Į pradžią
Į pradžią

 

Blovieščius

Šiuo metu tai jau gerokai primiršta, o anksčiau buvusi viena iš svarbesnių pavasario švenčių.
Nuo Blavieščiaus iki balandžio 9 d. niekam nieko negalima skolinti, o jei kam kas paskolinta, Pavasario šaukliai. A. Šeduikio nuotrauka reikia per tą laiką susigrąžinti. Sakoma: jei paskolinsi – gyvuliai tais metais sirgs.
XIX a. Lietuvoje plačiai buvo žinomas paprotys Blovieščiaus dieną rengti vaišes, eiti vienam pas kitus į svečius, pamėgdžiojant gandrą (aukštai kilnojant kojas). Tai dienai specialiai kepdavo kanapinius pyragėlius, bandeles (gandro pyragą, kratinį) iš rupiai sumaltų įvairių rūšių javų miltų, šaltanosius – krekenomis įdarytus virtus pyragėlius.
Norint, kad javai geriau sudygtų, vyrai Blovieščiaus dieną javų laukus apžiūrėdavo.
Negalima per Blovieščių perinamų kiaušinių liesti – tik tokiu atveju paukščiukai išsiris sveiki.
Sakoma, kad Blovieščiaus dieną parskrenda gandras, nešinas kiele ant uodegos, o kielė baigia išspardyti ledus.

 

Nuo seno tikima, kad gandras – šventas paukštis, žmonėms neša laimę. Sakoma:
1. Gandras žmonių ligas į pelkes, raistus, kur nei žmonės, nei gyvuliai kojos neįkelia, nuneša;
2. Tiems šeimininkams, kurių sodyboje gandras jam įtaisytoje vietoje lizdą susisuko, geras derlius užderės;
3. Jei nori, kad artėjanti kelionė pavyktų, gandralizdžiui skirtą seną vežimo ratą užkelk ant medžio ar trobos, o jei nori, kad gyvuliai sveiki ir greitai augtų, kelk tą ratą ant tvarto;
4. Jei gandras lizdą susisuko ant į medį ar ant klojimo iškeltų akėčių, tais metais gali tikėtis gero derliaus.

 

Balandžio 1-oji, Melų diena

 

Tai melų, džiaugsmo, meilės ir pavasario šventė.
Seniau Lietuvoje balandžio 1-ąją švęsdavo Naujuosius metus, nes apie tą laiką susilygina dienos ir nakties ilgumas. Ši šventė seniau daugelyje šalių būdavo švenčiama linksmai: vykdavo karnavalai, kitokie pasilinksminimai, žmonės pokštaudavo.
Ilgą laiką mūsų krašto žemdirbiai balandžio pirmąją švęsdavo kaip pirmąją pavasario darbų dieną. Balandžio pirmąją Melų diena Lietuvoje pradėta vadinti neseniai. Beje, paprotys tą dieną pokštauti, apgaudinėti vieniems kitus ir meluoti yra paplitęs daugelyje pasaulio šalių.
Lietuvoje šią dieną anksčiau būdavo ne tiek meluojama, kiek pokštaujama. Dažniausiai vienas kitą bandydavo suklaidinti, nurodydavo tokias užduotis, kurių neįmanoma atlikti. Visa tai turėdavo sukelti aplinkinių juoką, o juokas ir linksmybės simboliškai turėtų pagreitinti pavasarį.
Tą dieną mėgstama ir burti, spėti ateitį, pranašauti, koks bus derlius.
Iki pat XX a. vidurio Lietuvoje buvo išlikęs paprotys balandžio pirmąją išjuokti tinginius, apsileidėlius. Tvarką dažniausiai darydavo vyrai. Jei rasdavo kur ne vietoje padėtą žemės ūkio padargą, jį paslėpdavo, užkeldavo aukštai ant trobos ar kur nors kitur, bet taip, kad tam apsileidėliui dėl savo tinginystės gailėtis reikėtų.
Yra užfiksuota, kad kai kuriose Lietuvos vietose balandžio pirmąją būdavo garbinamas gyvybės medis.
Tikima, kad šią dieną niekam negalima skolinti ugnies, degtukų, žarijų. Jei vis dėlto įduosi, gali tikėtis, kad tais metais gyvuliai nesiseks.
 

 

Apie kovo 4 d. vyturys išgieda savo pirmąją giesmę, tačiau nereikėtų stengtis jos išgirsi, nes jei išgirsi, metai bus nederlingi.
Per Šv. Kazimierą po lašais gali atsigerti jau ne tik gaidys, bet ir veršis.
Senoliai sakydavo, kad jei Kazimierinių dieną išleisi iš tvartų palakstyti gyvulius, jie greičiau augs.
Kazimieras nuo seno vadinamas kreivavėžiu, nes nuo kovo 4 d. vėžė ja kreiva.
Šv. Kazimieras – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero sūnus. Jis yra kurį laiką gyvenęs Vilniaus pilyje. Buvo labai religingas, garsėjo dora, buvo ligonis – sirgo džiova. Po mirties pradėtas garbinti kaip stebukladarys. 1604 m. popiežius Klemensas VIII jį paskelbė šventuoju, o 1636 m. – Lietuvos globėju.
Ši diena ypač plačiai nuo seno būdavo pažymima Vilniuje. Čia nuo XIX a. Katedros aikštėje, 1901-1941 m. – Lukiškių aikštėje, sovietmečiu – Kalvarijų gatvėje, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – Kalvarijų, Didžiosios, Pilies, Rūdninkų, Vokiečių gatvėse vyksta Kaziuko mugės. Tarpukariu į jas suvažiuodavo amatininkai iš Rytų Lietuvos, Vakarų Baltarusijos (privažiuodavo iki 20 tūkst. vežimų). Dabar Vilniaus Kaziuko mugė labiausiai garsėja profesionaliosios dailės ir tautodailės dirbiniais, kuriais čia prekiauja meistrai iš visos Lietuvos. Kaziuko mugės reikšmė Vilniuje kiek sumenko paskutiniais metais, kai čia pradėtos rengti ir kitos panašios mugės (Pranciškaus, „Skamba skamba kankliai“ ir kt.), tačiau iki šiol ji Vilniuje išlieka svarbiausia.

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija