Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Bogdanas (Bohdanas, Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis Oginskis
(gimė apie 1551 / 1558, mirė 1625)


 

LDK karinis ir politinis veikėjas, diplomatas, stačiatikybės gynėjas ir Oginskių  „giminės iškilimo pradininkas“[1] kunigaikštis Bogdanas (Bagdonas) Marcijonas Motiejaitis  Oginskis  –  kunigaikščio, Kauno seniūnijos  valdytojo Motiejaus Bagdonaičio Oginskio (mirė 1564 m.) ir Kotrynos  Jurlovnos  Valavičienės-Oginskienės sūnus, Bogdano Dmitrijevičiaus Hlušonoko anūkas.

Bogdanas (Bagdonas) Marcijonas Oginskis Jaunystėje tapo karaliaus dvariškiu, buvo rotmistras, vėliau – LDK kariuomenės pulkininkas, Livonijos karo 1558–1582 m., Polocko (1579 m.), lenkų-švedų karo (1601–1602 m.), Vielikyje Luki užėmimo (1580 m.) dalyvis, diplomatas. 1580 m. rugsėjo 6 d., vykstant Livonijos karui, valdovas Steponas Batoras jį paskyrė – Trakų pakamariu (žemės ribų teisėju) (Lietuvos metrika, užrašymų kn. 66, l. 120v-121). D. Vilimas rašo, kad „Bogdanas Marcijonas tapo antruoju (po Vaitiekaus Deržkos) Trakų pakamariu. Reikėtų prisiminti, kad iš Lenkijos perimta pavieto pakamario pareigybė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvestas Antrajame Lietuvos Statute (1566 m.). Pavieto pareigūnų hierarchijoje tai buvo antrasis pagal garbingumą po maršalo postas. Ir  pakamariu B. M. Oginskis tapo ne eiliniame valstybės paviete, kurių po 1565–1566 m. administracinės reformos šalyje (iki Liublino unijos) buvo 30, o antrosios pagal svarbą – Trakų vaivadijos paviete! Centriniuose vaivadijų pavietuose maršalų nebuvo, tad pakamario postas ten – aukščiausia nesenatoriška pareigybė.“

Buvo Uogintų, Kruonio, Vievio dvarų savininkas, Darsūniškio, Kairiškių, Karmėlavos seniūnas. S. Batoras jam buvo iki gyvos galvos padovanojęs ir Karmėlavos (1579 m.), Kairiškių (apie 1582 m.) ir Darsūniškio (1586 m.) seniūnijas (deržavas).“

Kunigaikštis Bogdanas Hlušonokas 1542 m. bylinėjosi su kunigaikščiu Barovskiu dėl namo Vilniuj

„Kaišiadorių enciklopedijoje“ rašoma, kad B. M. Oginskis 1577 m. valdovui Steponui Batorui sudarė nuosavą karių būrį kare su Gdansku. Dalyvavo trijuose Stepono Batoro prieš Rusiją surengtuose žygiuose, kuriais buvo siekiama nuo pačios Rusijos atkirsti Livonijoje esančias jos pajėgas. 1579 m. buvo atsiimtas Polockas, 1580 m. paimta jau Rusijoje buvusi Velikije Lukų tvirtovė, 1582 m. apgultas Pskovas. Polocko žygio metu 1579 m. B. Oginskis buvo Lietuvos kariuomenės rotmistras – kavalerijos kuopos vadas samdomoje kariuomenėje, kuriai vadovavo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila-Perkūnas. Kitame žygyje (1580) dalyvavo užimant svarbią Velikije Luki tvirtovę; 1580–1581 m. žiemą vadovavo 120 raitelių kavalerijos kuopai, kuri įėjo į sustiprintos Velikije Luki įgulos, vadovaujamos Filono Kmitos, sudėtį. Karas su Maskva tebesitęsė ir 1581 m. karalius Steponas Batoras su pagrindinėmis pajėgomis patraukė prie Pskovo, o kunigaikščiui K. Radvilai-Perkūnui pavedė kartu su savo daliniu, F. Kmita ir B. Oginskiu veržtis tolyn į Maskvos žemes Bialos kryptimi, visur niokoti priešo valdas ir neleisti Maskvai suteikti pagalbos Pskovui, jei būtų buvęs toks sumanymas. Tai buvo diversinis žygis. Sparčiai žengdami į priekį, gavo žvalgų pranešimą, kad netoliese esama vaivadų kunigaikščių M. Nozdrovato ir P. Boratinskio vadovaujamų pajėgų su 3 tūkstančiais karių, kuriuos caras buvo išsiuntęs atsiimti kurią nors Lietuvos kariuomenės užimtą pilį. Norėdamas gauti smulkesnių žinių, K. Radvila-Perkūnas pasiuntė 700 raitelių lengvosios kavalerijos dalinį, vadovaujamą B. M. Oginskio. Šis atvedė keletą belaisvių, kurie pranešė, kad ties Rževu stovi 15-tūkstantinė priešo kariuomenė. Todėl kunigaikštis K. Radvila nutarė keisti žygio kryptį ir patraukė prie Rževo, kur tikėjosi caro kariuomenę išvilioti į mūšį atvirame lauke. Nors to padaryti nepavyko, tačiau K. Radvila-Perkūnas, B. M. Oginskis ir F. Kmita tiksliai įvykdė valdovo pavedimą, nes neprileido prie Pskovo pagalbinės kariuomenės, smarkiai nuniokojo priešo kraštą ir, galimas daiktas, daugiausia nuveikė, kad priverstų carą sudaryti taiką.

Paliaubos buvo pasirašytos Zapoljės Jame 1582 m. sausio 15 d. 10-čiai metų. Bohdanas aktyviai dalyvavo derybose dėl paliaubų. Be to, jis buvo vienas iš Jonušo Zbaražskio paskirtų komisarų, kurie sausio mėnesį perdavė Maskvai tas pilis, kurių Lenkijos ir Lietuvos valstybė atsisakė pagal paliaubų sutartį – tarp jų ir Velikije Luki. [...]

B. Oginskis dalyvavo Livonijos kare su švedais. Švedams apgulus Kuoknesės pilį su joje įsitvirtinusia LDK įgula, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila 1601 m. gegužės 11 d. pasiuntė savo sūnaus Jonušo, B. Oginskio ir J. Zenovičiaus vadovaujamus dalinius į pagalbą įgulai. B. Oginskis pasižymėjo Kuoknesės mūšyje (1601 m. birželio 23 d.), kuriame švedai buvo sumušti. Po to jis pasiliko Livonijoje: būdamas Rygoje, B. T. Oginskis vadovavo Jono Zamoiskio vadovaujamo Lenkijos korpuso rudeninės kampanijos pasiruošimo darbams. J. Zamoiskis buvo numatęs atsiimti iš Švedijos karaliaus Karolio IX visą Livoniją. Pirmiausia spalio 18 d. J. Zamoiskis apgulė vieną iš didesnių pilių – Valmierą. Lapkričio pradžioje prie J. Zamoiskio apgultos Valmieros B. T. Oginskis atgabeno artileriją, tuo pagreitindamas tvirtovės paėmimą – ji buvo paimta 1601 m. gruodžio 21 dieną. 1602 m. žiemą pasiliko Rygoje, ten prižiūrėjo artilerijos paruošimą tolesnei Zamoiskio kampanijai. 1606 m. kilusio Zebžydovskio rokošo (valdovui priešiškos konfederacijos) metu Oginskis stojo Zigmanto Vazos šalininkų (regalistų) pusėn, kurie siekė stiprios valdovo valdžios. Buvo renkamas pasiuntiniu į Seimą (1607–1615), kuriame skiriamas į įvairias komisijas: įstatymų taisymo, pilių statybos prie rytinės Lietuvos ir Lenkijos sienos, Lietuvos ir Lenkijos žemėse gyvenančių totorių reikalų sureguliavimo ir pan. Buvo paskirtas LDK Vyriausiojo Tribunolo maršalka. 1607 m. Seimas Oginskiui išreiškė dėkingumą už jo karinius nuopelnus ir jį apdovanojo 8000 lenkiškų auksinų suma. Chocimo žygyje 1621 m. jau nedalyvavo; į jį pasiuntė sūnus Aleksandrą, Samuelį Levą ir anūką Joną Stetkevičių.

Jis mokėjo ne tik kovoti, bet ir tartis dėl taikos. 1587 m. Steponas Batoras pasiuntė jį deryboms į Maskvą; 1612 m. taip pat dalyvavo derybose dėl taikos. [...] Jis vykdė diplomatines misijas, dalyvavo derybose su Rusija ir 1582, 1587, 1615 metais.

1596 m. vasario pabaigoje Kristupo Radvilos pavedimu perėmė vadovavimą Lietuvos kariuomenei, surinktai Semiono Nalivaikos ir Lobodos vadovaujamo Ukrainos kazokų ir valstiečių sukilimui numalšinti. Kovo mėn. iškeliavo Mozyriaus kryptimi, kurį buvo įtvirtinę Matviejaus Savulos, padėjusio Nalivaikai, kazokai. Vėliau (gegužės 24 d.) susijungė su Lenkijos kariuomene, vadovaujama lauko etmono Stanislavo Žulkievskio ir dalyvavo Nalivaikos stovyklos apsiaustyje ties Solonicos upe netoli Lubnos, pasibaigusia kazokų kapituliacija birželio 10 d. Šio sukilimo numalšinimas yra laikomas dideliu B. T. Oginskio nuopelnu.“

Buvo Vyriausiojo tribunolo deputatas.

B. M. Oginskis plačiai pagarsėjo ir kaip Vilniuje veikusios Šventosios Dvasios stačiatikių brolijos seniūnas, stačiatikybės gynėjas.

„Kaišiadorių enciklopedijoje“  pažymima, kad „Bohdanas priklausė aktyviausiems stačiatikių bažnyčios gynėjams visoje LDK. 1612 m. kartu su sūnumis Jonu ir Aleksandru pasirašė stačiatikių šlėktos protestą prieš 1596 m. bažnytinę Bresto uniją. Vilniaus Šventos Dvasios stačiatikių vienuolynui Bohdanas ir Raina Oginskiai iš jiems priklausiusio Vievio dvaro 1619 m. padovanojo tris kaimus su valstiečiais ir 500 dešimtinių žemės, taip pat šešis ežerus, buvusius jų dvare. Todėl Vilniaus vienuoliai galėjo atnaujinti pamaldos Vievio stačiatikių vienuolyno cerkvėje. Tuo pačiu metu apsidraudė priskirdamas vienuolyną ir mokyklos prie jo išlaikymą Vilniaus Šv. Dvasios brolijos stačiatikių cerkvei. Kai unitai Vilniuje užgrobė vienuolyną ir Šventos Trejybės broliją, kurios globėju jis buvo, paskyrė išvytiems vienuoliams prieglobstį Vievyje. Kai 1610 m. valdovas Zigmantas Vaza uždraudė gyventojams pirkti ir parduoti Vilniaus stačiatikių Šv. Dvasios brolijos spaustuvės leidinius, B. Oginskis savo dvare Vievyje 1611 m. įkūrė stačiatikių spaustuvę, veikusią iki 1646 m. Bene svarbiausias Vievio spaustuvės leidinys – Meletijaus Smotrickio „Slavų kalbos gramatika“, išspausdinta 1618 m. (kitais duomenimis – 1619 m.). Vėliau ši knyga kelis kartus buvo perleista Rusijoje (nenurodant autoriaus). Iš jos mokėsi ne viena rusų karta, tarp kitų ir didysis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas. Ta spaustuvė veikė ir po 1615 metų, po to, kai spaustuvės branduolys buvo sugrąžintas atgal į Vilnių, kur grįžo brolija, iš Oginskio dovanų gavusi du namus (nupirktus 1616 m.) su žemės sklypais ir kitais pastatais, buvusius šalia jų naujos šv. Dvasios cerkvės. Prie stačiatikių Šv. Dvasios brolijos atsirado mokykla, pavadinta kolegija, prie kurios buvo įkurti auklėtinių bendrabučiai, funduoti Oginskio.“

Kotryna Jurlovna Valavičienė-Oginskienė buvo Bogdano Dmitrijevičiaus Hlušonoko sūnaus Motiejaus Bagdonaičio  Oginskio (mirė 1564 m.) našlė. D. Vilimas rašo, kad ji, likusi našle, „su savo sesers vaikais Borovskiais (Barauskais) iš Smolensko kašteliono Grigaliaus Josifovičiaus Tryznos nusipirko Kruonio, Darsūniškio ir Zapyškio dvarus. Taigi naujieji valdos savininkai buvo keli – K. Oginskienė-Valavičienė ir kunigaikščiai Borovskiai (Barauskai). Iš pradžių buvo neaišku, kas gi iš giminaičių išpirks dvaro dalis ir taps visos valdos savininku. Kruonio valdos savininku ir stambintoju tapo Trakų pakamaris. B. M. Oginskis sumaniai tęsė savo naujosios valdos, pradėtos didinti dar jo motinos, plėtimą. “ „1584 m. sausio 6 d. iš Stanislovo Barauskio už 800 kapų lietuviškų gražių atpirkta Kruonio dalis, kurią 1570 m. jis buvo gavęs kaip bendrąją pirkinio dalį“. D. Vilimas rašo, kad  B. M. Oginskis „taip pat atpirko ir savo seserų Kruonio dalis – taip 1583 m. sausio 9 d. jis iš savo sesers, Kauno pakamarienės Onos Oginskytės-Vaitiekienės-Deltuviškienės, išpirko jos pasoginę (kraitinę) dvaro dalį, jai sumokėjęs 400 kapų lietuviškų grašių. Palaipsniui buvo supirkinėjama greta esanti didelė Darsūniškio valda, jos laikytojams skolinant pinigus. Todėl jau 1586 m. B. Oginskis iš Stepono Batoro gavo teisę laikyti visą Darsūniškio seniūniją – 72 valakus iki gyvos galvos arba iki tol, kol atiduos pinigus“. Tuo metu valdas kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose B. M. Oginskis palengva išpardavė.  Taip 1583 m. pradžioje sutuoktiniai Oginskiai pardavė savo Panemunio dvaro (jame savo dalį turėjo ir O. Deltuviškienė) dalį Veliuonos valsčiuje Brastos kaštelionui Bogdanui Povilaičiui Sapiegai. O jo sesuo Ona savo Panemunio dvaro dalį valdė iki savo mirties. Vėliau ten sutinkame jos vaikus.“ B. M. Oginskis patikslino savo žemių ribas su kaimynais.

Trakų vaivadijoje B. M. Oginskis turėjo tėvoninius Uogintų, Kruonio ir Vievio dvarus. M. B.

Olijardas Lukoševičius 2012 m. Kaišiadoryse išleistoje knygoje „Kaišiadorių kultūros paveldas“ rašo, kad tuo laiku Kruonio dvarą sudarė keturi namai ir ūkiniai pastatai – svirnas, kepykla, alaus darykla, tvartas, vežiminė, ledainė, vandens malūnas. Manoma, kad XVI–XVII amžių sandūroje Bogdanas Oginskis Kruonio upelio šlaite pasistatė naujus, tuo laiku ypač puošnius renesanso stiliaus rūmus (pilį) su erdviomis salėmis ir kambariais, perdengtais kryžminiais skliautais su nerviūrų raštu. XIX a. rūmai labai nukentėjo. Napoleono žygio metu apgriautas dvaras nebuvo atstatytas. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime dvarą iš Oginskių konfiskavo ir perdavė valstybės iždui. Ilgainiui rūmų siena nuardė, o plytas miestelėnai panaudojo statydami namų kaminus ir krosnis.

B. M. Oginskis prieš 1583 m. vedė  savo motinos įdukrą – Smolensko vaivados Rihoro (Grigorijaus) Valavičiaus dukrą Rainą (Reginą) Valavičiūtę. Jie susilaukė 12 vaikų (3 iš jų mirė maži). Žinoma, kad sūnus Dymitras mirė jaunystėje, kitas sūnus – Aleksandras Oginskis (1590–1653) – buvo Trakų kaštelionas, trečiasis sūnus Jonas Oginskis (1592–1640 m.) – Mstislavlio kaštelionas, sūnus   Samuelis Levas (1595–1657) – Trakų stalininkas ir tijūnas. Išliko žinių apie 4 dukteris: Barborą Šemetienę, Daratą (Dorotą) Oginskaitę, Apoloniją Zenovičienę ir Aną Oginskaitę.

Joną (Mstislavo kaštelioną), Aleksandrą ir Samuelį Levą Oginskius amžininkai vadino „stačiatikių tikėjimo ramsčiais“. Jonas ir Aleksandras kartu su tėvu Bogdanu fundavo Minsko šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1612 m. jie pasirašė protestą prieš stačiatikių dvasininkų perėjimą į unitų konfesiją. Jonas Oginskis rėmė Dievo apreiškimo vienuolyną Mogiliave.

D. Vilimas rašo, kad „Gyvenimo saulėlydyje – 1615 m. B. M. Oginskis Kruonio dvarą su visais jam priklausančiais palivarkais ir Kruonio miesteliu su cerkve užrašė žmonai Reginai (Rainai) Valavičiūtei-Oginskienei (1637–1646).

O. Lukoševičius „Kaišiadorių enciklopedijoje“ rašo, kad Oginskiai buvo vieni iš didžiausių šio regiono žemvaldžių, pasižymėjusių didele politine ir kultūrine įtaka visai valstybei. Kaišiadorių apylinkėse jų rūmai buvo ne tik Kruonyje, bet ir Mūro Strėvininkuose, kur jie geriausiai išliko,  bet ir Uogintuose, Darsūniškyje.

Kaišiadorių enciklopedijoje pažymima, kad „B. Oginskis vienas iš tų, kurie rengė trečiąjį Lietuvos Statutą, pasirodžiusį 1588 m. Jis sustiprino turėtą giminės autoritetą.

D. Vilimas, rašo, kad „Po B. M. Oginskio šios giminės atstovai iki XVII a. pabaigos tvirtai vyravo Trakų pavieto gyvenime.“ [...] „Oginskiai anksti išgarsėjo ir cerkvių, vėliau katalikų bažnyčių globa.

Nors Oginskio nuopelnai tėvynei buvo svarūs, tačiau jis netapo senatoriumi, neužėmė nei kašteliono, nei vaivados pareigų. Ir visa tai todėl, kad jis iki pat mirties neišsižadėjo stačiatikybės.

M. B. Oginskis buvo palaidotas Kruonio stačiatikių cerkvės (dabartinės katalikų bažnyčios) rūsyje. Jo palaikai sunaikinti 1812 metais – Napoleono armijos žygio į Rusiją metu. Kariai išgrobstė brangius liturginius indus ir išplėšė Oginskių karstus. Tuo metu B. M. Oginskio galva buvo išmesta į šventorių, o prancūzai šaudė į ją kaip į taikinį.

Po B. M. Oginskio mirties 1625 m. Kruonio cerkvėje jam buvo pastatytas violetinio atspalvio marmuro antkapinis paminklas. B. M. Oginskio našlė su sūnumis padidino cerkvės aprūpinimą, įsteigė vienuolyną. Sūnus Samuelis Levas dar 1650 m. sau pasistatė panašų antkapinį paminklą. Kruonyje iki mūsų laikų išliko du antkapiai su reljefiniais riterių – Bogdano Marcijono Oginskio ir jo sūnaus Samuelio Levo – atvaizdais. 

D. Vilimas pažymi, kad „po B. M. Oginskio mirties 1625 m. pradžioje Kruonio cerkvėje pradėti laidoti šios giminės atstovai.“ Ten amžinam poilsiui atgulė ir B. M. Oginskio žmona Raina.

Samuelio Levo Oginskio brolis, Trakų vėliavininkas Aleksandras, pats būdamas stačiatikis, Trakų bernardinų bažnyčioje pastatė šoninį šv. Pranciškaus altorių, prie kurio palaidojo savo žmoną Oną Šemetaitę-Oginskienę. Aleksandro sesuo Barbora Oginskytė, minėto Merkelio Šemetos žmona, XVII a. antrame dešimtmetyje prie Šiaulėnų bažnyčios pastatė koplyčią, taip pat prieš 1647 m. Veprių bažnyčiai dovanojo inventorių. Tuometinis Mstislavlio vaivada . Oginskis prieš 1679 m. Baltarusijoje fundavo ir pastatė Lopienicos pranciškonų vienuolyną.

„Didžiausiu XVII a. Oginskių giminės mecenatu galime laikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį M. A. Oginskį. Tyrinėtojai jį priskiria prie didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytinio meno užsakovų (fundavo 9 objektus). Jis fundavo, rekonstravo arba remontavo bažnyčias ir vienuolynus, taip pat įrengė papildomus altorius Trakuose (parapinė Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia, dominikonų vienuolynas su Šv. Mykolo bažnyčia, Žiežmariuose (altorių įrengimas), Raguvoje (fundacija ir statyba), Kavarske (statyba), Rosėje (Rasose) prie Vilkavisko (statyba).“

D. Vilimas savo publikacijoje  pažymi, kad „Po Bogdano Marcijono Oginskio, Trakų pakamorio, kuriuo buvo 45 metus (1580–1625 m.), kitų kartų Oginskiai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senatorių ir pavietų būdavo tik jaunystėje, „pakeliui“ į aukštesnius valstybės

Kaip jau buvo rašyta, B. M. Oginskis globojo Vievyje buvusį Šv. Dvasios vienuolyną, greta kurio 1611 m. buvo perkelta Šv. Dvasios brolijos spaustuvė (prieš tai ji veikė Vilniuje, joje buvo spausdinami leidiniai, nukreipti prieš bažnytinę stačiatikių ir katalikų uniją. Šioje spaustuvėje 1611 m. pasirodė pirmasis brolijos leidinys – „Naujasis testamentas su Psalmynu“.  Antraštėje nurodyta, kad knyga išleista iš Trakų pakamario kunigaikščio Bogdano Oginskio lėšų. Vienas tokio leidinio egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. D. Narbutienė, rašo, kad „1611–1615 m. Bogdanas Oginskis rėmė ir kitų bažnytinei praktikai skirtų knygų leidybą – jų egzempliorių Lietuvos bibliotekose nėra. [...] Vrublevskių bibliotekoje saugomas M. Smotrickio parengtos  „Mokomosios evangelijos“ [...] 1616 leidimas. Leidinio antraštėje nurodomi leidėjai – Bogdanas Oginskis ir jo žmona Raina Valavičiūtė.“   Šioje bibliotekoje yra 3 knygos egzemplioriai . „1619 m. Vievyje, toje pačioje Šv. Dvasios brolijos spaustuvėje, buvo išspausdinta M. Smotrickio parengta „Slavų gramatika“ [....] Jos egzempliorius saugomas ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibiliotekoje. Kitoje antraštinio lapo pusėje išspausdintas spaustuvės globėjo Bogdano Oginskio herbas.

1619 m. brolijos spaustuvė atnaujino savo veiklą Vilniuje, o Vievyje likusi spaustuvė veikė kaip vilniškės filialas. Čia ir toliau buvo spausdinama liturginė stačiatikių literatūra bei viena kita proginė knyga lenkų kalba. Po B. Oginskio mirties (1625 m.) Vievio spaustuvės veikla, anot knygos istoriko Levo Vladimirovo, merdėjo. Paskutinis bibliografų užregistruotas Vievio spaustuvės leidinys – 1646 metų. [...] Šios spaustuvės knygos šiandien yra bibliografinės retenybės – Lietuvoje jų yra išlikę vos vienas kitas egzempliorius. Na, o Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje išlikęs vėliausiai Vievyje išspausdintas leidinys datuojamas 1642 m. [...] Tai bažnytinei praktikai skirtas leidinys, kuriame pateikti kasdienio dorovingo gyvenimo vaizdeliai – legendos.“

„Pradedant šiuo XVI a. vidurio įrašu testamente, išnyko kunigaikščių giminės pravardės Hlazina ir Hlušonokas. Nuo to laiko iki pat mūsų dienų naudojama giminės pavardė – Oginskiai, sudaryta pagal lietuviško Uogintų miestelio pavadinimą.“

Literatūra:
1 Vilimas Darius, „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 29.
2. Ten pat, p. 20.
3. Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų pareigūnai XVI–XVII a.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 17.
4. Kaišiadorių enciklopedija http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskis.
5. Ten pat.
6. Vilimas D., „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 30.
7. Vilimas D., p. 33, 34.
8. Vilimas D., „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 30.
9. Vilimas D., „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 34.
10. Kaišiadorių enciklopedija http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskis.
11. Vilimas D., p. 20.
12. Vilimas D., „Oginskių giminės pėdsakai Žemaitijoje XVI a. pabaigoje (pagal Žemaitijos Žemės teismo knygas“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, Vilnius, 2010, p. 34.
13. Vilimas D., p. 24–25; M. Paknys, mecenatystės reiškinys XVII a ..., p. 112.
14. Vilimas D., „Oginskiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų pareigūnai XVI–XVII a.“, Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais, , Vilnius, p. 27.
15. Narbutienė D., p. 77–84; L. Vladimirovas, Knygos istorija..., p. 504; XVI–XVII a. Lituanika Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje..., p. 354.
16. Kaišiadorių enciklopedija http://www.kaisiadoriumuziejus.lt/enciklopedija/index.php?title=Oginskis_Bohdanas (žr. 2014-06-23).
17. „Slavų kalbos gramatikos“ potitulinis puslapis. Raidės BOPT herbo kampuose yra lotyniškų žodžių „Bogdanus Oginski Podkomorensis Trocensis“ arba lenkiškų „Bogdanus Oginski Podkomory Trocki“ (lietuviškai „Bohdanas Oginskis Trakų pakamaris“) pirmosios raidės.
18. Sergejus Verameičikas, Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833), Vilnius, 2008.

                                                                                                                                                                Parengė Danutė Mukienė

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija