Bibliotekoje sklaidant U. Thieme, F. Becker daugiatomį Kunstler
Lexiconą, į akis krito gausi italų dailininkų šeima (jų pirmtakas
Jacopo Bellini), davusi pasauliui keletą
šimtmečių kūrusių dailininkų dinastiją. Mintyse pabandžiau analogijų
paieškoti Lietuvos dailėje ir, nors tokios plačios šeimos
genealogijos neradau, sustojau ties akivaizdžiai išsiskiriančia dailininkų
Valių gimine.
Likimas taip jau lėmė, kad apie tapytoją ir grafiką Vytautą Valių
man teko ne kartą rašyti spaudoje, kuruoti jo parodas. Teko ir
garsiojo išeivijos dailininko Telesforo Valiaus kūrybą pristatyti
Lietuvos dailės mylėtojams. Prisiėjo dailininkui Sauliui Valiui ir jo
žmonai Dianai skaityti pasaulio meno istorijos kursą Vilniaus
valstybiniame dailės institute, sisteminti Sigutės Valiuvienės iliustracijas
ir estampinės grafikos lakštus muziejaus fonduose, domėtis Eglės Valiūtės
vitražo, knygų grafikos pasiekimais.
Pradėjus rinkti medžiagą apie Kauno dailės mokyklas, atsirado
galimybė prisiliesti prie dar vienos iškilios asmenybės - Andriaus
Valiaus.
Spalvinga dailininko biografija atspindi beveik 5 dešimtmečių pedagoginį
darbą, vadovo pareigas Kauno dailės mokyklose, sąlytį su kelių laikotarpių
meninio proceso visuma, autentiškomis dailės mokymo realijomis.
Prasminga pedagogo ir dėstytojo patirtis, platus menininko interesų ratas
leidžia pakeliauti tais neplėštų dirvonų takais, kurie
savitai nušviečia daugelį Lietuvos kultūrai svarbių momentų.
Dailininkas Andrius Valius gimė 1929 m. Telšių rajono Palūksčio
kaime mokytojų šeimoje. Baigęs Telšių ir Varnių gimnazijas, kaip
ir brolis Vytautas, pasirinko dailę. Turėjo jis ir kitų pomėgių: domėjosi
kinu, fotografija, net svajojo ją studijuoti, tačiau tam reikėjo
vykti į Maskvą, o to nesinorėjo. Traukė jį ir visų menų karalienė
architektūra, tačiau baugino baigiamojoje klasėje gautas neaukštas
matematikos pažymys. Visa tai paskatino sustoti ties sena svajone -
tapti dailininku.
1947 m. stodamas į Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutą
jis neramiai laukė mandatinės komisijos. Tuo laiku žinia apie
Kanadoje gyvenantį tėvo brolį grafiką Telesforą Valių galėjo
tapti geležine užkarda aukštesniems mokslams. Laimei, Instituto
branduolį sudarė talentingi ir tuo metu pažangūs dėstytojai: V. K.
Jonynas, L. Strolis, S. Ušinskas, J. Zikaras, P. Kalpokas, J. Vaitys ir
kiti. A. Valius ėmė studijuoti tekstilę, dailės dalykų mokėsi pas
L. Truikį, V. Kairiūkštį, P. Tarabildą, K. Čerbulėną, A. Šačkienę,
A. Matukonį.
V. Kairiūkštis kompozicijos sampratą aiškino reprodukcijų pagrindu,
studentų kūrybinius užmojus palikdavo daugiau savieigai. L. Truikys
naudojosi rytų tekstilės pavyzdžiais, skatindamas studentus įžvelgti
formų muzikalumo ritmikos pojūčius, daugiau koreguodavo, -
prisimena dailininkas. (Praėjus keliems dešimtmečiams, S. Žuko dailės
technikumo direktorius A. Valius dirbo kartu su buvusiais mokytojais K.
Čerbulėnu, L. Truikiu ir kitais).
Studijų metais būta ir gražių, ir skaudžių valandų. Kambarys,
kurį nuomavo miesto centre, buvo šaltas, dailininkas čia nakvodavo
nenusirengęs. Persikraustęs į Žaliakalnį pasijuto geriau. Maloni
šeimininkė neplėšė už nuomą, o sekmadieniais virdavo
nemokamus pietus. Pokario laikmečio studentams tai buvo didelė parama
ir tai A. Valius prisimena su giliu dėkingumu. Studijuodamas A. Valius
buvo veiklus, smalsus žmogus, mėgo sportą. Dabar jau mažai kam žinoma,
kad tuo metu jis dar lankė baleto studiją pas žinomą šokėją ir baletmeisterį
B. Kelbauską, balerinas T. Sventickaitę ir G. Sabaliauskaitę. Gerai
jis prisimena stojamąjį egzaminą: pagal vieną užduotį reikėjo šokiui
pakviesti partnerę, su ja pašokti valsą, atvesti šokėją ir pasodinti
salėje. Visa tai A. Valius atliko puikiai, komisija jo pasirodymą teigiamai
įvertino: laikyseną, ritmikos pajautimą, muzikalumą, gracingumą ir
kitas baleto šokėjui reikalingas savybes. Jauno atlikėjo šokis B.
Asafjevo balete Bachčisarajaus fontanas daugeliui liko atmintyje
kaip šviesus muzikos ir judesio harmonijos derinys.
Dėl gražios laikysenos ir puikių fizinių duomenų A. Valiui teko
ragauti ir pozuotojo duonos. 1950 m. savo studijoje, senojoje M. K.
Čiurlionio galerijoje, skulptūrinę grupę Mokslus einantis
jaunimas Vilniaus Žaliajam tiltui pradėjo kurti J. Mikėnas ir J. Kėdainis.
Jie ir pakvietė A. Valių bei A. Tulevičiūtę pozuoti figūrinei
kompozicijai Jaunystė. A. Valius mėgsta juokauti, kad
profesorius J. Kėdainis jį užkėlė ant pjedestalo. Realistiškai
traktuotos skulptūrinės formos įamžino pokario metų studento bruožus.
1951 m. Vilniaus Valstybinį dailės institutą sujungus su Kauno
taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, A. Valius tęsė studijas
sostinėje. Dailės disciplinas jam dėstė P. Aleksandravičius, S. Veiverytė,
A. Žmuidzinavičius ir kiti. Ypač šiltai dailininkas atsimena
profesoriaus P. Aleksandravičiaus piešimo paskaitas.
- Visa dabartinė mano patirtis atėjo iš P. Aleksandravičiaus, - sako
A. Valius. - Dėstytojas buvo ne tik profesionalus meno žinovas. Šalia
meno mokslų Universitete studijavęs humanitarinius dalykus, išklausęs
V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos paskaitų kursą, su įkvėpimu
cituodavo Maironio, A. Mickevičiaus kūrybą, ieškodavo analogijų menų
sintezėje. Piešimo metodikoje rėmėsi A. Galdiko, J. Mikėno sistema,
aiškino įtaigiai, struktūriškai.
Liko ir kitų gražių prisiminimų. Studijuodamas ne kartą jis jautė
savo dėstytojų globą ir geranoriškumą. Jį dažnai užkalbindavo J.
Mikėnas, B. Pundzius, J. Šileika, A. Žmuidzinavičius, kartais net
pinigų įbrukdavo, palinkėję tą dieną sočiai pavalgyti. Prisiminęs
tą atjautą ir supratimą, kurį patyrė nelengvu savo gyvenimo
laikotarpiu, A. Valius iki dabar laikosi principo - padėti sunkiau
besiverčiančiam, tačiau norinčiam mokytis moksleiviui.
Diplominiam darbui A. Valius iš pradžių pasirinko K. Donelaitį,
tačiau buvo sovietmetis, stagnacija, todėl šios temos teko atsisakyti
ir tekstilės būdu rištine technika sukurti M. Gorkio portretą. Darbo
vadovė profesorė S. Veiverytė ramino: svarbiausia išlaikyti
profesionalumą.
Profesionalioji dailioji tekstilė Lietuvoje įsitvirtino 1940 m.,
atidarius Kauno meno mokykloje kilimų studiją. Karo negandų išblaškytą
veiklą pokario metais pratęsė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės
institutas, o nuo 1951 metų - Valstybinis dailės institutas Vilniuje.
1947-1950 m. aukštąsias dailės studijas baigė pirmieji profesionalūs
tekstilininkai.
- Buvome gerai paruošti savo būsimai profesijai, - pasakoja A.
Valius. - Kūrėme rištinius, austinius gobelenus ir kitomis technikomis
atliktus darbus. Tačiau, pokario tekstilė, laužydama savo prigimtį,
privalėjo paklusti molbertinės tapybos principams. Laimė, kad dėka
talentingų pedagogų, sugebėjome išlaikyti šimtmečiais suformuotas
liaudies meno tradicijas. Kelyje į didįjį meną pavyzdys mums buvo J.
Balčikonis, L. Truikys, Z. Varnauskas, kt.
1953 m. baigęs Institutą, A. Valius gavo paskyrimą į Kauno
Taikomosios dailės mokyklą. Laikinai planuotas pedagoginis darbas užsitęsė
beveik 5 dešimtmečius: 1957-1972 m.
jis buvo Taikomosios dailės mokyklos (vėliau S. Žuko technikumo)
direktoriaus pavaduotoju, nuo 1972 m. - šios mokyklos direktorius,
1985-1990 metais - Kauno vaikų dailės mokyklos direktorius, nuo 1990
m. - Kauno dailės mokyklos (dabar A. Martinaičio) piešimo dėstytojas,
ekspertas.
Gyventi į Kauną jis atvyko su žmona lituaniste Ramute Valiene.
Dviejų nepaprastai giminingų sielų ryšys ištvėrė sunkiausius
gyvenimo momentus.
- Devynerius metus gyvenome kelių kvadratinių metrų kambarėlyje,
kuriame žiemą nuolat būdavo šalta, o vasarą tvyrodavo baisus karštis.
Tik 1962 m. gavome butą Vilijampolėje. Vilniuje, ko gero, būčiau kitaip
įsikūręs, geresnės sąlygos būtų buvusios ir kūrybiniam darbui, -
dalinasi mintimis A. Valius.
Tačiau realybė diktavo kitus sprendimus. Įsitraukęs į pedagoginį
darbą, keletą
metų jis dėstė piešimą, tapybą, kompoziciją, šriftą, vėliau
daugelį metų paskyrė piešimui. Nuo piešinio, pasak A. Valiaus,
prasideda dailės kūrybos procesas. Piešinio svarbą iškėlė ir A.
Gudaitis, M. Katiliūtė, J. Mikėnas, P. Aleksandravičius, S. Ušinskas,
L. Strolis, N. Petrulis, J. Kėdainis, A. K. Mieliauskas, S. Veiverytė,
K. Morkūnas, patys parodę neišsenkančias piešinio galimybes. Jie
pavertė piešimą kompleksine ir išraiškinga kūrinio kalba.
- Aiškindamas piešinio struktūrą niekada nekoreguoju mokinio darbo
savo ranka, nes tada gali dingti jo individualybė, - sako A. Valius. -
Dažniausia papaišau kokią detalę šalia ir nuosekliai išaiškinu.
A. Valius išugdė didelį būrį sėkmingai dailės studijas tęsiančių,
gerai piešiančių, kūrybingai dirbančių mokinių. Tarp pirmųjų jo
auklėtinių buvo R. Dichavičius, A. Jakštys, vėliau - N. Tumėnienė,
E. Balsiukaitė, E. Morkūnas, R. Astrauskaitė, A. Digimas, E.
Unguraitis, A. Jonaitis ir kiti. Jis dirbo kartu su F. Ušinskaite, S.
Nenorta, V. ir J. Klemkomis, A. Kupčiku, K. Švažu. Su pastaraisiais
dviem, atsisakius I. Repino dailės akademijos siūlomų programų ir peredvižnikų
tradicijų, A. Valius kūrė lietuviškų dailės mokyklų piešimo dėstymo
metodiką.
Administraciniame darbe būta visko, nes iniciatyvą ir dailės supratimą
dažnai varžydavo tuometinė ideologija. Stengėsi neužmiršti
liaudies meno.
- Per studentų darbų peržiūras vis prašydavau, kad bent vieną
užduotį leistų atlikti liaudies meno dvasia, - prisimena dailininkas.
Būta ir įtampos, derybų su Maskvos kultūrininkais.
A. Valiaus ir kitų jo bendraminčių dėka Kaunui pavyko išsaugoti
Stepo Žuko dailės technikumą, nes norėta jį perkelti į Telšius.
Tuo metu iš A. Valiaus daug laiko atimdavo ūkinis darbas.
- Kartą, pakilęs į kalną, prie mokyklos nepamačiau kelių dekoratyvinių
V. Grybo Pelėdų. Vieną skulptūrą pasisekė atrasti
kolektyviniame sode, kur tūlas miestietis ją sakėsi nusipirkęs iš
dosnaus pardavėjo už 25 rublius. Kitą Pelėdą parsigabenome
net iš Raseinių. Naujasis savininkas labai nustebo, kad tai yra
valstybės saugojamas paminklas ir žinomo skulptoriaus darbas. Tikėjosi
juo papuošti savo kiemo tvorą, - prisimena A. Valius.
Šiandien dailininkas apgailestauja, kad mažai belikdavo laiko kūrybai,
kompoziciniams sumanymams, naujoms temoms ir idėjoms, tad daug kas tebėra
eskizuose ir projektuose. 1999 m. Pasaulio Žemaičių parodai sukurtas
gobelenas Iliuzija, skirtas broliui Vytautui Valiui ir šviesiam
mylimos žmonos Ramutės Valienės atminimui. Į klausimą, kas išugdė
jį kaip pedagogą, A. Valius atsako lakoniškai: Gal tai, kad gimiau
mokytojų šeimoje, kad ne tik tėvai, bet ir keletas kitų artimųjų
dirbo pedagogais, kad turėjau labai gerų mokytojų gimnazijoje ir dėstytojų
Dailės institute. Pamėgau šį darbą dar ir dėl to, kad gerbiu ir
myliu kiekvieną mokinį, trokštantį sužinoti ką nors naujo, išmokti,
pažinti. Kai pajunti, kad buvai reikalingas, kad tavimi pasitikėjo, ir
pamatai darbo rezultatus, negaila įdėto triūso.
Meno pasaulyje iškylančios naujos asmenybės, jų kūryba skatina
sugrįžti į dailės
mokymo studijas, mokyklas, kuriose formavosi dailės įgūdžiai, kaupėsi
profesinė patirtis. Neatsitiktinai šiandien dažno ryškesnio
menininko biografija pradedama žodžiais: mokėsi pas A. Galdiką,
S. Ušinską, J. Vienožinskį, A. Kučą, A. Šaltenį ir panašiai.
Kartais pedagogo įtaka tokia didelė, kad jo buvimas šalia nulemia ištiso
kurso kūrybinius ieškojimus ir atradimus, gebėjimą įsitvirtinti
meno pasaulyje. Tokia buvo A. Galdiko grafikos studija, V. K. Jonyno
Friburge įkurtoji Ecole des Art et Metiers, profesoriaus J. Balčikonio
tekstilės mokykla ir daugelis kitų.
- Šimtai įvairiose dailės srityse sėkmingai dirbančių buvusių
mokinių - geriausias atpildas dailės dalyko dėstytojui. Visus piešimo
pagrindus ir įgūdžius gavau iš savo mokytojo A. Valiaus, institute
juos tik gilinau, - sako R. Dichavičius.
Tarp A. Valiui adresuotų mokinių laiškų randame ir tokį: Gerai,
kad buvote Jūs ir Jūsų pamokos. Norėčiau kada nors sukurti
paveikslą savo mylimiausiam mokytojui.
