"ŽEMAIČIŲ ŽEMĖS" ŽURNALAS. 2003 m. Nr. 2

Donata Vitkienė: 
„Senųjų žemaitiškų staklių poezija...“
 
Mama
Ėjo metai, keitėsi kartos, vis rečiau ir rečiau begalėjai išgirsti to mielo ausiai staklių pyškėjimo. Tačiau lietuvės savo tradicijas išsaugojo.
Rietavas – menininkų kraštas. Moterys mezga, siuvinėja, audžia, tapo. Čia rasi nemažai ir tautodailininkų. O štai šeimų, kuriose audimo menas būtų perduodamas iš kartos į kartą, yra tik viena.
Nebėra tarp mūsų audėjų audėjos tautodailininkės Barboros Kupetienės. Neseniai ji iškeliavo į Dievo sodus. Ženklą šioje žemėje moteris paliko ryškų. Jos išaustos lovatiesės, kilimai, staltiesės, rankšluosčiai, užuolaidos garsėja visoje Lietuvoje. B. Kupetienės audinius gaubė ir gaubia gera aura. Audė ši moteris vėliavas, gedulingas ir šventines juostas, altoriaus užtiesalus – ne tik Rietavo bet ir daugeliui aplinkinių bažnyčių.
Barbora Kupetienė patyrė daug vargo. Ji augo stambaus ūkininko šeimoje. Jaunystėje rūbų ir patalynės turėjo priausti ne tik savai, bet ir samdomai šeimynai. Į stakles sėdo visai mažutė. Neaudė tik tada, kai sovietai po karo visą jų šeimą ištrėmė į Krasnojarską. Iš ten jai kartu su kitais šeimos nariais pavyko sugrįžti į namus. O tie namai juos pasitiko nesvetingai. Nebuvo darbo, pinigų, sunku buvo išmaitinti šeimą. Padedant geriems žmonėms, Barborai pasisekė įsidarbinti Plungės įmonėje „Minija“. Dešimt metų moteris ten dirbo neskaičiuodama nei laiko, nei audinių rietimų.
Barbora buvo savamokslė audėja. Raštus kurdavo pati. Būdavo, naktį sugalvoja kokius raštus, ryte sėda prie staklių ir dieną jau matosi rezultatas. Audė visą gyvenimą, o kai suaugo jos dukros – mokė audimo meno jas.
Itin noriai šio amato ėmėsi jaunėlė dukra.
 
Dukra
Šiuolaikinis pašėlęs pasaulis aukštyn kojomis apvertė visas senąsias mūsų vertybes. Dažnai nebesusikalba vaikai su tėvais, kaimynas su kaimynu, tėvams nebelieka vietos vaikų namuose. Barborai ir Stanislovui Kupečiams tas negrėsė. Jiedu savo amželį leido apgaubti jaunėlės dukros Rūtos ir žento Stanislovo Milių šilumos. Būdavo, močiutės staklės dunksi viename namo kambaryje, o dukros Rūtos – kitame. Kartais šios moterys net ir lenktyniaudavo, kurios raštai bus spalvingesni, kuri pirmiau užbaigs pradėtą darbą. Rūta, kaip ir jos mama, nuo mažumės pamėgo stakles. Ją tėvukai iš tremties parsivežė vos ketverių metų. Rūta pamena, kaip ją vaikai kviesdavo į kiemą pažaisti, o ši vis krapštydavosi prie tų staklių. Niekas jos nevertė jose sėdėti, bet mergaitė į jas pati veržte veržėsi. Rūta padėjo mamai austi ir bažnytines juostas.
Dabar jau daugiau negu dešimt metų Rūta Milienė dirba Rietavo „Aušros“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje vyresniąja mokytoja. Ji pagal pačios parengtą tautodailės mokymo programą moko vaikus siuvinėti, verpti rateliu, rinkti juostas, austi staklėmis. Ši mokykla kol kas vienintelė Lietuvoje, kurioje net dvi pamokos savaitėje skiriamos tautodailei. Šias pamokas noriai lanko net ir jaunesnių bei vyresnių klasių berniukai. Vaikų padaryti darbeliai ne tik keliauja į įvairias parodas, bet jais apdovanojami ir mokykloje besilankantys svečiai. Šie rankdarbiai džiugina moksleivių tėvus, savivaldybės teritorijoje gyvenančius senelius bei neįgaliuosius.
 
Vaikaitė
Kai Rūta Milienė pradėjo mokytojauti, jos mama Barbora Kupetienė jai patarė sodinti mergaites į stakles. Anot jos, šios po daugelio metų už tai ačiū pasakys. Mamos pranašystė išsipildė su kaupu. Pirmiausia į stakles Rūta pasodino dukrą Remigiją. Ji jau dvyliktokė. Remigija daug ką sugeba: gražiai audžia, pina, siuvinėja, mezga, moka įvairiausius juostų pynimo ir rišimo būdus. Dailios ir jos padarytos medžiaginės lėlytės.
Rūtos mokinės pagal savivaldybės užsakymą pagamino juosteles su įrašu „Rietavui – 750“. Jos skirtos į jubiliejinį renginį atvykusiems miesto svečiams.
Remigija kol kas nežada savo gyvenimo susieti vien su tautodaile. Neseniai ji baigė Lietuvos jaunųjų matematikų mokyklą ir gavo rekomendaciją studijuoti tiksliuosius mokslus. Ar pasinaudos ja, mergina dar nežino. Aišku tik viena – tai, ko išmoko iš mamos ir močiutės, nepamirš niekada. Tai ne kraičio skrynia, bet didelis gyvenimo kraitis…
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija