Žemaičių muziejus „Alka“
 
Parengė Danutė Mukienė
 
Adresas: Muziejaus g. 31, Telšiai.
Tel. (8~444) 70282.
El. paštas alka@andernetas.lt 
 
Muziejus – kraštotyrinio pobūdžio. Jame kaupiami, saugomi, populiarinami etnografijos, archeologijos rinkiniai, liaudies taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai, istorijos rinkiniai (nuotraukos, dokumentai, kartografiniai leidiniai, knygos), dvarų kultūros palikimas (paveikslai, baldai, skulptūros, knygos, archyvai, taikomojo meno pavyzdžiai, negatyvai ir filmuota medžiaga, gausus mokslinis archyvas – surinkti prisiminimai, aprašai, moksliniai darbai). Muziejuje veikia ilgalaikės ir kilnojamosios parodos, tyrinėjami rinkiniuose sukaupti eksponatai, plėtojama edukacinė veikla, organizuojamos mokslinės konferencijos, daug kitų renginių. Muziejaus darbuotojai aktyviai dalyvauja ir kitų įstaigų organizuojamuose renginiuose, skaito juose pranešimus, rengia publikacijas istorijos ir kultūros leidiniams, dažnai būna šių leidinių sudarytojai, autoriai ir bendraautoriai.
 
Idėja įkurti centrinį Žemaitijos kraštotyros muziejų gimė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, kai šiame krašte surinkti muziejinę vertę turintys eksponatai buvo pradėti vežti į 1921 m. įkurtą Kauno karo muziejų, nuo 1925 m. veikiančią M. K. Čiurlionio galeriją ir į 1927 m. šiauliečių kraštotyrininkų įkurtą Šiaulių „Aušros“ muziejų.
Pradžią Žemaičių muziejui „Alka“ davė mokytojo J. Gedmino įsteigtas nedidelis muziejinis kampelis, kuris veikė Telšių mokytojų seminarijoje. Iš pradžių jame turėta apie 400 eksponatų (gausiausia buvo numizmatikos kolekcija). 1930 m. Telšių mokytojų seminariją perkėlus į Plungę, muziejėlis savo veiklą nutraukė, dalis eksponatų buvo prarasta. Telšių inteligentai pagal šiauliečių kraštotyrininkų pavyzdį nutarė savo mieste įsteigti kraštotyros draugiją ir pradėti kurti muziejų.
Žemaičių senovės mėgėjų draugija „Alka“ Telšiuose įkurta 1931 m. rugpjūčio 14 d. Iš pradžių joje buvo 26 nariai. Draugijos valdybos pirmininku išrinktas poetas Pranas Genys.
Draugijos įstatuose buvo numatyta rinkti Žemaičių krašto senienas. Jos pradėtos kaupti P. Genio bute. Čia pateko ir dalis išlikusių J. Gedmino įkurto muziejinio kampelio eksponatų. Greitai jie buvo pernešti į Birutės gatvėje mediniame name draugijos išnuomotus du kambarėlius, kur 1932 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas Žemaičių muziejus „Alka“. Iš pradžių muziejus lankytojus aptarnaudavo tik sekmadieniais po pamaldų – 13–16 valandomis.
Aktyviai muziejaus kūrimo darbe dalyvavo apskrities viršininkas E. Šalkauskas, mokytojas K. Sideravičius, gydytojas J. Mikulskis, M. Bartkus ir keletas kitų iškilių ano meto telšiškių.
Iš pradžių draugija ir muziejėlis buvo išlaikomi iš draugijos narių mokesčių (metinis mokestis buvo 24 litai). Šių lėšų nepakako, todėl draugija kreipėsi į Žemaitijos savivaldybes ir visuomenę, kad visuotinai būtų paremta tolesnio centrinio Žemaitijos krašto muziejaus kūrimo idėja. Neilgai trukus entuziastus parėmė Luokės, Šilalės, Rietavo ir kai kurių kitų savivaldybių valdžia. Per 1933 m. iš savivaldybių buvo gauti 794 Lt, o iš visuomenės surinkta 4216 Lt aukų. Tais metais muziejus jau turėjo 1788 eksponatus. Didžioji jų dalis buvo surinkta pačiam P. Geniui važinėjant po Žemaitijos kaimus ir miestelius. Daugiausia tais metais buvo renkami liaudies meno kūriniai ir originalūs kaimo buities apyvokos daiktai. 1934 m. muziejus organizavo pirmąją kompleksinę ekspediciją. Ji vyko Varnių valsčiaus Drobūkščių kaime.
Greitai muziejui dviejų kambarėlių Birutės gatvėje nebeužteko ir jis buvo perkeltas į muziejui Respublikos gatvėje erdviuose Girdvainio namuose išnuomotas naujas patalpas. Čia muziejus jau turėjo 4 kambarius. Trijuose buvo įrengta ekspozicija, o ketvirtajame veikė muziejaus raštinė ir fondų saugykla.
1933 m. P. Genys tikėjosi iš savivaldybės muziejui gauti buvusį pirmosios mokyklos pastatą, esantį priešais Katedrą. Savivaldybė pažadėjo šį pastatą skirti muziejui, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu muziejus ir toliau plėtojo savo veiklą. Poreikis turėti atskiras muziejaus patalpas didėjo kiekvieną dieną. Tais metais P. Genys rašė: „Nedyvai namus pasistatyti turint išteklių, bet yra nepaprastai sunku statyti namus ne su pinigais, bet su galva“. Muziejininkai, remiami Žemaitijos kultūros visuomenės, turėdami kasoje vos 15 tūkst. litų, nutarė surizikuoti – jie ėmėsi muziejaus rūmų, kurių sąmatinė vertė buvo 125 tūkst. Lt, statybos. Šiuos darbus koordinavo Telšiuose įsteigtas Muziejaus statybos komitetas.
Muziejaus pastatą nemokamai suprojektavo Telšių apskrities inžinierius, tuo metu jaunas architektas Steponas Stulginskis. Čia turėjo būti 18 ekspozicinių salių, fondų saugyklos, muziejininkų darbo kambariai, pagalbinės patalpos. Kadangi trūko lėšų, iš pradžių buvo numatyta įgyvendinti tik dalį projekto – pastatyti rūmus, kuriuose būtų 5 ekspozicinės salės, 3 darbo kambariai. Rinkinių saugyklas įrengti buvo numatyta pastato pusrūsyje.
Muziejaus rūmų kertinis akmuo pašventintas 1936 m. spalio 6 d. Tą dieną P. Genys kalbėjo: „Čia, po šia pastoge, kuriai pamatus mes šiandien padedame, bus apgyvendinta žemaičių tautos siela, kuri yra nepaprastai gili, švelni ir meniškai didžiai kūrybinga, ir pajėgi. Čia ras sau malonią globą nežinomų liaudies dailininkų kūriniai, kupini liūdesio ir dieviško dvasios skausmo smutkeliai, švelnių lyriškų motyvų liaudies meno drožiniai, gražiai meniškai ir svarbiausia lietuviškai – žemaitiškai ornamentuoti buities įrankiai ir kita. Čia taip pat ras sau vietą iš senkapių prikelta mūsų priešistorinių senelių kultūra, turinti nepaprastai turiningą kompoziciją ir aukštą estetinę nuovoką. Tai mūsų žalvario, akmens amžiaus kultūra. Tai tokia yra kultūrinė šių rūmų misija. Tai yra lyg kokia šviesa, kuri plačiai imponuos šioje apylinkėje ir šią vietą įprasmins gilia senovės gerbimo, kultūros, tautinės savigarbos prasme. Tai bus tvirtovė, savo esmėj tvirtesnė už tas tvirtoves, kurių paskirtis yra atsispirti dinamitui ir plienui.“
Didžiąją dalį pinigų, reikalingų muziejaus statybai, paaukojo Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų gyventojai, įstaigos ir organizacijos, užsienio lietuvių bendruomenės. Muziejuje yra saugomi aukų lapai, iš kurių sužinome, kad Lietuvos banko Telšių skyriaus tarnautojai šiam tikslui surinko1000 litų, muziejaus statybą finansiškai parėmė poetas, diplomatas Oskaras Milašius, dainininkas Kipras Petrauskas, rašytojai Liudas Gira, Petras Vaičiūnas, gydytojas J. Mikulskis, kultūros veikėjas M. Gedvilas ir daugelis kitų iškilių ano meto kultūros ir visuomenės veikėjų. Menininkai muziejaus sukūrimo idėją dažnai paremdavo savo kūriniais. Taip į muziejų atkeliavo pirmieji dailininkų Juozo Bagdono, Leonardo Kazoko, Vaclovo Rataiskio, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos ir daugelio kitų menininkų darbai. 1938 m. nemaža parama gauta iš Švietimo ministerijos. Tais pačiais metais įvyko iškilmingas pastato, kuriame buvo numatyta eksponuoti 5000 vnt. eksponatų, atidarymas. Tą pačią dieną atidaryta ir muziejininkų surengta Žemaitijos žemės ūkio ir pramonės paroda. Iš pradžių naujose muziejaus patalpose visuomenei rodyta apie 2000 eksponatų (daugiau tinkamų eksponuoti neturėta). Jie buvo suskirstyti pagal šešias temas – archeologijos, istorijos, liaudies meno, etnografijos, gamtos – ir išdėstyta lentynose (veikė fondinio pobūdžio ekspozicija). Teminės ekspozicijos nebuvo. Nebuvo ir prierašų prie eksponatų (etiketažo), nes mokslo-tiriamuoju darbu muziejuje iki to laiko niekas neturėjo galimybės rimčiau užsiimti. Tuo pat metu buvo rengiamos ir trumpalaikės parodos – dailės, fotografijos, filatelijos (1938 m. čia atidaryta pirmoji žemaičių dailininkų kūrybos paroda).
1938 m. dirbo du žmonės (vedėjas P. Genys ir valytoja). Nuo 1939 m. priimtas dar ir sargas.
Prieškario metais Žemaičių muziejus „Alka“ buvo vienintelis muziejaus pastatas, iškilęs Lietuvos provincijoje. Nuo pat įsikūrimo pradžios jis buvo svarbus Žemaitijos kultūros centras.
1940 m. Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, Žemaičių senovės mėgėjų draugijos „Alka“ veikla nutraukta, o Žemaičių muziejus „Alka“ tapo valstybiniu. Tuo laiku muziejininkai sugebėjo naujajai valdžiai įrodyti, kad reikalingos lėšos 1939 m. dėl pinigų trūkumo nutrauktiems muziejaus statybos darbams užbaigti. Pinigai buvo gauti ir greitai muziejininkai įkurtuves šventė dar keturiose naujose ekspozicijoms skirtose salėse. Jų netrukus labai prireikė, nes jau pirmaisiais sovietinės valdžios metais iš nacionalizuojamų Žemaitijos dvarų į „Alką“ buvo pradėtas vežti turtingas istorijos ir dailės palikimas.
1940–1941 m., saugant nuo sunaikinimo kultūros vertybes, buvusias nacionalizuojamuose Žemaitijos dvaruose, didelį darbą atliko Telšių apskrities viršininkas K. Sideravičius, Žemaičių muziejaus „Alka“ vedėjas P. Genys. Jie kartu su policijos darbuotojais ir meno istorikais apvažiavo Telšių apskrities dvarus ir suregistravo ten buvusias kultūros vertybes. Tai, ką dar pavyko suregistruoti, kas buvo neišgrobstyta, nesunaikinta, suvežta į muziejus (daug – į Žemaičių muziejų „Alka“). Tais metais į jį pateko apie 30 tūkst. knygų (dalis jų po karo perduota Knygų rūmams), daugiau negu 1 tūkst. paveikslų, baldų, indų, nemažai kitų meno kūrinių.
Muziejus nukentėjo jau pačią pirmąją II pasaulinio karo dieną – bombarduojant Telšius išbyrėjo muziejaus langų stiklai. Suirutės dienomis muziejininkams nieko kito neliko daryti kaip išimti vertingiausius eksponatus iš ekspozicijos, juos supakuoti ir paslėpti saugioje vietoje.
Suprasdami, kad tuščiose ekspozicinėse salėse gali įsikurti vokiečių kariškiai, dalį mažiau vertingų eksponatų (vietinių dailininkų kūrinių, senųjų buities apyvokos daiktų) muziejininkai salėse paliko, sudarydami normaliai veikiančios ekspozicijos įvaizdį. Vėlesni įvykiai parodė, kad elgtasi teisingai.
Mieste pradėjus šeimininkauti vokiečių okupacinei kariuomenei, muziejų ėmė vizituoti jos atstovai, pareikalavę jiems perduoti visą medžiagą, susijusią su žydų tautybės žmonėmis, vertingiausių eksponatų sąrašus. Buvo stengiamasi pagal galimybes šių nurodymų nevykdyti. Dalis vertingiausių eksponatų išsaugota to paties muziejaus rūsiuose įrengtoje slėptuvėje, kiti išvežti ir paslėpti pas patikimus žmones. Kad ir kaip buvo stengiamasi, vis dėlto dalį eksponatų išsaugoti karo metais nepavyko. Labiausiai nukentėjo tekstilės eksponatai.
Antrojo pasaulinio karo metais muziejus egzistavo, surengė keletą dailės parodų, tačiau platesnės veiklos neišvystė, nebuvo tuo metu čia suformuota ir teminė ekspozicija.
Muziejaus direktoriui P. Geniui sovietinė ideologija ir tvarka buvo svetima. Po karo prie naujos valdžios jis nepritapo. 1945 m. P. Genį iš darbo valdžia atleido ir privertė išvykti iš Telšių. Vėliau jis buvo suimtas, įkalintas, o 1952 m. iš Macikų kalėjimo atėjo žinia, kad P. Genys mirė.
Po P. Genio muziejui du metus vadovavo poetas Butkų Juzė. Tuo laiku kartu su juo čia dirbo 7 žmonės, iš kurių du buvo moksliniai bendradarbiai ir vienas fondų vedėjas. 1946 m. pabaigoje muziejus turėjo 3286 inventorizuotus eksponatus. Tuo metu pradėta kurti teminė muziejaus ekspozicija, kurioje buvo numatyta išsamiai atspindėti Lietuvos istorijos raidą, ypač baudžiavos laikotarpį, kovą už lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo panaikinimą,1918–1919 m. ir vėlesnius įvykius.
Po staigios Butkų Juzės mirties (1947 m. balandžio 23 d.) muziejui pradėjo vadovauti iškilus Žemaitijos muziejininkas Bronius Švėgždavičius, šias pareigas ėjęs iki 1969 m.
Pirmaisiais jo darbo metais buvo įrengta teminė ekspozicija. Ši ir vėlesnės, nors ir įrengtos profesionaliai, buvo gerokai ideologizuotos, nes to reikalavo tuometinė valdžia. Muziejuje kartu su B. Švėgždavičiumi kruopščiai dirbo J. Alvinskas, A. Juška, P. Snarskis, E. Norkienė, S. Švėgždavičienė, V. Valatka, M. Vyšniauskienė. Šiuo laikotarpiu muziejus pradėjo organizuoti archeologines ekspedicijas, įsteigė Gamtos skyrių, atidarė istorijos ir dailės ekspozicijas. 1947 m. pabaigoje muziejuje buvo 4369 eksponatai.
1948 m. muziejui suteiktas kraštotyrinio muziejaus profilis (jis privalėjo turėti gamtos, ikitarybinio periodo ir tarybinio laikotarpio skyrius) ir pakeistas pavadinimas – nuo 1948 m. iki 1988 m. jis vadintas Telšių kraštotyros muziejumi.
1951 m. bendradarbiaujant su Žemaitijos krašto medžiotojais ir Kauno zoologijos muziejumi Telšių kraštotyros muziejuje pradėti kaupti eksponatai Gamtos skyriui (tuo užsiėmė mokslinis bendradarbis P. Snarskis). Jau kitais metais vertingiausi eksponatai buvo rodomi nedidelėje ekspozicijoje. Lankytojų dėmesį labiausiai patraukdavo paukščių ir žinduolių iškamšų kolekcija.
Telšių kraštotyros muziejus buvo pirmasis muziejus Lietuvoje, kuriame įgyvendinti visi kraštotyros muziejams keliami pagrindiniai reikalavimai. 1953 m. čia surengtas respublikinis muziejininkų seminaras, kuriame išanalizuota telšiškių sukaupta patirtis ir numatytos tokio pobūdžio muziejų tolesnės veiklos gairės.
Nuo 1955 m. muziejaus fondai buvo papildomi ir eksponatais, surinktais po daugelio metų atnaujintose etnografinėse ekspedicijose. Pirmoji pokario metais tokia ekspedicija vyko Šėmose, kur keletą metų buvo gyvenusi rašytoja Žemaitė. Po to ekspedicijos buvo organizuotos Kinčiulių, Kęstaičių, Juodėnų ir kituose kaimuose. Šiuo laikotarpiu muziejaus fondai kasmet pasipildydavo vidutiniškai 300 eksponatų. 1956 m. muziejuje pradėti rašyti eksponatų moksliniai pasai (šis darbas tęsiamas iki šiol). Tais pačiais metais muziejininkai pradėjo organizuoti ir archeologinius kasinėjimus (1956–1957 m. tyrinėtas Telšių rajono Siraičių kapinynas, 1958 m. – Juodsodės kaimo Gargždo lauko kapinynas, 1959–1962 m. – Paplinijo senovinė gyvenvietė, 1963 m. – Plungės rajono Vienragių kaimo pilkapiai, 1964–1966 m. – Kelmės rajono Maudžiorų kaimo senkapiai, 1967 m. – Plungės rajono Akmenskinės kaimo kapinynas, 1968–1969 m. – to paties rajono Gintališkės kapinynas ir kt.). Telšių muziejininkai archeologinius kasinėjimus įvairiose Žemaitijos vietose atlieka iki šiol. Beveik kasmet organizuojamos ir etnografinės ekspedicijos.
1957 m. į muziejų papildomai buvo priimti dirbti dar trys žmonės, todėl moksliniams bendradarbiams ir kitiems muziejininkams atsirado daugiau galimybių dalyvauti ekspedicijose, tyrinėti eksponatus. Tais metais rinkiniai kasmet pasipildydavo 800–1000 eksponatų. Buvo atnaujinamos ir veikiančios ekspozicijos, kuriose apie įvykius ir istorinius reiškinius buvo pasakojama daugiausia naudojant originalių eksponatų kompleksus, – tokią praktiką telšiškiai įdiegė vieni pirmųjų šalyje (tai lėmė, kad 1958 m. Telšių kraštotyros muziejui Lietuvoje tarp kraštotyros muziejų pripažinta pirmoji vieta, 1959 m. – antroji).
1957–1967 m. muziejaus darbuotojai daug dėmesio skyrė ekspedicijų (taip pat ir archeologinių) organizavimui, kultūros paminklų registravimui, jų būklės tikrinimui. 1964 m. suregistruoti visi žymiausi Telšių, Plungės ir Šilalės rajonų mažosios architektūros memorialiniai paminklai. Šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio pradėta skirti ekspozicijų estetiniam apipavidalinimui, jose pateikiamai informacijai. Pertvarkant senas ir kuriant naujas ekspozicijas į pagalbą pradėtas kviesti architektas. Pirmasis toks bendradarbiavimas buvo vaisingas – 1965 m. pagal architekto K. Miežinio projektą muziejuje Klaipėdos dailės kombinato įrengta pirmykštės bendruomenės ekspozicija lankytojų ir muziejininkystės specialistų tuo laiku buvo vertinama kaip geriausia tokio pobūdžio ekspozicija Lietuvoje, o 1967 m. Lietuvoje Telšių kraštotyros muziejus savo muziejų grupėje vėl buvo pripažintas geriausiu.
1967 m. prie muziejaus pradėti steigti filialai. Pirmasis toks filialas įkurtas rašytojos Žemaitės gimtinėje Bukantėje (Plungės r.). Čia įrengta memorialinė ekspozicija, pasakojanti apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą. Lankytojams buvo rodomi originalūs baldai, kuriais rašytoja naudojosi gyvendama Marijampolėje pas savo draugus Bulotas, meno kūriniai, susiję su Žemaitės asmenybe ir jos gyventomis vietomis. Tuo laiku kitame muziejinio pastato gale veikė biblioteka. Greta šio namo buvusioje Andrijauskio sodybos (Didžioji Bukantė) koplyčioje muziejininkai įrengė ekspoziciją, kuri lankytojus supažindindavo su Žemaitės laikų Bukantės apylinkių gyventojų buitimi.
Antrajam filialui – tuo metu pradėtam kurti Žemaitijos kaimo buities muziejui – valdžia pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje paskyrė 15 ha žemės plotą (Žemaitijos kaimo buities muziejus iškilmingai atidarytas 1982 m., minint Žemaičių muziejaus „Alka“ įkūrimo 50 metų sukaktį).
1958 m. Telšių kraštotyros muziejaus žinion perėjo 1928 m. įkurtas, per 1955 m. gaisrą stipriai nukentėjęs Mažeikių kraštotyros muziejus. Laikotarpiu, kai šis muziejus priklausė Telšių kraštotyros muziejui (iki 1988 m.), čia veikė trys skyriai – gamtos, ikitarybinio periodo ir tarybinio laikotarpio, ekspozicija supažindindavo su Mažeikių miesto įkūrimo istorija, parodų salėje buvo rengiamos trumpalaikės dailės ir teminės parodos.
Padidėjus darbų apimtims, padidėjo ir muziejininkų būrys. Iš viso 1970 m. Telšių kraštotyros muziejuje dirbo 26 žmonės. Tais metais muziejaus fonduose jau buvo apie 20 tūkst. inventorizuotų eksponatų.
Dar vienas Telšių kraštotyros muziejaus filialas veikė Pievėnuose, Lietuvos komunistų partijos veikėjo Juozo Garelio tėviškėje. Gyvenamojo namo alkieriuje buvo įrengta su J. Garelio gyvenimu ir veikla supažindinanti ekspozicija, o kitame kambaryje buvo eksponuojama medžiaga, pasakojanti, kaip Lietuvoje įamžintas ir puoselėjamas J. Garelio atminimas.
1969-1972 m. „Alkai“ vadovavo archeologas, muziejininkas, visuomenės veikėjas Vitas Valatka. Būtent jis vadovavo daugeliui ano meto muziejaus archeologinių ekspedicijų, pradėjo kruopštų eksponatų mokslinį tyrimą.
1971 m. Telšių kraštotyros muziejus pradėjo globoti ir Mažeikių rajono Pievėnų kaime įkurtą visuomeninį iškilaus skulptoriaus Broniaus Pundziaus memorialinį muziejų. Muziejus veikė menininko gimtojoje sodyboje. Ekspozicijoje buvo rodomi skulptoriaus asmeniniai daiktai, su jo gyvenimu ir kūryba susijusios fotografijos, dokumentai, keletas skulptoriaus kūrinių. Lankytojus tuo metu čia sutikdavo, aptarnaudavo B. Pundziaus sesuo.
Kurį laiką Telšių kraštotyros muziejaus žinioje buvo ir Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos memorialiniai muziejai, liaudies meno ekspozicija Plungės varpinėje, Džiuginėnuose įkurta Žemaitės memorialinė ekspozicija ir keletas kitų muziejų – muziejaus struktūra apėmė didelę dalį Žemaitijos teritorijos.
1972–1974 m. muziejui vadovavo Petras Snarskis, 1974–1977 m. – Pranas Duopys, 1977–1979 m. – Violeta Sadzevičiūtė, 1979–1986 m. – Jonas Andriusevičius, 1986–1994 m. – Kęstutis Švėgždavičius, nuo 1994 m. muziejaus direktoriumi dirba Stasys Kasparavičius.
1988 m. spalio 30 dieną muziejui sugrąžintas senasis pavadinimas – jis vėl pradėtas vadinti Žemaičių muziejumi „Alka“.
1988 m. Lietuvoje atlikta muziejų decentralizacija. Ją užbaigus daugelis muziejaus „Alka“ filialų tapo savarankiškais muziejais, tarp jų ir Mažeikių kraštotyros muziejus, kuris ėmėsi globoti ir B. Pundziaus memorialinį muziejų Pievienuose. Žemaitės memorialiniu muziejumi Bukantėje (Plungės r.) pradėjo rūpintis Plungės rajono muziejininkai.
Šiuo metu Žemaičių muziejų „Alka“ sudaro centrinis muziejus Telšiuose, įsikūręs ant Žaliojo kalno. Pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje veikiantis Žemaitijos kaimo muziejus po atviru dangumi – muziejaus struktūrinis padalinys.
Žemaičių muziejui „Alka“ priklauso ir dvi ekspozicijos, veikiančios kitose rajono vietose – Žemaitės ekspozicija buvusio Džiuginėnų dvaro centriniame pastate, kur rašytoja Žemaitė keletą metų gyveno jaunystėje, ir Rainių kankinių koplyčios ekspozicija, įrengta Rainių kaime Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva pastatytoje Rainių kankinių koplyčioje. Šias ekspozicijas galima apžiūrėti iš anksto apie tai susitarus su Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojais. Muziejus globoja Biržuvėnuose įkurtą kraštotyros muziejų, Jono Andriusevičiaus muziejų Gaulėnuose.
Žemaičių muziejaus „Alka“ fondai vieni iš turtingiausių Lietuvos periferijoje. Iš viso dabar čia yra apie 63700 eksponatų. Turtingiausi archeologijos, etnografijos, numizmatikos, spaudinių, rankraščių, fotografijos, tautodailės, profesionaliojo meno, gamtos rinkiniai.
Lietuvos mokslui ir kultūrai itin reikšminga daugiausia muziejaus archeologų kasinėjimų, ekspedicijų metu sukaupta medžiaga iš akmens amžiaus stovyklų, gyvenviečių ir kapinynų. Nemažai eksponatų čia pateko ir iš pavienių asmenų. Turtinga Paplinijos piliakalnio gyvenvietės archeologinių radinių kolekcija. Muziejuje gausu kuršių, žemaičių, žiemgalių įkapių. Atskirą rinkinių dalį sudaro Telšių senamiesčio archeologinių tyrinėjimų medžiaga.
Turtingi ir gausūs etnografijos rinkiniai. Juose nemažai įvairių žemės apdirbimo priemonių ir įrangos: plūgų, arpų, fuktelių ir kt., amatų ir buities daiktų: lentų pjovėjo įrankių, originalių kultuvių, lazdų, prieverpstėlių, rankšluostinių, senųjų žemaičių audinių, maisto gaminimo ir laikymo daiktų, kitų vertybių.
Unikali, gausi, itin vertinga muziejuje surinkta medinės liaudies skulptūros kolekcija. Vertingos čia sukauptos liaudies raižinių, kraičio skrynių kolekcijos. Įspūdingas ir kalvystės meno dirbinių rinkinys, kuriame daug kryžių, koplytėlių saulučių.
Iš pradžių muziejuje buvo renkami tik nedidelės apimties etnografiniai daiktai, o gavus eksponatams saugoti didesnes patalpas Varniuose, čia buvo pradėti kaupti ir didesni daiktai, surinkta anksčiau naudotų transporto priemonių kolekcija. Seniausi muziejuje turimi etnografiniai eksponatai yra pagaminti XVIII a.
Žemaičių muziejus „Alka“ Lietuvoje garsėja vertinga senosios profesionaliosios tapybos, grafikos, skulptūros, taikomosios dailės kolekcijomis. Išskirtinio dėmesio nusipelno lietuvių nacionalinės dailės mokyklos pradininko P. Smuglevičiaus drobė „Agripina perneša vyro Germaniko palaikus į tėvynę“, K. Rusecko „Pjovėja“, „Neapolis“, V. Slendzinskio paveikslai „Senutė veria siūlą“, „Vyro portretas“.
Nemažai muziejuje saugoma ir žymių Vakarų Europos menininkų kūrinių. Tarp jų yra olandų mokyklos atstovo Kasparo Netcherio (Caspar Netcher; 1639–1684) „Markizės Montespan portretas“, vokiečių mokyklos atstovo Luko Kranacho (vyresniojo) (Lucas Cranach; 1472–1553) dirbtuvės paveikslas „Išminčių pagarbinimas“, „Šeimos portretas“, tapytas 1660 m. flamandų mokyklos atstovo Jano van Veikersloto (Jan van Wyckersloot; 1643–1683), italų skulptoriaus P. Romanelio (P. Romanelli; 1812–1887) skulptūra „Jaunystė“ ir daugelis kitų darbų.
Muziejuje saugoma 1791 m. Savivaldos privilegija, suteikta Telšių miestui, 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, kai kurie 1794 m. sukilimo dokumentai, nemažai 1831 m. ir 1863 m. sukilėlių ginklų, knygnešių platintų leidinių, daug kitų istorinių relikvijų. Vertingas Juzefo Perkovskio darbų rinkinys, turtingos numizmatikos, ženklų, medalių, antspaudų, senovinių spaudinių, atvirukų, fotografijų kolekcijos. Turi muziejus ir nedidelį rankraščių fondą, memorialinių daiktų, susijusių su istoriniais įvykiais ir konkrečiais žmonėmis, kolekciją.
Itin turtingas didelio istorijos tyrinėtojų dėmesio sulaukiantis Žemaitijos dvarų archyvas (apie 70 tūkst. eksponatų). Muziejuje kaupiamas mokslinis archyvas, veikia fototeka (čia saugoma daugiau negu 15 tūkst. vnt. negatyvų), yra biblioteka, kurioje apie 12 tūkst. vnt. knygų.
Muziejuje eksponatų skaičius kasmet didėjo, todėl vis aktualesnis darėsi klausimas, o kaip juos tinkamai apsaugoti, kur dėti naujus eksponatus, jei ir turimiems vietos nebeužtenka.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pradėta ieškoti galimybių užbaigti įgyvendinti dar S. Stulginskio suprojektuotą Žemaičių muziejaus „Alka“ rūmų statybą, t. y. šalia esančio pastato pastatyti tą dalį, kuri nebuvo užbaigta iki Antrojo pasaulinio karo. Muziejaus priestato statybos iniciatoriai sulaukė ne tik rajono, bet ir Lietuvos Vyriausybės paramos. 1994 m. gegužės 27 d. per iškilmingą muziejaus priestato kertinio akmens pašventinimą tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius pasakė: „Ką laikas sugadino pats čėsas yra ištaisyti.“ Statyba prasidėjo. Darbai vyko 1994–1998 m. Užbaigus priestatą, 1999 m. prasidėjo senojo muziejaus pastato rekonstrukcija, kuri su pertraukomis tęsėsi iki 2002 m. gegužės 22 d. (statybos ir rekonstrukcijos projektų autorius Algirdas Žebrauskas).
2002 m. rugpjūčio 10 d. Telšiuose iškilmingai pažymėtas Žemaičių muziejaus „Alka“ 70 metų jubiliejus. Tą dieną oficialiai atidaryti po rekonstrukcijos muziejininkams atiduoti gražūs, šiuolaikiški, ekspozicijoms, parodoms ir rinkinių saugojimui pritaikyti pastatai. Šventės dieną telšiškiai ir jų svečiai muziejuje vėl galėjo gėrėtis vertingais eksponatais.
Jubiliejaus dieną pagerbti geriausi šių dienų Telšių muziejininkai: Laimutė Valatkienė, Zita Dargaitė, Dalia Karalienė, Elvyra Spudytė, Vida Rimkuvienė, Marina Petrauskienė, Regina Bartkienė, Gediminas Šatkauskas, Kęstutis Švėgždavičius, Irena Ramanauskienė, Elena Kasparavičienė ir daugelis kitų, prisiminti nuoširdžiai muziejuje anksčiau dirbę žmonės, tarp jų ir Vitas Valatka, Jonas Andriusevičius, Vacys Vaivada, Vlada Butrimienė, Donatas Jagminas, Jadvyga Traupytė, Ona Čepauskienė, Janina Bucevičiūtė ir kiti.
Muziejus pastaraisiais metais lėšų, reikalingų naujiems eksponatams įsigyti, beveik negauna, tačiau rinkiniai, kad ir nežymiai, toliau yra turtinami. Didžiąją dalį naujausių eksponatų sudaro dovanos. 2002 m. iš JAV į Lietuvą gyventi sugrįžęs žemaitis dailininkas Juozas Bagdonas muziejui padovanojo daugiau negu 30 savo kūrinių. Kultūros mecenatės Beatričės Vasaris rūpesčiu iš Kretingos rajono kilusio, po karo užsienyje gyvenusio žemaičio dailininko Adomo Galdiko turtingas kūrybos palikimas perduotas saugoti „Alkos“ muziejui. Daug eksponatų muziejui yra padovanojęs Alfonsas Beresnevičius, Konstantinas Bružas, Zenonas Juška, Vytautas Savickis, Aldona Simonavičiūtė, Jadvyga Vainorienė, Vytautas Valius ir daugelis kitų muziejaus bičiulių. „Alką“ remia ir nemažai įstaigų, visuomeninių organizacijų.
Šiandien dalis vertingų muziejaus „Alka“ eksponatų depozito tvarka nuolat eksponuojama kituose Žemaitijos muziejuose rengiamose parodose.
 
Literatūra:
1. V. Valatka. Telšių kraštotyros muziejus. – Vilnius : Mintis, 1971.
2. Žemaičių muziejus „Alka“ (informacinis lankstukas). – Klaipėda, 2002.
3. „Žemaičių muziejus ALKA“ http://zam.mch.mii.lt
4. „Lietuvos muziejai“ http://www.muziejai.lt

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu:
samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija