PALANGOS BOTANIKOS PARKAS

Parengė Danutė Mukienė, Antanas Sebeckas

Palangos  botanikos parko parteris

Palangos Tiškevičių rūmų terasos
fragmentas 

Luis Hubarto Noelio skulptūra „Rebeka”
Palangos botanikos parko roziariume

Palangos Tiškevičių rūmų fragmentas ir
Tautos vado ąžuolas. Publikacija
iliustruojama Juozo Baltiejaus, Danutės
Mukienės, Aldo Žolio nuotraukomis

Vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Įkurtas jis šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą laiką vietinių gyventojų Birutės parku vadintas (šį pavadinimą norima susigrąžinti dabar).
Parkas užima 101,3 ha plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha. Parkui priklausantys pliažai, parkai jūros pakrante driekiasi 1,5 km, Įvairios dangos takai, keliai – 18 km.
Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 9 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas
Parkas išlaikomas iš Palangos miesto savivaldybės lėšų. Priežiūra ir eksploatacija rūpinasi „Palangos botanikos parko“ įstaiga.
 
Parkas įkurtas grafo Felikso Tiškevičiaus rūpesčiu 1895-1898 m. šventojo Birutės miško teritorijoje. Simboline parko įkūrimo data laikomi 1897-ieji metai.
Parko plano projekto autorius – garsus prancūzas architektas Edouard’as Fransua André (1840-1911), kuris kartu su sūnumi René Edouard’u André (1867-1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as de Coulon’as. Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parkas peizažinis. Čia didelė vaizdų ir nuotaikų įvairovė. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės – legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus reginys į jūrą. Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir dabar, yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusį, legendomis apipintą Birutės kalną. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus apie parko rūmus suplanuotos reguliarios erdvės. Prieš šiaurinį fasadą – didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalės formos rožynas, kuris taip pat laiptais sujungtas su rūmų terasomis.
Kuriant parką medeliai į Palangą buvo atvežami iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai augančių žolinių augalų parke – 370 rūšių, iš kurių 24 Lietuvoje retos (1992 m. duomenys).
Parkas pergyveno du pasaulinius karus, daugybę stichinių ir kitų nelaimių, buvo plečiamas ir restauruojamas. Tačiau, nepaisant to, kaip patvirtino ir 1996 m. parką aplankiusi Edouard’o André asociacijos pirmininkė Florence André Kaeppelin, išskyrus kai kurias detales, Palangos parkas išsaugojo R. F. André parkų dvasią.
Kuriant parką, formuojant ir išlyginant rūmų terasą, nemažai žemės paimta iš netoliese buvusios pelkės, o jos vietoje įrengtas vaizdingas parko tvenkinys ir sala. Paskutiniaisiais metais, tvarkant pietinę parko dalį, kuri pereina į miško parką, įrengtas kitas atitinkamo dydžio tvenkinys, formuojami nauji takai, aikštelės ir želdiniai.
Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį – XIV-XV a. senkapius ir šalimais esančią senovinės gyvenvietės vietą. Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu nuo 1963 m. sausio 21 d. paskelbti architektūros paminklais.
Tvarkant ir prižiūrint parką, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas M. Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, K. Urbonavičius, D. Juchnevičiūtė, E. Navys, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas ir daugelis kitų Lietuvos parkų specialistų.
E. F. André sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas – parko įkūrimo pradžioje čia augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Iki to laiko šitokiu augalų asortimento gausumu joks kitas parkas Lietuvoje negalėjo pasigirti. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų parkas Žagarėje.
Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis yra rašęs, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Sodinant stengtasi nenutolti nuo natūralumo. Jei nepradėsi ieškoti dekoratyvių augalų, tai jų ir nepastebėsi. Jie lyg prisišlieję prie paprastų veislių augalų ar netyčiomis atsiradę aikštėje, jos pakraštyje.
Palangoje eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išliko ne visas – dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas. Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų išliko tik vienas), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių maro“ liga, nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti vinkšnoms, išaugusioms iki 40-60 cm storio ir apie 25 m aukščio.
Parke yra išlikę daug dendrofloros rūšių ir formų. Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir parkotyrai, neturįs sau lygių Lietuvoje (išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendrologinius parkus – miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).
Anot parkotyrininko A. Tauro, Palangos botanikos parke galima žavėtis ne tik visiems įspūdingais pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais“, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa, įvairove.
 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija