"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

Žemaitijos istorijos ir kultūros ypatumai
 
Adomas Butrimas
 
Nėra lengva aptarti esminius Žemaitijos istorijos ypatumus, kadangi šis etnosas niekada nebuvo sukūręs savo valstybės, tačiau nuo XIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo ryškią autonomiją, kuri įvairiais valstybingumą ir etniškumą žyminčiais terminais ir sąvokomis reiškėsi iki pat 1926 m. Taigi įdomu, kokios aplinkybės skatino žemaičių savimonės formavimąsi ir tam tikrą etninį, administracinį ir netgi politinį separatizmą, kurio daugelis elementų iš esmės išnyko tik I nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais (1918 – 1940).
Į daugelį rūpimų klausimų gali padėti atsakyti Žemaitijos istorija, todėl ir pabandysime trumpai apžvelgti Žemaičių istorijos ypatybes, o kartu ir pagalvoti, kuo įdomi gali būti ta tradicija mums, šiandien bandantiems apibrėžti savo regioną, jo kultūrinius ir istorinius ypatumus. Atskiros žemaičių genties formavimasis Centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje užsibaigė apie V a., Vakarinė šios genties riba – Mažeikių, Sedos, Varduvos, Telšių, Žarėnų, Tverų apyl. ir Jūros upė, rytinė riba – Šušvės aukštupys, Dubysa, pietinė riba – Ariogala – Tauragė, o šiaurinė riba nesiekė Mūšos aukštupio. Į vakarus – kuršiai, į šiaurę – žiemgaliai. Čia ankstyvaisiais viduramžiais formavosi pagrindinės žemaičių žemės, vėliau vadintos valsčiais, kurios į istorinius šaltinius pateko XIII – XIV a., kaip ir šių žemių valdovai – kunigaikščiai: Ariogalos, Paštuvos, Junigedos (Veliuonos), Raseinių, Viduklės, Kaltinėnų, Kražių, Šiaulių, Medininkų, Pagraudės ir kiti. Kaip tik šių žemių – administracinių vienetų tam tikras savarankiškumas, jų kunigaikščių (ypač Erdvilo, Vykinto, Agmino, Bulionių (Bulevičių)) aktyvi ir gana savarankiška laikysena formuojantis Lietuvos valstybei XIII a. būtų tam tikro žemaičių separatizmo, o kartu ir Lietuvos valstybės dualizmo jos formavimosi etape išraiška. Tačiau valstybės formavimosi procese pasireiškė ir žemaičių siekiai tapti integralia Lietuvos valstybės dalimi – matyt, šie bus buvę stipresni už separatistinius: Lietuvos valstybė atsirado kaip dviejų pagrindinių etnosų – žemaičių ir lietuvių (aukštaičių) – integracijos rezultatas. Tačiau ir susiformavus valstybei tam tikras autonomiškumas buvo išlaikytas.
Svarbus faktorius, nulėmęs tam tikro žemaičių politinio separatizmo, taip pat ir kultūrinės raidos ypatybes XIII a. antrojoje pusėje – XV a. pradžioje – buvo aktyvios žemaičių kovos su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais bei Lietuvos valdovų pozicija žemaičių atžvilgiu šių kovų metu: Mindaugas 1253, Jogaila 1382 m., Vytautas 1384, 1392, 1398 m. dovanojo Žemaičius ordinams. Pradedant XIII a. antra puse žemaičiai vis labiau tolo nuo Lietuvos, nesulaukdami jos pagalbos kovose su ordinais. 1398 – 1409 m. Vokiečių ordino valdžios dešimtmetis padėjo kristalizuoti žemaičių politinę sąmonę, o po Vytauto mirties jo įpėdinių silpnybė, kova dėl LDK sosto leido Žemaičių kunigaikštystės bajorams pajusti, kad jie patys gali formuoti savo politiką ir išgauti Kazimiero privilegijas. Gyvendami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje žemaičiai sumaniai manipuliavo santykiais tarp LD Lietuvos didžiosios kunigaikščio ir Ordino didžiojo magistro.
Tik 1411 m. (Torunės taikos sutartimi) Žemaitija pripažįstama Jogailai ir Vytautui iki gyvos galvos, o 1422 m. Melno sutartimi galutinai ir visiems laikams pripažįstama LDK dalimi ir 500 metų nusistovi Žemaitijos pietvakarinės sienos. Vakarinės ribos 1260 m. po Durbės mūšio pasiekia Palangą, o XIII – XIV a. nukariautose Kuršių žemėse susiformuoja didelis ir svarbus Medininkų valsčius, kuriame po krikšto įkuriama ir Žemaičių (Medininkų) vyskupija.
Žemaičių separatizmą XIII – XV a. pradžioje lėmė ir konfesiniai dalykai – Žemaičių kunigaikščiai ir bajorija nepritarė nei Mindaugo krikštui, nei Lietuvos d. kunigaikščio Gedimino krikšto bandymams, nepakrikštyti jie ir kartu su Lietuva 1387 m. (nes buvo Vokiečių ordino jurisdikcijoje). Kadangi Žemaitija apkrikštyta tik 1413 m., o Žemaičių vyskupija įsteigta 1417 m., čia ilgiau užsikonservavo pagonybės liekanos. Dėl menko parapijų tinklo visuotinė krašto kristianizacija užbaigiama tik vyskupo Merkelio Giedraičio laikais (XVI pab. – XVII a. pr.). Vis dėlto atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas, jos egzistavimas daugiau kaip 500 metų dar labiau išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinį identitetą.
Kitas svarbus žemaitiškojo identiteto sustiprinimo veiksnys – tam tikras politinis Žemaičių savarankiškumas, kuris buvo įtvirtintas atskiru LDK administraciniu vienetu – Žemaičių seniūnija. Ji įteisinama 1411 – 1412 m., ir patvirtinama visų valdovų teisė sau išsirinkti krašto seniūną, kurį Didysis Lietuvos kunigaikštis tik tvirtindavo. Labai svarbus ir pats šio administracinio padalinio pavadinimo skirtumas: jei 30 LDK pavietų (XVI – XVIII a.), sujungtų į 13 vaivadysčių (1564 – 1566), buvo įvardijami didžiųjų miestų ar geografinių sričių vardais, o Žemaičių seniūnija nebuvo padalyti į smulkesnius pavietus ir išlaikė skirtingą administracinį pavadinimą, kuris visų pirma žymėjo etnoso vardą. Taigi atskira Žemaičių vyskupystė (1417 – 1926 m.) ir atskira Žemaičių seniūnija (nuo 1411 m.), valdovo titule įforminta Žemaičių kunigaikštystės sąvoka, išreiškė savotišką Žemaitijos teritorinę autonomiją. Tiesa, ji reiškė gana menką valstybingumo formą. Žemaičių savarankiškumas per visą LDK egzistavimą atsispindi ir valdovo titule bei atskirame herbe (bent jau nuo XVI a.).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpiu nė vienas dabartinės Lietuvos regiono etnosas – dzūkai, aukštaičiai ar suvalkiečiai – neturėjo jokios valstybės titulatūros, t. y. valdovo titulu buvo įvardijamas tik Žemaičių regiono titulas. Tiesa, Žemaičių kunigaikščiais jau buvo Lietuvos valdovai ir jiems priklausė šis titulas, tačiau seniūno institucija išliko visą laiką, kol egzistavo LDK.
Be to, Žemaičių seniūnai, ypač po XVI a. vidurio LDK administracinės reformos, tarp svarbiausių LDK pareigūnų užėmė penktą po: 1)Vilniaus vaivados, 2)Vilniaus kašteliono, 3)Trakų vaivados, 4)Trakų kašteliono. Penktuoju visada būdavo įvardijamas Žemaičių seniūnas.
Vieni iš pirmųjų Žemaičių seniūnų nurodomi Rumbaudas Valimantaitis (1411 m.) ir Mykolas Kęsgaila (1412 m.), o paskutiniu Žemaičių seniūnu (1783-1795) įvardijamas Antanas Gelgudas (Antoni Gielgud). Taigi Žemaičių seniūnija, garantavusi etnosui ryškią autonomiją, egzistavo nuo 1411 iki 1795 m. – beveik keturis šimtmečius.
Kita itin svarbi žemaičių autonomiškumą įtvirtinanti institucija – teismai. Žemaičių bajorija pageidavo savitos, skirtingos nei LDK ir Lenkijoje teismų sistemos. Tai buvo garantuota senosiose valdovų privilegijose Žemaitijai. Net apeliacijos Lietuvos d. kunigaikščiui galėjo būti pateikiamos ne tiesiogiai, bet per seniūną. Ta proga Žygimantas Augustas pripažino ir rytinę Žemaičių kunigaikštystės ribą – Nevėžio upę. Tada (1564-1566 m.) buvo įsteigti ir du Pilies ir Žemės teismai, pildomos dvejos knygos. Taip susidarė ypač svarbus Žemaitijos istorijos šaltinis – VU bibliotekos rankraščių skyriuje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos Žemaitijos Žemės ir Pilies teismų knygos – apie 1200 vienetų, o kai kurios iš jų turi apie 800 – 900 lapų (1600-1800 puslapių). Reta valstybė gali pasigirti turinti tokį archyvą. Teismų miestu XVI a. aštuntame dešimtmetyje tapo Raseiniai, vėliau (1764 m.) įkurta dar viena teismų vieta – Telšiai, o 1775 m. ir Šiaulių teisminė apygarda. Labai svarbią įtaką Žemaitijos politiniame gyvenime turėjo ir bajorijos seimeliai, pirmą kartą susirinkę 1566 metais. Į Didį seimą Žemaičių kunigaikštystė pradžioje siuntė 2, nuo 1766 m. – 3, o nuo 1776 m. – net 6 atstovus. Tiesa, Žemaitijos atstovai didesnio vaidmens seimuose nevaidino, tačiau bent jau informacijos apie valstybės gyvenimą perdavimo prasme jų dalyvavimas buvo labai svarbus.
Žemaičių seniūno, tijūno, kaštelionų, pakamarių ir karužų institucijos, Žemaitijos Pilies ir Žemės teismai, Pakamarės teismas, o svarbiausia, kad pagal senąsias valdovų privilegijas Žemaitijai juos rinko Žemaičių bajorija, garantavo autonomišką Žemaitijos savivaldą per visą Žemaičių seniūnijos egzistavimo laikotarpį (1411-1412 – 1795 m.), t. y. beveik 400 metų.
LDK valdovų privilegijos Žemaitijai yra įdomus pavyzdys, kokių savivaldos privilegijų kaip svarbiausių XV – XVIII a. Žemaitijos bajorai reikalavo iš valdovų ir kurios, jų manymu, garantavo autonomiškumą, asmens ir krašto laisves bei tradiciškai susiformavusį savitą krašto tvarkymo būdą bei Žemaičių priklausymo Lietuvos valstybei sąlygas. Jos labai svarbios ir žemaitiškojo identiteto bei savigarbos supratimui.
Svarbiausios Žemaitijai suteiktos privilegijos:
1. 1413 m. Vytauto Didžiojo privilegija;
2. 1441 m. Kazimiero privilegija.
3. 1492 m. Aleksandro privilegija.
4. 1507 m. Žygimanto Senojo privilegija.
5. 1545 m. Žygimanto Augusto privilegija.
6. 1569 m. Henriko Valua privilegija.
7. 1588 m. Žygimanto Vazos privilegija.
Pagal šias privilegijas: 1. ,,Niekas negalįs prikišti žemaičiams, kad jie kalaviju ir karu esą nugalėti, prijungti ir priversti paklusti''.
1. Kiekvienas vėlesnis valdovas po to turėjo vis patvirtinti, jog Žemaitija yra gera valia prisijungusi.
2. Medžioklės laisvės privilegija: ir toliau laisvai medžioti, išskyrus Vytautui (vėliau bet kuriam kitam didžiajam Lietuvos kunigaikšč3.iui) paskirtas vietas.
3. Nepjauti šieno didžiojo Lietuvos kunigaikšč5.io labui, jei Vytauto laikais nešienavo.
4. Nestatyti pilių ir nevykdyti jų priežiūros darbų, jei anksč7.iau to nedarė (iš paskutinių trijų dvelkia polinkis į konservatyvizmą ir tradicijų laikymąsi).
5. Už Nevėžio didžiojo Lietuvos kunigaikšč9.io pasižadėjo nesiuntinėti savo teismo antstolių.
6. Teisė sau pasirinkti krašto seniūną, rinktis kitus pareigūnus.
Svarbiausia iš jų – 1441 m. Kazimiero privilegija Žemaitijai, kurioje pirmą kartą Žemaitija traktuojama kaip rimta, nuolatinė LDK dalis, o ne kaip pakraštėlis, kurį retkarčiais, reikalui esant, galima paaukoti.
Kazimiero privilegija – politinis aktas, suteiktas dėl vidaus reikalų, o ne dėl užsienio politikos. Tai Vilniaus valdžios ir žemaičių aktas, rodęs, kad vidiniai santykiai yra komplikuoti, kad į žemaičių interesus nedera per giliai kištis, kad jie turi savotišką identitetą.
Kartu parodoma, kad žemaičiai bajorai savarankiškai renka Kazimierą, ir į juos negalima žiūrėti kaip į nugalėtą gentį. Būdamas už LDK ribų, didysis kunigaikštis atstovauja ne tik Vilniaus, Trakų vaivadoms, Vilniaus vyskupui, bet ir Žemaitijos seniūnui. Kazimiero privilegija neatskyrė žemaičių nuo kitų lietuvių, bet įtvirtino jų lygiavertę padėtį LDK, ji vertintina kaip galimas susitarimas arba sąlygos, kuriomis žemaičiai sutinka būti LDK.
Žemaičių pilietinės ir gana savarankiškos laikysenos pavyzdžių, rodančių jos ypatingą vietą krašto istorijoje ir savąjį identiteto suvokimą, yra gana daug, tačiau bene ryškiausią pilietinę brandą Žemaičių bajorija pademonstravo karuose su Švedija, ypač trečiame karo etape (1655 – 1660 m.) arba garsiuoju ,,tvano'' laikotarpiu.
Rusijos kariuomenei užėmus beveik visą LDK, o Lietuvos magnatams Radviloms ir kitiems pasidavus Švedijai, Žemaitijos bajorija 1655 m. rugpjūčio 5 d. susirinko Raseiniuose, išsirinko karinę vadovybę, o rugpjūčio 14 d. paskelbė visuotinį šaukimą ir 1656 m. pradėjo sukilimą prieš švedų įgulas. Susiformavo Žemaitijos pašauktinių kariuomenė, su reguliariosios kariuomenės pagalba pamažu išstūmusi švedus iš Žemaitijos. Šiuo atveju Žemaitijos bajorija sugebėjo suformuluoti savus reikalavimus, savo kariuomenę ir sėkmingai išvaduoti kraštą, nepasiduodama didžiųjų magnatų (pvz., Radvilų) siekiams, savaip suprasdama įsipareigojimus valdovui ir brangindama krašto laisvę, parodydama nemažus diplomatinius sugebėjimus. Suprasdami, kad nedera skaldyti krašto jėgų mirtinos grėsmės akivaizdoje, nepasitraukė iš Radvilų stovyklos, bet sukurė konfederaciją ir iškelė pilietiškai brandžius reikalavimus. Savo tikslo siekė iki galo, kol išstūmė priešus.
Iki XVII a. vidurio negandų Žemaitija buvo tautiškai vienalytė, tik nuo šio amžiaus vidurio ir XVIII-XIX a. atvyksta kitų tautybių gyventojų. Kitataučiai koncentruojasi augančiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose. Stambių ir sparčiai didėjančių užsienio prekybos uostų artumas leido žemaičių valstiečiams patiems vežti savo prekes į juos, o tai stabdė Žemaitijos urbanizavimą ir kitataučių įsikūrimą jos miestuose ir miesteliuose. Netgi XVIII a. Žemaitija tebebuvo etniškai vienalytė ir 90 procentų jos gyventojų (tarp jų ir bajorija) buvo žemaičiai; likusieji gyventojai – žydai (koncentravosi prekybiniuose miesteliuose), vokiečiai (stambesnės kolonijos Skuode, Jurbarke, Kėdainiuose), lenkai, ,,prūsai'' ir kt.
Margesnė tikybinė situacija susiklostė taip pat tik XVII a., kai šalia katalikų tikėjimo ėmė plisti ir protestantų (liuteronų ir kalvinistų). Tačiau pamažu įsigalint reformuotai katalikų bažnyčiai protestantų skaičius, Grzegorz'o Blaszyk'o duomenimis, XIX a. viduryje siekė tik apie 7 procentus. Kartu tai buvo ir laikotarpis, kai atskiruose kultūros centruose formavosi bendrinės žemaičių kalbos idėjos, kai įvairuojančiais dialektais buvo leidžiama daug literatūros, pirmiausia religinės. XVIII amžius Žemaitijoje buvo pats intensyviausias ir religinių brolijų kūrimosi prasme. Mums pavyko daugelyje Žemaitijos parapijų rasti brolijų knygas, kurios XVIII ir XIX a. buvo rašomos žemaičių kalba. To laikotarpio pamokslai, reikalavimas bažnyčiose turėti vietinę kalbą mokančius kunigus, prekyba lietuviškomis ir žemaitiškomis knygomis Žemaitijos miesteliuose rodo, kad buityje, katalikų bažnyčioje ir daugelyje kitų visuomeninio gyvenimo sferų žemaičių (lietuvių) kalba LDK laikotarpiu buvo pagrindinė. Tiesa, teismų knygos, dvarų dokumentai, didžioji dalis bažnytinio administravimo dokumentų XVII – XVIII a. buvo rašomi lenkų, o XIX a. ir rusų kalbomis, bet tai buvo tik valstybės rašto kalba, kuri kiek didesnę įtaką galėjo turėti tik mieteliuose ir dvaruose. Apie etninę XVII ir XVIII amžių žemaičių savimonę kalbėti nelengva, bet tam tikras administracinis, kultūrinis išskirtinumas tikrai buvo jaučiamas, nes Žemaitijos teismų ir dvarų administracinėse knygose neretai pasitaiko įrašų, nurodančių, kad laiškai siunčiami ,,į Lietuvą'' ar atsiunčiami ,,iš Lietuvos'', kad žmogus tarnavo ,,Maskvoje ir Lietuvoje'', kad siunčiamos pastotės ,,į Lietuvą'' ir t. t. Apie tam tikrą etninį savimonės egzistavimą XIX a. liudija ir gyventojų surašymo duomenys: kur beveik visi tuometinės Žemaičių vyskupijos gyventojai užsirašė pagal tautybę besą žemaičiai.
Svarbiausia data, žyminti Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės bei savivaldos pabaigą – 1795 metai kai LDK, o kartu ir Žemaitija netenka savo politinės nepriklausomybės. Simboliškai Žemaičių kunigaikščio titulas atsiduria Rusijos caro titulų sąraše. 1840 m. iki tol dar kai kada oficialiai pavartotas Žemaitijos pavadinimas buvo uždraustas. Tik žemutiniams luomams ir Žemaitijos bajorijai kraštas liko ,,buvusia Žemaičių kunigaikštyste'', o katalikiškose to meto maldaknygėse dar pasitaiko rasati ,,mūsų kunigaikštija'', ,,Žemaičių seniūnija''.
Nebeliko Žemaičių seniūnų, savivaldos, o atsiradęs pavadinimas ,,Žemaičių žemė'' imtas vartoti kraštui, kuriame vyrauja žemaičių dialektai, įvardyti.
Tačiau išlieka viena institucija, ypač svarbi krašto religiniam ir netgi politiniam gyvenimui – Žemaičių (Telšių) vyskupija. Tiesa, prie šios vyskupijos prijungus Kuršą, o rytuose jos riboms pasiekus Vydžius (dabar Baltarusija), vyskupijos ribos nebesutapo su žemaičių kalbos vartojimo ir buvusiomis kunigaikštystės ribomis. Matyt, dėl šios priežasties, XIX a. antrosios pusės gyventojų surašymo duomenimis, žemaičių atsirasdavo Panevėžio ir Ukmergės apylinkėse. Kintant etninės identifikacijos kriterijams, vykstant gyventojų polonizacijai, o rusams stiprinant asimiliacinę politiką užgrobtame krašte, ir kartu formuojantis moderniajai lietuvių tautai, pamažu nyko istorinė Žemaičių kunigaikštystės tradicija, silpnėjo buvusių piliečių – bajorų luomas, ir Žemaitija tapo tik geografine ir kalbine erdve – vieta, kurioje gyvena tik žemaitiškai kalbantys. Bet didieji Žemaičių vyskupai, visų pirma Motiejus Valančius, rūpinosi ne tik etniniais žemaičiais, bet ir visos jau mišrios vyskupijos, o iš tikrųjų – visos Lietuvos reikalais, nes gerokai sulenkėjusioje Vilniaus vyskupijoje nebeliko kam jais rūpintis. Neatsitiktinai jo lietuviškai parašyta ,,Žemaičių vyskupystė'' bandė nutrinti tą kalbinę ribą tarp privilegijuotų luomų ir liaudies, pranašaudama demokratines neluominės bendrinės kalbos funkcijas. Ją ateityje turėjo vartoti gyventojų dauguma. Šiai gimstančiai moderniajai tautai ir buvo skirtas istorinės tradicijos priminimas, tautinės savimonės žadinimas.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje stiprėjant tautinei integracijai, formuojantis moderniajai lietuvių tautai, silpo buvusio Žemaičių politinio-administracinio savarankiškumo prisiminimai, o tautinės konsolidacijos ir integracijos poreikis skatino pirmenybę teikti bendriesiems lietuvių tautos siekiams, o ne buvusiems etniniams ar autonominiams skirtumams. Šiame etape lietuviškumas buvo svarbiau už žemaitiškumą. Deja, ir pirmosios Lietuvos Respublikos kultūrininkai, iš esmės daugiausia dėmesio skyrę Lietuvos valstybės (1918 – 1940 m.) kūrimui, regioninei kultūrinei politikai, taip pat ir žemaitiškumo ugdymui jokio rimtesnio dėmesio skirti negalėjo. 1926 m. buvo panaikinta ir Žemaičių vyskupystė – paskutinė istorinį Žemaitijos tęstinumą 509 metus išlaikiusi institucija. Jos panaikinimą visų pirma lėmė unifikacinė Lietuvos Respublikos politika.
Tačiau žemaičių regioninė savimonė, autentiška kultūrinė orientacija, besiremianti ilgalaike istorine, kultūrine, religine autonomija, padėjo išsaugoti įdomią, savitą regioninę kultūrą, kuri dabartiniame integracijos į Europą procese tikrai negali kenkti bendriesiems lietuvių ir Lietuvos interesams, o tik gali šią kultūrą papildyti savomis tradicijomis, kalba, savitumo žavesiu. Daugiakultūris ir daugiasluoksnis identitetas gali ir privalo tapti vieningos Europos ir ją sudarančių valstybių siekiu. Savita regioninė kultūra ir šiandien verta puoselėjimo. Tai ir darome istorijos, kalbos ir kituose Žemaičių kultūros baruose – akademijų, kultūros sambūrių, draugijų, fondų formomis bei leidybine veikla.
"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija.
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija