Milda Vyšteinaitė: „Rietavo aukso amžius“ 
 
Rietavas suklestėjo XVIII a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Istoriniuose šaltiniuose šis amžius dar vadinamas Oginskių laikais arba Rietavo aukso amžiumi. Valdant kunigaikščiams Oginskiams, Rietavas ir jo dvaras pasiekė savo klestėimo laikotarpį, 1812-1909 m. tapo vienu iš įdomiausių Lietuvos miestų
 
Mykolas Kleopas Oginskis
 
Mykolas Kleopas Oginskis buvo žymiausias šios giminės atstovas – valstybės veikėjas, paskutinis LDK iždininkas, kompozitorius, literatas. Būdamas devyniolikos metų amžiaus jis išrinktas į seimą ir jame išbuvo dvi kadencijas. Vyriausybės pavedimu jis sudarė topografinį žemėlapį, kuriuo Žemaitija galutinai atribota nuo Prūsijos. 1790 m. jis buvo diplomatinis atstovas Hagoje.
Svarbūs jo gyvenime 1794 metai, kai brendo T. Kosciuškos sukilimas. M. K. Oginskis aktyviai prisidėjo prie sukilimo organizavimo ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausios Tautinės tarybos nariu, tuo pačiu Breslaujos, Švenčionėlių ir Ukmergės apskričių sukilėlių vadu. Tarybos posėdyje Vilniuje jis pasakė audringą kalbą, kurioje pabrėžė: „Tėvynės labui atiduodu savąją dalį – turtą, darbą ir gyvenimą.“ Sukilimui pralaimėjus, caras M. K. Oginskį nuteisė mirties bausme, tačiau jam pavyko pabėgti – jis išvyko į užsienį. Klajodamas užsienyje labai ilgėjosi Lietuvos. Tokio ilgesio įtakoje parašė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“.
Laikas bėgo, pasikeitė Rusijoje carai. Atšilus politiniam klimatui, kompozitorius grįžo į Tėvynę. Jam buvo grąžinti sekvestruoti dvarai. Rietavo dvarą M. K. Oginskis nusipirko už 277600 sidabro rublių. Tuo būdu Rietavas tapo Oginskių nuosava valda. Rietave kunigaikštis lankydavosi retai – jo pagrindinė rezidencija buvo Zaliesėje, dar vadinamoje Šiaurės Atėnais.
1822 m., nusivylęs caro Aleksandro I grobikiška politika, M. K. Oginskis Rietavo valdas užrašė žmonai Marijai de Neri ir vaikams, o pats visam laikui išvyko į Italiją. Mirė jis 1833 m. Florencijoje.
Marijai de Neri nesisekė ūkininkauti, tad skolos valstybei palaipsniui augo. 1843 m. Rietavo dvarą ir Juodainius Marija de Neri užrašė sūnui Irenėjui, o pati išvyko gyventi į Italiją.
 
Irenėjus Oginskis
 
Mykolo Kleopo sūnus Irenėjus gimė 1808 m. Florencijoje. Mokslus jis baigė Italijoje, o 1830 m. išvyko su misija į Vieną.
1834 m. Irenėjus apsigyveno Lietuvoje ir ilgam įsikūrė Rietave. Iš karto ant jo jaunų pečių užgriuvo dvaro reikalai, o taip pat motinos paliktos skolos. Pobaudžiavinis žemės ūkis buvo labai skurdus. Įvertinęs tai, jis 1835 m. savo dvaruose panaikino lažą ir įvedė valstiečiams piniginę duoklę. Pats kunigaikštis važinėjo po kaimus ir mokė valstiečius ūkininkauti. Jis platino geros veislės gyvulius, liepdavo vietiniams žmonėms veisti sodus, auginti linus, kasti tvenkinius ir juose auginti žuvis. Pažangiau besitvarkantys valstiečiai buvo skatinami piniginėmis premijomis, jiems buvo įsteigtos pirmosios Lietuvoje taupomosios-skolinamosios kasos. Pagal senų rietaviškių prisiminimus po Pirmojo pasaulinio karo iš jų santaupų buvo mokamos pensijos. Indėlininkai gaudavo gerus procentus. Dvare ir mieste Irenėjus įvedė daug naujovių, buvo numatęs didelius pertvarkymus. Dvare jis įsteigė plytinę, kalkių ir parako gamyklas, nutiesė plentą į Endriejavą. Rietave I. Oginskio rūpesčiu buvo įkurta ligoninė, kurioje veikė gimdymo skyrius, vaistinė. 1836 m. atidaryta parapinė mokykla, našlaičių prieglauda. 1837 m. už 8369 rublių nupirkus Endriejavą, dvaro valdos padidėjo iki 52000 dešimtinių.
1842 m. I. Oginskis vedė grafaitę Juzefiną Kalinovską. Ji, pagimdžiusi dvynukus – sūnų ir dukrą, po kelių dienų kartu su vaikais numirė.
1840-1863 m. I. Oginskis daug dėmesio skyrė rezidencijos įkūrimui ir viso Rietavo miesto pertvarkymui.
Dideli I. Oginskio nuopelnai ir 1859 m. įsteigiant pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą, kurioje mokyta lietuvių kalba. Jo rūpesčiu 1860 metais įkurtas nykstančios Žemaitukų veislės arklių veislynas.
Rietave kurį laiką namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis. Kunigaikštis pritarė L. Ivinskio idėjai leisti lietuviškus kalendorius. Gavęs paskolą iš kunigaikščio, L. Ivinskis 1846 m. išleido kalendorių, kurio pilnas pavadinimas „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Vieszpaties 1846“. 1843-1846 m. I. Oginskis buvo Raseinių apskrities bajorų vadas. Jam teko ir Kauno gubernijos mokyklų globėjo pareigos. Jis rėmė S. Daukanto knygelių leidybą, palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi. Nors ir buvo nuostolinga, tačiau Rietave buvo uždarytos visos karčemos. Kaimynai dvarininkai nemėgo I. Oginskio už jo reformas, tačiau jis šito nepaisė.
I. Oginskis buvo šviesi asmenybė. Jis itin mėgo muziką. Pirmoji I. Oginskio žmona Juzefina buvo profesionali muzikė, Olga, išaugusi Peterburgo aukštosios visuomenės aplinkoje, taip pat buvo muzikos gerbėja. Rietavo rūmuose nuolat skambėdavo muzika, lankėsi žymūs atlikėjai bei kompozitoriai. I. Oginskio laikais Rietave susiformavo ir Rietavo muzikinės tradicijos.
Už aktyvią paramą 1863 m. sukilimui I. Oginskiui grėsė mirties bausmė. Pasak legenda tampančių senųjų rietaviškių pasakojimų, kunigaikščiui I. Oginskiui tais metais pavyko pasitraukti į Vakarus. Tuo pat metu Lietuvoje, taip pat ir Rietave, buvo paskelbta žinia apie netikėtą šviesiojo kunigaikščio mirtį…
 
Bogdanas Oginskis
 
Po I. Oginskio mirties paveldėjimo tvarka Rietavo dvaras atiteko jo sūnui Bogdanui Oginskiui (1848-1909). Bogdanas buvo tvirtas, originalaus būdo vyras. Jis mėgo viską daryti greitai ir tuo sukeldavo aplinkinių nuostabą. Nemėgo rusų valdininkų, nepraleisdavo progos iš jų pasišaipyti. Palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi. Aukodavo pinigų knygų leidybai, rėmė knygnešius. Gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėdavo lietuviškai.
B. Oginskio laikais dvare toliau buvo plėtojama pramonė: įsteigta geležies liejykla, ž. ū. mašinų ir padargų gamykla, muilo fabrikas, sviesto ir sūrių gamykla, 6 lentpjūvės, 7 malūnai. Europos dvarų pavyzdžiu B. Oginskis dvare norėjo turėti orkestrą, tačiau įgyvendinti jo sumanymą trukdė tai, kad Rietave nebuvo mokančių groti žmonių. Tada jis nutarė muzikantus ruošti savo paties dvare. 1872 m. jis atidarė pirmąją Lietuvoje šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Jos vadovu dirbti buvo pakviestas pirmasis profesionalas muzikas lietuvis, baigęs Varšuvos muzikos institutą. Tai Juozas Kalvaitis.
Moksleiviai gaudavo pilną išlaikymą, todėl tris metus turėdavo groti orkestre.
1885 m. Rietavas jau turėjo 60 žmonių simfoninį ir pučiamųjų orkestrą. Išvykus J. Kalvaičiui iš Rietavo, orkestrui vadovavo čekas Jozefas Mašekas, vėliau – Mykolas Butkevičius.
Rietavo orkestras grodavo J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų įžymių kompozitorių kūrinius. P. Čaikovskio uvertiūra „1812 metai“ Lietuvoje pirmą kartą sugrota Rietave. Orkestras buvo gerai žinomas toli už mūsų šalies ribų.
1873 m. Rietave atidaryta veterinarijos klinika, 1874 m. – gyvulių draugijos Rietavo skyrius. 1875 m. Laurynas Ivinskis, kunigaikščio B. Oginskio remiamas, Rietave suorganizavo žemės ūkio parodą.
Bogdanas Oginskis mėgo ir technikos naujoves. 1882 m. Rietave jo pastangų dėka pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Rietavą su Plunge, Kretinga ir Palanga (linijos ilgis 54. 8 km).
1892 m. balandžio mėn. 17 d., per Šv. Velykas, dvaro rūmuose ir bažnyčioje įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Vėliau elektra buvo įvesta ir į miestiečių sodybas.
1895 m. Rietave įrengtas unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.
Kunigaikštienė Marija Oginskienė savo gyvenimą pašventė našlaičių globai. Našlaičiai kunigaikštienės lėšomis gaudavo pagrindinį išsimokslinimą ir įsigydavo amatą. Iš viso į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių. Kunigaikščiui susirgus, našlaičiai ir 30 muzikantų buvo išvežti į kunigaikštienės Marijos Oginskienės tėvo dvarą, buvusį Austrijos Bobreko apylinkėse. Taip Rietavo muzikinės tradicijos buvo pratęstos Bobreko vaikų namuose.
1909 m., mirus kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui, dvaro reikalai pašlijo, pablogėjo ekonominė padėtis, nutrūko muzikos mokyklos veikla. Kunigaikščių Oginskių įpėdiniai Rietavo dvaro reikalais nesirūpino. Netrukus dvaro rūmuose kilo gaisras. Sudegė biblioteka ir didelė dalis rūmuose buvusių meno vertybių. Rietavo dvaras smarkiai nukentėjo ir per I-ąjį pasaulinį karą – vokiečiai rūmus apiplėšė, išsivežė didelę dalį čia dar buvusių meno vertybių.
Nepriklausomos Lietuvos valdžia nesuprato nei Rietavo kultūrinės, nei istorinės reikšmės. Tuo metu nors ir gaisro apniokoti, bet vis dar gražūs rūmai buvo parduoti iš varžytinių už 10 tūkst. litų, o 1927 m. nugriauti – rūmų pagrindinis pastatas virto pigia statybine medžiaga.
Taip sunyko ilgą laiką didelę įtaką Žemaitijos kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui turėjęs Rietavo kultūros ir technikos židinys. Vis dėlto jis neužgeso. To židinio ugnis liko gyva žmonių širdyse ir atmintyje. Rietavo kiekvienas žemės lopinėlis iki pat šiol mena kunigaikščius Oginskius, jų prasmingus darbus, kurie paliko ryškius pėdsakus visos Lietuvos istorijoje.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija