Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Bogdanas Pranciškus Juozapas Mykolas Oginskis (1848–1909)


XIX a. Rietavo šeimininkų kunigaikščių Irenėjaus Kleopo ir jo žmonos Olgos Oginskių vyriausiąjį sūnų, Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) anūką Bogdaną Pranciškų Juozapą Mykolą Oginskį (1848–1909) įprasta vadinti pirmuoju jo vardu – Bogdanu.

Istorikė Aldona Prašmantaitė: knygos „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakai“ publikacijoje „Kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848–1909) krikšto ir krikštynų šventės intriga: faktai ir interpeliacijos“ (Vilnius, 2010, p. 213–236) rašo, kad Rietavo bažnyčioje 1853 m. birželio 9 dieną vyko Bogdano krikšto šventaisiais aliejais apeigos, kuriomis buvo užbaigtas 1848 m. sausio 29 d. –gimusio ir tų pačių metų vasario 29 d. Karaliaučiuje vandeniu pakrikštyto krikštynos.

Rietave krikštą savo parašu Žemaičių vyskupijos bažnyčių 1853 m. gimimo metrikų knygoje patvirtino tuo metu Rietave klebonavęs kunigas Mykolas Herubavičius. Krikšto sakramentą teikė pats vyskupas Motiejus Valančius. Visi įrašai šioje knygoje yra perrašyti iš parapinių krikšto metrikų knygų ir patvirtinti parapijų klebonų ir dekanų parašais. Į atskirą sąsiuvinį yra įrišti kunigaikščio krikštynose dalyvavusių krikštatėvių sąrašai. Tai kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio Žemaitijoje turėtų valdų, kurios buvo suskirstytos į aštuonias vaitijas, valstiečiai.
krikšto ceremonija buvo susieta su naujos bažnyčios kertinio akmens pašventinimu.
                                               

Rašoma, kad kūdikis Bogdano Pranciškaus Juozapo Mykolo vardais pirmiausia buvo pakrikštytas Karaliaučiaus bažnyčios klebono Augustino Vunderio kovo 8 d. , praėjus mėnesiui po vaiko gimimo. Krikštijo vandeniu.

Anksčiau skelbta, kad B. Oginskis gimė 1848 m. vasario 10 dieną Rietave. Tačiau krikšto metrikai rodo ką kita: Bogdanas Oginskis gimė Karaliaučiuje (tuometinėje Prūsijos karalystėje).

Jo brolis Mykolas buvo metais jaunesnis. A. Prašmantaitė rašo: „Paveldėjęs Rietavą, B. Oginskis Rietave tęsė savo tėvo Irenėjaus pradėtas pertvarkas, siekdamas pritaikyti pažangiausius ūkininkavimo metodus, Rietave diegė naujausius to meto mokslo laimėjimus.

Pirmoji to meto Lietuvoje telefono linija, 1882 m. sujungusi Rietavo, Plungės ir Kretingos dvarus, buvo B. Oginskio sumanymas, kaip ir po dešimtmečio – 1892 m. – Rietave pradėjusi veikti elektrinė. B. Oginskis nusipelnė ir žirgininkystei – nūnai pripažinta saugotina tarptautiniu mastu žemaitukų veislė XIX a. antroje pusėje Lietuvoje išliko tiktai tuomečio Rietavo dvaro šeimininko rūpesčiu.“ Šį faktą leidinyje „Žemaitukai. Rietavo apylinkės“ (Kaunas, 1992, p. 140–150) nurodo ir istorikė Vida Girininkienė.

A.Prašmantaitė, rašydama apie didžiausius B. Oginskio nuopelnus Lietuvos kultūrai, pažymi, kad „Sunku būtų pervertinti B. Oginskio nuopelnus plėtojant ir skleidžiant muzikinę kultūrą: XIX a. antroje pusėje Rietave muzikinis gyvenimas buvo itin aktyvus vėlgi pirmiausia dėl jo iniciatyvų. Užtenka paminėti 1874 m. Rietave įkurtą muzikos mokyklą, kurioje gabūs apylinkės vaikai mokyti ne tik griežti smuiku ir groti vargonais, bet ir muzikos teorijos dalykų. 1893 m. Rietave įkurtas simfoninis orkestras, kuriame grojo dauguma vietos muzikos mokyklos auklėtinių, gebėjusių atlikti žymiausių kompozitorių kūrinius. Istoriografijoje yra užuominų, kad buvo svarstomas ir operos trupės įkūrimas.“[1] Žinoma, kad Rietave pirmą kartą buvo atlikta Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812-ieji metai“. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Orkestras koncertuodavo Lietuvoje, Latvijoje, išvykdavo ir toliau.

Rietavo muzikos mokyklai iš pradžių vadovavo 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas lietuvis Juozas Kalvaitis. Iš pradžių mokslas tęsdavosi 3 metus, vėliau – 6. Mokyklą išlaikė kunigaikštis Bogdanas Oginskis.

Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko gyventi į Ameriką ir čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukūrė garsų „Lietuva Band Chicago“ orkestrą.

B. Oginskis mirė 1909 metais. Z. Medišauskienė rašo[2], kad susirgo jis netikėtai 1906 m. sparčiai progresuojančia psichine liga ir nebegalėjo atsakyti už savo veiksmus. 1907 m. spalio 31 d. (senuoju stiliumi) imperatoriaus įsakymu  jam buvo paskirta globa – globėjo pareigas ėjo Bogdano Oginskio žmonos, kilusios iš Potulickių giminės, giminaitis grafas Mečislovas Potulickis iš Lenkijos Karalystės. Tuo metu Bogdano Oginskio nekilnojamąjį turtą sudarė: „1) Rietavo dvaras Raseinių apskrityje – 21 500 dešimtinių žemės (apie 23 489 ha); 2) Salantų dvaras Telšių apskrityje –  9850, 5 dešimtinės žemės (10 761,67 ha); 3) Zalesės dvaras Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje – 3 410 dešimtinių žemės ir 1 323 kvadratinės pėdos (apie 3 725,43 ha); 4) keturi mūriniai namai Vilniuje; 5) pastatai Rygoje, Aleksandro gatvėje Nr. 25; 6) žemės valda palei Rygos įlanką kurortinėje vietovėje „Edinburgas“. Į globą nebuvo paimtas tik dvaras Kijevo gubernijoje, Skvyrių apskrityje. Apskritai visas B. Oginskio turtas, skirtingais duomenimis, buvo vertinamas maždaug 20–25 mln. rublių.“[3]

Žmona Marija Gabrielė Oginskienė B. Oginskį mėgino išgydyti – vežiojo jį po įvairias užsienio šalių (Vokietija, Prūsija) ligonines, tačiau galop, matyt, paaiškėjus, kad gydymas neduoda rezultatų,  parsivežė į Rietavą, kur jis po kelių mėnesių mirė.

B. Oginskis neturėjo palikuonių. Mirdamas jis nepaliko ir testamento, būdamas sveikas, savo valia nebuvo nusprendęs, koks turėtų būti jo turto likimas, nors jie su broliu (Plungės kunigaikščiu  Mykolu ir buvo aptarę, kad po jų mirties iš visų jiems priklausiusių valdų turi būti sukurtas majoratas, t. y, neskaidoma žemės valda, kurią turės teisę paveldėti tik vienas asmuo – pagal ano meto teisę tai dažniausiai būdavo vyriausias sūnus ar kitas vyriausias pagal paveldėjimo liniją asmuo. Jis neturėdavo teisės tokią valdą parduoti, išleisti, įkeisti, paskolinti ar kitaip ja manipuliuoti.[4] Tai žinojo jų giminės, artimieji, teisininkai, tvarkę brolių reikalus.

Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis (vaikų jis neturėjo) mirė 1902 metais. Tada buvo pradėta jam priklausiusio turto dalybų byla. Mykolo žmona Marija Oginskienės ir Bogdanas Oginskis ne visais turto padalijimo klausimais sutarė, teisme net bylinėjosi dėl namo Peterburge.

Po B. Oginskio mirties atsirado nemažai pretendentų į jo turtą. Vykusio teismo proceso dėl kunigaikščio turto padalijimo metu buvo pateikta net keletas testamentų, bet paaiškėjo, kad jie suklastoti. Z. Medišauskienė rašo, kad „Bylos metu buvo visiškai patvirtinta, kad jokio testamento B. Oginskis nepaliko. Kunigaikščių Oginskių pavardės ir titulo niekas nepaveldėjo ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių Oginskių šaka buvo pripažinta pasibaigusia. B. Oginskio turtas turėjo būti padalintas pagal tose šalyse, kur jis buvo, veikusius paveldėjimo įstatymus. Tokiu būdu remiantis Rusijos įstatymais kunigaikščio našlei M. G. Oginskienei atiteko tik 1/7 dalis nekilnojamojo turto ir ¼ dalis kapitalo (grynųjų pinigų), kurių pasirodė esą apie 1 mln. rublių. Giminių rusiškajai šakai pagal Rusijos teisę atiteko 6/7 dalys valdų Kijevo gubernijos Skvyrių apskrityje (apie 5 tūkst. Dešimtinių žemės). Pusė to 3.7 dalys) atiteko S. Plautinui, kita pusė – Michailui Škliarievičiui, kunigaikštienei Marijai Baratovai ir Jakaterinai Mizeckai. Tos valdos Kijevo Gubernijoje buvo Bogdano motinos Olgos Kalinauskaitės kraitiniai dvarai.

Grafai Karolis ir Juzefas Zaluskiai (Beje, Karolis Zaluskis kurį laiką buvo Austrijos užsienio reikalų ministras) bei Mykolas, Stanislovas ir Henrikas Visockiai turėjo paveldėti 6/7 Rietavo dvaro (įvertinto maždaug 3 mln. rublių) ir 6/7 dalis Zalesės dvaro (įvertinto apie 1 mln. rublių).

Vladimiras Gavronskis ir baronai Rönne turėjo paveldėti 6/7 dalis Plungės ir Salantų valdų (iš viso apie 25 tūkst. Dešimtinių žemės), 6/7 dalis visų namų Vilniuje ir ¾ dalis viso kapitalo.

Be to B. Oginskis paliko dvarus Galicijoje, kurių vertė siekė daugiau nei 2 mln. rublių, ir daug nekilnojamojo turto Krokuvoje. Visa tai pagal Austrijos įstatymus turėjo būti padalinta 90 paveldėtojų.

Namas Rygoje ir vilos Baltijos jūros pakrantėje turėjo būti paveldimos pagal Pabaltijo gubernijų teisę“[5].

Išsamaus tyrimo, kokia veikla kunigaikščio B. Oginskio laikais buvo plėtojama visuose jam priklausiusiuose dvaruose ir rūmuose, koks buvo tolimesnis jų likimas, iki šiol nėra atlikta ar bent jau paskelbta.

Kas svarbesnio be to, kas jau paminėta šioje publikacijoje, įvyko Rietave kunigaikščio Bogdano  Oginskio valdymo laikotarpiu?

Beje, iki šiol daugelyje literatūros šaltinių rašoma, kad Bogdanas buvo ne kunigaikščio Irenėjaus Oginskio, o Rusijos caro Aleksandro II vaikas, nes B. Oginskio antroji žmona, Bogdano motina Olga Kalinauskaitė jaunystėje buvo Rusijos caro rūmų Peterburge freilina, Olga ir caraitis Aleksandras II vienas kitą buvo įsimylėję ir net planavo susituokti. Kai Olga nuo caraičio Aleksandro ėmė laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai kilmingo jaunikio. Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovskaitę, jis gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro užtarimą. Pasakojama, kad Bogdanas į carą Aleksandrą II buvo net ir panašus. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių. Kitas Olgos ir Irenėjaus sūnus buvo Mykolas. Jis gimė 1849 m. ir tapo Plungės valdytoju.
B. Oginskio tėvas, kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis mirė 1863 metais, kai Bogdanui buvo 15 metų.

Rietavo dvarą, kaip ir daugelį kitų valdų, Bogdanas paveldėjo iš tėvo. Sulaukęs amžiaus, kai galėjo šiose valdose savarankiškai tvarkytis, Rietave jis planingai ėmėsi tęsti tėvo pradėtus darbus. B. Oginskio gyvenimo metais Rietavas labai pasikeitė, buvo iš pagrindų pertvarkytas visas miestelis.

Tarp svarbiausių pasikeitimų Rietave, nekartojant to, kas jau pasakyta, B. Oginskio valdymo metais

Rietave buvo buvo toliau plėtojama pramonė: įsteigti 7 malūnai, 6 lentpjūvės, baldų fabrikas, geležies liejykla, žemės ūkio mašinų ir padargų gamykla, muilo fabrikas, sviesto ir sūrių gamykla.

1871 m. rekonstruota Rietavo dvaro oranžerija.

1873 m. įsteigtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius, kurio veikloje aktyviai dalyvavo pats Bogdanas Oginskis. Šis skyrius aktyviai veikė iki 1902 metų. Tais pačiais metais Rietave buvo įsteigta veterinarijos gydykla, kuriai patalpas suteikė kunigaikščiai Oginskiai.[6]

1874 m. užbaigta statyti 1853 m. pradėta statyti neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, dvibokštė, su pusapskrite apside Rietavo šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

1875 m. Rietave surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda (yra žinoma, kad „anksčiau už ją – 1846 m. žemės ūkio paroda buvo surengta tik lietuvių gyvenamoje Rytų Prūsijos dalyje, t. y. Priekulėje. Ją surengė Klaipėdos apskrities žemės ūkio draugija.“[7]

1881 m. B. Oginskio iniciatyva įsteigta Žemaitukų veislės arklių veisimo skatinimo draugija Raseiniuose.

1890 m. atitinkamai tokia pati Žemaitukų veislės arklių veisimo skatinimo draugija įsteigta Rietave.

1892 m. šventų Velykų rytą kunigaikščio Rietavo bažnyčioje įsižiebė pirmoji elektros lemputė Lietuvoje (pirmoji pasaulyje elektrinė pradėjo veikti 1882 m. Niujorke).

B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jis palaikė kražiškius, kurie 1893 m. gynė savo bažnyčią. Sužinojęs apie Kražių įvykius, pasirūpino, kad žinios apie susidorojimą pasklistų po visą pasaulį, kad būtų pasmerkta caro politika, nukreipta prieš lietuvių tautą.
Po 1886 m. Rietavo dvaro rūmus nuniokojusio gaisrui, kurio metu sudegė biblioteka, daug meno vertybių, B. Oginskis rūpinosi rūmų remonto darbais.
 

1895 m. Rietavo miestelyje pastatytas ir įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.

1909 m., kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui mirus, jo palaikai buvo palaidoti Rietavo kunigaikščių Oginskių koplyčioje-mauzoliejuje, kur 1899 m. amžinam poilsiui atgulė ir B. Oginskio motina Olga Kalinauskaitė-Oginskienė, 1902 m. Bogdano brolis – Plungės kunigaikštis Mykolas Oginskis.

Bogdano Oginskio žmona Marija Gabrielė Oginskienė, gyvendama Rietave, daugelį metų rūpinosi

našlaičių globa. Ji iš savo lėšų apmokėdavo jų mokslo išlaidas. Literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, kad ji į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių. Kai kunigaikštis B. Oginskis susirgo, Rietave jos globoti našlaičiai ir 30 muzikantų buvo išvežta į Austrijos Bobreko apylinkėse buvusį kunigaikštienės M. G. Oginskienės tėvo dvarą. Neilgai trukus po savo vyro mirties ten gyventi išvyko ir pati kunigaikštienė. Bobreko dvaras jos nuosavybei perėjo kaip tėvo palikimas. ai tėvas buvo palikęs dvarą. M. G. Oginskienė mirė 1927 m. Potulicuose (Lenkija), sulaukusi 74 metų amžiaus.

Na o Rietavo dvarą, kurio šeimininkai po kunigaikščio B. Oginskio mirties tapo jo giminaičiai Zaluskiai, ir toliau persekiojo nelaimės.

1909-aisiais, centriniuose dvaro rūmuose vėl kilo gaisras. Jis šio dvaro istorijoje buvo lemtingas, nes vėlesniais metais nebuvo surasta pinigų ir galimybių rūmus suremontuoti.

Dvaro sodyba buvo niokojama ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo laikotarpiu vokiečiai daug vertingų daiktų, muzikos instrumentų, meno kūrinių iš rūmų išvežė į Vokietiją. Buvo nuplėštas ir varinis rūmų stogas, iššaudytos parke gyvenusios gulbės bei fazanai.

1924 m. Rietavo dvaro centrą nusavino valstybė.

1926 m. per valakų reformą Rietavo dvarą išparceliavo, rūmus perdavė Lietuvių moterų katalikių draugijai. Tais pačiais metais Rietavo dvaro pastatai parduoti iš varžytinių. Centrinius dvaro rūmus už 10 tūkst. rublių įsigijo vietinis dvarininkas Povilas Jurgaitis, gyvenęs Budrikių kaime. Jo nurodymu 1926 m., nors visuomenė tam ir nepritarė, pagrindiniai dvaro rūmai buvo nugriauti, statybinės medžiagos išvežtos ir panaudotos kitų namų statybai.

Stipriai Rietavas nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

Iki mūsų dienų išliko didžiulis Rietavo parkas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis rekonstruotas. Rytinę parko dalį juosia Jūros upė, o vakarinėje dalyje – tvenkinys.
Parku rūpintis pavesta 2000 m. birželio 1 d. įsteigtam Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui. Jis veikia rekonstruotame ir muziejaus reikmėms pritaikytame buvusios Rietavo muzikos mokyklos pastate.

Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai. Yra atkasti ir užkonservuoti pagrindinių dvaro rūmų pamatai. Buvusių centrinių rūmų vieta yra paženklinta simboline kolonada. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Greta jos esantis akmeninis paminklas žymi Bogdano Oginskio tėvo kunigaikščio Irenėjaus (Irenijaus) Oginskio kapo vietą.

Parengė Danutė Mukienė


[1] Prašmantaitė A., „Kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848–1909) krikšto ir krikštynų šventės intriga: faktai ir interpeliacijos“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakai, Vilnius, 2010, p. 213–236.

[2] Z. Medišauskienė, „Ginčai dėl Bogdano Oginskio palikimo XIX a. pradžioje“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakai, Vilnius, 2010, p. 400

[3] Ten pat, p. 402

[4] Ten pat, p. 402.

[5] Ten pat, p. 409–410; Kurjer wileński, 1911-05-08(21), nr. 103, s. 2; 1911-06-01(14), nr. 1(121), s. 2.

[6] Z. Medišauskienė, „Rusijos gyvūnų globos draugijos Rietavo skyriaus veikla 1873–1902 m.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakai, Vilnius, 2010, p. 259.

[7] Ten pat, p. 261; A. Endzinas, „Žemės ūkio parodos Lietuvoje“, Žemės ūkis, 1971, nr. 7, p. 33.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija