Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Andrius Ignas (Ignotas, Ignacas) Joachimas Juozapatas Oginskis
(1740 m.  balandžio 13 d. – 1787 m. rugsėjo 12 d.)


 

Kunigaikštis Andrius Ignas (Ignotas, Ignacas) Joachimas, Juozapatas Oginskis buvo Tado Pranciškaus Oginskio (1712–1783) ir Izabelės Radvilaitės sūnus, Lietuvos ginklininkas, Abiejų Tautų Respublikos pasiuntinys Vienoje ir Peterburge, Trakų kaštelionas (1778–1783 m.), Trakų vaivada (1783–1778), Ašmenos (nuo 1757 m.), Guzovo, Kadarijos, Mockų ir Platelių seniūnas. Jis kurį laiką valdė Platelius ir Luokę Žemaitijoje.

Jis gimė Taduline, Vitebsko vaivadijoje. 1755 m. gegužės mėnesį, būdamas vos 15 metų amžiaus, gavo pulkininko laipsnį, kurį jam užleido dėdė iš tėvo pusės Ignas Oginskis.

1757 m. pavasarį tėvas Tadas Pranciškus Oginskis perdavė teisę į Ašmenos seniūniją, o 1757 m. lapkričio 4 d. – ir Ašmenos seimelio prižiūrėtojo pareigas.

1758 m. spalio mėnesį A. Oginskis buvo Seimo atstovas iš Infliantų.

1760 m. kaip Kauno atstovas gavo Lietuvos tribunolo lazdą.

1762 m. spalio 8 d. kaip Infliantų atstovas Varšuvos seime gavo Lietuvos kardininko (didžiojo ginklininko) laipsnį. Taip jam buvo atsidėkota už tai, kas pasirašė lenkų šlėktos Brulovo teisių apsaugos manifestą.

1763 m. liepos 21 d. Guzovo miestelyje (prie Mednevicų, netoli Varšuvos) vedė Bresto seniūno, generalinio adjutanto Marko Šembeko ir Jadvygos iš Rudnickių dukrą, grafų Celestino Lubienskio ir Jono Prospero Potockio našlę Pauliną (Paulą) Šembek (1737–1798-01-20). Paulinai ši santuoka buvo trečioji (pirmoji – su Celestinu Lubenskiu, antroji – su Jonu Potockiu). Susituokus su Jonu Potockiu, Paulinai atiteko Guzovo seniūnija. Paulinos Šembek portreto (saugo Krasickių šeima Lenkijoje) nugarinėje pusėje nežinomas dailininkas yra palikęs užrašą, pasibaigiantį tokiais žodžiais: „Paulina iš Šembekų giminės… vadinama ponia Lietuvoje, Rusijoje ir Lenkijoje“. Savo atsiminimuose jos sūnus Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) rašo: „Mano motina Paulina, mergautine pavarde grafaitė Šembek, pirmą kartą buvo ištekėjusi už Lubenskio, kuris gyveno labai trumpai. Antrą kartą ištekėjo už Potockio, kuris maždaug po metų paliko ją našle. Pagaliau ji ištekėjo už mano tėvo Oginskio. [...] Kadangi su kiekvienu vyru turėjo po vieną sūnų, tai visuomenėje mano motiną dažnai vadindavo trijų provincijų motina. Mano motina buvo viena iš gražiausių Lenkijos ponių, jos elgesys buvo nepriekaištingas, ji galėjo būti geriausios žmonos ir švelniausios motinos pavyzdys.“

Savo sūnaus Kleopo auklėjimą, kai vaikas dar buvo mažas, pavedė prancūzų pedagogui Žanui Roliui.

1764 m. gegužės mėnesį, kai nebuvo faktinės valdžios, Varšuvoje pasirašė Čartoriskių konfederaciją. Karūnavimo seime metu prisiekė Stanislovui Augustui.

1764 m. įsigijo Guzovo dvarą. 

1765 m. A. ir P. Oginskiai susilaukė sūnaus Mykolo Kleopo Oginskio, kuris buvo LDM valstybės ir politikos veikėjas, iki šiol pasaulyje plačiai žinomas kaip polonezų ir romansų kūrėjas, o 1774 m. – dukters Juzefos.

1766 m. seimo pavedimu A. Oginskis dalyvavo Lietuvos Iždo komisijos (finansų komiteto) darbe.

1769 m., senato įpareigotas, kaip ypatingasis pasiuntinys išvyko į Sankt Peterburgą. Ten užsibuvo neilgai (nuo rugsėjo 30 iki spalio 6 dienos), nes carienė Jekaterina II nenorėjo priimti jokių delegacijų (šio fakto A. Oginskis, prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą, nežinojo). Dėl šios misijos Baro konfederatai A. Oginskį paskelbė priešu ir panaikino jo valdas, o karalius Augustas pasielgė priešingai – suteikė A. Oginskiui Baltojo Erelio bei Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus titulus.

1771 m. lapkričio 21 d. karalius Augustas A. Oginskiui pavedė eiti Lietuvos referento (pasiuntinio) pareigas.

1771 m. gruodžio mėnesį A. Oginskiui buvo patikėta Abiejų Tautų Respublikos ypatingojo pasiuntinio Vienoje misija. (Karalius, siųsdamas kunigaikštį į Vieną, tikėjosi sulaukti Austrijos paramos valstybei ir palaikymo vienijant Baro konfederatus su sostu). A. Oginskis į Vieną iš Varšuvos išvyko 1772 m. sausio mėnesį, Vienoje pasirodė vasario viduryje (M. K. Oginskis šią kelionę yra paminėjęs savo „Atsiminimuose“).  Vienoje A. Oginskio derybos su Baro konfederatais, kuriems vadovavo Mykolas Pacas, buvo bergždžios. Per atsisveikinimo audienciją (A. Oginskis iš Vienos išvažiavo 1772 m. gruodžio mėnesį) Austrijos imperatorius pasiuntinį užtikrino, kad trijų imperijų – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos – nuostata dėl Lenkijos padalijimo nepakito ir karaliaus Augusto pasipriešinimas gali tik pakenkti susidariusiai padėčiai. Ši A. Oginskio misija baigėsi nesėkmingai. 1773 m. gegužės 5 d. A. Oginskis pateikė apie ją seimui ataskaitą.

1773 m. balandžio 27 d. A. Oginskis tapo Lietuvos didžiuoju kancleriu (sekretoriumi).

1773 m. birželio mėnesį A. Oginskis dalyvavo slaptų konfederacijų veikloje ir kaip karaliaus patikėtinis aptarinėjo valstybės vyriausybės sudėtį, veiklą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Seimas tuo laiku dar kartą delegavo A. Oginskį į Vieną, kur jis dirbo iki 1774 m. rugsėjo mėnesio. Šį kartą jo misija buvo sėkminga. Už tai Abiejų Tautų Respublikos seimas A. Oginskiui paskyrė Guzovo (Sachačevo žemės), Kadarijos, Mockų ir Platelių (Trakų vaivadija) seniūnijas. 1773–1775 m. A. Oginskiui Platelių dvarą ir Luokę.

1774 m. ėjo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Sankt Peterburge.

1775 m. liepos mėnesį A. Oginskis tapo Trakų vaivadijos deputatu seime.

1775 m. bevaikė teta Elena Oginskienė savo testamente A. Oginskiui jam užrašė Sokolovo žemes Palenkėje ir palivarką Žemaitijoje, priklausiusį Platelių seniūnijai.

1778 m. tapo Trakų kaštelionu ir tų pačių metų gegužės 13 d. kaip Trakų kaštelionas – Senato nariu.

1778 m. buvo Lietuvos didysis maršalka.

1780 m. buvo senatorius, Ašmenos seniūnas, Bresto vaivada. 

Nuo 1783 m. gruodžio mėn. ėjo Trakų vaivados pareigas.

1783 m. lapkričio mėnesį A. Oginskis gavo tėvo Tado Pranciškaus Oginskio palikimą – Izabelino žemių kompleksą Ašmenos paviete.

Oginskis turėjo rezidenciją Guzove, kur jis itin daug dėmesio skyrė ūkio tobulinimui ir čia 1783 m. įvykdė žemės dalybų, išsaugojimo ir melioracijos reformą.

Parengė spaudai 1786 m. Varšuvoje išspausdintą leidinį „Ekonomikos instruktažas žmonėms, kurie eina tarnybą ūkyje…“

A. Oginskis buvo vienas iš masonų ložės „Išminties šventovė“, pertvarkytos į „Šv. Karolio riterių“ ložę, įkūrėjų.

A. Oginskis mirė  1787 m. rugsėjo 12 d. Guzove, jo žmona Paulina – 1797 metais. Jie abu yra palaidoti Mednevicų (Lenkija, netoli Varšuvos) pranciškonų vienuolyne.

Parengė Danutė Mukienė



© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.07
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija