Į pradžią

ŽEMAITIU ŽEMĖ. 2001 m. Nr. 4

1401 m. Žemaičių sukilimui – 600 metų
2001 m. sukanka 600 metų nuo svarbaus istorinio įvykio – 1401 metų Žemaitijos sukilimo. Autoriui sutikus, spausdiname ištrauką iš VYTENIO ALMONAIČIO  monografijos „Žemaitijos politinė padėtis 1380-1410 metais” (1998).
Praėjus keliems metams po Salyno sutarties, 1400 m. pradžioje Ordinas tikrai įgijo Žemaitijoje tam tikrą valdžią, kuri iš esmės buvo palaikoma tik jėga (buvo paimta 500 įkaitų!). Kita vertus, kryžiuočiai nespėjo Žemaičiuose įsitvirtinti, pasistatė čia tik dvi pilis ir tas – istorinės Žemaitijos paribiuose. Be to, turint omenyje tai, kad pilys buvo pastatytos „per trumpą laiką”, o 1401 m. sukilimo metu be problemų užimtos, galima numanyti, kad jos buvo menkai įtvirtintos, o jų įgulos – nedidelės1 . Žodžiu, kaip taikliai pastebėjo istorikas H. Boockmannas, Ordinas buvo pajėgus išlaikyti Žemaitiją tik tada, kai jį rėmė Vytautas (arba kai jis Žemaičių bent jau nepalaikė)2 . Ordino valdžios silpnumą parodė ir vėlesni įvykiai, kuriems prielaidos susidarė 1401 m. pradžioje.
Iki 1400 m. pabaigos Ordino-Vytauto korespondencija byloja apie gerus šalių santykius3 . Vytautas buvo priverstas juos tokius palaikyti, nes, kita vertus, santykiai su Lenkija vis buvo nenormalizuoti. Galiausiai, matyt, įsitikinęs, kad iš bendradarbiavimo su Ordinu gaunama politinė nauda neatitinka kainos (t. y. Žemaitijos), kad jis nebegali nepaisyti Lenkijos siuzereninių pretenzijų, 1401 m. sausio 18 d. jis pasirašė vadinamąją Vilniaus-Radomo sutartį su Jogaila4 . Lietuva prarado dalį suverenumo, bet užsitikrino Lenkijos paramą, būtiną vakarų Lietuvai atsiimti5 . Tai buvo posūkio taškas. Politinių jėgų išsidėstymas aplink Žemaitiją pradėjo kisti.
Jau 1401 m. pradžioje, ruošdamasis galimam konfliktui, Vytautas, kronikininko J. Posilgiečio žodžiais tariant, „darė priešingai ponams ir elgėsi taip, kad jis taikos metu vėl pastatė savo pilis prie Nemuno ir Kaune, ir savo Lietuvos žemę gerai sustiprino ir aprūpino įgulomis”6 . Nors šaltiniai visiškai aiškiai to neįvardija, galima šnekėti apie aktyvią Vytauto agentų veiklą Žemaičiuose7 . Taip pat tuo metu Lietuvoje atsirado daug (Ordino magistras 1402 m. laiške mini 4 000) žemaičių pabėgėlių8 . Jei tikėsime Ordino informacija, Vytautas „suteikė daug lengvatų ir daug pažadėjo, tokiu būdu atitraukė nemažai žemaičių iš krašto”, be to, tie, „kurie pas jį traukė, plėšė ir mušė tuos, kurie mielai būtų likę [... ], o kai kuriuos jėga išsivedė”9 . Kaip ten bebūtų, pabėgusiųjų skaičius byloja apie tai, kad nors žemaičiai už jų „pardavimą” Vytautui dėkingi nebuvo, tačiau, paragavę Vokiečių ordino valdžios, buvo linkę geriau paklusti jam. Dėl šių pabėgėlių tarp Lietuvos ir Ordino įsiplieskė ginčas. Salyno sutartyje buvo sutarta, kad nelaisvų valstiečių šalys nepriims10 . Kaip jau buvo rašyta, tokių Žemaitijoje tikrai buvo mažai, bet Ordinas nelaisvais laikė ir vadinamus laukininkus, reikalavo iš Vytauto pabėgėlius grąžinti. Lietuvos pusė atsisakinėjo tai daryti, aiškindama, kad kone visi pabėgę – laisvieji (panašiai galėjo ir būti)11 . Vytautas ginčo metu laikėsi gan išdidžiai, tačiau atvirai savo pozicijos dar nerodė, ramino Ordiną pažadais12 . Mat, Vilniaus-Radomo susitarimas neveltui vadinamas dvigubu vardu. Abi pusės savo nuostatas ir įsipareigojimus viena kitai užfiksavo atskiruose dokumentuose, surašytuose ir patvirtintuose ne vienoje vietoje ir ne vienu laiku13 . Lenkijos ponai tokį aktą išdavė vos ne du mėnesiai vėliau nei lietuviai, kovo 11-ąją Radome14 . Tik dabar, būdamas visiškai garantuotas dėl Lenkijos paramos, Vytautas galėjo veikti laisvai.
Galimą konfliktą nujautė ir Ordinas. Buvo imtasi papildomų saugumo priemonių Žemaitijos pilyse, taip pat Gotesverderyje, Ragainėje, Klaipėdoje15 . Norėta apriboti žmonių judėjimą tarp Žemaičių ir rytų Lietuvos16 . Nežiūrint minėtų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio politikos kitimo tendencijų, tenka konstatuoti, kad nuo 1400 m. vasario vidurio iki 1401 m. kovo viduryje kilusio sukilimo, taigi maždaug vienerius metus ir vieną mėnesį (o ne du su puse metų, kaip kryžiuočiai aiškino 1416 m. 17 ), Žemaitija ir teoriškai, ir faktiškai buvo Ordino užvaldytas kraštas. Tiesa, jeigu žiūrėtume šių dienų akimis, tokios didelės teritorijos (be kita ko, turinčios etninį bendrumą) perleidimas kitai valstybei be vietos gyventojų sutikimo, matyt, būtų laikomas neteisėtu. Įdomu, kad panašios mintys kilo jau ir XV a. pradžioje. Štai 1413 m., kai, vykdydami Torūnės sutarties sąlygas, Vytautas ir Jogaila išdavė dokumentą, liudijantį, kad po jų mirties Žemaitija atiteks Ordinui, imperatoriaus atstovui B. Makrai keturiolika „garbingų ir narsių” šio krašto vyrų, „kilmingųjų, vyresniųjų ir visos Žemaičių žemės visuomenės įgalioti” pareiškė, jog „Žemaičių žemių perdavimas [... ] nieko nereiškia, kadangi šios žemės paveldėtojų ir bendrapaveldėtojų nei tų pačių žemių kilmingųjų valdovų bei didikų sutikimas – nei aiškus, nei netiesioginis – gautas nebuvo...”18 . Neabejotina, kad šį pareiškimą inspiravo pats Vytautas ir Jogaila19 . Su šiuo protestu siejasi Krokuvos universiteto rektoriaus Povilo Vlodkovičiaus mintys, išdėstytos Konstanco bažnytiniame susirinkime ir vėlesniuose jo raštuose. Jis teigė, kad net Lietuvos karalius Mindaugas neturėjo teisės užrašinėti Ordinui savo valstybės žemės, nes jis nėra jų viešpats, o tik administratorius. Jis gali disponuoti tik savo domenu, o ne teritorija, priklausančia valstybei20 . P. Vlodkovičiaus mąstyme nekrikščionių teisė turėti savo valdyseną suprantama plačiau – kaip tautos teisė. Europoje tautos fenomenas jau buvo suvoktas. Vytautas taip pat žinojo, kad tokios idėjos yra. Jis (žemaičių lūpomis) taip pat argumentavo ne valdovo, o žmonių teise.
1416 m. Konstance Ordino atstovai bandė aiškinti, kad žemaičiai „buvo valdomi maloniai, draugiškai, pamaldumo dvasioje ir atlaidžiai”, kad apskritai krašto gyventojai „buvo kuo labiausiai patenkinti ordino valdymu”21 . Deja, realybėje buvo visai kitaip. Grubi Ordino politika buvo viena iš 1401 m. sukilimo priežasčių. Svarbu buvo ir tai, jog Žemaitijos bajorai aiškiai suvokė, kad Ordino valstybėje jų laukia prūsų likimas. Ypač aišku tai pasidarė po to, kai magistras pasiūlė jiems tik prūsiškąją teisę22 . Žemaičiams teliko viena išeitis – stengtis pakeisti Vytauto požiūrį į juos, padėti įgyvendinti jo naujus planus ir vėl tapti jo pavaldiniais. Vis dėlto svarbiausiu veiksniu, nulėmusiu 1401 m. įvykius, buvo pokyčiai Vytauto politikoje. Aukščiau aptartos aplinkybės tik padėjo ją įgyvendinti.
Vykstant deryboms dėl pabėgusių žemaičių, Vytautas Ordino atstovams pažadėjo, kad „tuos, apie kuriuos jis dabar žino, kad jie yra [nelaisvi] valstiečiai, jis tikrai, garbės žodis, grąžins”23 . 1401 m. kovo mėnesį „nenuspėdami čia jokios apgavystės” vokiečiai pasiuntė pasiuntinį, kuris turėjo tęsti derybas šiuo klausimu. Vytautas jam atsakė, kad „jeigu būtų jo valia, tai jis leistų žemaičiams vykti į jų tėviškę ginti laisvę, kaip jie anksčiau tai darė”. Šitaip išsijuokęs, jis dar užlaikė pasiuntinį penkias dienas, kad toks atsakymas nepasiektų Ordino vadovybės anksčiau negu reikia24 . Tuo tarpu Vytautas davė žemaičiams žirgų, šarvų, savo vadus (houptluthe)25 ir „su jais susitarė, kad jie atkristų nuo ponų ir po pasninko vidurio [t. y. kovo 13 d. ]26 žygiuotų prieš dvi pilis Žemaitijoje, kurias ordinas ten pasirūpino pastatyti, ir suimtų jų šeimyną, ir sudegintų abi pilis”27 . Taip ir buvo padaryta28 . Keršijant balandžio 3 d. „visi žemaičių įkaitai buvo kuo smarkiausiai grandinėmis supančioti”29. Matyt, nepakeldami pasityčiojimų, du įkaitai Torūnės pilyje pasikorė30 . Nieko daugiau tuo tarpu Ordinas negalėjo padaryti, nes, kaip vėliau didysis magistras, kiek sutirštindamas spalvas, rašė Europos valdovams, Vytautas „išdavikiškai atsivertė [... ] be jokių išankstinių požymių, galėjusių sukelti nepasitikėjimą”31 .
Atskirai aptartinas vadovavimas sukilimui. Kad į Žemaitiją būtų žygiavęs pats Vytautas, šaltiniai nemini. Tačiau keliatūkstantinei kariuomenei kažkas vadovauti turėjo. Čia prisimintina, ką, tegul ir labai trumpai, apie sukilimą praneša Torūnės analai: „Tais pačiais metais Vytautas su savo broliu Žygimantu ir žemaičiais sukilo prieš valdovus”32 . Gali būti, jog Žygimanto paminėjimas tokiame kontekste nėra atsitiktinumas. Kaip žemaičių gerbto Kęstučio sūnus jis tokio žygio vado pareigoms galėjo tikti. Be to, 1389 metais Ordinas buvo išreikalavęs jį iš Vytauto kaip įkaitą33 . Atsimesdamas nuo Ordino, Vytautas jo išvaduoti nesugebėjo, ir Žygimantas dar šešerius metus praleido kryžiuočių kalėjime34 . Taigi jis turėjo su jais rimtų asmeninių sąskaitų.
Vokiečių istorikas R. Krumbholtzas teigė, kad kryžiuočių pilys buvo sunaikintos „net nepasirodžius jokiam prieš tai ištikimais buvusių žemaičių sukilimo ženklui”35 . Čia jis, aišku, perdeda, nes toks masinis žemaičių bėgimas į Lietuvą – tai jau sukilimo ženklas. Be to, Vytautas žemaičiams tik davė ginklų ir vadų. Pilis šturmavo jie patys. Taigi sukilimo būta. Kita vertus, iš išlikusių šaltinių tikrai susidaro vaizdas, kad visa buvo panašiau ne į sukilimą, bet į Vytauto suplanuotą, parengtą ir greit įvykdytą karinę akciją. Kažkiek tiesos tame yra (Vytautas tikrai naudojosi žemaičių nuotaikomis), bet būtina pastebėti, kad dauguma minėtųjų šaltinių – po sukilimo magistro rašyti laiškai, kuriuose tokį jam patogų įvaizdį jis ir stengėsi suformuoti.
Užėmę žemę, Vytauto skirti dalinių vadai tuoj ėmėsi administracinių funkcijų36 . Iki šiol Žemaitijoje to nebuvo, žemaičių bajorai tvarkėsi patys. Ne visai patikimais duomenimis (apie tai žinome tik iš vieno magistro laiško), naujoji valdžia, kaip ir kryžiuočiai, net pareikalavo iš žemaičių įkaitų37 . Jeigu tame yra tiesos, tai, matyt, įkaitai buvo imami iš lojalumą kryžiuočiams parodžiusių bajorų. Kas buvo vyriausiuoju Vytauto vietininku Žemaitijoje, šaltiniai neinformuoja. Tikėtina, kad bent laikinai, kaip ir 1409 metais, juo tapo visam karo žygiui vadovavęs asmuo. Apskritai žinių apie Žemaitijos valdymą 1401-1404 m. labai trūksta. Tačiau, jei žiūrėsime į perspektyvą, į tai kaip ryžtingai Vytautas įvedė savo administraciją Žemaitijoje 1409-aisiais, tikėtina, kad panašiu keliu eita ir dabar – stengtasi apriboti Žemaitijos savarankiškumą, centralizuoti jos valdymą, labiau susieti ją su Lietuvos valstybe.
Kad turėtų ką „pasiūlyti” vietoje įkaitų, žemaičiai 1401 m. sukilimo metu sąmoningai ėmė kuo daugiau belaisvių38 . Ilgos derybos dėl jų prasidėjo 1402 m. pradžioje39 . Įdomu, kad didysis magistras prašė Vytautą garantuoti jo pasiuntinių saugumą, šiems vykstant per Žemaitiją40 , tuo dar kartą primindamas, kad kunigaikščio valdžia šiame krašte buvo tvirta. Galų gale 1402 m. spalio 1 d. derybos baigėsi belaisvių ir įkaitų apsikeitimu41 .
Sutrumpintos nuorodos
(Pilnus nuorodose minimų šaltinių ir literatūros aprašus galima rasti V. Almonaičio monografijoje „Žemaitijos politinė padėtis 1380-1410 metais”.)
1. CDP. VI. Nr. 112. S. 114; SRP. III. Pos. S. 241; Nöbel W. Michael Küchmeister. S. 17.
2. Boockmann H. Der Deutsche Orden. München, 1989. S. 176.
3. Pvz.: CEV. Nr. 214. S. 64-65, Nr. 215. S. 65, Nr. 220. S. 67, Nr. 224. S. 68 ir kt.
4. Akta unji. Nr. 37-39. S. 33-41; CEV. Nr. 233-234. S. 71-74; SRP. III. Pos. S. 245, 247.
5. Gudavičius E. Vytauto politika. P. 5-6; Jogaila. P. 214-219 ir kt.
6. SRP. III. Pos. S. 241.
7. Nöbel W. Michael Küchmeister. S. 17.
8. CDP. VI. Nr. 123. S. 131.
9. Ten pat; apie tą patį: CDP. V. Nr. 122. S. 164, VI. Nr. 112. S. 114, Nr. 113. S. 118; SRP. III. Pos. S. 241.
10. LUB. IV. Nr. 1478-1479. S. 218-227.
11. CEV. Nr. 241. S. 77-80; plg.: CDP. VI. Nr. 112. S. 115, 116-117, Nr. 123. S. 131-132; Pašuta V. Lietuvos v. susidarymas. P. 173; Dundulis B. Žemaičių sukilimai. P. 127-128.
12. CDP. VI. Nr. 112. S. 117; CEV. Nr. 241. S. 80 ir kt.
13. Jogaila. P. 217.
14. Akta unji. Nr. 44 S. 44-47.
15. Krumbholtz R. Samaiten. S. 123.
16. CEV. Nr. 241. S. 80.
17. CEV. Nr. VI. S. 1034.
18. Lites. II. S. 149; apie tą patį: Lites. II. S. 83, 147, 151.
19. Dundulis B. Lietuvių kova. P. 118-119; Ivinskis Z. Lietuvos istorija. P. 346.
20. Jučas M. Žalgirio mūšis. P. 145-146; Dundulis B. Lietuvių kova. P. 158-159.
21. CEV. Nr. VI. S. 1034.
22. CEV. Nr. 241. S. 78.
23. Ten pat. P. 80; CDP. VI. Nr. 113. S. 119.
24. CDP. VI. Nr. 113. S. 119, Nr. 112. S. 115, 117, Nr. 123. S. 132.
25. Ten pat.
26. SRP. III. S. 241. Priminsime – Radomo aktas buvo pasirašytas kovo 11 d.
27. SRP. III. Pos. S. 241.
28. CDP. V. Nr. 116. S. 155-156, Nr. 122. S. 164, Nr. 134. S. 180, Nr. 135. S. 184, VI. Nr. 109. S. 111, Nr. 112. S. 115, 117, Nr. 113. S. 119, Nr. 123. S. 132; SRP. III. Pos. S. 242.
29. SRP. III. Th. An., Pos. S. 242.
30. Ten pat. Įkaitai galėjo būti ir nužudyti, o apie savižudybę paskelbta tik siekiant tai nuslėpti.
31. CDP. V. Nr. 122. S. 164.
32. SRP. III. Th. An. S. 242.
33. SRP. III. Pos. S. 162.
34. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. P. 308.
35. Krumbholtz R. Samaiten. S. 124.
36. CDP. VI. Nr. 112. S. 117.
37. Ten pat. Kad „iš jų” reikia suprasti „iš žemaičių”, garantuoti negalima.
38. SRP. III. Pos. S. 241.
39. CDP. VI. Nr. 121-122. S. 129-130; CEV. Nr. 253. S. 85, Nr. 259. S. 88.
40. CEV. Nr. 253. S. 85.
41. CEV. Nr. 259. S. 88; SRP. III. Pos. S. 262.

© Žemaičių kultūros draugijos redakcija
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija