Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Amelija Oginskaitė-Zaluska (1803–1858)


Amelija Oginskytė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir politikos veikėjo, diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) ir iš Venecijos kilusios dainininkės, Kurtuvėnų didiko Kajetono Nagurskio našlės Marijos de Neri (gimė 1764 m. Venecijoje, mirė 1851m. rugsėjo 21 d. Pizoje (Italijos Pietuose esančiame Toskanos mieste) dukra. Ji turėjo dvi seseris – Emą Ogisnkaitę-Bžostovską (1810–1871), Idą Oginskaitę (1813–?), brolį Irenėjų Kleopą (1808–1863) bei du brolius iš tėvo pirmosios santuokos su Izabele Lasocka (1764–1852)  – Tadą Antonijų Oginskį (1798–1844) ir Pranciškų Ksaverą Oginskį (1801–1837).

A. Oginskaitė gimė 1803 m. liepos (kitur gruodžio) 10 d. Zalesės dvare, kuris yra ant Vilijos upės kranto, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Minsko. Tai įvyko praėjus vos keliems mėnesiams po tėvų vestuvių. Dar vaikystėje išryškėjo Amelijos polinkis menui – piešimui, poezijai, muzikai, šokiams – ir kalboms (mokėjo anglų, italų, lenkiškų, lietuvių, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas). Tikėtina, kad lietuvių kalbą buvo išmokusi iš auklės ir iš tėvo, kuris taip pat šiek tiek mokėjo lietuviškai.

Nuo mažų dienų Amelija kartu su tėvais daug keliavo. Tai susipažino su Europa, jos kultūra, muzika. Ji jaunystėje pati pradėjo muzikuoti, rinkti partitūras ir kurti. Kurdavo muziką ir jos sesuo Ema. Jos kartu dalyvaudavo ir Zalesės dvare, kuriame Oginskiai gyveno, rengiamuose vaidinimuose. Ameliją ir Emą skambinti pianinu mokė italas Giuseppe Paliani (vėliau, kaip nurodo rašytiniai šaltiniai, jis, įsivėlęs į intrigas su Mykolo Kleopo Oginskio žmona, išvyko gyventi į Sankt Peterburgą). Tikėtina, kad Amelija ir Ema grodavo ir M. K. Oginskio suburtame Zalesės kvartete, kuriame kunigaikštis grieždavo pirmuoju smuiku. Spėjama, kad savo dukroms M. K. Oginskis tuo laiku galėjo rašyti ir duetus. Pianinu jos skambindavo keturiomis rankomis.

Žinoma, kad 1822 m. Amelija Oginskaitė jau buvo parašiusi polonezą C-minor duetui pianinu, dedikuotą seseriai Emai. Yra išlikę du žinomi Amelijos sukurti romansai (,,Mon ame aujourd’hui“ ir „J’aime la nuit“), kurie savo stiliumi yra labai artimi jos tėvo stiliui. Amelija taip pat kūrė  polonezus, mazurkas, trumpas daineles. Jos autorystei priskiriamas ir valsų ciklas „Les Echos d’Iwonicz“ bei viena polka. Ji su seserimi Ema perdirbo savo tėvo M. K. Oginskio „Maršą-ekspromtą“. Dalis muzikinio A. Oginskaitės paveldo buvo anonimiškai išspausdinta Vienoje ir skirta 1846 m. vargšų labdaros koncertui.

Amelija taip pat rašė proginius eilėraščius, tapė.

Amelija ištekėjo 1826 m. gegužės 11 d. už turtingo Gulbinų (Biržų r.) dvarininko grafo Karolio Teofilio Zaluskio (1794–1845). Iškilmės vyko, santuoka buvo įregistruota Vilniaus karmelitų bažnyčioje. Oginskiai jau ir anksčiau giminiavosi su Zaluskiais, nes Trakų vaivada kunigaikštis Tadeušas Pranciškus Oginskis (1712–1783) pirmą kartą buvo vedęs Izabelę Radvilaitę, o antrą kartą – Kristupo Tiškevičiaus našlę  Jadvygą Zaluskytę.

Po santuokos A. ir K. T. Zaluskiai apsigyveno Gulbinų dvare (dabar jo teritorija priklauso Pavevėžio rajono savivaldybei). Ten gimė ir du pirmieji A. ir T. Zaluskių vaikai – Mykolas Zaluskis (1827–1893) bei Marija Eugenija Sofija Zaluskytė (1829–1910). Iš viso Amelija pagimdė 11 vaikų. Du iš jų –  Teofilis (1828–1829) bei Juozapas (1832–1834) mirė kūdikystėje. A. ir T. Zaluskių šeimoje dar augo ir trys dukros – Ema (1831–1912), Ida (1841–1916) bei Pranciška (1843–1924) ir keturi sūnūs – Karolis (1834–1919), Irenėjus (1835–1868), Stanislovas (1838–1904), Ivas (1840–1881).

Jonas Stanislovas Apolinaras Moravskis savo atsiminimuose („Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai“, iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994) taip rašo apie A. Oginskaitę:  ,,(...) savo gerumu, švelnumu, išsilavinimu, ištikimybe ir pasiaukojimu vyrui, protu ir dora ji kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo savo motinos, todėl pastarosios niekuomet nebuvo mylima.“

Grafas K. T. Zaluskis dalyvavo 1831 m. sukilime – kovojo prieš Rusijos valdžią, būrė sukilėlius Panevėžio apylinkėse, savo dvare paskelbė 1831 m. sukilimo manifestą, Pnevėžio miesto turgaus aikštėje viešai sudegino caro Nikolajaus I amnestijos dokumentą. Rašytiniuose šaltiniuose yra nurodoma, kad A. Oginskaitė_Zaluska sukilimo metu slaugydavo tiek sukilėlius, tiek ir priešus ir visiems jiems būdavo maloni. Caro valdžia apie tai sužinojo. Vengdami represijų, Zaluskiai persikėlė gyventi į Klaipėdą (Mėmelį), kuri tada priklausė Prūsijos karalystei. Gulbinų dvarą ir visas Zaluskiams priklausiusias žemes Rusijos valdžia sekvestravo.

1837 m. K. T. Zaluskis paveldėjo dvarą Ivoničių kurorte (Galicijoje, tuo metu priklausiusi Austrijai, dabar čia – pietryčių Lenkijos teritorija). Čia, Karpatų kalnuose, Amelija padėjo savo vyrui įsteigti vandens sveikatingumo centrą. Jame pagal Amelijos projektus buvo pastatyti pirmieji pastatai. Amelija vadovavo šaltinio restauravimo darbams. Ant šio šaltinio buvo pastatyta klasicistinio stiliaus pastogė aštuoniomis kolonomis, kuris šį miestelį puošia iki šiol ir yra vienas vertingiausių paminklų šioje gyvenvietėje. Jos rūpesčiu miestelyje buvo nutiesti keliai, šaligatviai, pastatytas originalus medinis tiltas per upelį, pradėjo veikti parduotuvės, o parke buvo pastatytas saulės laikrodis. Kai 1847 m. prasidėjo vidurių šiltinės epidemija, ji organizavo pagalbą šia liga užsikrėtusiems miestelio gyventojams.

Zaluskių dvaras Ivoničiuose ilgą laiką Lenkijoje garsėjo kaip kultūros centras ir traukė kūrėjus. Čia gyvendama Amelija ir toliau kūrė muziką. Ji buvo ir dvare vykusių kultūros žmonių suėjimų siela, ju metu skambindavo pianinu. 

Amelijos atminimas Ivoničiuose puoselėjamas iki šiol. Jos vardu yra pavadintas mineralinis šaltinis, sanatorija, miestelio parapinėje bažnyčioje kabo jai skirta memorialinė lenta.

Amelijos vyras K. T. Zaluskis mirė 1845 metais. Po vyro mirties Amelija apsirgo. Tada ji įsikūrė Italijos pietuose esančioje didžiausioje Partenopėjos salyno saloje Iščioje. Ten ji 1858 m. rugsėjo 5 d. ir mirė. Tą akimirką kartu su ja buvo jos mylimiausias sūnus Karolis Bernardas Zaluskis. Amelija palaidota Iščios saloje.

Meilę muzikai Amelija įskiepijo ir visiems devyniems savo vaikams, kuriuos pati muzikos ir išmokė.

Dukrą Emą Zaluską muzikos vėliau mokė pats Frederikas Šopenas ir Karolis Mikelis. Ji tapo garsia pianiste. Karolis Bernardas buvo kompozitoriaus Ferenso Listo draugas, buvo pianistas bei kompozitorius, domėjosi Rytų kultūra bei kalbomis. Tuo pat metu jis garsėjo kaip diplomatas (buvo austrų ambasadorius, atašė ir specialusis pasiuntinys Egipte, Japonijoje, Prūsijoje, Kinijoje Švedijoje, Turkijoje, Persijoje, Siame).

Didžiojoje Britanijoje dabar gyvenantis kompozitorius ir visuomenės veikėjas Ivo Zaluskis – Amelijos ir Karolio Teofilio Zaluskių provaikaitis. Jis paskutiniais metais kelis kartus lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus rengiamuose „Polonezų kelio“ koncertuose, Plungėje vykstančiuose Mykolo Oginskio tarptautiniuose muzikos festivaliuose, daugelyje kitų kultūrinių renginių, juose grojo savo proprosenelio Mykolo Kleopo Oginskio kūrinius.

Parengė Danutė Mukienė 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija