Šiuo metu tai jau gerokai primiršta, o
anksčiau buvusi viena iš svarbesnių pavasario švenčių.
Nuo Blavieščiaus iki balandžio 9 d.
niekam nieko negalima skolinti, o jei kam kas paskolinta, 
reikia per tą
laiką susigrąžinti. Sakoma: jei paskolinsi - gyvuliai tais metais
sirgs.
XIX a. Lietuvoje plačiai buvo žinomas
paprotys Blovieščiaus dieną rengti vaišes, eiti vienam pas kitus į
svečius, pamėgdžiojant gandrą (aukštai kilnojant kojas). Tai dienai
specialiai kepdavo kanapinius pyragėlius, bandeles (gandro pyragą,
kratinį) iš rupiai sumaltų įvairių rūšių javų miltų,
šaltanosius - krekenomis įdarytus virtus pyragėlius.
Norint, kad javai geriau sudygtų, vyrai
Blovieščiaus dieną javų laukus apžiūrėdavo.
Negalima per Blovieščių perinamų
kiaušinių liesti - tik tokiu atveju paukščiukai išsiris sveiki.
Sakoma, kad Blovieščiaus dieną
parskrenda gandras, nešinas kiele ant uodegos, o kielė baigia
išspardyti ledus.
Nuo seno tikima, kad
gandras - šventas paukštis, žmonėms neša laimę. Sakoma:
1. Gandras žmonių ligas į pelkes,
raistus, kur nei žmonės, nei gyvuliai kojos neįkelia, nuneša;
2. Tiems šeimininkams, kurių sodyboje
gandras jam įtaisytoje vietoje lizdą susisuko, geras derlius užderės;
3. Jei nori, kad artėjanti kelionė
pavyktų, gandralizdžiui skirtą seną vežimo ratą užkelk ant medžio
ar trobos, o jei nori, kad gyvuliai sveiki ir greitai augtų, kelk tą
ratą ant tvarto;
4. Jei gandras lizdą susisuko ant į medį
ar ant klojimo iškeltų akėčių, tais metais gali tikėtis gero
derliaus.
Tai melų, džiaugsmo, meilės ir pavasario
šventė.
Seniau Lietuvoje balandžio 1-ąją
švęsdavo Naujuosius metus, nes apie tą laiką susilygina dienos ir
nakties ilgumas. Ši šventė seniau daugelyje šalių būdavo švenčiama
linksmai: vykdavo karnavalai, kitokie pasilinksminimai, žmonės
pokštaudavo.
Ilgą laiką mūsų krašto žemdirbiai
balandžio pirmąją švęsdavo kaip pirmąją pavasario darbų dieną.
Balandžio pirmąją Melų diena Lietuvoje pradėta vadinti neseniai.
Beje, paprotys tą dieną pokštauti, apgaudinėti vieniems kitus ir
meluoti yra paplitęs daugelyje pasaulio šalių.
Lietuvoje šią dieną anksčiau būdavo ne
tiek meluojama, kiek pokštaujama. Dažniausiai vienas kitą bandydavo
suklaidinti, nurodydavo tokias užduotis, kurių neįmanoma atlikti. Visa
tai turėdavo sukelti aplinkinių juoką, o juokas ir linksmybės
simboliškai turėtų pagreitinti pavasarį.
Tą dieną mėgstama ir burti, spėti
ateitį, pranašauti, koks bus derlius.
Iki pat XX a. vidurio Lietuvoje buvo
išlikęs paprotys balandžio pirmąją išjuokti tinginius,
apsileidėlius. Tvarką dažniausiai darydavo vyrai. Jei rasdavo kur ne
vietoje padėtą žemės ūkio padargą, jį paslėpdavo, užkeldavo
aukštai ant trobos ar kur nors kitur, bet taip, kad tam apsileidėliui
dėl savo tinginystės gailėtis reikėtų.
Yra užfiksuota, kad kai kuriose Lietuvos
vietose balandžio pirmąją būdavo garbinamas gyvybės medis.
Tikima, kad šią dieną niekam negalima
skolinti ugnies, degtukų, žarijų. Jei vis dėlto įduosi, gali
tikėtis, kad tais metais gyvuliai nesiseks.
Apie kovo 4 d. vyturys išgieda savo
pirmąją giesmę, tačiau nereikėtų stengtis jos išgirsi, nes jei
išgirsi, metai bus nederlingi.
Per Šv. Kazimierą po lašais gali
atsigerti jau ne tik gaidys, bet ir veršis.
Senoliai sakydavo, kad jei Kazimierinių
dieną išleisi iš tvartų palakstyti gyvulius, jie greičiau augs.
Kazimieras nuo seno vadinamas
kreivavėžiu, nes nuo kovo 4 d. vėžė ja kreiva.
Šv. Kazimieras - Lietuvos Didžiojo
Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus. Jis yra kurį
laiką gyvenęs Vilniaus pilyje. Buvo labai religingas, garsėjo dora,
buvo ligonis - sirgo džiova. Po mirties pradėtas garbinti kaip
stebukladarys. 1604 m. popiežius Klemensas VIII jį paskelbė šventuoju,
o 1636 m. - Lietuvos globėju.
Ši diena ypač plačiai nuo seno būdavo
pažymima Vilniuje. Čia nuo XIX a. Katedros aikštėje, 1901-1941 m. -
Lukiškių aikštėje, sovietmečiu - Kalvarijų gatvėje, po Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo - Kalvarijų, Didžiosios, Pilies, Rūdninkų,
Vokiečių gatvėse vyksta Kaziuko mugės. Tarpukariu į jas suvažiuodavo
amatininkai iš Rytų Lietuvos, Vakarų Baltarusijos (privažiuodavo iki
20 tūkst. vežimų). Dabar Vilniaus Kaziuko mugė labiausiai garsėja
profesionaliosios dailės ir tautodailės dirbiniais, kuriais čia
prekiauja meistrai iš visos Lietuvos. Kaziuko mugės reikšmė Vilniuje
kiek sumenko paskutiniais metais, kai čia pradėtos rengti ir kitos
panašios mugės (Pranciškaus, Skamba skamba kankliai ir kt.),
tačiau iki šiol ji Vilniuje išlieka svarbiausia.
