Į pradžią

"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ", 2002 m. Nr. 1
Ko galėtume pasimokyti iš suomių?
 
Su Socialinių mokslų daktaru, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo ekspertu regioninės politikos klausimais Vygandu ČAPLIKU kalbėjosi Audronė Pociutė
 
Kodėl šiandien regioninės politikos klausimai Lietuvoje yra aktualūs?
Lietuvai ruošiantis stoti į ES, iš Europos pusės nuolatos susilaukiame priekaištų, kad mūsų krašto valdymo modelis yra nedemokratinis. Lietuva suskirstyta į apskritis, kurios neturi jokios savivaldos – jų viršininkai yra ne renkami, o skiriami. Todėl mūsų visuomenė yra menkai įsitraukusi į krašto valdymą, žemas pilietinio sąmoningumo lygis. Be to, sunkiai vystosi regioninių sričių ūkis, apmiręs jų kultūrinis gyvenimas.
Kada ir kodėl iškilo regioninės politikos idėja Europoje?
Regioninės politikos idėja Europos Bendrijoje subrendo septintajame dešimtmetyje. Taip atsitiko todėl, kad tuo metu tvirtėjančios EB narės suprato, kad geriausia Europos šalių vienybės pagrindu imti ne valstybes, o mažesnes teritorijas – regionus. Ši idėja dar labiau sustiprėjo po Mastrichto sutarties, kada EB buvo pertvarkyta į ES ir jos organizacijos struktūroje atsirado dar viena svarbi institucija Regionų komitetas. Tada buvo padidinti ir finansiniai fondai regionų plėtrai.
Kokie yra regioninės politikos principai?
Esminis regioninės politikos principas ir siekis yra valdymo decentralizacija. Decentralizacija vykdoma išskaidant valstybės valdymą į tris lygmenis: centrinį, regioninį ir vietinį, kiekvienam iš jų suteikiant savivaldą ir paskirstant funkcijas, susijusias su kiekvieno lygmens kompetencijomis, kurias reguliuoja atitinkami įstatymai. Kartu ES yra numačiusi vieną svarbų principą, vadinamą subsidiarumu. Jis reiškia, kad visi sprendimai turi būti daromi ten, kur jie reikalingiausi, t. y., kaip galima arčiau visuomenės (piliečių).
Trijų lygmenų valdymo modelis: Regioninių bei vietinių valdymo struktūrų savivalda yra regioninės politikos pagrindas bei esmė. Per tai įtvirtinama demokratija. Tuo pačiu visas valstybės valdymo modelis tampa vientisas ir sisteminiu požiūriu harmoningas.
Europos patirtis rodo, kad tai būtinai reikia daryti įstatyminiu pagrindu. Įstatymas garantuoja, kad visi regionai, nepriklausomai nuo jų dydžio, turi vienodas sąlygas, ko regioninė politika ir siekia.
Esate gerai susipažinęs su regionine politika Suomijoje. Kuo ypatingas jos modelis?
Vykdydama regioninę politiką, Suomija yra toli pažengusi į priekį. 1994 m. Europos Taryba pažymėjo, kad Suomija turi tvirtą tautinį ir kultūrinį identitetą bei aktyvią visuomenę. Suomija yra pripažinta kaip valstybė, pavyzdingai sutvarkiusi regionų finansavimą, dotacijų ir paramos menininkams sistemą bei platų ir gerai išvystytą kultūros įstaigų tinklą.
Šis ET pripažinimas šalies viduje buvo pasiektas būtent per regioninės politikos įgyvendinimą.
Suomijos regioninės politikos modelis buvo galutinai išbaigtas prieš Suomijai stojant į ES (iki 1995 m.). Jis ypatingas tuo, kad čia, renkant regionų tarybas, neorganizuojami rinkimai. Regionų tarybos sudaromos iš deputatų, kuriuos deleguoja vietinės tarybos. Delegavimo metu atsižvelgiama į politinės partijos atstovavimą, kad ir regioninė taryba šiuo požiūriu būtų adekvati vietos savivaldos politinei struktūrai. Dėl tos priežasties, taupant lėšas, šis modelis būtų labai parankus Lietuvai.
Kodėl Europos valstybės mano, kad regioninė politika joms naudinga?
Decentralizavus valdymą, atsakomybė už regionus pagrinde tenka vietinei savivaldai. Tai įtraukia visuomenę į valdymą.
Jei mes norime, kad mūsų jaunimas iš Telšių, Tauragės ir kitų rajoninių miestų neišsilakstytų, kad nesubėgtų visi į sostinę arba neišvažiuotų į užsienį, reikia žmonėms leisti patiems valdyti šalį, daryti sprendimus, leisti pasijusti atsakingiems už savo kraštą, jo ekonominį, socialinį ir kultūrinį augimą.
Kitas decentralizacijos teigiamas bruožas yra tas, kad ji padeda valstybėms išmokti tolygiai vystyti savo teritoriją. Šiandien daugelis ES šalių to dar nemoka. Su ta problema daugiausiai susiduria Ispanija, Italija. ES regioninę politiką formuoja siekdama, kad visi regionai vystytųsi tolygiai. Visi žmonės, nesvarbu, ar jie gyventų dideliame, ar mažame mieste, turi teisę gyventi gerai ir patys valdyti savo kraštą bei jaustis savo valstybės ir Europos piliečiais.
Decentralizacija įgalina vienodai visoje šalyje paskirstyti kultūrinius renginius. Pavyzdžiui, kultūriniai renginiai Suomijoje nėra susitelkę viename centre, jie yra proporcingai pasiskirstę po visą Suomijos teritoriją. Didžioji dalis renginių Suomijoje vyksta miesteliuose, kuriuose nėra net 10 000 gyventojų. Pavyzdžiui, man teko lankytis Lieksa miestelyje, kuriame gyvena 5 000 gyventojų. Buvau nustebintas, kad ten suvažiavo viso pasaulio profesionalūs pučiamųjų muzikos specialistai. Nepriklausomai nuo gyvenvietės dydžio, stengiamasi, kad miestelio gyventojai susipažintų su pasaulio kultūra, o pasaulis – su miestelio ir regiono. Toks festivalis tokiame miestelyje yra vertingas kaip kultūrinis renginys, tuo pačiu jis skatina turizmo konkrečiame regione vystymą.
Tuo tarpu Lietuvoje didžioji renginių, festivalių dalis vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Rajoniniuose miestuose reikšmingų kultūrinių renginių beveik nebūna arba jie labai reti. Lietuvoje kol kas vyksta centralizavimo procesas.
Jau pačioje regioninės reformos pradžioje suomiai numatė, kad kiekvienam regionui tam, kad jis gerai funkcionuotų, būtina gerai išvystyta švietimo ir mokslo sistema. Todėl kiekviename regione veikia mažiausiai po vieną aukštojo mokslo įstaigą, daug kur ir mokslinio tyrimo institutai, kurie organizuoja konkretaus regiono kultūros, ūkio, ekonomikos tyrimus. Vykdydama regioninę politiką, Suomija taip pat kiekviename regione kuria informacijos centrus, kurie yra atsakingi už savo regiono kultūros vertybių duomenų bazių kaupimą, šios informacijos sklaidą šalyje ir užsienyje. Tai yra labai svarbūs aspektai, kurių dėka kiekvieno Suomijos miestelio, kaimo gyventojai gali jaustis savo valstybės, Europos ir pasaulio dalimi, prisidėti prie jų augimo.
Taip pat regioninė reforma leidžia efektyviau tvarkyti valstybės ūkį, nes, turėdamas savivaldą, kiekvienas regionas gali užsiimti tokia ūkio šaka, kurią vystyti jame yra palankiausios sąlygos. Suomijoje kiekvienas regionas turi savo specializuotą ūkio šaką, atsižvelgiant į jo gamtines sąlygas, išteklius ir t. t.
Kokia reali regionų kultūros politikos plėtros situacija šiandien Lietuvoje?
Kai Vyriausybei vadovavo Rolandas Paksas, buvo parengtas projektas, kuriame buvo numatoma pertvarkyti apskritis – jas sustambinti. Stambesni regionai būtų pajėgesni. Be to, buvo planuota jų teritorijas suformuoti remiantis etniniu-istoriniu pagrindu, kaip tai daroma visoje Europoje. (Mokslininkai yra ištyrę, kad daugiau etninių elementų išsaugoję regionai yra aktyvesni bei labiau pajėgūs įsijungti į kūrybos procesą ir visą bendruomeninį gyvenimą. Be to, etniniu pagrindu suformuotuose regionuose etninis identitetas yra stipriausias, o Europa yra suinteresuota žemyno etninio spalvingumo išsaugojimu).
Pasikeitus Seimo daugumai ir suformavus naują Vyriausybę, Lietuvos naujojo administracinio suskirstymo projekto rengimas sustabdytas. Kol kas dabartinės Vyriausybės programa tokios reformos Lietuvoje nenumato. Tačiau projektą rengusi darbo grupė neišvaikyta, reikia manyti, kad jos darbas bus pratęstas.
Dėl regioninės politikos reikalų paskutiniais metais po truputį jaučiamas spaudimas iš visuomenės pusės. Kruta žemaičiai, į šį judėjimą įsijungia dzūkai, suvalkiečiai, aukštaičiai. Bėda ta, kad šioje veikloje mūsų etninės bendrijos nekoordinuoja savo veiklos. Nėra visuomeninių kultūrinių draugijų asociacijos. Vienas iš pagrindinių šiandienos uždavinių Lietuvoje būtų pradėti tokių bendrijų konsolidacijos procesą. Tai sustiprintų jų pozicijas ir regionų kultūros politikos srityje.
Kol kas kultūrinės-etninės bendrijos iš valstybės jokios paramos negauna. Na, o štai Suomijoje situacija visai kita. Joms skiriama lėšų ir rodomas ypatingas dėmesys – valstybės prezidentas kiekvienais metais bent du kartus susitinka su regionų kultūros draugijų vadovais ir išsiaiškina, su kokiomis problemomis jie susiduria.
Norėdama pasiekti Suomijos lygį, Lietuva turės nueiti dar ilgą kelią, nes norint pradėti vykdyti regioninę politiką, reikalinga pasiekti tam tikrą mąstymo lygį, o tai yra ilgas procesas.
 
Iliustracijos iš leidinio „Crossing Borders: North Karelia. Finland“. 2001

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija