Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1

Traukinys lekia į priekį, o žemaičiai nori būti savimi
 
Danutė Mukienė
 
Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras, Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“, Žemaičių akademija, Skuodo P. Žadeikio gimnazija, Varnių M. Valančiaus vidurinė mokykla 2002 m. įgyvendina projektą „Etninės kultūros pagrindų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklų formaliojo ir neformaliojo mokymo programas“.
Įgyvendinant šį projektą 2002 m. balandžio 6-7 dienomis rengiama Žemaitijos etnografinio regiono bendrojo lavinimo mokyklų (gimnazijų ir vidurinių mokyklų) lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos mokytojų, mokinių savivaldos ir pagrindinių regiono kultūros įstaigų atstovų konferencija tema „Regiono etninės kultūros pagrindų (krašto istorijos, gimtosios tarmės, pasakojamojo ir dainuojamojo folkloro, tradicijų ir papročių) integravimas į bendrojo lavinimo mokyklų formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemą: kaimyninių šalių, Žemaitijos regiono švietimo įstaigų praktika ir integravimo galimybės“. Konferencijoje, be kitų klausimų, bus aptarti ir Žemaičių kultūros draugijos Informacinio kultūros centro ir Akademinio žemaičių jaunimo korporacijos „Samogitia“ Žemaitijos etnografiniame regione atliktos mokytojų, mokinių, kultūros įstaigų darbuotojų apklausos dėl etninės kultūros pagrindų (ypač žemaičių kalbos) integravimo į bendrojo lavinimo mokyklų formaliojo ir neformaliojo mokymo programas rezultatai.
Pirmąją dieną (balandžio 6 d.) konferenciją numatyta organizuoti Skuodo Pr. Žadeikio gimnazijoje žemaičių „dounininkų“ krašto kultūros ir švietimo įstaigų atstovams, o antrąją dieną (balandžio 7 d.) tomis pačiomis temomis bus kalbama Varnių M. Valančiaus vidurinėje mokykloje su Telšių ir žemaičių „dūnininkų“ krašto mokyklų ir kultūros įstaigų atstovais.
Konferencijos organizacinis komitetas kreipėsi į LR Švietimo ir mokslo ministeriją kviesdamas aktyviai dalyvauti konferencijos darbe. Konferencijoje laukiama ministerijos darbuotojų, kurie yra atsakingi už bendrojo lavinimo mokyklų mokymo turinį, etninės kultūros ugdymo pagrindų integravimą į bendrojo lavinimo mokyklų mokymo programas.
Į konferencijos programą įtrauktos trys temos, kuriomis pačią naujausią ir kompetentingiausią informaciją gali pateikti LR Švietimo ministerijos atsakingi darbuotojai. Temos yra šios:
1. Etninės kultūros ugdymo funkcijos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme priskirtos Švietimo ir mokslo ministerijai bei jos valdymo sričiai ir šių funkcijų įgyvendinimas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose po Įstatymo priėmimo;
2. Etnografinių regionų kalbų (lietuvių tarmių) mokymo integravimas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų formaliojo ir neformaliojo mokymo sistemą: esama situacija ir galimybės;
3. Etnografinių regionų istorijos mokymo integravimas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų formaliojo ir neformaliojo mokymo sistemą: esama situacija ir galimybės.
Žemaičiai mokytojai šiandien norėtų jau žinoti oficialią Švietimo ir mokslo ministerijos poziciją dėl to, ar galima etnografinių regionų bendrojo lavinimo mokyklose per pamokas, kuriose nemokoma bendrinės lietuvių kalbos, dalyką dėstyti šio krašto vaikams gimtąja kalba, t. y. žemaičių. Na, o jei negalima, tai kodėl?
Tokių ir panašių klausimų, be abejo, konferencijoje bus kur kas daugiau. Laikas jiems seniai pribrendęs.
Lietuva jau gyvena antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Mokyklose išugdyta nauja karta. Kokia ji?
Kaip minėta, prieš konferenciją buvo atlikta daugelio Žemaitijos bendrojo lavinimo mokyklų mokinių, mokytojų, kultūros įstaigų darbuotojų apklausa dėl etninės kultūros pagrindų, ypač žemaičių kalbos, integravimo į mokymo procesą. Respondentai užpildė keletą tūkstančių anketų. Rezultatai sumuojami, analizuojami. Visumoje anketavimas pasiteisino – šiandien jau turime duomenis, kuriais galime vadovautis priimdami vienus ar kitus sprendimus, darydami išvadas apie etninės kultūros pagrindų ugdymo rezultatus vieno Lietuvos etnografinio regiono – Žemaitijos – bendrojo lavinimo mokyklose. Apie tai, kad šioje srityje situacija yra nepatenkinama, rodo tas faktas, kad nemažai net Žemaitijoje yra tokių mokyklų, kurių auklėtiniai visų akivaizdoje spjauna į tai, ką kartų kartos laikė vertybe, puoselėjo ir žinojo, kad tai – jų pačių, jų krašto, jų valstybės išlikimo garantas. Tai, kad vaikas gėdijasi kalbėti savo motinos kalba, kad jam ji šlykšti, kad jis įsivaizduoja, jog mokėdamas kalbėti žemaitiškai jis nebus toleruojamas aukštosiose mokyklose, bendraudamas su visuomenės elitu, kad tai jam trukdys siekiant karjeros, be abejo, iškreipta pasaulėjauta. Dėl to kaltas ne pats vaikas, nors jam jau ir 16-17. Tarmė (sąlyginai taip vadinkime šiandien ir žemaičių kalbą) – bendrinės lietuvių kalbos gyvybės šaltinis, taigi ir neatskiriama mūsų kultūros dalis. Iki tokio supratimo daugeliui respondentų labai toli. O juk kiekvienas iš jų turi šeimą, mokytojus. Šie moksleiviai auga bendruomenėje. Skaitai anketas, gautas iš kai kurių mokyklų (ne išimtis gimnazijos) ir net nesitiki, kad tokius „intelektualius produktus“ suformuoja ta bendruomenė, šeima, mūsų vis tobulinama ir tobulinama švietimo sistema… Vaikai lyg tai tiesiog įklimpę į mokslus, lyg tai ir mokosi, tačiau… nemažai tokių, kurie šiandien neatskiria balto nuo juodo. Jie jau gėdisi prisipažinti esantys ne tik žemaičiai, bet ir lietuviai. Ir ne dėl to, kad jų broliai lietuviai, neturėdami tam tinkamo pasirengimo, tačiau drįstantys brautis ir prasibraunantys į aukštus valstybinius postus, nesugeba tinkamai Lietuvoje tvarkytis ar išvykę į užsienį teršia lietuvių vardą. Šitie vaikai niekada negirdėjo, kad būti savimi yra vertybė. Jie už nieką nesijaučia atsakingi, juo labiau už Tėvynės ateitį. Patriotizmas jiems – atgyvenusi sąvoka.
Kai gydytojas blogai išoperuoja ligonį, jam galima iškelti baudžiamąją bylą, o kai šeima, mokykla, sistema suformuoja bedvasę asmenybę, kai diena iš dienos vis mažiau kas iš mūsų susirenka į savo gimtuosius namus ir susėda prie balta staltiese padengto stalo, kaltų lyg tai nėra. Tuštėja mūsų namai, tuštėja Lietuva. Ten, kur vėjas varsto gimtųjų namų duris, kur nebėra su kuo kalbėtis, grįžti nesinori…
Beje, analizuojant tai, kas su žemaičių kalba šiandien vyksta mūsų visuomenėje, gali pastebėti, kad dažniausiai žemaičių kalbos gėdisi, jos vengia menko išsilavinimo žmonės, nors ir vadinantys save inteligentais. Nė vienas akademikas, profesorius šiandien nepasakys, kad kalbėti savo gimtąja tarme (kalba) yra gėda. O štai kad ir žemaičių sostinėje Telšiuose gyvenantys šiek tiek mokslo ragavę jau į ketvirtą dešimtį įkopę žemaičiai sutuoktiniai savo atžalų akivaizdoje žemaitiškai nekalba. Nuo mažens šiems jų vaikams buvo suformuota nuomonė, kad žemaičių kalba „negraži“. Žemaičių kalbos jie mokėsi tik gatvėje. Tad jie, viešoje vietoje prašnekę žemaitiškai, skuba pasitaisyti – kad tik niekas to nepastebėtų, nes dar palaikys juos kokiais prasčiokais… Jie nieko neskaitė apie žemaičius, jų kalbą. Jie visai apie tai nieko negirdėjo: nei tėvai ką jiems apie tai pasakojo, nei mokytojai. „Nors, tiesa, gal ir ne visai taip… Mama su tėčiu lyg tai ansamblyje žemaitiškai groja ir dainuoja – bet juk jie ten „pinigą kala…“
Analizuojant anketas galima pastebėti, kad šiandien Žemaitijoje dar labai daug mokyklų, kur net lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai nėra matę ir skaitę „Žemaičių rašybos pagrindų“, nors jų autoriai – jų pačių dėstytojai, iškilūs lietuvių kalbininkai: Vilniaus universiteto profesorius, Aleksandras Girdenis ir Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža. Dėl to šiame žurnalo numeryje pakartotinai ir spausdiname „Žemaičių rašybą“. Tikėsimės, kad leidinys pasieks visas Žemaitijos mokyklas.
Nustebino ir tai, kad palyginti labai daug Žemaitijoje mokyklų, kurių mokytojai visai nieko nėra girdėję apie senųjų regionų kalbų dėstymą kaimyninių šalių mokyklose (na, kad ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje).
Anketų rezultatai bus skelbiami žemaičių rajonų spaudoje, su jais bus supažindinti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų darbuotojai. Apie jas dar ne kartą rašysime ir „Žemaičių žemėje“. Pradėtas pokalbis etnografinių regionų kultūros politikos plėtros tema bus tęsiamas ir kituose mūsų žurnalo numeriuose.
Puoselėjant žemaitiškumą bene aktyviausi šiandien skuodiškiai. Skuodo Pr. Žadeikio gimnazijoje vienoje iš pirmųjų Žemaitijoje pradėta dėstyti ir žemaičių kalba (kol kas fakultatyvo metu). Darbas duoda rezultatus. Mokinių susidomėjimas žemaičių kalba didėja. Mokykloje daug kas jau nevengia kalbėti žemaitiškai. Vaikai šia tema rašo ir mokslo darbus. Vieno jų autorė – šiais metais gimnazijos 3BH klasėje besimokanti Ilona Bušmaitė. Prieš rašydama darbą ji atliko tyrimą (2001 m.). Rašinio „Ar bus žemaičiai XXI amžiuje?“ apimtis – 40 puslapių. Viso jo išspausdinti galimybių neturime, tad pateikiame fragmentus.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija