paveikslo budavojimas).
4. Žiūrėti, kad darbai nebūtų panašūs vienas į kitą.
Darbo koregavime, pasikalbėjime buvau griežtas – iki ašarų. Kai kurios „Formos Art Studio“ lankytojos studiją lankė 12 metų, kitos – ne mažiau kaip 6 metus.
Turėdavome pertrauką, gal vieną valandą. Žmona atnešdavo kavos ir sausainių. Tą pertraukos laiką dažnai naudodavome kuriamų ir jau sukurtų darbų aptarimams, kritikai. Jeigu kas sakydavo, kad darbas man patinka, reikėdavo paaiškinti kodėl. Jei sakydavo, kad tas darbas blogas, vėl reikėdavo įrodyti kodėl. Darbo autorius diskusijoje dalyvaudavo, bet ne visada. Kas patinka, yra geras darbas! Ne visada, kas nepatinka, yra blogas darbas. Čia jau kitos diskusijos – kalbos. Tie pasikalbėjimai buvo rimti – piktumo, užsigavimo nebuvo.
Kasmet rengdavome savo studijos dailės parodas. Kartu su šeimomis važiavome į New-York, aplankėme muziejus, teatrą, tradicinę Kalėdų švenčių partiją ir kt. Buvom kaip viena šeima – žinojom vieni kitų džiaugsmą ir skausmą, turėjom daug bičiulių amerikiečių, taip pat savo tautiečių lietuvių.
1985 m. vasaros pradžioje atvažiavome gyventi į Vakarų Vokietiją. Apsistojome prie Boden ežero, netoli šveicarų sienos, Friedrichshafen kaimelyje, turinčiame 50 tūkstančių gyventojų.
Vokietiją radom: didelis materializmas, žmonės agresyvūs. Per 50 metų jaunoji karta savęs nesurado – tebegyvena tėvų palikimais, vakarykščia diena.
Vokiečių kalboje vartoja daug anglų kalbos žodžių. Kopijuoja dabartinę JAV kultūrą. Nesukūrė savo operetės – importuoja iš JAV. Teatro aktoriai scenoje plasnoja su rankomis lyg mirštančios gulbės. Daug sekso.
Televizijų programa: daug užsienietiškų filmų, ypač iš JAV. Savos labai silpnos, pigios.
Čia suradom daug gerų pažįstamų, bet trūksta draugų. O namie, Lietuvoje, irgi nedaug kas liko. Tėvai ilsisi kažin kur Sibiro platybėse. Brolį 1945 metais nušovė, palaidojo beržyne. Ano meto ponams jis buvo banditas. Pačios tėviškės pastatai irgi sudegę. Nebeturiu daug ko ieškoti ir tėviškėje. O vis dėlto dirbdamas dažnai pagaunu save niūniuojantį: „Svetimoj šalelėj nemalonu, ne. / Tėviškėlę savo vis regiu sapne“.
***
Alfonsas Dargis mirė Vokietijoje 1996 m. sausio 20 d. Dalį savo kūrinių prieš mirtį jis persiuntė į Lietuvą: Vilnių, Kauną, Mažeikius.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija