-
Jau bėngdama vėdorėnė muokīkla Skouda
rajuonė bovā žėnuoma kap perspektīvi poetė.
Daug kas Tamstā pranašava dėdėlė ateiti. A
nesėgaili, ka, bėngusi muokīkla, nemušēs i 
dėdėlius miestus, vo pasėlėkā gimtamė
kraštė, isėdarbėnā korespondėntė ,,Mūsa
žuodė laikraštė redakcėjuo ė če dirbi?
- Nesėgailo diel
nieka. Kudie aš če pasėlėkau? Negal sakītė,
ka mona gīvenėms tēp sosėkluostė - nieka ons
nesosėkluostė, aš ė dabā sakau, ka ons nie
iki gala sosėkluostės. Aš dėdėlē lietā
brėndau tou prasmė, ka suvuoktiuo, kuo aš ėš
tėkrūju nuorio ėr kou aš torio darītė, nuors
mona aplinkėnems gal atruodė ėr kėtēp. Tiktā
maždaug dabā pradiejau soprastė, kuo aš nuorio.
Aš nemėslėjo, ka laiks praēn nieka
nepalėkdams. Vo ka rinktėis kas papoulė
Aš
gyvenėmė eso maksimalistė - vėsam kam. Tuo,
kuo aš nuoriejau sėiktė, aš žėnuojau, ka
sėiksio, vuo ka kažkou ta darītė šēp sau,
darītė tou, kas papoulė... aš eso ne tuoks
žmuogos.
Dabartinis mona
darbs
Nemėslėjo, ka ons īr tas, kuo aš
tėkrā ka nuorietiuo ė galietiuo dėrbtė, nuors
jau vėinioulėka metu aš redakcėjuo. Žmuogus
daug kou gīvenėmė gal padarytė, pri daug kuo
priprastė. Aš eso če.
Eso fatalistė,
tėko tou, ka je mon īr skėrta kažkou ta
svarbaus padarītė, padarīsio, nepriklausuomā
nu tuo, kor aš būtiuo. Pagrindinis dalīks,
katros muni če, Skoudė sleg, īr jausmos, ka
vėsa laika esi stebams - miests nedėdėlis,
vėsė pažīstamė... Kartās nu tuo tēp
pavargsto, ka nuorietiuo gīventė ka ėr Vilniou.
Tėn praėini gatvė ėr nuors žmuoniū šimtā,
bet tavės nieks nemata. Didmiestie gali būtė
pats savėm, keistiesnis už kėtus, ėr nieks
diel tuo ni i galva nejem. Nedīvuojės. Bet aš
vis tėik eso če. Nuolatinis rīšīs so
aplinkėnēs iš tavės reikalaun dėdėlē daug,
tuo, kou dėdmiestė žmuonis tonkē jau īr
ožmėršė. Če īr ėr privalomu, ėr tuo, kas
kuožna dėina tavi vert gūžtėis ar
užsėdietė šiuokė tuokė kaukė.
-
Tonkē gėrdam, ka Skouds īr gili pruovincėjė.
Kou pati aple tou mėslėji? Kāp supronti
pruovincialoma?
- Pruovincialoma
supratėms priklausa nu kėkvėina konkretė
žmuogaus. Vėsė saka, ka Skoudė nieka nevīkst,
ka če nieka nier. Bet aš negalio pasakītė, ka
mon patē a mona pažīstamėms če nier kuo
veiktė, ka anėi baisiausē nuobuodžiaun. Aš
savės nelaikau pruovincialė. Sakīkem, Skoudė
nier pruofesiuonalė tētra. Bet vėsus
žīmiausiu Lietovuos tētru naujausius
pastatīmus, katrėi ir atvežamė iki Klaipiedas,
aš pamatau. Tas pats ėr su koncertās. Vėsas
naujausės kningas, katruos muni duomėn, aš,
gīvendama Skoudė, nusiperko ėr parskaitau.
Vėskas īr, tiktā rēk nuorietė. Pruovincialoms
priklausa nu tuo, kāp to gīvėni. Pažīsto daug
žmuoniū, katrėi gīven Kaunė ėr jau daug metu
nier bovė nuejė ni i vėina rimtiesni koncerta.
Anū nieks, kou aš laikau vertībė, neduomėn.
Anū gīvenėms sokas tik aple buitinius dalykus.
Je to būsi apsėkasės lapās ėr
Parīžiou jausīs ligo pruovincėjuo.
-
Rašā eilieraštius ėr žemaitėškus. Ar
skėras rašīms žemaitėškā ėr lietovėškā?
- Skėrtoms
dėdėlis. Rašītė žemaitėškā mon nier
sunkē - tam rēk tik gera nosėteikėma. Eso
žemaitė, gīveno tarp žemaitiu ėr māstau
žemaitėškā, tad ėr sava kalbo rašītė īr
lėngviau - eilutės ligo patės pasėraša. Vo
nuorint rašītė bėndrėnė kalbo, mon rēk
solauktė impulsa, muomėnta, kumet pradedi
gėrdietė teksta.
- A
žemaitėškā parašītė eilieraštē skėras nu
tū, katrus sukūrē bėndrėnė kalbo?
- Dėdėlē skėras.
Nežėnuosi, nepasakīsi, ka tas pats autuorios.
Rašīdama žemaitėškā eso ligo kuoks
retransliatuorius. Sava parašīta eilierašti
skaitau tēp, ligo pėrma karta matītiuo.
Nesopronto tū,
katrėi mėslėj, ka žemaitiu kalba tink tiktā
buitie, joukingėms dalīkams pasakītė. Mon ana
īr tuoki pat graži, vertinga kap ėr keta kuri
kalba.
- Kuokė reikšmė
tamstā tor pripažėnėms?
- Aš nuorio, ka
aple tou, ka aš rašau, žėnuotom tiktā tėi,
katrėi tou dalīka supront. Kninga išsėleistė
dabā daug kas gal, nepasakītiuo, ka tas
dėdėlē brongē ė kaštou. Ėšsėleid ėr
tuokėi, katrū ta poezėjė nieka nier verta, vo
paskiau anou kaišiuo vėsėms pažīstamėms;
rēk anėms tuo a nerēk. Tou galietumi soprastė
ėr kap savuotėška pripažėnėma - vėsė
pažīstamė tories tava kninga, žėnuos, ka
rašā, gal dar kas nuors ė kuoki eilierašti
parskaitīs... Mon svarbi īr tū žmuoniū
nuomuonė aple mona poezėjė, katrėi gīven
kūrības erdvie, patis rašė a raša, katrėms
aš neatruodīsio keista vėn diel tuo, ka rašau.
Saka: Jeigo gali, nerašyk. Aš nuošėrdē
galio pasakytė, ka rašau diel tuo, ka negalio
nerašītė. Aš so mielo nuoro nerašītiuo. Bet
klausėms ar rašītė ni nekėlst - jemi ėr
rašā.
-
Ar kūrība Tamstas galvo nier vėina iš
žmuogaus prasminga bovėma šemė pasaulie
sālīgu?
- Mona gīvenėma
samprata īr dėdėlē paprasta, daugiau
rītietėška - prijimtė gīvenėma tuoki, kuoks
ons īr, muokietė anou džiaugtėis, netrokdont
kėtėms gīventė. Aš tėko lėkėmo. Mona
džiugsmos īr mona vėdėnė ramībė.
Dėrbdama
daugiausē rašau pačiuoms maluoniausiuoms
temuoms - kriminalėniems, nuors ėš pati vėsā
nemiegsto tū kriminalu; filmu aple tou iš vėsa
veizietė negalio. Neskaitau ėr pėnkta
laikraštė poslapė. Bova atveju, ka, atsėtėkos
kuokem rezuonancėnem īvīkiou, prisiejė
važiuotė ėr i īvīkė vėita, kor vėsor dar
tvīruojė kraujė kvaps. Bet ė pri tuo gali
priprastė. Svarbiausē, atejos laikou,
atsėrėbuotė nu tuo, kas tau gal trumpintė
gīvenėma, nuors, aiško, vėskou užmėrštė
negali - esi žmuogos. Vėskou užmėrštė ėr
nerēk.
Vo poets
Nebūtėnā ons tor būtė žmuogos, katros raša
ėr raša. Ons gal par vėsa sava gīvenėma ėr
nieka neparašītė, bet būtė poeto. Mona
sopratėmo, poets īr žmuogos, katros sugeb
gėliau pajaustė vėsa pasauli, pagautė anuo
skombėsi. Tuo pasaulė subtilībiems ons gīven
ėr vėskou tou fiksou - minties, puopieriou,
darbūs
Poets nier ni geriesnis, ni bluogiesnis
už kėtus. Šēs laikās anam prisiein gīventė
pasaulie, katramė daug kam mens īr tiktā
laisvalaikė praleidėma forma, jeigo apskrėtā
anou dar laika diemesė verto dalīko.
Vuo diel monės
Gal vėsā ne mona nuopelns, ka aš rašau, gal
tuoki īr tiktā kažkėinuo aukštesnė valė,
ėr aš anou tiktā vīkdau, tēp, kap
sugebo.
