"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

KAIP ŽEMAIČIAI AUGINA SPARNUS…
 
Jurgis Želvys
 
Paskutiniais metais, jei šnekučiuodamasis apie žemaičius užsiminsi dar ir apie lakūnus ar aviaciją, dažniausiai gali būti būti suprastas, kad nori pradėti kalbą apie politiką…
Taip jau gyvenimas pasisuko, kad ne pirmi metai Lietuvos politikos padangėje viena iš ryškiausių žvaigždžių – lakūnas Rolandas Paksas (buvęs Vilniaus miesto meras, 2000-ųjų pabaigoje antrą kartą tapęs Lietuvos Vyriausybės vadovu). Skraidyti kurį laiką mokėsi ir Rolando Pakso sudarytos antrosios Vyriausybės kancleris žemaitis Robertas Dargis. Apie galimą politiko karjerą yra prasitaręs ir vienas garsiausių paskutinio dešimtmečio pasaulio akrobatinio skraidymo meistrų lakūnas žemaitis Jurgis Kairys (Lietuvos Prezidento pareigos, anot jo turėtų būti įveikiamos).
Su legendine „Lituanika” 1933 metais įveikę Atlantą, pasiekę svarbių aviacijos istorijoje rekordu ir tragiškai Soldine (Lenkijos Respublika) žuvę Lietuvoje iki šiol mylimi ir gerbiami lakūnai – Steponas Darius ir Stasys Girėnas (Girskis) – buvo žemaičiai.
Vienoje iš „Žemaičių žemės” publikacijų, kurioje pasakojama apie Jono Jukniaus ir Edvardo Slušnio (taip pat žemaičių) didvyrišką skrydį per Atlantą, skirtą Dariaus ir Girėno žygdarbio šešiasdešimtmečiui, rašyta, kad, žemaičiai, šie iš pažiūros gana lėti, konservatyvūs ir visada tvirtai ant žemės stovintys žmonės, yra dideli romantikai, visada svajoja užsiauginti sparnus ir pakilti nuo žemės… Tai akivaizdu ir pavarčius istorijos puslapius…
Kazimieras Simonavičius
„Kazimieras Simonavičius (kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose – Semenavičius – red. p.) buvo žymi XVII a. karinės-techninės minties asmenybė, kuriai nė vienas to meto autorius negalėjo prilygti nei erudicija, nei mąstymo savarankiškumu. Jis pirmasis įrodė, kad artilerijos reiškinius galima pagrįsti matematikos bei fizikos dėsniais (…)”
V. Jurkštas
„K. Simonavičius nebuvo pranašas, bet originalus raketinės teorijos ir praktikos pradininkas. Todėl raketų problemos istorijoje būtina minėti jį patį ir tą mokyklą, kuri jį išauklėjo – Vilniaus universitetą.”
Z. Žemaitis
„Patyrinėjus keletą XVII-XVIII a. veikalų matyti, kad K. Simonavičius, vienas žymiausių Vilniaus universiteto auklėtinių, buvo labai populiarus Vakarų Europoje, kaip didžiausias karo technikos žinovas. Raketų technikos srityje jam nebuvo lygių.”
V. Bogušis
„Jo didelis nuopelnas mokslui dar ir tas, kad jis neslėpė savo išradimų, kaip kiti jo amžinikai, o viešai paskelbė technologines formules, kurios buvo jo paties eksperimentų patvirtintos, norėdamas padėti „savo gimtajai šaliai, tėvynainiams, kurie visada šio mokslo ieškojo…”
A. Ivaškevičius
Spėjama, kad K. Simonavičius gimė apie 1600-uosius metus. Tyrinėtojai linkę manyti, kad šis įvairių raketų, tarp jų ir daugiapakopių, išradėjas yra kilęs iš nelabai pasiturinčios ir mažai žinomos giminės, nes, kaip pats nurodo pratarmėje, mokydamasis jis sulaukdavo geradarių pagalbos. Knygos dedikacijoje K. Simonavičius apie savo kilmę rašo konkrečiau: jis – Lietuvos bajoras. Čia pat sužinome, kad jis buvęs Lenkijos karališkosios artilerijos vado pavaduotojas.
Jis dalyvavo 1632-1633 metų mūšiuose, prie Smolensko ir kitur. Čia jis itin pasižymėjo. Po šių mūšių K. Simonavičiaus tolesniu mokslinimu ėmė rūpintis Lenkijos kancleris J. Ossolinskis. Jam padedant K. Semenavičius iš Vladislovo Vazos gavo lėšų tolimesnėms studijoms Olandijoje. Čia jam pasitaikė proga dalyvauti statant įvairias tvirtoves ir studijuoti tvirtovių bei sutvirtinimų projektavimo ir statybos meną. Taip teorines žinias K. Simonavičius gilino praktikoje.
Prieš keletą dešimtmečių, Lietuva tarsi iš naujo atrado K. Simonavičių. Tuo metu surasti ir pirminiai šaltiniai, daug ką pasakantys apie jo studijas. Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje yra knyga, kurioje nuo 1650 m. buvo surašomi visi Vilniaus akademiją baigę, daktaro, licenciato, magistro ir bakalauro laipsnius įgiję asmenys. Magistrams skirtame skyriuje yra įrašas apie tai, kad 1651 m. Kazimieras Simonavičius (Casimiry Symonowicz) sirgo, todėl negalėjo laikyti egzaminų, jam leista juos išlaikyti atskirai. Egzaminą jis išlaikė 1651 m. birželio 7 d. pas žinomą istoriką Albertą Kojelavičių. Po to K. Simonavičiui buvo suteiktas magistro laipsnis.
K. Simonavičiui didelę įtaką darė Vilniaus universitete nuo 1631 m. dėsčiusio matematiko A. Milevskio ir profesoriaus fiziko O. Krygerio (1590-1665) darbai. Jis daug nuveikė šių mokslininkų teoriją pritaikydamas praktikoje.
K. Simonavičius buvo plačios erudicijos žmogus, gerai mokėjo lotynų ir graikų kalbas, domėjosi įvairiomis mokslo sritimis, ypač karo menu.
Karališkosios artilerijos aktų fragmentuose, K. Simonavičiaus pavardė pirmą kartą aptinkama 1646 m. sudarytame „Karūninėje Artilerijoje tarnaujančių asmenų sąraše”. Čia jis paminimas kaip artilerijos inžinierius. Spėjama, kad apie 1648-uosius metus, karalius Vladislovas IV K. Simonavičių paskyrė artilerijos vado pavaduotoju. Po kurio laiko, tarp jo ir valdžios kilus nesusipratimams, K. Simonavičius atsistatydino iš užimamų pareigų ir išvyko į Olandiją, kad ten užbaigtų ir išleistų savo veikalą. Ši knyga, parašyta lotynų kalba, iliustruota paties autoriaus piešiniais ir brėžiiniais, buvo išleista 1650 m. Amsterdame. Būtent ji – artilerijos vadovėlis „Artis Magnae Artilleriae Pars prima, studio et opera Casimiri Siemienowicz, Eguitis Lithuani, olim artileriae Regni Poloniae…” – labiausiai ir išgarsino K. Semenavičių.
XVII-XVIII a. K. Simonavičiaus knyga buvo plačiai žinoma visame pasaulyje – ji išversta į prancūzų, vokiečių, anglų, olandų kalbas, ja naudojosi dauguma to laikotarpio artilerijos srities teoretikų. Net XIX a. pradžioje Europoje, renginat artilerijos specialistus, ji dar naudota kaip mokymo priemonė.
K. Simonavičiaus knygoje yra 5 skyriai. Juose – 305 puslapiai teksto, 206 – paveikslų (figūrų brėžinių) ir daug įvairių lentelių.
Pirmas skyrius – apie patrankų kalibrą, jų kostrukciją ir pritaikymą. Čia pateikiama nemažai žinių ir apie metalo lydinių sudarymo metodus, saikų ir matų vienetus, svėrimo įrankius. Yra žinių ir apie tik Lietuvoje, Vilniuje vartotus saikus: bačką, akmenį ir kt.
Antrame skyriuje nagrinėjama parako ir kitų artilerijoje naudojamų medžiagų technologija.
Trečias veikalo skyrius („Apie raketas”) labiausiai vertinamas. Jame pateikta raketų gamybos vystymosi XVII a. apžvalga ir nagrinėjama mokslininkų teorinių bei eksperimentinių darbų esmė. Aptariama daugiau kaip 20 paraku užtaisomų raketų pavyzdžių, jų gamyba ir savybės. K. Simonavičius knygoje aprašė ir paties sukurtas naujo tipo raketas, pagrindė savo iškeltą idėją apie paprastų ir sudėtingų raketų (su uodega ir be jos), tarp jų ir daugiapakopių, veikiančių po vandeniu ir lynais varomų, naudojimą, konstravimo ir technologinius gamybos principus.
Ketvirtame skyriuje rašoma apie įvairius sviedinius, ir prietaisus, naudojamus pramogoms (dirbtines ugnis, fejerverkus) bei karo tikslais (granatas).
Paskutiniame, penktame, veikalo skyriuje randame žinių apie karinius įrengimus, pirotechnines mašinas ir kt.
Savo studijoje jis pateikė naują teoriją apie paraką ir kitų sprogmenų gamybą, taip pat ir raketas, ugnies sviedinių granatas ir kt. Jo tyrinėtoje mokslo – kietu kuru (paraku) užtaisomų raketų, naudojamų kariniais ir pramogų tikslais kūrimo srityje – nieko naujesnio nebuvo pasakyta per visą XVIII a.
Nėra išlikęs ar iki šiol nesurastas ir K. Simonavičiaus veikalo antrosios dalies, kuri turėjo būti iš septynių skyrių, rankraštis. Rašytiniuose šaltiniuose yra nuorodų, kad K. Simonavičiaus knygos neužbaigtos antrosios dalies rankraštis iš pradžių buvo saugomas kunigaikščio Sanguškos bibliotekoje Liubertave, netoli Liublino, po to Zaluskio bibliotekoje Varšuvoje, o XIX a. atgabentas į Peterburgo artilerijos muziejų ir čia dingęs.
Pirmąją to veikalo dalį į vokiečių kalbą vertė kapitonas Danielius Eirichas. Jis vėliau, K. Simonavičiui mirus, Frankfurte prie Maino išleido antrąją veikalo dalį (1676). Anksčiau buvo teigiama, kad jis šią veikalo dalį ir parašė, tačiau, kaip rašo tyrinėtojai, abejotina, ar jis tai padaryti būtų sugebėjęs. Be to, nagrinėjant veikalo antrąją dalį aiškėja, kad D. Elrichas greičiausiai buvo tik šio leidinio sudarytojas ir leidėjas. Piešiniai, dėstymo stilius labai panašūs į K. Simonavičiaus. Knygos pabaigoje turinio rodyklė apibūdinama taip:
„Simonavičiaus „Didžiojo artilerijos meno” antrosios dalies turinio rodyklė”. Iš to aiškėja, kad ir antrosios veikalo dalies autorius greičiausiai yra K. Simonavičius. Be to, pakartotiniuose „Didžiojo artilerijos meno” antrosios dalies leidimuose ir šio leidinio bibliografijose nenurodoma D. Elricho pavardė – darbas prskiriamas K. Simonavičiui. Galutinai atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis veikalo antrosios dalies autorius, galėtų padėti šio leidinio ir K. Simonavičiaus veikalo antrosios dalies rankraščiai. Deja, jų nerandama.
K. Simonavičiaus daugiapakopių raketų kūrimo teorija, išradimai buvo pradėti tobulinti tik XIX a. pradžioje. Tai padarė anglų generolas Kongrevas, kuris šiais laikais dažnai nepelnytai vadinamas daugiapakopės raketos konstruktorium-išradėju.
XVII-XVIII a. K. Simonavičiaus veikalas buvo didelė retenybė, ją slėpdavo kaip didžiulę vertybę.
Vilniaus universiteto mokslinėje bibliotekoje saugomas K. Simonavičiaus veikalo pirmosios laidos (1650 m.) du egzemplioriai ir vertimas į vokiečių kalbą (1676 m.). Angliškojo vertimo žinomas tik vienas egzempliorius. Jis saugomas Britų muziejuje.
Paskutinės žinios apie K. Simonavičių mus pasiekia iš 1651 m. Būtent tais metais jis pasirašo po dedikacija savo veikalo prancūziškame leidime. Spėjama, kad po to jis greitai mirė, tačiau kada ir kur, nežinoma.
Susidomėjimas K. Simonavičiaus darbais, jo originalumu, didelis ir dabar. 1963 m. Varšuvoje išspausdintas K. Simonavičiaus veikalo „Didžiojo artilerijos meno” pirmosios dalies, išleistos 1650 m. Amsterdame lotynų kalba, vertimas į lenkų kalbą.
Lenkai K. Simonavičiui rodo itin daug dėmesio. Gal ir sutapimas, tačiau XX a. užsienio enciklopedijose net pradėta rašyti, kad K. Simonavičius – lenkas, nors šie faktai neatitinka tikrovės.
Emanuelis Jonas Aleksandras Griškevičius
Kalbėdami apie aviacijos pradininkus Lietuvoje, pirmiausia prisimename kitą žemaitį – pimąjį Lietuvos lėktuvų konstruktorių ir aviatorių Aleksandrą Griškevičių. Jis buvo gimęs 1808 m. birželio 8 d (kai kurie rašytiniai šaltiniai nurodo 1809 m. sausio 6 d.) Žemaičių vyskupijos Betygalos valsčiuje (Krakių-Grinkiškio apylinkėse), smulkių bajorų, kurie tarnavo Zubovo dvaruose, šeimoje. Griškevičiai turėjo namus ir žemių Šiauliuose. Aleksandras šeimoje buvo jaunesnysis sūnus. Jaunystėje jis gerai pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų, ėmė domėtis Vakarų literatūra. Žinių apie tai, kad jis būtų studijavęs tiksliuosius mokslus, nėra.
1818 m. įstojo į šešiametę Kėdainių kalvinų mokyklą. Mokėsi gerai. 1824 m., išaiškinus mokykloje veikusią slaptą lietuvišką organizaciją, buvo uždaryta. Aleksandrą perdavė tėvų globai. Toliau mokytis caro valdžia jam neleido. Ką jis veikė keletą metų po to, neaišku. Žinoma tik tiek, kad po šešerių metų jis jau dirbo Vilniaus gubernijos valdybos raštininku. Po pusantrų metų iš šio darbo išėjo. Praėjus dar trejiems metams įsidarbino Šiaulių apskrities teismo tarnautoju, po to – Rotušės sekretoriumi. Šias pareigas ėjo 1834-1845 metais. Gavęs gerą charasteristiką persikėlė į Kauną. Po pusantrų metų įsidarbino vertėju Civiliniuose teismo rūmuose ir čia dirbo 1847-1854 metais. Buvo paskirtas tituliniu patarėju. 1854 m. A. Griškevičių įskundė. Jis buvo teisiamas, pateko į kalėjimą.
Paskutiniuosius savo gyvenimo du dešimtmečius atsidėjo rašymui ir skraidymo aparatų konstravimui.
Aviacija susidomėjo gyvendamas Šiauliuose. Jis teoriškai ir praktiškai siekė įrodyti, kad žmogus, kaip ir paukštis, gali skraidyti. Iš pradžių statė oro balionus su specialiais valdymo įtaisais. Vėliau ėmė projektuoti lėktuvų modelius, tyrinėti plokštumos keliamąją galią. Tyrinėdamas paukščius jis priėjo išvados, kad lėktuvų sparnų plotis turi būti proporcingas kūno dydžiui ir svoriui. Jis statė didelius aitvarus ir įsibėgėjęs nuo kalno mėgindavo jais skraidyti. Šių aitvarų sparnų galuose būdavo įtaisyti propeleriai, kuriuos sukdavo speciali spiralė.
Po to jis ėmėsi projektuoti lėktuvų modelius su nejudančiais sparnais. Vieną geriausių savo projektų aprašė studijoje „Menas skraidyti” ir 1843 m. įteikė Šiaulių miesto magistratui, norėdamas gauti pinigų lėktuvo statybai. Paramos, kaip spėjama, negavo, tačiau savo svajonės neatsisakė. Tuo metu A. Griškevičius persikėlė gyventi į gubernijos centrą Kauną. Dirbo gubernijos iždo rūmuose. Laisvalaikiu kūrė naujo lėktuvo projektą, kurio aprašymą paskelbė 1851 m. Kaune išleistoje knygutėje „Parolot Zmudzina” („Žemaičio garlėkys”). Šiame leidinyje originaliai ir teisingai apibūdinta mechaniško skridimo galimybė, skaitytojams pateikiamos žinios apie lėktuvo konstrukciją. Knygelę A. Griškevičius išsiuntinėjo valdžios žmonėms, dvarininkams, pirkliams, dvasininkams. Kiek tai jam padėjo, neaišku, žinoma tik tai, kad po trijų metų (1855) jis lėktuvą pastatė. Šis gerokai skyrėsi nuo to, kurį aprašė leidinyje. Jis savo techniniais ir aerodinaminiais duomenimis yra šiuolaikinių lėktuvų prototipas. Lėktuvas buvo išbandytas 1855 m. vasarą. Savo skrydžiu A. Griškevičius norėjo pasveikinti į miestą atvykstantį gubernatorių. Tačiau jo lėktuvas, įsibėgėdamas specialiais bėgiais nuo Žaliakalnio kalvų, taip užkaukė, kad išgąsdino netoli važiavusio gubernatoriaus arklius ir vos neįvyko nelaimė. Gubernatorius labai užpyko, net uždraudė A. Griškevičiui statyti naujus lėktuvus.
Atleidus A. Griškevičių iš tarnybos, jis apsigyveno Viekšniuose ir čia toliau tęsė savo tyrinėjimus. Viekšniuose 1860 m.jis baigė rašyti filosofinį veikalą „Rzeczywistość (…)” (rankraštis saugomas Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje).
Jau minėtą lėktuvo išbandymo dieną A. Griškevičius nusileisdamas susilaužė koją. Jo žmona, su kuria A. Griškevičius augino du vaikus, negalėdama suprasti vyro pomėgių ir širsdama ant jo už visas negandas, apipylė lėktuvą degalais ir padegė. A. Griškevičius jai šito atleisti negalėjo ir su žmona išsiskyrė. Visa tai skaudžiai paveikė konstruktorių.
Mirė jis 1863 m. vasario 11 d. Viekšniuose. Po jo mirties klebonas A. Griškevičiaus pasirūpino, kad visi svarbiausi konstruktoriaus raštai būtų sudeginti...
Viekšniškiai saugo A. Griškevičiaus atminimą. Jie žino, kad Kauno gubernijos iždo rūmų tarnautojas Aleksandras Emanuelis-Jonas Griškevičius (Hryškevičius) dar 1855 m. su savo konstrukcijos lėktuvu buvo pakilęs į orą. Miestelyje veikia muziejus, kurio ekspozicija gana plačiai pasakoja apie šį iškilų žemaitį. Mokslininko ir praktiko darbais bene labiausiai domisi jaunimas. Šiame krašte itin daug įvairių konstruktorių, jaunųjų aviatorių būrelių.
Didžiausio įvertinimo yra sulaukusi A. Griškevičiaus studija – „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis” (rankraštis 1860m., p. 286). Už šią knygą jis dar kartą buvo įskūstas caro ir bažnytinei valdžiai, antrą kartą teisiamas.
Žurnale spausdinamos iliustracijos:
  • Dailininkas Rimtas Tarabilda. „Daugiapakopių raketų išradėjas K. Simonavičius 1650”. Litografija, 1972, 75x49.

  • Dailininkas Rimtas Tarabilda. Pirmasis lėktuvų konstruktorius ir aviatorius Lietuvoje A. Griškevičius. Litografija, 1972. 61,5x79,5

  • Aleksandro Griškevičiaus muziejaus ekspozicijos fragmentas. Jono Danausko nuotrauka

Naudota literatūra:
1. A.Ivaškevičius. Raketų išradėjas Kazimieras Semenavičius / „Mokslas ir gyvenimas”. 1959 m. Nr.5.
2. A.Ivaškevičius. Nauja apie raketų išradėją / „Mokslas ir gyvenimas”. 1962 m. Nr.6
3. V. Jurkštas. Dar kartą apie K. Simonavičių / „Mokslas ir gyvenimas”. 1966 m. Nr.9
4. Z. Žemaitis. Vilniaus universitetas ir raketos / „Mokslas ir gyvenimas”. 1966 m. Nr. 11
5. D. Zilmanovičius. Paprastos ir sudėtingos raketos. / „Mokslas ir gyvenimas” 
"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2001 m. Nr. 1
TURINYS

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija