- Donata Vitkienė:
- Senųjų žemaitiškų staklių poezija...
- Ėjo metai, keitėsi
kartos, vis rečiau ir rečiau begalėjai išgirsti
to mielo ausiai staklių pyškėjimo. Tačiau
lietuvės savo tradicijas išsaugojo.
- Rietavas - menininkų
kraštas. Moterys mezga, siuvinėja, audžia, tapo.
Čia rasi nemažai ir tautodailininkų. O štai
šeimų, kuriose audimo menas būtų perduodamas iš
kartos į kartą, yra tik viena.
- Nebėra tarp mūsų
audėjų audėjos tautodailininkės Barboros
Kupetienės. Neseniai ji iškeliavo į Dievo sodus.
Ženklą šioje žemėje moteris paliko ryškų. Jos
išaustos lovatiesės, kilimai, staltiesės,
rankšluosčiai, užuolaidos garsėja visoje
Lietuvoje. B. Kupetienės audinius gaubė ir gaubia
gera aura. Audė ši moteris vėliavas, gedulingas
ir šventines juostas, altoriaus užtiesalus - ne
tik Rietavo bet ir daugeliui aplinkinių
bažnyčių.
- Barbora Kupetienė
patyrė daug vargo. Ji augo stambaus ūkininko
šeimoje. Jaunystėje rūbų ir patalynės turėjo
priausti ne tik savai, bet ir samdomai šeimynai. Į
stakles sėdo visai mažutė. Neaudė tik tada, kai
sovietai po karo visą jų šeimą ištrėmė į
Krasnojarską. Iš ten jai kartu su kitais šeimos
nariais pavyko sugrįžti į namus. O tie namai juos
pasitiko nesvetingai. Nebuvo darbo, pinigų, sunku
buvo išmaitinti šeimą. Padedant geriems
žmonėms, Barborai pasisekė įsidarbinti Plungės
įmonėje Minija. Dešimt metų moteris ten
dirbo neskaičiuodama nei laiko, nei audinių
rietimų.
- Barbora buvo
savamokslė audėja. Raštus kurdavo pati. Būdavo,
naktį sugalvoja kokius raštus, ryte sėda prie
staklių ir dieną jau matosi rezultatas. Audė
visą gyvenimą, o kai suaugo jos dukros - mokė
audimo meno jas.
- Itin noriai šio
amato ėmėsi jaunėlė dukra.
-
- Šiuolaikinis
pašėlęs pasaulis aukštyn kojomis apvertė visas
senąsias mūsų vertybes. Dažnai nebesusikalba
vaikai su tėvais, kaimynas su kaimynu, tėvams
nebelieka vietos vaikų namuose. Barborai ir
Stanislovui Kupečiams tas negrėsė. Jiedu savo
amželį leido apgaubti jaunėlės dukros Rūtos ir
žento Stanislovo Milių šilumos. Būdavo,
močiutės staklės dunksi viename namo kambaryje, o
dukros Rūtos - kitame. Kartais šios moterys net ir
lenktyniaudavo, kurios raštai bus spalvingesni,
kuri pirmiau užbaigs pradėtą darbą. Rūta, kaip
ir jos mama, nuo mažumės pamėgo stakles. Ją
tėvukai iš tremties parsivežė vos ketverių
metų. Rūta pamena, kaip ją vaikai kviesdavo į
kiemą pažaisti, o ši vis krapštydavosi prie tų
staklių. Niekas jos nevertė jose sėdėti, bet
mergaitė į jas pati veržte veržėsi. Rūta
padėjo mamai austi ir bažnytines juostas.
- Dabar jau daugiau
negu dešimt metų Rūta Milienė dirba Rietavo Aušros
katalikiškoje vidurinėje mokykloje vyresniąja
mokytoja. Ji pagal pačios parengtą tautodailės
mokymo programą moko vaikus siuvinėti, verpti
rateliu, rinkti juostas, austi staklėmis. Ši
mokykla kol kas vienintelė Lietuvoje, kurioje net
dvi pamokos savaitėje skiriamos tautodailei. Šias
pamokas noriai lanko net ir jaunesnių bei vyresnių
klasių berniukai. Vaikų padaryti darbeliai ne tik
keliauja į įvairias parodas, bet jais apdovanojami
ir mokykloje besilankantys svečiai. Šie
rankdarbiai džiugina moksleivių tėvus,
savivaldybės teritorijoje gyvenančius senelius bei
neįgaliuosius.
-
- Kai Rūta Milienė
pradėjo mokytojauti, jos mama Barbora Kupetienė
jai patarė sodinti mergaites į stakles. Anot jos,
šios po daugelio metų už tai ačiū pasakys.
Mamos pranašystė išsipildė su kaupu. Pirmiausia
į stakles Rūta pasodino dukrą Remigiją. Ji jau
dvyliktokė. Remigija daug ką sugeba: gražiai
audžia, pina, siuvinėja, mezga, moka įvairiausius
juostų pynimo ir rišimo būdus. Dailios ir jos
padarytos medžiaginės lėlytės.
- Rūtos mokinės pagal
savivaldybės užsakymą pagamino juosteles su
įrašu Rietavui - 750. Jos skirtos į
jubiliejinį renginį atvykusiems miesto svečiams.
- Remigija kol kas
nežada savo gyvenimo susieti vien su tautodaile.
Neseniai ji baigė Lietuvos jaunųjų matematikų
mokyklą ir gavo rekomendaciją studijuoti
tiksliuosius mokslus. Ar pasinaudos ja, mergina dar
nežino. Aišku tik viena - tai, ko išmoko iš
mamos ir močiutės, nepamirš niekada. Tai ne
kraičio skrynia, bet didelis gyvenimo kraitis
