BIRŽUVĖNŲ DVARAS – 
vertingas medinio stambaus dvaro architektūros paminklas

Parengė Albinas Mingėla
 
Vaizdingame Virvytės (Virvyčios) upės kilpos slėnyje įsikūrę Biržuvėnai yra į pietus nuo Luokės–Viešvėnų kelio. Rašytiniuose šaltiniuose jie (Birsine) minimi nuo 1253 m. (balandžio 5 d. vyskupo Heinricho Kuršų žemės pietinių sričių dalybų aktas). Gyvenvietės pagrindą sudaro buvusio dvaro sodyba. Jos teritorijoje šiandien yra 6 sakralinės ir mitologinės vietos (Biržuvėnų piliakalnis, stebuklingas šaltinis „Laumės pėda“, anot legendos, galintis grąžinti jaunystę ir sveikatą, koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūra, medinis Skenduolių kryžius (jame juodais brūkšniais buvo pažymimas kiekvienas tvenkinyje nuskendęs žmogus – Žemaitijos krašto tyrinėtojo prof. Igno Končiaus laikais tokių brūkšnių čia jau buvo 36), Gorskių šeimos kapinės, vokiečių karių kapinės).
Dabartinio dvaro ištakų reikia ieškoti dar XV a., kai šiose vietose buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, kurį valdė karaliaus vietininkas. Vėliau jis buvo valdomas didikų. 1670 m. Vladislovo Vainos ir jo žmonos Felicijos Belikevičiūtės-Vainienės valia Biržuvėnai perduoti Mikalojui Gorskiui. Šiai didikų giminei dvaras priklausė iki XX a. vidurio.
Šiandien Biržuvėnai – nors ir gerokai apnykęs, bet vis dar vertingas XVIII–XIX a. stambios medinės dvaro sodybos pavyzdys. Sodyba 2000 m. lapkričio 22 d. įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą (kodas G236K). Jai šiandien priklauso: ponų namas, oficina, pirtis, svirnas (visi šie pastatai iš XVIII a. II p.), koplytstulpis (1764 m.), arklidė (XVIII a.), vežiminė (XIX a. pab. ?), tvartas (1904 m.), kartono fabrikas (pastatytas 1900 m., o 1939 m. prie jo pristatyta lentpjūvė), ledainė, inžinieriaus namas, obuolinė, kiaulidė, dvi daržinės, 4 kumetynai, kalvė (visi XX a. pr.), XIX a. įkurtos Gorskių šeimos kapinės ir parkas. Sodybos teritorija užima 80,9 ha.
Didelę išliekamąją vertę turi iki mūsų laikų išlaikyta ir dvaro sodybos planinė struktūra, suskirstyta į reprezentacinę, ūkinę, gamybinę, gyvenamąją (kumetynų) zonas. Vertingiausi iš pastatų – XVIII a. dvaro reprezentacinėje dalyje esantys pastatai. Čia – vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių baroko stiliaus ponų namų. Oficina, vežiminė, arklidė – Lietuvoje vieninteliai tokios paskirties XVIII a. medinės architektūros statiniai. Vertingi ir XIX a. pab. –XX a. pr. mūriniai ir mediniai pastatai: malūnas, tvartas, daržinės su užvažiuojamaisiais tiltais (tokios daržinės Lietuvoje taip pat vienintelės).
Dvaras stipriai nukentėjo sovietmečiu, kai jo teritorijoje buvo tarybinio ūkio centras, daugelis pastatų naudota ne pagal paskirtį.
Pastaraisiais metais viename iš dvaro pastatų, kur veikia biblioteka, šio krašto istorijos tyrinėtoja A. Simonavičūtė įkūrė etnografinį muziejų, kuris jau spėjo pagarsėti ne tik savo ekspozicija, unikaliais eksponatais, bet ir kultūriniais renginiais.
Pastaraisiais metais dvaras pradedamas renovuoti. Ieškoma lėšų tolesniems dvaro sodybos atstatymo, atnaujinimo darbams.
Yra pagrindo manyti, kad neblogai išsilaikęs mišraus plano Biržuvėnų parkas su medžių eilėmis pakraščiuose ir peizažiniais elementais parko viduje Virvytės upės kilpoje, kuri apjuosia šiaurinę ir rytinę dvarvietės dalį, buvo pradėtas formuoti dar XVIII a. pab., kai dvaro šeimininkai Gorskiai statė pagrindinius dvaro rūmus. Tada parkas užėmė apie 10 ha. Šis parkas suprojektuotas prieš tai čia augusio seno parko vietoje, o šis buvęs įkurtas natūralaus miško teritorijoje. Parkas užbaigtas sodinti XIX a. pradžioje. 1818 m. dvarvietėje būta ir sodo. Jame augo 50 senų ir 100 jaunų vaismedžių. Alėjoje, kuri veda prie Laumės pėdos, auga seni galingi ąžuolai, kuriems arti 300 metų. Jų aukštis siekia 20–26 m, skersmuo – 0,5–1 m. Iš netoliese esančios kalvos teka šaltinis. Anot padavimų, šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.
Dvarvietėje ir jos apylinkėse buvo įdomi tvenkinių sistema. Iš viso šie tvenkiniai užėmė 30 ha plotą. Gražus tvenkinys buvo įrengtas netoli rūmų, šlaito papėdėje. Vienas tvenkinys grįstas plytomis.
Rytiniame pakraštyje – piliakalnis, menantis kovų su kryžiuočiais laikus. Manoma, kad anksčiau parkas prie šio piliakalnio ir prasidėjo.
XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvoje paplitus prancūziško stiliaus apvadiniams parkams (juose parko teritorija ribojama grakščiais lenktais keliukais), buvo nutarta rekonstruoti Biržuvėnų parką. Apvadinio parko projektą 1907 m. Biržuvėnams suprojektavo A. Zaleskis. Dabar parką iš šiaurės vakarų pusės turėjo riboti Virvytė, o iš kitų pusių – lenkti keliukai.
Parkas išplėtotas pagal architekto Juozo Paulavičiaus projektą, kurio originalas saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
Didžioji dalis medynų yra išsidėstę prie Virvytės upelio ir užima apie 10 ha.
Didelis tvenkinys suformuotas užtvenkus Virvytės upę, kai čia buvo įrengiama gamybinė vandens jėgainė.
Nuo seno parke vyravo vietiniai medžiai. Dendrologai pastaraisiais metais čia išskiria 16 vietinių rūšių medžių ir krūmų. Didingai atrodo senieji ąžuolai, klevai, kurių skersmuo siekia iki 0,5 m, paprastieji uosiai (skersmuo – iki 1,2 m), karpotieji beržai. Prie upelio ir ūkiniame kieme auga mažalapės liepos, kurių aukštis siekia iki 30 m, skersmuo – iki 1,6 m. Daug paprastųjų ievų.
Introdukuotų medžių ir krūmų priskaičiuojama 12 rūšių ir formų. Pirmiausia tai savo storiu stebinantys europiniai maumedžiai, kurių aukštis siekia 23 m, o skersmuo – 1,2 m. Auga Švedlerio ir trakiniai klevai, vakarinės tujos, geltonosios karaganos, totoriniai sausmedžiai, kedrinė pušis. Daug parke senų ir jaunų paprastųjų kaštonų.
Nuo 1958 m. Biržuvėnų parkas pradėtas saugoti valstybės. 1986 m. jis paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.
Parkas didžiulis, jis sensta, todėl nuolatinei priežiūrai reikalingos didžiulės lėšos, kurių vietos valdžia neturi. Pastaraisiais metais tvarkoma ir prižiūrima tik dalis parko. Jo pakraščiuose, prie upelio yra nemažai sausuolių, savaiminių medžių. Anot dendrologo Laimučio Januškevičiaus, šiandien parką iš pagrindų rekonstruoti jau neįmanoma ir netikslinga, tačiau tvarkyti, prižiūrėti visą jo teritoriją būtina. Šiam parkui, panaudojus PHARE paramą, pastaraisiais metais buvo parengta kvalifikuota restauracinė tvarkymo ir pritaikymo programa. Stringa tik jos įgyvendinimas.

 

 


© Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija