Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

DAILININKŲ VALIŲ ŠEIMOS DINASTIJA: ANDRIUS VALIUS
 
Vida Godelienė
 
Bibliotekoje sklaidant U. Thieme, F. Becker daugiatomį Kunstler Lexicon’ą, į akis krito gausi italų dailininkų šeima (jų pirmtakas Jacopo Bellini), davusi pasauliui keletą
šimtmečių kūrusių dailininkų dinastiją. Mintyse pabandžiau analogijų paieškoti Lietuvos dailėje ir, nors tokios plačios šeimos genealogijos neradau, sustojau ties akivaizdžiai išsiskiriančia dailininkų Valių gimine.
Likimas taip jau lėmė, kad apie tapytoją ir grafiką Vytautą Valių man teko ne kartą rašyti spaudoje, kuruoti jo parodas. Teko ir garsiojo išeivijos dailininko Telesforo Valiaus kūrybą pristatyti Lietuvos dailės mylėtojams. Prisiėjo dailininkui Sauliui Valiui ir jo žmonai Dianai skaityti pasaulio meno istorijos kursą Vilniaus valstybiniame dailės institute, sisteminti Sigutės Valiuvienės iliustracijas ir estampinės grafikos lakštus muziejaus fonduose, domėtis Eglės Valiūtės vitražo, knygų grafikos pasiekimais.
Pradėjus rinkti medžiagą apie Kauno dailės mokyklas, atsirado galimybė prisiliesti prie dar vienos iškilios asmenybės – Andriaus Valiaus.
Spalvinga dailininko biografija atspindi beveik 5 dešimtmečių pedagoginį darbą, vadovo pareigas Kauno dailės mokyklose, sąlytį su kelių laikotarpių meninio proceso visuma, autentiškomis dailės mokymo realijomis. Prasminga pedagogo ir dėstytojo patirtis, platus menininko interesų ratas leidžia pakeliauti tais „neplėštų dirvonų” takais, kurie savitai nušviečia daugelį Lietuvos kultūrai svarbių momentų.
Dailininkas Andrius Valius gimė 1929 m. Telšių rajono Palūksčio kaime mokytojų šeimoje. Baigęs Telšių ir Varnių gimnazijas, kaip ir brolis Vytautas, pasirinko dailę. Turėjo jis ir kitų pomėgių: domėjosi kinu, fotografija, net svajojo ją studijuoti, tačiau tam reikėjo vykti į Maskvą, o to nesinorėjo. Traukė jį ir visų menų karalienė architektūra, tačiau baugino baigiamojoje klasėje gautas neaukštas matematikos pažymys. Visa tai paskatino sustoti ties sena svajone – tapti dailininku.
1947 m. stodamas į Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institutą jis neramiai laukė mandatinės komisijos. Tuo laiku žinia apie Kanadoje gyvenantį tėvo brolį grafiką Telesforą Valių galėjo tapti geležine užkarda aukštesniems mokslams. Laimei, Instituto branduolį sudarė talentingi ir tuo metu pažangūs dėstytojai: V. K. Jonynas, L. Strolis, S. Ušinskas, J. Zikaras, P. Kalpokas, J. Vaitys ir kiti. A. Valius ėmė studijuoti tekstilę, dailės dalykų mokėsi pas L. Truikį, V. Kairiūkštį, P. Tarabildą, K. Čerbulėną, A. Šačkienę, A. Matukonį.
„V. Kairiūkštis kompozicijos sampratą aiškino reprodukcijų pagrindu, studentų kūrybinius užmojus palikdavo daugiau savieigai. L. Truikys naudojosi rytų tekstilės pavyzdžiais, skatindamas studentus įžvelgti formų muzikalumo ritmikos pojūčius, daugiau koreguodavo,” – prisimena dailininkas. (Praėjus keliems dešimtmečiams, S. Žuko dailės technikumo direktorius A. Valius dirbo kartu su buvusiais mokytojais K. Čerbulėnu, L. Truikiu ir kitais).
Studijų metais būta ir gražių, ir skaudžių valandų. Kambarys, kurį nuomavo miesto centre, buvo šaltas, dailininkas čia nakvodavo nenusirengęs. Persikraustęs į Žaliakalnį pasijuto geriau. Maloni šeimininkė „neplėšė” už nuomą, o sekmadieniais virdavo nemokamus pietus. Pokario laikmečio studentams tai buvo didelė parama ir tai A. Valius prisimena su giliu dėkingumu. Studijuodamas A. Valius buvo veiklus, smalsus žmogus, mėgo sportą. Dabar jau mažai kam žinoma, kad tuo metu jis dar lankė baleto studiją pas žinomą šokėją ir baletmeisterį B. Kelbauską, balerinas T. Sventickaitę ir G. Sabaliauskaitę. Gerai jis prisimena stojamąjį egzaminą: pagal vieną užduotį reikėjo šokiui pakviesti partnerę, su ja pašokti valsą, atvesti šokėją ir pasodinti salėje. Visa tai A. Valius atliko puikiai, komisija jo pasirodymą teigiamai įvertino: laikyseną, ritmikos pajautimą, muzikalumą, gracingumą ir kitas baleto šokėjui reikalingas savybes. Jauno atlikėjo šokis B. Asafjevo balete „Bachčisarajaus fontanas” daugeliui liko atmintyje kaip šviesus muzikos ir judesio harmonijos derinys.
Dėl gražios laikysenos ir puikių fizinių duomenų A. Valiui teko ragauti ir pozuotojo duonos. 1950 m. savo studijoje, senojoje M. K. Čiurlionio galerijoje, skulptūrinę grupę „Mokslus einantis jaunimas” Vilniaus Žaliajam tiltui pradėjo kurti J. Mikėnas ir J. Kėdainis. Jie ir pakvietė A. Valių bei A. Tulevičiūtę pozuoti figūrinei kompozicijai „Jaunystė”. A. Valius mėgsta juokauti, kad profesorius J. Kėdainis jį užkėlė ant pjedestalo. Realistiškai traktuotos skulptūrinės formos įamžino pokario metų studento bruožus.
1951 m. Vilniaus Valstybinį dailės institutą sujungus su Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutu, A. Valius tęsė studijas sostinėje. Dailės disciplinas jam dėstė P. Aleksandravičius, S. Veiverytė, A. Žmuidzinavičius ir kiti. Ypač šiltai dailininkas atsimena profesoriaus P. Aleksandravičiaus piešimo paskaitas.
- Visa dabartinė mano patirtis atėjo iš P. Aleksandravičiaus, – sako A. Valius. – Dėstytojas buvo ne tik profesionalus meno žinovas. Šalia meno mokslų Universitete studijavęs humanitarinius dalykus, išklausęs V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos paskaitų kursą, su įkvėpimu cituodavo Maironio, A. Mickevičiaus kūrybą, ieškodavo analogijų menų sintezėje. Piešimo metodikoje rėmėsi A. Galdiko, J. Mikėno sistema, aiškino įtaigiai, struktūriškai.
Liko ir kitų gražių prisiminimų. Studijuodamas ne kartą jis jautė savo dėstytojų globą ir geranoriškumą. Jį dažnai užkalbindavo J. Mikėnas, B. Pundzius, J. Šileika, A. Žmuidzinavičius, kartais net pinigų įbrukdavo, palinkėję tą dieną sočiai pavalgyti. Prisiminęs tą atjautą ir supratimą, kurį patyrė nelengvu savo gyvenimo laikotarpiu, A. Valius iki dabar laikosi principo – padėti sunkiau besiverčiančiam, tačiau norinčiam mokytis moksleiviui.
Diplominiam darbui A. Valius iš pradžių pasirinko K. Donelaitį, tačiau buvo sovietmetis, stagnacija, todėl šios temos teko atsisakyti ir tekstilės būdu rištine technika sukurti M. Gorkio portretą. Darbo vadovė profesorė S. Veiverytė ramino: „svarbiausia išlaikyti profesionalumą”.
Profesionalioji dailioji tekstilė Lietuvoje įsitvirtino 1940 m., atidarius Kauno meno mokykloje kilimų studiją. Karo negandų išblaškytą veiklą pokario metais pratęsė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas, o nuo 1951 metų – Valstybinis dailės institutas Vilniuje. 1947-1950 m. aukštąsias dailės studijas baigė pirmieji profesionalūs tekstilininkai.
- Buvome gerai paruošti savo būsimai profesijai, – pasakoja A. Valius. – Kūrėme rištinius, austinius gobelenus ir kitomis technikomis atliktus darbus. Tačiau, pokario tekstilė, laužydama savo prigimtį, privalėjo paklusti molbertinės tapybos principams. Laimė, kad dėka talentingų pedagogų, sugebėjome išlaikyti šimtmečiais suformuotas liaudies meno tradicijas. Kelyje į didįjį meną pavyzdys mums buvo J. Balčikonis, L. Truikys, Z. Varnauskas, kt.
1953 m. baigęs Institutą, A. Valius gavo paskyrimą į Kauno Taikomosios dailės mokyklą. Laikinai planuotas pedagoginis darbas užsitęsė beveik 5 dešimtmečius: 1957-1972 m.
jis buvo Taikomosios dailės mokyklos (vėliau S. Žuko technikumo) direktoriaus pavaduotoju, nuo 1972 m. – šios mokyklos direktorius, 1985-1990 metais – Kauno vaikų dailės mokyklos direktorius, nuo 1990 m. – Kauno dailės mokyklos (dabar A. Martinaičio) piešimo dėstytojas, ekspertas.
Gyventi į Kauną jis atvyko su žmona lituaniste Ramute Valiene. Dviejų nepaprastai giminingų sielų ryšys ištvėrė sunkiausius gyvenimo momentus.
- Devynerius metus gyvenome kelių kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriame žiemą nuolat būdavo šalta, o vasarą tvyrodavo baisus karštis. Tik 1962 m. gavome butą Vilijampolėje. Vilniuje, ko gero, būčiau kitaip įsikūręs, geresnės sąlygos būtų buvusios ir kūrybiniam darbui, – dalinasi mintimis A. Valius.
Tačiau realybė diktavo kitus sprendimus. Įsitraukęs į pedagoginį darbą, keletą
metų jis dėstė piešimą, tapybą, kompoziciją, šriftą, vėliau daugelį metų paskyrė piešimui. Nuo piešinio, pasak A. Valiaus, prasideda dailės kūrybos procesas. Piešinio svarbą iškėlė ir A. Gudaitis, M. Katiliūtė, J. Mikėnas, P. Aleksandravičius, S. Ušinskas, L. Strolis, N. Petrulis, J. Kėdainis, A. K. Mieliauskas, S. Veiverytė, K. Morkūnas, patys parodę neišsenkančias piešinio galimybes. Jie pavertė piešimą kompleksine ir išraiškinga kūrinio kalba.
- Aiškindamas piešinio struktūrą niekada nekoreguoju mokinio darbo savo ranka, nes tada gali dingti jo individualybė, – sako A. Valius. – Dažniausia papaišau kokią detalę šalia ir nuosekliai išaiškinu.
A. Valius išugdė didelį būrį sėkmingai dailės studijas tęsiančių, gerai piešiančių, kūrybingai dirbančių mokinių. Tarp pirmųjų jo auklėtinių buvo R. Dichavičius, A. Jakštys, vėliau – N. Tumėnienė, E. Balsiukaitė, E. Morkūnas, R. Astrauskaitė, A. Digimas, E. Unguraitis, A. Jonaitis ir kiti. Jis dirbo kartu su F. Ušinskaite, S. Nenorta, V. ir J. Klemkomis, A. Kupčiku, K. Švažu. Su pastaraisiais dviem, atsisakius I. Repino dailės akademijos siūlomų programų ir peredvižnikų tradicijų, A. Valius kūrė lietuviškų dailės mokyklų piešimo dėstymo metodiką.
Administraciniame darbe būta visko, nes iniciatyvą ir dailės supratimą dažnai varžydavo tuometinė ideologija. Stengėsi neužmiršti liaudies meno.
- Per studentų darbų peržiūras vis prašydavau, kad bent vieną užduotį leistų atlikti liaudies meno dvasia, – prisimena dailininkas. Būta ir įtampos, derybų su Maskvos kultūrininkais.
A. Valiaus ir kitų jo bendraminčių dėka Kaunui pavyko išsaugoti Stepo Žuko dailės technikumą, nes norėta jį perkelti į Telšius.
Tuo metu iš A. Valiaus daug laiko atimdavo ūkinis darbas.
- Kartą, pakilęs į kalną, prie mokyklos nepamačiau kelių dekoratyvinių V. Grybo „Pelėdų”. Vieną skulptūrą pasisekė atrasti kolektyviniame sode, kur tūlas miestietis ją sakėsi nusipirkęs iš dosnaus pardavėjo už 25 rublius. Kitą „Pelėdą” parsigabenome net iš Raseinių. Naujasis „savininkas” labai nustebo, kad tai yra valstybės saugojamas paminklas ir žinomo skulptoriaus darbas. Tikėjosi juo papuošti savo kiemo tvorą”, – prisimena A. Valius.
Šiandien dailininkas apgailestauja, kad mažai belikdavo laiko kūrybai, kompoziciniams sumanymams, naujoms temoms ir idėjoms, tad daug kas tebėra eskizuose ir projektuose. 1999 m. Pasaulio Žemaičių parodai sukurtas gobelenas „Iliuzija”, skirtas broliui Vytautui Valiui ir šviesiam mylimos žmonos Ramutės Valienės atminimui. Į klausimą, kas išugdė jį kaip pedagogą, A. Valius atsako lakoniškai: „Gal tai, kad gimiau mokytojų šeimoje, kad ne tik tėvai, bet ir keletas kitų artimųjų dirbo pedagogais, kad turėjau labai gerų mokytojų gimnazijoje ir dėstytojų Dailės institute. Pamėgau šį darbą dar ir dėl to, kad gerbiu ir myliu kiekvieną mokinį, trokštantį sužinoti ką nors naujo, išmokti, pažinti. Kai pajunti, kad buvai reikalingas, kad tavimi pasitikėjo, ir pamatai darbo rezultatus, negaila įdėto triūso”.
Meno pasaulyje iškylančios naujos asmenybės, jų kūryba skatina sugrįžti į dailės
mokymo studijas, mokyklas, kuriose formavosi dailės įgūdžiai, kaupėsi profesinė patirtis. Neatsitiktinai šiandien dažno ryškesnio menininko biografija pradedama žodžiais: „mokėsi pas A. Galdiką, S. Ušinską, J. Vienožinskį, A. Kučą, A. Šaltenį” ir panašiai. Kartais pedagogo įtaka tokia didelė, kad jo buvimas šalia nulemia ištiso kurso kūrybinius ieškojimus ir atradimus, gebėjimą įsitvirtinti meno pasaulyje. Tokia buvo A. Galdiko grafikos studija, V. K. Jonyno Friburge įkurtoji Ecole des Art et Metiers, profesoriaus J. Balčikonio tekstilės mokykla ir daugelis kitų.
- Šimtai įvairiose dailės srityse sėkmingai dirbančių buvusių mokinių – geriausias atpildas dailės dalyko dėstytojui. Visus piešimo pagrindus ir įgūdžius gavau iš savo mokytojo A. Valiaus, institute juos tik gilinau, – sako R. Dichavičius.
Tarp A. Valiui adresuotų mokinių laiškų randame ir tokį: „Gerai, kad buvote Jūs ir Jūsų pamokos”. Norėčiau kada nors sukurti paveikslą savo mylimiausiam mokytojui”.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com
Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija