Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„TAI MANO LAIŠKAI JUMS...“
 
Vida Godelienė
 
Laiko tėkmę matuojame darbais, neišdildomais įspūdžiais ar iškiliomis datomis. Tolyn nubėgantis laikas primena apie tuos, kurių jau nebėra, tačiau kurių gyvenimo prasmė giliai įsirėžė į atmintį. Sunku patikėti, kad jau prabėgo daugiau negu penkeri metai, kai netekome šviesios atminties dailininko Algimanto Švėgždos, Vilniaus dailės akademijos Garbės profesoriaus. 2001 m. balandžio 22 dieną jam būtų sukakę šešiasdešimt.
Dailininkas gimė 1941 m. Kelmėje. Čia, kur nedidelio miestelio bažnyčios bokštuose atsispindi už horizonto besislepianti raudona saulė, baltais obelų žiedlapiais apklotas tėvo sodas žvelgdavo į gimtųjų namų langus.
Dailininko atmintyje dažnai aidėdavo motinos verpimo ratelio daina. 1967 m. baigęs Vilniaus dailės institutą kartu su talentingais bendraminčiais A. Šalteniu, V. Liutkumi, K. Dereškevičiumi, A. Kuru, P. Repšiu ir kitais skynėsi kelią į laisvą ir netramdomą kūrybą.
Netikėtai parblokštas sunkios ligos jaunas ir perspektyvus dailininkas devintojo dešimtmečio pradžioje išvyko į Vakarus, visomis išgalėmis laužydamas tuometinės Lietuvos biurokratines užkardas, kovodamas už teisę Gyventi. Stagnacinio sovietinės Lietuvos rėžimo vykdytojai be skrupulų būtų paaukoję žmogų, tačiau jau tada A. Švėgžda buvo išskirtinė asmenybė, per daug brangi tiems, kas jį pažinojo, gerbė, mylėjo...
Berlyne padaryta transplantacijos operacija menininkui suteikė viltį gyventi. Nuo 1982 m. įsikūręs Rytų Vokietijoje, A. Švėgžda čia pasiliko iki mirties.
1991-aisiais, dalyvaudama Lietuvos muziejams skirtų dailės darbų atrankoje, Vilniaus dailės parodų rūmuose sutikau A. Švėgždą. Pakilusi į antrą aukštą pavasarinės saulės nutviekstoje salėje pamačiau Maestro vieną, palinkusį ir susimąsčiusį ties savo būsimos parodos darbais. Kalbėjomės apie M. K. Čiurlionį, Lietuvą, jo kūrinius, studijas Vilniaus dailės institute ir dar apie kažką neapčiuopiamo, paženklinto sielos šiluma ir artumu. Tąkart A. Švėgžda Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui užrašė 44 savo autorinius darbus. Grįžau į Kauną ne tik su gera žinia apie meno vertybes, bet ir įgijau niekuo neįkainojamą dvasingo dailininko draugystę, kuri tęsėsi iki pat šio iškilaus žmogaus mirties.
1991-1996 m. laikotarpiu A. Švėgžda padovanojo Kaunui 224 savo kūrinius. 1999-aisiais, tęsiant šias tradicijas, jau po dailininko mirties, dar 22 darbai buvo perduoti miestui. „Šie ciklai yra padaryti per Lietuvos atgimimo laikotarpį, nuo 1988 m. Iš nerimo, baimės, džiaugsmo ir vilties gimė šie ciklai. Aš norėjau būti stiprus ir drąsus, taip pat galingas dvasia ir burtais, galinčiais apsaugoti mano Tėvynę nuo pikto... Aš norėjau per savo paveikslus, per susikaupimą ir pusiausvyrą pabūti šalia Jūsų, savo nurimusia dvasia padėti Jums iškentėti pergalę. Todėl šie paveikslai yra kartu su Jumis padaryti. Tai nėra vien mano darbai, tai yra mano laiškai Jums, mano poteriai...” (Iš A. Švėgždos kūrinių dovanojimo liudijimo M. K. Čiurlionio muziejui. Vilnius, 1991 m. rugsėjo 16 d.).
Kartu su A. Švėgždos atsiųstais kūriniais nusidriekė ir jo parodų kelias Lietuvoje: 1992 m. – paroda Kaune, Ukmergėje, Kėdainiuose, 1993-1994 m. – išplėstinės parodos Kaune, 1996 m. – paroda Druskininkuose. Joms autorius kruopščiai ruošdavosi. Tuo laikotarpiu dažnai gaudavau jo laiškus, kuriuose jis pasakodavo apie rengimąsi parodoms, kūrinių eksponavimą, klausdavo patarimų ir kt. Algimantas nemėgo girti savo darbų, tačiau kiekviena, net ir pati smulkiausia detalė jo kūriniuose buvo giliai išmąstyta, turėjo savo istoriją.
Vaizdingai jis savo laiškuose rašydavo apie Vokietijos kraštovaizdį, perpindamas pasakojimą nuotaikų ir jausmų inspiracijomis: „Radau miške dar nepražydusį rugelį. Nespėjau nupiešti, o jis nuvyto, gaila.” Čia pat ir pastabos apie techniką: „Medis ir popierius, kaip gerai sutinka, kaip švelniai piešia”.
Gamta A. Švėgždos kūriniuose, reali ir sudvasinta, atsiveria „labai švelnia ir neagresyvia forma. Nėra pastangų ją modernizuoti. Nėra stilistinio ego expressio aktyvios jėgos, griaunančios Gamtos harmoniją ir rimtį. Gamtos harmonija bei pusiausvyra atrandama jos pačios dėsnių esmėje. (...) A. Švėgždos vaizduojamas daiktas (...) balto lapo erdvėje nuskamba kaip šventas žodis po bažnyčios skliautais” (V. Liutkus, A. Švėgždos kūrybos paroda. – Dailė, Kn. 29, 1992, p. 74).
Gyvendamas užsienyje sukūrė ciklus: „Žiemos meditacijos” , „Laiškas mano senelei”, „Mano burtai”, „Rugelis”, „Vapsvų lizdai”, iliustracijas M. Martinaičio „Kukučio baladėms”, daugybę kamerinio pobūdžio biografinių kompozicijų, pastelių iš kelionių po Europą. Trapus vaizdinių pasaulis, paženklintas iki rytietiško tobulumo išgryninta technika, susipynė su klasikiniu formų išbaigtumu ir baltiškosiomis archaikos vertybėmis. Tapybą ant drobės ir kartono pakeitė pastelė, akvarelė, plunksna, pieštukas, plonas teptukas ar net pagaliukas, kitos grafinės technikos.
Giliai išstudijavus A. Diurerio, J. Vermeero, P. de Hocho, Leonardo de Vinči, Rembranto palikimą, nauju žvilgsniu pažvelgė į gamtos motyvus, kurie, pakylėti iki filosofinio apibendrinimo, tapo neeilinių dvasinių išgyvenimų epicentru, nutolusiu nuo mados skersvėjų ir civilizacijos dirbtinumų. A. Švėgžda buvo tolerantiškas R. Magritui, Dž. Kirikui, tačiau „fiziškai nepriėmė” O. Dikso, G. Groso, F. Stelcmano, V. Tiubkės. Mene stengėsi atskleisti šviesiąją jo pusę, teikė prioritetą humanistiniams pradams. „Mano darbai – tai bandymas prisiliesti prie Didžiosios Paslapties. Tad neieškokite manęs pas romantikus, kuriems gamta – tik aukštų idealų tarnaitė, nėra manęs ir pas siurrealistus, pasiklydusius Froido dvasinėse gelmėse, toli esu ir nuo superrealistų, pasaulį reginčių pro ciklopišką fotoaparato akį, – sakė dailininkas. (Algimantas Švėgžda. Grafik/Pastelle, Detmold, 1992, p. 3). Stilistinį A. Švėgždos kūrinių savitumą, panteistinį dvasingumą netruko pastebėti ir užsienio meno vertintojai – dailininkas rengė parodas Berlyne, Giustrove, Svalenberge, Freiburge. 1988 m. tapo Vokietijos dailininkų sąjungos nariu, 1991-1994 dėstė piešimo ir pastelės kursą Švalenbergo vasaros akademijoje.
Sveikatai pagerėjus, atitrūkęs nuo medicininių prietaisų, A. Švėgžda išsiruošdavo į Lietuvą. Atvykęs į Kauną, skubėdavo pamatyti V. Eidukevičių, M. K. Čiurlionį. Į susitikimą su M. K. Čiurlioniu jis eidavo kaip į šventę, kaip į nekalto vaiko kelią. Čia jis atrasdavo gyvenimo tiesas ir atgaivą. Apdovanotas mąstymo ir vaizdingai reiškiamų minčių išgalėmis, ne kartą prie šios temos grįždavo straipsniuose ir laiškuose. „Sėdi Čiurlionis ant kalvelės ir rašo laiškus: laišką saulei, pavasariui laišką, vasarai, žvaigždėms, jūrai, žalčiui, piramidėms... Čiurlionio išmintis tokia paprasta ir tokia didelė, kad galime pasakyti: Būkite kaip Čiurlionis, ir Jums Dangaus karalystė. Čiurlionis tapydamas, piešdamas niekur nedaro meno. Jis tapo kaip kalba. Juk mes nedarome kalbos! Jis neturi manieros, neturi stilistinių gudrybių... Jis yra paprastas Dievo vaikas, nuklydęs į lietuviškas pievas”. (A. Švėgžda. „Kad matytumėt grožę Jūsų” / Čiurlionio obelys. Druskininkai, 1996. P. 4).
Prisimenu 1994-aisiais skubėjau iš Kauno į Vilnių, norėdama pasitikti dailininką oro uoste. A. Švėgžda atskrido su savo sūnumi, garsiu smuikininku Martynu Švėgžda von Bekker. Mačiau kaip nušvito dailininko veidas. Šalia visų, norinčių jį pasveikinti, matėsi V. Liutkus, A. Šaltenis, kurie jį stipriai ir draugiškai apkabino. Nors A. Švėgžda pasiliko Vilniuje, spėjau papasakoti apie jo parodą Kaune, pasakyti, kad yra labai laukiamas. Tai buvo ne šiaip sakomi žodžiai. Į A. Švėgždos parodas suplūsdavo daugybė žmonių, traukė ne tik kūryba, traukė pati asmenybė – išsiskirianti meno fone, norinti išdalyti savo dvasios turtus mums visiems ir kiekvienam atskirai.
1994 m., atidarant jo parodą Kaune, autorius atrodė išvargęs ir sunerimęs. Apsilankymas Lietuvoje jį šį kartą nuteikė apmąstymams ir savianalizei. Dailininkas sielojosi dėl, jo manymu, nepavykusių rinkimų, komplikuotos politinės situacijos Lietuvoje. Giliai sukrėtė jį ir „Kauno dienoje’’ pasirodęs straipsnis apie kriminogeninę situaciją, vaikų žiaurumą ir nusikaltimus.
Baigiantis 1995-iesiems A. Švėgždos sveikata labai pablogėjo. „Šalta, pakyla temperatūra. Namuose savo kambarėlyje paišau pagaliukus, susirangiusius kaip mano dvaselė. Man vis sukasi mintys apie Čiurlionį. Norėčiau dar bent porą temų parašyti. Bet toks slabnas. Pas mus buvo atšalę, dabar vėl saulė, bet vėjas šaltas. Laukiu birželio, liepos, kai galėsiu tapyti gamtoje. Esu pakviestas rudenį į Portugaliją, bet vargu ar teks Atlanto pakrantėje braidyti. Gaila. Kai man sunku, esu
nervuotas, nuo to dar blogiau. Kartoju: medis, medis, lapas, lapas, upė, upė... Tai tarsi meditavimas ir minčių nurijimas. Bet ne visada padeda”... (iš laiško autorei. Berlynas, 1995 m. gegužės 15 d.). Ne ką geresnės žinios pasiekdavo rudenį ir žiemą: „Jau ketvirta diena esu ligoninėje. Sunku man vaistus parinkti, kad kurs nors nepakenktų. Rugsėjis buvo baisiai šaltas, o dabar toks gražus spalis. Gal aš jį ne per langą patirsiu? Ką nors piešti sunku, rašyti taip pat. Per stiprūs vaistai. Bet gal tai neilgam? Lietuva arti, bet dar yra sunkumų bendrauti. Gal padarys bevizinį ir tu mane aplankysi? Linkiu tau stiprią širdelę turėti” (iš laiško autorei. Berlynas, 1995 m. spalio 6 d.).
Jo laiškuose jaučiau norą suprasti žmogaus egzistencijos, būties problemas. Citavo K. Jaspersą, Sokratą, Konfucijų, Lao Dze mokymus, džiaugdamasis, kad gali laisvai pažinti jų išmintį, čia pat primindamas, kad jaunystėje negalėjo išvykti į menų Meką – Italiją, rinktis tuos autorius, kurie buvo tikri savo dalyko žinovai... „Tai yra didžiausia pragaištis, ką iš mūsų socializmas atėmė. Belieka tikėtis, kad dabar jauni žmonės gali plačiau naudotis pasaulio išmintimi, tik ar beturi jie tą žinių troškimą, tą aistrą pažinti, šviestis” (iš laiško autorei. Berlynas, 1996 m. sausio 22 d.). Kartais jo mintyse atsispindėdavo nerimas, tačiau nevilties A. Švėgžda nedemonstravo. Globaliniai apmąstymai apie Gyvenimą, Dievą, išsiverždavo netikėtai ir impulsyviai: „Man Kristus yra ne nukankintas žmogus ant kryžiaus, o mokytojas, plaunantis mokiniams kojas. Dievas yra Šviesa, Gėris, Meilė, Tiesa. Ir vis kartoju sau sanskrito išmintį, kurią man Viktoras Falkenhanas užrašė: „Nėra didesnės religijos už Tiesą”. Moku tik vieną maldą „Tėve Mūsų” ir einu į bažnyčią be baimės, o su viltimi, kad švystels gėrio sauja Dievulis man iš vargonų ir tada su džiaugsmu širdyje nueisiu Komunijos, prašydamas tik vieno: „Leisk dar man pasilikti tavo šviesoje...” (iš laiško autorei. Berlynas, 1996 m. vasario 18 d.).
Šiltą 1996-ųjų vasarą atostogavau Druskininkuose, visai šalia M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus, kur 1994-aisiais ilsėjosi ir dirbo Algimantas Švėgžda. Tuomet, atvežusi iš Kauno užbaigtą parodos katalogą, vaizdajuostes iš Lietuvos kultūrinių renginių, radau jį žvaliai nusiteikusį, kupiną kūrybinių sumanymų. Šūsnyje tvarkingai išdėliotų kompozicijų pamačiau Raigardo slėnį, Čiurlionio tėvų namus, sodą ir tokias išraiškingas baltakamienes žydinčias obelis. Išvažiuodamas dailininkas džiaugėsi, kad galėjo dirbti taip intensyviai. Dvidešimt vieną savo kūrinį padovanojo Druskininkams. Ten 1996-aisiais ir išgirdau žinią apie A. Švėgždos mirtį. Vos prieš kelias dienas M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje buvo atidaryta jo kūrybos paroda.
1997 m. Vilniuje įvyko didelė retrospektyvinė A. Švėgždos kūrybos paroda. 2001-aisiais, minint dailininko jubiliejų, parodų ir kitų renginių, skirtų A. Švėgždos sukakčiai paminėti, banga nuvilnijo per Vilnių, Kauną, Druskininkus. Dailininko kūryba ir jo asmenybės šviesa visada pasakos apie jo įsivaizduotą ir siektą pasaulio harmoniją, gėrį.


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija