Milda
Vyšteinaitė: Rietavo aukso amžius
Rietavas suklestėjo
XVIII a. pabaigoje, po Lietuvos-Lenkijos padalijimo.
Istoriniuose šaltiniuose šis amžius dar vadinamas
Oginskių laikais arba Rietavo aukso amžiumi. Valdant
kunigaikščiams Oginskiams, Rietavas ir jo dvaras
pasiekė savo klestėimo laikotarpį, 1812-1909 m. tapo
vienu iš įdomiausių Lietuvos miestų
Mykolas Kleopas Oginskis
Mykolas Kleopas Oginskis
buvo žymiausias šios giminės atstovas - valstybės
veikėjas, paskutinis LDK iždininkas, kompozitorius,
literatas. Būdamas devyniolikos metų amžiaus jis
išrinktas į seimą ir jame išbuvo dvi kadencijas.
Vyriausybės pavedimu jis sudarė topografinį
žemėlapį, kuriuo Žemaitija galutinai atribota nuo
Prūsijos. 1790 m. jis buvo diplomatinis atstovas
Hagoje.
Svarbūs jo gyvenime 1794
metai, kai brendo T. Kosciuškos sukilimas. M. K.
Oginskis aktyviai prisidėjo prie sukilimo organizavimo
ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausios Tautinės tarybos
nariu, tuo pačiu Breslaujos, Švenčionėlių ir
Ukmergės apskričių sukilėlių vadu. Tarybos
posėdyje Vilniuje jis pasakė audringą kalbą, kurioje
pabrėžė: Tėvynės labui atiduodu savąją dalį -
turtą, darbą ir gyvenimą. Sukilimui pralaimėjus,
caras M. K. Oginskį nuteisė mirties bausme, tačiau
jam pavyko pabėgti - jis išvyko į užsienį.
Klajodamas užsienyje labai ilgėjosi Lietuvos. Tokio
ilgesio įtakoje parašė savo garsųjį polonezą Atsisveikinimas
su tėvyne.
Laikas bėgo, pasikeitė
Rusijoje carai. Atšilus politiniam klimatui,
kompozitorius grįžo į Tėvynę. Jam buvo grąžinti
sekvestruoti dvarai. Rietavo dvarą M. K. Oginskis
nusipirko už 277600 sidabro rublių. Tuo būdu Rietavas
tapo Oginskių nuosava valda. Rietave kunigaikštis
lankydavosi retai - jo pagrindinė rezidencija buvo
Zaliesėje, dar vadinamoje Šiaurės Atėnais.
1822 m., nusivylęs caro
Aleksandro I grobikiška politika, M. K. Oginskis
Rietavo valdas užrašė žmonai Marijai de Neri ir
vaikams, o pats visam laikui išvyko į Italiją. Mirė
jis 1833 m. Florencijoje.
Marijai de Neri nesisekė
ūkininkauti, tad skolos valstybei palaipsniui augo.
1843 m. Rietavo dvarą ir Juodainius Marija de Neri
užrašė sūnui Irenėjui, o pati išvyko gyventi į
Italiją.
Irenėjus Oginskis
Mykolo Kleopo sūnus
Irenėjus gimė 1808 m. Florencijoje. Mokslus jis baigė
Italijoje, o 1830 m. išvyko su misija į Vieną.
1834 m. Irenėjus
apsigyveno Lietuvoje ir ilgam įsikūrė Rietave. Iš
karto ant jo jaunų pečių užgriuvo dvaro reikalai, o
taip pat motinos paliktos skolos. Pobaudžiavinis
žemės ūkis buvo labai skurdus. Įvertinęs tai, jis
1835 m. savo dvaruose panaikino lažą ir įvedė
valstiečiams piniginę duoklę. Pats kunigaikštis
važinėjo po kaimus ir mokė valstiečius ūkininkauti.
Jis platino geros veislės gyvulius, liepdavo vietiniams
žmonėms veisti sodus, auginti linus, kasti tvenkinius
ir juose auginti žuvis. Pažangiau besitvarkantys
valstiečiai buvo skatinami piniginėmis premijomis,
jiems buvo įsteigtos pirmosios Lietuvoje
taupomosios-skolinamosios kasos. Pagal senų
rietaviškių prisiminimus po Pirmojo pasaulinio karo
iš jų santaupų buvo mokamos pensijos. Indėlininkai
gaudavo gerus procentus. Dvare ir mieste Irenėjus
įvedė daug naujovių, buvo numatęs didelius
pertvarkymus. Dvare jis įsteigė plytinę, kalkių ir
parako gamyklas, nutiesė plentą į Endriejavą.
Rietave I. Oginskio rūpesčiu buvo įkurta ligoninė,
kurioje veikė gimdymo skyrius, vaistinė. 1836 m.
atidaryta parapinė mokykla, našlaičių prieglauda.
1837 m. už 8369 rublių nupirkus Endriejavą, dvaro
valdos padidėjo iki 52000 dešimtinių.
1842 m. I. Oginskis vedė
grafaitę Juzefiną Kalinovską. Ji, pagimdžiusi
dvynukus - sūnų ir dukrą, po kelių dienų kartu su
vaikais numirė.
1840-1863 m. I. Oginskis
daug dėmesio skyrė rezidencijos įkūrimui ir viso
Rietavo miesto pertvarkymui.
Dideli I. Oginskio
nuopelnai ir 1859 m. įsteigiant pirmąją Lietuvoje
agronomijos mokyklą, kurioje mokyta lietuvių kalba. Jo
rūpesčiu 1860 metais įkurtas nykstančios Žemaitukų
veislės arklių veislynas.
Rietave kurį laiką
namų mokytoju dirbo Laurynas Ivinskis. Kunigaikštis
pritarė L. Ivinskio idėjai leisti lietuviškus
kalendorius. Gavęs paskolą iš kunigaikščio, L.
Ivinskis 1846 m. išleido kalendorių, kurio pilnas
pavadinimas Metu skajtlus ukiniszkas ant metu
Vieszpaties 1846. 1843-1846 m. I. Oginskis buvo
Raseinių apskrities bajorų vadas. Jam teko ir Kauno
gubernijos mokyklų globėjo pareigos. Jis rėmė S.
Daukanto knygelių leidybą, palaikė glaudžius ryšius
su vyskupu M. Valančiumi. Nors ir buvo nuostolinga,
tačiau Rietave buvo uždarytos visos karčemos.
Kaimynai dvarininkai nemėgo I. Oginskio už jo
reformas, tačiau jis šito nepaisė.
I. Oginskis buvo šviesi
asmenybė. Jis itin mėgo muziką. Pirmoji I. Oginskio
žmona Juzefina buvo profesionali muzikė, Olga,
išaugusi Peterburgo aukštosios visuomenės aplinkoje,
taip pat buvo muzikos gerbėja. Rietavo rūmuose nuolat
skambėdavo muzika, lankėsi žymūs atlikėjai bei
kompozitoriai. I. Oginskio laikais Rietave susiformavo
ir Rietavo muzikinės tradicijos.
Už aktyvią paramą 1863
m. sukilimui I. Oginskiui grėsė mirties bausmė. Pasak
legenda tampančių senųjų rietaviškių pasakojimų,
kunigaikščiui I. Oginskiui tais metais pavyko
pasitraukti į Vakarus. Tuo pat metu Lietuvoje, taip pat
ir Rietave, buvo paskelbta žinia apie netikėtą
šviesiojo kunigaikščio mirtį
Bogdanas Oginskis
Po I. Oginskio mirties
paveldėjimo tvarka Rietavo dvaras atiteko jo sūnui
Bogdanui Oginskiui (1848-1909). Bogdanas buvo tvirtas,
originalaus būdo vyras. Jis mėgo viską daryti greitai
ir tuo sukeldavo aplinkinių nuostabą. Nemėgo rusų
valdininkų, nepraleisdavo progos iš jų pasišaipyti.
Palaikė glaudžius ryšius su vyskupu M. Valančiumi.
Aukodavo pinigų knygų leidybai, rėmė knygnešius.
Gerbė lietuvių kalbą, su dvariškiais kalbėdavo
lietuviškai.
B. Oginskio laikais dvare
toliau buvo plėtojama pramonė: įsteigta geležies
liejykla, ž. ū. mašinų ir padargų gamykla, muilo
fabrikas, sviesto ir sūrių gamykla, 6 lentpjūvės, 7
malūnai. Europos dvarų pavyzdžiu B. Oginskis dvare
norėjo turėti orkestrą, tačiau įgyvendinti jo
sumanymą trukdė tai, kad Rietave nebuvo mokančių
groti žmonių. Tada jis nutarė muzikantus ruošti savo
paties dvare. 1872 m. jis atidarė pirmąją Lietuvoje
šešiametę profesionalią muzikos mokyklą. Jos vadovu
dirbti buvo pakviestas pirmasis profesionalas muzikas
lietuvis, baigęs Varšuvos muzikos institutą. Tai
Juozas Kalvaitis.
Moksleiviai gaudavo
pilną išlaikymą, todėl tris metus turėdavo groti
orkestre.
1885 m. Rietavas jau
turėjo 60 žmonių simfoninį ir pučiamųjų
orkestrą. Išvykus J. Kalvaičiui iš Rietavo,
orkestrui vadovavo čekas Jozefas Mašekas, vėliau -
Mykolas Butkevičius.
Rietavo orkestras grodavo
J. Haidno, V. A. Mocarto, J. S. Bacho ir kitų įžymių
kompozitorių kūrinius. P. Čaikovskio uvertiūra 1812
metai Lietuvoje pirmą kartą sugrota Rietave.
Orkestras buvo gerai žinomas toli už mūsų šalies
ribų.
1873 m. Rietave atidaryta
veterinarijos klinika, 1874 m. - gyvulių draugijos
Rietavo skyrius. 1875 m. Laurynas Ivinskis,
kunigaikščio B. Oginskio remiamas, Rietave
suorganizavo žemės ūkio parodą.
Bogdanas Oginskis mėgo
ir technikos naujoves. 1882 m. Rietave jo pastangų
dėka pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje telefono linija,
sujungusi Rietavą su Plunge, Kretinga ir Palanga
(linijos ilgis 54. 8 km).
1892 m. balandžio mėn.
17 d., per Šv. Velykas, dvaro rūmuose ir bažnyčioje
įsižiebė pirmoji Lietuvoje elektros lemputė. Vėliau
elektra buvo įvesta ir į miestiečių sodybas.
1895 m. Rietave įrengtas
unikalus vandens bokštas su vėjo jėgaine.
Kunigaikštienė Marija
Oginskienė savo gyvenimą pašventė našlaičių
globai. Našlaičiai kunigaikštienės lėšomis gaudavo
pagrindinį išsimokslinimą ir įsigydavo amatą. Iš
viso į gyvenimą ji išleido daugiau negu 500 žmonių.
Kunigaikščiui susirgus, našlaičiai ir 30 muzikantų
buvo išvežti į kunigaikštienės Marijos Oginskienės
tėvo dvarą, buvusį Austrijos Bobreko apylinkėse.
Taip Rietavo muzikinės tradicijos buvo pratęstos
Bobreko vaikų namuose.
1909 m., mirus
kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui, dvaro reikalai
pašlijo, pablogėjo ekonominė padėtis, nutrūko
muzikos mokyklos veikla. Kunigaikščių Oginskių
įpėdiniai Rietavo dvaro reikalais nesirūpino.
Netrukus dvaro rūmuose kilo gaisras. Sudegė biblioteka
ir didelė dalis rūmuose buvusių meno vertybių.
Rietavo dvaras smarkiai nukentėjo ir per I-ąjį
pasaulinį karą - vokiečiai rūmus apiplėšė,
išsivežė didelę dalį čia dar buvusių meno
vertybių.
Nepriklausomos Lietuvos
valdžia nesuprato nei Rietavo kultūrinės, nei
istorinės reikšmės. Tuo metu nors ir gaisro
apniokoti, bet vis dar gražūs rūmai buvo parduoti iš
varžytinių už 10 tūkst. litų, o 1927 m. nugriauti -
rūmų pagrindinis pastatas virto pigia statybine
medžiaga.
Taip sunyko ilgą laiką
didelę įtaką Žemaitijos kultūriniam ir ekonominiam
gyvenimui turėjęs Rietavo kultūros ir technikos
židinys. Vis dėlto jis neužgeso. To židinio ugnis
liko gyva žmonių širdyse ir atmintyje. Rietavo
kiekvienas žemės lopinėlis iki pat šiol mena
kunigaikščius Oginskius, jų prasmingus darbus, kurie
paliko ryškius pėdsakus visos Lietuvos istorijoje.
