Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2004 m. Nr. 4

TURINYS

Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas
 
2004 m. pažymėjome lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetį. Vienas iškiliausių kovotojų už lietuvybę ir lietuviškos spaudos atgavimą buvo aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Daugelį metų jo atminimo įamžinimu, archyvo suformavimu, atliktų darbų tyrinėjimu rūpinasi dr. J. Šliūpo sūnus VYTAUTAS J. ŠLIŪPAS. Šis interviu su juo.
 
– Dr. Jonas Šliūpas neeilinė asmenybė. Iki šiol jis minimas kaip vienas iškiliausių Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų, itin daug nusipelnęs lietuvybės puoselėjimo srityje. Kokius jo nuopelnus Lietuvai pirmiausiai išskirtumėte Jūs? Kas, Jūsų nuomone, kalbant apie dr. Joną Šliūpą, dažnai pamirštama?
– Dr. Jonas Šliūpas buvo daugumos nesuprastas aušrininkas.
Pažinau aš savo tėvą labai trumpai. Jis mirė, kai man buvo 14 metų.
Kalbėti apie jį galiu tik remdamasis savo atmintimi, motinos pasakojimais, kitų asmenų apie jį man rašytais laiškais-prisiminimais, jo raštais, knygomis, laikraščių straipsniais (jų esu surinkęs daugiau negu 800).
Jeigu kas lietuvio šiandien paklaustų, kas buvo dr. Jonas Šliūpas, išgirstų įvairiausių atsakymų. Vis dėlto nedaugelis J. Šliūpą žino kaip didelį Lietuvos patriotą, nepailstamą kovotoją už jos laisvę, „Aušros“ laikraščio sumanytoją, jo leidybos organizatorių, asmenį, kuris sugalvojo šiam leidiniui pavadinimą. Jis parašė, išvertė ir išleido daugiau negu 80 knygų, redagavo bent septynis lietuviškus laikraščius. Dr. J. Šliūpas pirmasis parašė ir išleido „Lietuvių literatūros istoriją“, vienintelis tuo laiku Stokholmo lietuvių konferencijoje Amerikos lietuvių vardu viešai pareiškė lojalumą Lietuvos Tarybai. Nebus nekuklu, jei pasakysiu, kad tai buvo ir pirmasis patriotas Amerikoje, žadinęs lietuvišką sąmoningumą, ypač sulenkėjusių tautiečių. Jis – pirmasis lietuvis, diplomatinėje sferoje 1918 m. Vašingtone pradėjęs kovą su lenkais, kuri tęsėsi visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį. Dr. J. Šliūpas taip pat yra pirmasis iš mūsų istorikų, kuris suprato ir viešai paskelbė, kad Krėvos aktas – ne sutartis tarp lietuvių ir lenkų, bet vienašališkas Jogailos pažadas. Įdomu ir tai, kad dr. J. Šliūpas pasisakė už bendrą Lietuvių-Latvių valstybę. Dr. J. Šliūpas – pirmasis diplomatas, atstovavęs Nepriklausomai Lietuvai 1918 m. Vašingtone, Londone, vėliau – Latvijoje ir Estijoje, pirmasis Tartu mieste pradėjęs diplomatinius pasitarimus su sovietais dėl nepriklausomybės pripažinimo. Jis buvo ir pirmasis lietuvis, Amerikos Senate išspausdinęs savo vardu atsišaukimą dėl Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės pripažinimo „Congressional Record’e“. Tačiau jo gyvenime svarbiausia buvo ne pirmuoju būti, o dirbti iš esmės, tai, ko labiausiai reikia Lietuvai.
 
– Kokius tėvo autobiografijos faktus norėtumėte išskirti?
– Dr. Jono Šliūpo gyvenimas ir darbai analizuojami prof. dr. Juozo Jakšto knygoje „Dr. Jonas Šliūpas – jo raštai ir tautinė veikla“ (ją 1979 m. Čikagoje išleido Akademinis skautų sąjūdis, pakartotinai knyga išleista 1996 m. leidykloje „Saulės delta“ Šiauliuose). Rengiant knygą spaudai, dirbo istorikas Jonas Dainauskas. Leidinio pabaigoje spausdinama dr. Šliūpo parašyta, anksčiau niekur nepublikuota jo autobiografija.
Šliūpai yra kilę iš Žemaitijos, Gruzdžių apylinkių (Šiaulių apskritis). Iš pradžių gyveno Medsėduose, vėliau persikėlė į Maniušius, po to – į Rakandžius. 1886 m. brolis Stanislovas perkėlė tėvus į naują 96 ha dydžio ūkį Auksučiuose, Kuršėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje.
Užrašyta šeimos istorija sudegė gaisro metu Rakandžiuose 1876 m., bet dar vaikas būdamas Jonas Šliūpas ją buvo matęs ir vėliau, po gaisro, su tėvų ir vyresniojo brolio pagalba užrašė tai, ką jie dar prisiminė.
Dr. Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose, laisvų ūkininkų šeimoje. Jis turėjo du brolius – Stanislovą ir Roką. Tėvai, ypač motina, stengėsi vaikus išmokslinti. Finansiškai juos rėmė dėdė kunigas Aloyzas Šliūpavičius, kuris, deja, savo asmeniniu gyvenimu ir poelgiais nebuvo pavyzdys kitiems. Tai taip pat prisidėjo, kad Jonukas vėliau tapo kovingu laisvamaniu.
1880 m. įstojęs į vokišką Mintaujos gimnaziją Latvijoje, J. Šliūpas per 7 metus ją baigė. Tėvai labai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis jau šeštoje klasėje buvo skaitęs Buchnerį, Draperį, daugelio kitų filosofų knygas, skaudžiai nusivylęs dėde kunigu Aloyzu, todėl į seminariją nestojo.
Lietuvos patriotas J. Šliūpas buvo nuo mažens. Pradžia – šeimoje. Meilę Tėvynei pirmiausia skiepijo mama.
Gimnazijoje gerai išmoko vokiškai ir lotyniškai. Būdamas gimnazistu J. Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis.
1880 m. rudenį, kišenėje turėdamas 8 rublius, Jonas Šliūpas nuvyko į Maskvos universitetą. Buvo gabus, tad, padedant prof. Ivanovui, gavo darbą – pradėjo mokyti grafo Šuvalovo sūnų. Taip jis užsidirbdavo po 75 rublius per mėnesį. To užtekdavo ne tik mokslui, bet likdavo pinigų ir tėvams kartais pasiųsti. Maskvoje J. Šliūpas įstojo į latvių organizaciją „Biedryba“. Šiame mieste jis kartu su Petru Vileišiu ir Jonu Spudulu prikalbino 3 profesorius (Korsą, Fortunatovą, Milerį) ir įkūrė „Lietuvių filologiškąją draugiją“. Šliūpo paraginti studentai Maskvoje pradėjo leisti pirmąjį hektografuotą laikraštėlį „Aušra“.
1882 m. vasarą Šliūpas nutarė vykti į Rytų Prūsus išsiaiškinti, kokios galimybės ten įkurti lietuvišką laikraštį, skirtą Didžiajai Lietuvai. Bendraujant su lietuviais patriotais, gimė idėja Prūsijoje leisti „Aušrą“ (Auszrą).
1882 m. rudenį gavęs žinią, kad yra priimtas į Petrapilio universitetą ir išvažiavo studijų tęsti ten (mokėsi Gamtos mokslų skyriuje). Petrapilyje J. Šliūpas susipažino su gausiu būriu studentų iš Lietuvos. Čia veikė V. Zubovo vadovaujamas socialdemokratų dvarininkų būrelis. Jo nariai propagavo revoliucines idėjas. Kita grupė, susispietusi apie studentą Kymontą, daugiau rūpinosi lingvistiniais reikalais. Šliūpas įstojo į abu būrelius ir buvo tarpininkas tarp tų dviejų skirtingų pažiūrų grupių. Su kitu studentu J. Spudulu jis buvo nutaręs leisti lietuviams skirtą laikraštį „Spindulys“. Su rusų profesoriais įkūrė „Kalbos mylėtojų ratelį“, kurio nariai siekė, kad būtų leista lietuviams spausdinti knygas savais rašmenimis.
Petrapilyje J. Šliūpui neilgai teko būti. Gruodžio mėnesį įvyko studentų susirinkimas, kuriame protestuota prieš valdžios kišimąsi. Tarp policijos areštuotų studentų į Krestų kalėjimą pakliuvo ir J. Šliūpas. Čia jis sunkiai susirgo ir po to etapais per Pskovą, Kauną buvo gražintas į tėviškę be teisės mokytis bet kokiame Rusijos universitete. Tėvai sūnumi buvo nusivylę.
1883 m. pavasarį ir vasarą J. Šliūpas mokė grafo Zubovo vaikus, o rudenį slapta išvyko iš Lietuvos. Aplankė būsimąjį „Aušros“ laikraščio bendradarbį Višteliauską, po to per Heidelbergą patraukė į Ženevą, kur ketino toliau studijuoti.
Šveicarijoje turėjo įvairių sumanymų, tačiau, iš Vlado Zubovo negavęs pažadėtosios finansinės paramos ir sunkių gyvenimo sąlygų verčiamas, pradėjo ruoštis važiuoti ūkininkauti į Čilę, kur tuo laiku būdavo skiriama žemės atvykstantiems kolonistams. Tačiau tuo metu, vasaros pabaigoje, J. Šliūpas gavo laišką iš Martyno Jankaus, kuriame jis skundėsi, kad „Mikšas, pametęs „Aušrą“, kažkur dėl visokių intrigų pabėgęs ir, jei J. Šliūpas neatvyks, tai neliks „Aušros“. Viską metęs, J. Šliūpas per Miuncheną ir Prahą, kur aplankė ir pasitarė su dr. J. Basanavičiumi, atsirado Bitėnuose pas Martyną Jankų ir tuoj kibo redaguoti „Aušrą“. Dirbo jis čia iki 1884 m. kovo 15 d., to laiko, kai oberprezidentas Šlickmanas J. Šliūpui kaip „slavofilui“ liepė išsikraustyti iš Rytų ir Vakarų Prūsijos. Nujausdamas pavojų, dieną prieš tai, kai turėjo apleisti prūsus, J. Šliūpas išvyko iš Bitėnų. Išvyko pačiu laiku, nes vokiečių žandarai po valandos sugužėjo į Jankų kiemą jo areštuoti, norėdami jį perduoti rusams. Pastarieji tuo laiku uš J. Šliūpo galvą jau buvo paskyrę net 20 000 rublių.
J. Šliūpas į Lietuvą, rizikuodamas savo gyvybe, grįžo su Martyno Jankaus pasu. Čia jis Marijampolėje, Petro Kriaučiūno bute, sušaukė dvylikos lietuvių patriotų susirinkimą. Buvo suredaguotas memorandumas dėl lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis gražinimo. Iš visų susirinkusiųjų po šiuo dokumentu išdrįso pasirašyti tik J. Šliūpas. Po to jis išvyko į Varšuvą ir čia, generalgubernatoriaus Gurkos įstaigoje, paliko minėtą memorandumą. Varšuvoje iš „Varšavskij dnevnik“ redaktoriaus sužinojęs, kad J. Šliūpo pavardė žinoma valdžios pareigūnams ir Lenkijoje, nieko nelaukdamas, per Vilnių, Dvinską ir Rygą tuojau išvyko į Mintaują, kur gyveno jo sužadėtinė ir būsimoji žmona, su kuria jis buvo pažįstamas nuo 1879 m., Liuda Malinauskaitė (literatūrinis slapyvardis Eglė). Čia jie parašė knygutę „Abėcėla“, kurią 1886 m. J. Mikšas išspausdino Tilžėje.
 
– Po Mintaujos – Amerika. Kokie keliai ir tikslai jį ten atvedė?
– Mintaujoje J. Šliūpas greitai pastebėjo, kad yra sekamas, todėl per Liepoją nuvyko į Palangą, kur pažįstamo kunigo Jankausko pagalba žvejų laiveliu atsidūrė Klaipėdoje. Iš ten slapčiomis pasiekė Hamburgo uostą, nusipirko bilietą ir „Polynezija“ laivu gegužės mėn. 28 d. išplaukė į Niujorką, kurį pasiekė 1884 m. birželio 16 d.
Amerikoje įsidarbino ūkyje. Po mėnesio, vasaros karščių viduryje, gavo saulės smūgį. Išgijęs pėsčiomis grįžo į Niujorką, kur kažkaip susirado vieną puslietuvį, 1863 m. sukilimo pabėgėlį Miką Tvarauską. Šis anksčiau buvo leidęs „Lietuvišką gazietą“ ir turėjo menkutę spaustuvėlę. Abu sutarė leisti laikraštuką „Unija“. J. Šliūpas norėjo skleisti ir žadinti lietuvybę, o M. Tvarauskas galvojo tik apie lenkiškus reikalus. Dėl šių priežasčių jų bendravimas ilgai nesitęsė – tik iki 1885 m. balandžio 27 d. Pats J. Šliūpas apie tą įvykį rašo: „Išėjau su kruvina širdžia į gatvę, turėdamas 5 centus kišenėje. Pasipiktinę lietuviai siuvėjai veikiai sumetė apie 250 dol. spaustuvėlės įsteigimui ir aš čia turėjau pradėti leisti „Lietuviškąjį balsą“.
Per „Uniją“ J. Šliūpas buvo susipažinęs su Niujorko lietuviais ir ragino jų Šv. Kazimiero draugiją atsiskirti nuo lenkų.
1885 m. liepos 2 d. pasirodė J. Šliūpo redaguojamas „Lietuviškasis balsas“ (ėjo iki 1889 m.). Iš pradžių laikraštis buvo leidžiamas Niujorke, vėliau – Amerikos lietuvių sostinėje Shenandoahe, Pensilvanijoje. J. Šliūpas pats ieškodavo prenumeratorių, rašė straipsnius, užsiėmė leidyba, platinimu. Dirbdavo po 16–18 val. per dieną. Buvo jis ir įvairių lietuviškų organizacijų steigėjas, dalyvis, skaitė paskaitas lietuviškose kolonijose.
 
– Kaip J. Šliūpo gyvenimas susiklostė Pirmojo pasaulinio karo metais?
– Daugiausia dirbo kaip diplomatas, dalyvavo įvairiose delegacijose: 1917 m. – Stokholmo II lietuvių konferencijoje; 1918 m. – „Vidurio Europos demokratinėje sąjungoje“; 1918 m. – senatoriaus Henry C. Lodge pagalba savo vardu įdėjo memorandumą Lietuvos ir Latvijos laisvės reikalu į Amerikos Senato „Congressional Record“; 1919 m. sukūrė ir trumpai vadovavo pirmajai Lietuvių atstovybei Londone; 1919 m. dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoje ir kt.
 
– Lietuviški laikraščiai, mokslas, politika... O koks buvo tuo metu J. Šliūpo asmeninis gyvenimas?
– 1885 m. vasaros pabaigoje iš Lietuvos pas J. Šliūpą atvyko jo sužadėtinė Liuda Malinauskaitė, su kuria rugsėjo mėnesį jis susituokė Niujorko vokiečių kapucinų bažnyčioje. Po metų, 1886 liepos 26 d., Niujorke jiems gimė dukrelė Aldona, kuri suaugusi pasižymėjo kaip viena iš pirmųjų lietuvių moterų, baigusi medicinos mokslus Amerikoje. Ją po Pirmojo pasaulinio karo Amerikos Raudonasis Kryžius apdovanojo padėkos medaliu. Tokio įvertinimo ji pirmiausia nusipelnė už tai, kad ilgą laiką Lietuvoje dirbo kaip JAV prezidento misijos dalyvė. Aldona mirė 1980 m. spalio 28 d. Santa Monikoje, Kalifornijoje, sulaukusi 94 m. amžiaus.
J. Šliūpo „Lietuviszkasis balsas“ Niujorke pradėjo kovą su lenkais, vadinamaisiais lietuviškais „naujalenkiais“. Iš pradžių ji nebuvo antireliginė, bet vėliau Plymouthe, „Vienybės lietuvninkų“ išprovokuotas, J. Šliūpas kibo į sulenkėjusius kunigus – prasidėjo jo kova su religija, kurios esmė buvo kova prieš lenkiškumą, prolenkiškai nusiteikusius ano meto kunigus.
1888 m. ankstyvą pavasarį Šliūpai persikėlė gyventi į Pensilvaniją, į Shenandoah, kur jiems kovo 4 d. gimė sūnus Keistutis (vėliau tapęs Kauno universiteto fizikos mokslų profesoriumi. Jis, džiovos pakirstas, mirė 1932 m. Varėnoje, sulaukęs tik 44 metų amžiaus).
Shenandoah mieste, kur buvo nemažai lietuvių, J. Šliūpas toliau leido „Lietuviszkąjį balsą“. Skurdus gyvenimas, J. Šliūpo visuomeninė veikla neigiamai veikė šeimyninius santykius ir J. Šliūpas turėjo nutraukti laikraščio leidimą. Šeima 1889 m. grįžo į Lietuvą, o J. Šliūpas išvyko į Merylando universitetą Baltimorėje studijuoti medicinos tam, kad įgijęs profesiją, galėtų nors padoriau išlaikyti savo šeimą. Gaudamas kun. A. Burbos 50 dolerių finansinę paramą ir uždarbiaudamas cigarų parduotuvėje, J. Šliūpas sėkmingai baigė medicinos mokslus.
1891 m. tapęs gydytoju ir metais anksčiau susigražinęs šeimą iš Lietuvos į Baltimorę, dr. J. Šliūpas dirbdamas gydytoju dažnai kilnojosi iš vienos vietos į kitą. Daugiausiai gyveno Pensilvanijos „Lietuviškame angliakasių slėnyje“, 1891 m. – Wilkes-Barre, 1892 m. – Plymouthe, 1893–1894 m. – vėl Shenandoahe. Šliūpams 1893 m. balandžio 17 d. gimė trečias kūdikis – duktė Hypatia. Ji vėliau ištekėjo už Martyno Yčo, buvusio carinės dūmos atstovo ir Lietuvos finansų ministro. M. Yčui mirus, Hypatia Amerikoje ištekėjo už klyvleandiškio lietuvio inžinieriaus Pijaus Žiūrio. Hypatia mirė 1987 m. lapkričio 9 d. New Mexico mieste, Albuquerque, sulaukusi 94 m. amžiaus.
1895–1900 m. Šliūpai gyveno Scrantone, 1900–1901 m. – Niujorke, kur J. Šliūpas gilino savo medicinos žinias, 1902–1906 m. – Filadelfijoje, kol pagaliau ilgesniam laikui (1906–1917 m.) apsigyveno vėl Scrantone.
Visą šį laiką J. Šliūpas aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje. Jis daug rašė. Iš J. Šliūpo 1886–1918 m. Amerikoje išleistų knygų pažymėtinos šios: „Litwini y polacy“, „Lietuviszkieji rasztai ir rasztininkai“, „Mythai, pasakos ir legendos žemaičių“, „Iszganymas wargdienio“, „Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje“, „Tikyba ar mokslas?“, „Spėka ir medega“, „Herbertas spenceris“, „Lietuvių tauta senovėje ir šiandien“ (du tomai), „Lietuviai, ar gerais keliais žengiame pirmyn?“, „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje“ su priedu „Lietuviškasis Statutas Žygimanto I“, „Lithuania in Retrospect and Prospect“, „Kun. Vladislovas Dembskis“, „Lietuvos laisvė“, „Lietuvių-Latvių respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga“ ir daugelis kitų.
 
– 1919 m. J. Šliūpas po ilgų kelionių vėl sugrįžo į Lietuvą. Kokie buvo jo santykiai su Lietuvos valdžia? Kokia veikla jis čia užsiėmė?
– J. Šliūpui atvykus į Lietuvą, A. Smetona jį paskyrė Lietuvos atstovu Latvijai ir Estijai. Rygoje 1919 m. spalio-lapkričio mėn. jis pergyveno latvių kovas su bermontininkais. Vėliau buvo pasiųstas į Tartu miestą susitikti su bolševikinės Rusijos atstovu Joffe ir užmegzti ryšius su rusais. J. Šliūpas nepritarė užsienio reikalų ministro A. Voldemaro vedamai politikai ir greit pasitraukė iš diplomatinės tarnybos.
Lietuvoje J. Šliūpas steigė prekybos, pramonės bendroves, kooperatyvus, tačiau verslas jam nesisekė, todėl pradėjo mokytojauti Šiauliuose, dėstė Kauno universitete, rašė knygas medicinos, politikos, religijos temomis.
J. Šliūpas nepritapo savame krašte. Tuo metu visuomenės gyvenime jis dalyvavo fragmentiškai. J. Šliūpas yra rašęs: „Centrinėje Lietuvos valdžioje dalyvauti man neteko. Visą laiką nuo 1922 iki 1941 m. aš jutau, kad tam tikra slapta ranka mane šalino nuo viešo dalyvavimo politikoje“. Vis dėlto ir tuo metu buvo nuveikta daug. Vyriausybė už nuopelnus Lietuvai jį apdovanojo keliais ordinais, trys Kauno universiteto fakultetai jam suteikė garbės daktaro vardus, valdžia paskyrė pensiją.
Įspūdingas jo pareiškimas buvo 1935 m. per kariuomenės šventės minėjimą, kai jis salėje, pačiam prezidentui A. Smetonai klausantis, „davė jam pipirų“ ir perspėjo, kad prezidentas bando Lietuvą, „kaip supančiotą žirgą šuoliais varyti“. Kalba buvo transliuota ir per radiją. Po J. Šliūpo kalbos, A. Smetona ištarė, kad „Šliūpas Lietuvoje norįs sukelti revoliuciją, kad jos, nors užsienyje negirdėtų“. Buvo norima J. Šliūpą nubausti, bet pabijota Amerikos lietuvių reakcijos. Kitoje savo kalboje J. Šliūpas Smetonai yra pasakęs, kad jis prisibijo, „jog Smetona, būdamas pirmasis Lietuvos prezidentas, nebūtų ir paskutinis jos prezidentas“.
 
– Jūsų tėvo ir Jūsų paties gyvenime išskirtinis miestas Palanga ...
– Dr. J. Šliūpas Palangoje įsikūrė jau sulaukęs garbingo amžiaus. Istorija buvo tokia: Kai žmona Liuda sunkiai susirgo, J. Šliūpas apsigyveno Kaune. 1922 m. Kaune mirė J. Šliūpo motina, žmona Liuda – 1928 m. balandžio 7 d. Po to, gyvenimo negandų slegiamas, pats dėl senyvo amžiaus nebegalėdamas tinkamai apsitvarkyti, J. Šliūpas ieškojo gyvenimo šilumos. 1929 m. jis vedė palangiškę Grasildą Grauslytę ir išsikėlė gyventi į Palangą. Ten jiems 1930 m. spalio 24 d. gimė sūnus Vytautas.
Nors ir sulaukęs 70 metų, J. Šliūpas Palangoje neatostogavo. Po kelių metų žmonių prašomas jis tapo Palangos burmistru ir iškovojo Palangos miesteliui pilnas miesto teises. Nuo pat jaunystės įpratęs rašyti ir Palangoje dr. J. Šliūpas rašė ir leido knygas. Iš jų pažymėtinos šios: „Tikri ir netikri šventieji“ (už ją Lietuvos valdžia J. Šliūpą padavė į teismą, knyga buvo konfiskuota), „Lietuvių, latvių bei prūsų mythologija“, „Katalikų Bažnyčios veikimas Lietuvoje“, „Senovės ir Viduramžių medicinos historija“, „Palyginamoji pasaulio religijų istorija“, „Du žymiu darbuotoju Lietuvos naudai: Juozas Zauka ir kun. Aloyzas Šliūpavičius“, „Dievų sutemos“, „Dievo idėjos raida arba evoliucija“. 1939 m. dr. J. Šliūpas buvo parašęs didelės apimties rašinį „Žydija ir Talmudas“, kuris 1940 m. buvo perduotas spausdinti, vėliau dingo, o neseniai surastas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos dr. J. Šliūpo fonde. Beje, nemažai dr. J. Šliūpo darbų iki šiol neišspausdinta. Dalį jų pavyko išsaugoti. Juos galima rasti dr. J. Šliūpo archyve Kalifornijoje.
Tuo laiku jis parašė nemažai ir straipsnių įvairiems žurnalams, laikraščiams, redagavo savo įkurtą laikraštį „Laisvoji mintis“, buvo „Laisvamanių etinės kultūros draugijos“ steigėjas ir pirmininkas, kovojo prieš cenzūrą, už kraštui reikalingas reformas, sąžinės ir tikėjimo laisvę, civilinės metrikacijos įvedimą Lietuvoje ir visą laiką buvo aštrus valdžios kritikas.
 
– Kaip su dr. J. Šliūpui priklausiusiais namais Palangoje?
– Pirmiausia, dėl mažojo namelio, esančio arčiau Vytauto gatvės... Man reikėjo kovoti ir bylinėtis 12 metų su ten nelegaliai įsitaisiusiais biznieriais, besiverčiančiais prekyba suvenyrais. Jie yra pasivadinę „kraštotyrininkais“. Palangos miesto valdžia namelį man grąžino jau prieš 6 metus tačiau „kraštotyrininkai“ apskundė šį sprendimą visokiems teismams. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pripažino, kad namas priklauso man, bet net ir po to „kraštotyrininkai“ neplanuoja geruoju išsikelti ir namelio užleisti jo teisėtiems paveldėtojams.
Dėl didžiojo, arba pagrindinio namo, taip pat seniai kovoju su LR kultūros ministerija, kuri ten turi įkūrusi mažai lankomą muziejėlį. Jame tik keletas kambarių skirta J. Šliūpo atminimui įamžinti. Likusieji pritaikyti čia atvykstančių žmonių vasarojimui. Kultūros ministerija, nujausdama kad bylą gali pralaimėti, suskubo kreiptis į Lietuvos Vyriausybę, kad tą namą įrašytų į „Negrąžinamų, bet išperkamų namų“ sąrašą. Vyriausybė patenkino prašymą savo pirmajame posėdyje po Lietuvos įsijungimo į Europos Sąjungą. Kokia tvarka tas „išpirkimas“ vyks, nesu gavęs pranešimo iki šiol. Nemanau, kad šis nuosavybės klausimas jau išspręstas. Planuoju kreiptis į Strasbūrą, o gal net ir į kitus teismus. Atgavęs didįjį namą, jame norėčiau įkurti tėvo atminčiai skirtą memorialą, tikrą muziejų, skirtą ne vien tik J. Šliūpui, bet ir Amerikos lietuvių veiklai, perkelti Kalifornijoje sukauptą „Aušrininko dr. J. Šliūpo archyvą“. Tuo tarpu dabar ten po muziejaus iškaba veikia vasarnamis-viešbutis.
Palangoje tėvai turėjo nemažai žemės. Daugiau negu 15 arų Palangos valdžia jau išdalino, kartais net ne palangiškiams, dalis sklypo užstatyta...
 
– II pasaulinio karo metai buvo paskutinieji dr. J. Šliūpo gyvenime...
– 1940 m. Lietuvą užėmus Raudonajai Armijai, J. Šliūpui buvo pasiūlyta tapti naujai sudarytos vyriausybės nariu, bet jis juo tapti atsisakė.
1941 m. į Lietuvą įžengus vokiečiams, J. Šliūpas Palangoje buvo išrinktas miesto burmistru, tačiau naciams jis buvo įskųstas, kad užtaria žydus, ir vokiečiai jį suėmė. Paleido su sąlyga, kad atsisakys burmistro pareigų ir ramiai sėdės namuose.
1944 m. spalio mėn. su tremtinių perkimštu traukiniu dr. J. Šliūpas pasitraukė į Vieną, vėliau – į Bregenzą. Čia vokiečių valdžia jam neleido ramiai pasilikti ir išvežė į Berlyną, kad per radiją pasakytų kalbą Amerikos lietuviams. Apie tai, kas vyko, daug ką pasako šis „Affidavitas“, pasirašytas dr. A. Trimako, Lietuvos generalinio konsulo, ir Vaclovo Sidziausko, Lietuvos ministro Londone ir Auschwitzo KZ kalinio Nr. 24477: „Mes, žemiau pasirašiusieji, šiuomi liudijame, kad dr. Jonas Šliūpas, karo aplinkybių priverstas apleisti Lietuvą ir laikinai apsistojęs Bregenze, Austrijoj, 1944 m. lapkričio 3 d. buvo iškviestas į Berlyną, kame jis turėjo įkalbėti į plokštelę atsišaukimą į J.A.V. lietuvius. Jo paruošto atsišaukimo teksto Berlynas nepriėmė, gi šio pastarojo pasiūlytus pakeitimus dr. Jonas Šliūpas atmetė. Dėlei to susijaudinęs dr. Jonas Šliūpas gavo širdies smūgį ir 1944 m. lapkričio 6 d. ryte Berlyne mirė, eidamas 84 metus. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos dr. Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas“.
Taip, kovodamas už Lietuvą, mirė aušrininkas dr. Jonas Šliūpas. Jo palaikai buvo sudeginti Wilmersdorfo krematoriume, Berlyne. Vėliau pelenai pervežti į Ameriką ir palaidoti lietuvių tautinėse kapinėse prie Čikagos. Lietuvių visuomenė jam pastatė paminklą, šalia kurio yra palaidoti ir jo žmonos Grasildos palaikai. Grasilda Šliūpienė mirė 1976 m. kovo 5 d., netoli San Francisko miesto, Kalifornijoje, sulaukusi 77 metų amžiaus.
Prof. M. Biržiška yra sakęs: „Apie Šliūpą kaip apie didžiulį ugnikalnį visą laiką sukinėjosi juodi debesys. Žaibai trankė jo viršūnę ir audringi lietūs plovė jo šlaitus. Bet laikui bėgant debesys išsisklaidė ir išnyko, o ugnikalnis išliko nepajudinamas, nepasikeitęs. Toks jis ir liks per amžius, kuriuomi grožėsis žmonija“.
Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius, prie dr. J. Šliūpo karsto Berlyne kalbėjo: „Geriausias būtų jam paminklas, kaipo tikrajam Lietuvos ąžuolui supilti piliakalnį su ąžuolu viršūnėje. Jei kiekvienas jo pasekėjas senovės papročiu papiltų kepurę žemės, tai pasidarytų turbūt nemažas kalnas“.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija