 |
 |
 |
 |
||
   |
|
|
|
|
|
|
||
|
|
Žemaičių žemė. 2005 m. Nr. 2
- M O S Ė D I S
- Doloresa Kazragytė
- Fragmentas iš eseistikos knygos Tiltas be turėklų, 1987
- ...Mosėdis... Čia gyveno mano močiutė - Mamunelė, čia mamos gimtinė, čia prabėgo daug ir mano vaikystės dienų...
- Mūsų namas už miestelio, ant Šačių kelio, pakeliui į Parumbučio mišką. Gyveno jame teta Nastelė su šeima ir mamunelė, o kitame gale buvo klėtys. Vasarą klėtelėje ir miegodavau. Po langais darželiai, o ties alkieriaus langu, didžiulis jazminų krūmas atidarai langą ir... užplūsta kvapas... Didžiulis sodas. Obelys senos. Sodas pilnas dobilėlių, leidžiantis pakalnėn iki pat upės kranto. Bartuvos upelė neplati, jauki, apaugusi krūmais, ajerais, krantai kalvoti. Mūsų pakrantėje nuo amžių ar tai sumesti, ar gamtos atridenti stūkso didžiuliai akmenys. Pamenu, kaip ant jų moterys kultuvėmis daužydavo žlugtą; čia mes maudydavomės, vakarais plaudavome kojas, trindami jas pakrantėje augančiomis žolėmis, kurios putodavo žalsvomis lyg muilo putomis.
- Mūsų buvo ir vėžiai, kurių gausybė veisėsi upėje, mes parsinešdavome jų pilnus kibirus, jei vėžiaudavome iki vėlumos. Mūsų buvo pievos, kalnai, bažnyčia ir kapinės, mūsų buvo pagautas sode ežiukas, kuriam pastatėme namą dobilienoje; mūsų ir surengti prie sklepo galo vaidinimai, kuriuos mes rodydavome namiškiams ir kaimynams; ir dulkina, šilta gatvė, ir Užgavėnių kaukės, kalėdojimai, Velykos viskas mums priklausė, visur mes buvome pirmieji vaikai...
- Mosėdis... Naivus ir paprastas... kur raudonais skruostukais, judri mano teta Bašelė vesdavo pasiganyti savo ožkelę prie didžiojo medinio kryžiaus. Mosėdis jaukus ir geras, kaip raukšlių išvagotas, švelnus Mamunėlės veidas...
|
|
|
|
|
|
|