Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Respublikinis unikalių akmenų muziejus
 
Algimantas Meškauskas
 
Adresas: Salantų g. 2, Mosėdis LT-98271, Skuodo rajonas,
Klaipėdos apskritis.
Tel.: 8~440 76 291, 76 312, 76 312. Faksas 8~440 76 352.
El. p. akmenu_muz@skuodas.omnitel.net
Muziejaus svetainė internete
http://www.omnitel.net/akmenumuziejus/
 
Darbo laikas:
Gegužės–spalio mėn.:
Pirmadieniais–penktadieniais 8.00–20.00 val.
Šeštadieniais–sekmadieniais 10.00–20.00 val.
Lapkričio–balandžio mėn.:                                                   
Pirmadieniais–sekmadieniais 8.00–12.00 val.; 13.00–17.00 val.
Bilieto kaina:
Suaugusiems – 2 Lt; vaikams ir moksleiviams – 1 Lt.
 
Prieš 80000–13000 metų ledynams slenkant iš tolimosios Skandinavijos, didžiausi akmenynai nugulė šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje. Ypač daug jų nusėdo Mosėdžio ir Salantų apylinkėse. Šiame krašte išsaugoti natūralūs Šauklių, Igarių, Kulalių ir Erlėnų riedulynai šiandien paskelbti geologijos draustiniais. Mosėdžio apylinkėse rieduliai ir šiandien iš žemės dygte dygsta. Čia daugybė ir iš žemaitiško akmens pavadinimo kūlio kilusių vietovardžių: Kulai, Kulaliai, Kuliai, Kūlupėnai, Kūlsodis, Kūlupis.
Apsamanoję, tūkstantmečius ramiai snaudę didžiuliai kūliai sovietmečiu, vykstant melioracijos darbams, buvo pradėti negailestingai naikinti. Jau ir senų senovėje šio krašto žmonės, ruošdami žemę sėjai, kasmet būdavo priversti nurinkti nuo dirvų polaidžio metu į paviršių iškilusius akmenis. Mažesnius naudodavo namų statybai, pildavo į eiles, taip sudarydami akmenų tvoras – šončius, kuriais tuo pat metu ir savo laukų ribas paženklindavo.
1975–1985 m. Mosėdžio apylinkėse nuo laukų buvo surinkta itin daug akmenų, tuo laiku čia veikė kelios akmenų skaldyklos. Jose sutrupintus akmenis naudojo skaldos gamybai, namų pamatams, Klaipėdos uosto krantinių statybai, kelių tiesimui.
Ne visus Mosėdžio apylinkėse šimtmečius gulėjusius akmenis ištiko toks likimas – dalis jų rado saugų prieglobstį Mosėdyje. Akmenų kraustymosi į šį miestelį pradžia sutampa su tuo metu dar jauno gydytojo Vaclovo Into atvykimu dirbti gydytoju į naująją Mosėdžio ligoninę – tai buvo 1957-ieji metai.
Mosėdžio vietovardžio kilmė nesusijusi su akmeniu. Gydytojo V. Into dėka Mosėdis ir akmuo tapo neatskiriamos sąvokos.
Kartą, dar pirmaisiais darbo Mosėdyje metais, važiuojant aplankyti paciento, prie mažo upeliuko jo dėmesį patraukė gulintis neįprastos formos, apie 50 kg sveriantis akmuo. Patiko jis gydytojui, tai užsikėlė jį ant savo dviračio ir pats parsivežė į ligoninės kiemą. Anot V. Into, tada „man kažkas lyg maišą nuo akių nutraukė – supratau, kad tai gali būti gražu“. Tokia buvo gydytojo Vaclovo Into „akmenligės“ pradžių pradžia.
Dažną vasaros rytą jis anksti atsikeldavo ir dviračiu apvažiuodavo Mosėdžio apylinkes, apžiūrėdavo melioruojamus laukus, apeidavo akmens skaldyklas ir, pažymėjęs įdomesnius akmenis, pradėdavo tartis su melioratoriais, akmenų skaldyklos darbuotojais, kad jo pažymėti rieduliai būtų palikti neliesti. Tuos akmenis, kuriuos įstengdavo pakelti, dažniausiai pats ligoninės arklio traukiamu vežimu ir į Mosėdį parsigabendavo. Stambiesiems parvežti žiemą samdydavo galingą melioratorių techniką. Kartais keliasdešimt tonų sveriančių akmenų kelionė į Mosėdį užtrukdavo vos ne po savaitę – pradėjus darbus paaiškėdavo, kad ne visur užtektinai sniego, šlapesnėse vietose nedaug įšalusi žemė, kad kitų kliūčių iškilo. Sulaukęs pavasario, šalia naujai pastatytų akmenų V. Intas pradėdavo sodinti medžius, krūmus, gėles, lyginti veją. Puošdamas ligoninės aplinką, gydytojas neapleido ir pagrindinio savo darbo – jis nepriekaištingai aptarnavo apie 3000 gyventojų turinčią apylinkę, vadovavo Mosėdžio ligoninės kolektyvui.
Kai iš laukų sutempti akmenys nebetilpo ligoninės kieme, gydytojas juos pradėjo statyti gatvės pakraščiuose. Palaipsniui mosėdiškiai, iš pradžių tik stebėjęsi tokiu savo gydytojo pomėgiu ir jį dėl to keistuoliu vadinę, ir patys tais akmenimis susidomėjo, pradėjo jais savo sodybas puošti.
Pasak V. Into, žmogui akmuo yra šaltas, sunkus ir gąsdinantis. Jis tarsi kontrastas gamtai, kur viskas švelnu – augalai, gyvūnai ir žmogaus rankos. Akmens stiprybė, svoris ir pastovumas kėlė ir kelia pagarbą.
Gydytojas rinko ir tyrinėjo akmenis. Tuo pat metu jis daug dėmesio skyrė ir augalų studijoms. Per atostogas jis aplankė daugelį didžiųjų buvusios Sovietų sąjungos botanikos sodų. Įsigijęs įdomesnių sodinukų, sudėdavo juos į pašto siuntas ir taip jie į Žemaitiją atkeliaudavo. Čia tolimą kelionę įveikę augalai būdavo dauginami, sodinami prie gražesnių akmenų, ligoninės kieme, mosėdiškių sodybose, kitose miestelio vietose.
Po 1962 m. gaisro pritarta V. Into idėjai Mosėdžio centre sodybų neatstatyti, o, sutvarkius aplinką, šioje vietoje įkurti skverą. Jame dabar stovi didžiuliai akmenys ir auga ąžuolai, kuriais pagerbti žymūs Žemaitijos, kiti Lietuvos žmonės, miestelio gyventojams ir jų svečiams primenamos mūsų valstybei reikšmingos datos.
Metai ėjo, o „liga“ gydytojo neapleido. Netrukus jam kilo idėja Mosėdyje, Bartuvos upės slėnyje, įkurti akmenų parką. Kai šis pradėjo įgauti savo veidą, nauju gydytojo sumanymu susidomėjo žurnalistai, rašytojai, gamtos apsaugos specialistai, geologai. Jie ėmė siųsti valstybinėms institucijoms pasiūlymus, pageidavimus, prašymus padėti gydytojui V. Intui. Valdžios institucijos atkreipė į juos dėmesį ir 1971 m. Gamtos apsaugos komitetas nusprendė įsteigti Mosėdyje akmenų muziejų. Tuometinio Mosėdžio kolūkio valdyba sutiko užsakyti muziejaus-parko projektą. Jo moksliniu vadovu buvo paskirtas profesorius, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras Algirdas Gaigalas. 1972 m. Bartuvos upės slėnyje pradėti darbai, kuriems tiesiogiai vadovavo Vaclovas Intas. Patys pirmieji ir daugiausia  nuveikę pagalbininkai buvo Skuodo MSMV darbuotojai. Skuodo MSMV žiemos metu akmenims sutempti ir pastatyti skirdavo po 2 ar net 5 galingus traktorius. V. Intui padėjo ir Šilutės MSMV, kai kurios kitos Melioracijos ir vandens ministerijai pavaldžios institucijos. Atpažįstant ir klasifikuojant surinktus riedulius ir uolienų pavyzdžius, ne vieną dieną paskyrė Vilniaus universiteto ir Geologijos mokslinio-tyrimo instituto geologai prof. A. Gaigalas, j.m.b. M. Melešytė, doc. R. Gailius. Įvairiausią pagalbą gydytojui V. Intui teikė tuometinis Restauracijos trestas, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Valstybinis gamtos apsaugos komitetas, ten dirbęs V. Bergas, K. Giniūnas, J. Sasnauskas, Klaipėdos kombinatas „Dailė“, Žemaitijos gamtos tyrimo laboratorijos darbuotojos N. Kazakevičienė, M. Kataržienė. Mosėdžio kolūkis  buvo artimiausias talkininkas ir iš jo V. Intas pagalbos sulaukdavo   bet kuriuo momentu. Gydytojui nuoširdžiai talkino ir Mosėdžio apylinkės vykdomasis komitetas, Mosėdžio ligoninės personalas (A. Duonėla, J. Paulauskas, K. Veitaitė, J. Bukauskienė, E. Skruibienė, D. Donielienė, J. Lukošienė, J. Mačernienė), Mosėdžio vidurinės mokyklos pedagogai ir mokiniai.
Gydytojo iniciatyva 1975 m. buvo pradėta ir Mosėdžio senojo vandens malūno, kuriam dabar daugiau negu 200 metų, restauracija.
Tuo laiku Bartuvos upės slėnyje jau buvo surinkta didžiulė ledynmečio laikų riedulių kolekcija, čia augo apie 1000 rūšių ir formų augalų. Paaiškėjo, kad to steigiant muziejų neužtenka. Daug jėgų ir laiko pareikalavo įvairių dokumentų rengimas, derinimas, susirašinėjimai su valstybinėmis institucijomis, įvairūs pasitarimai. Pagaliau 1979 m. vasario 26 d. Respublikinis unikalių akmenų muziejus Mosėdyje buvo įsteigtas. Nuo pat jo įkūrimo pradžios iki 2000 m. muziejui vadovavo V. Intas, ir tik tada, kai jau gydytojo garbus amžius ir sveikata nebeleido šių pareigų atlikti, muziejaus vairą perėmė A. Meškauskas. 
Svarbiausia muziejaus misija – kaupti, eksponuoti, populiarinti ir saugoti Lietuvos eratinius riedulius, atskleisti jų gamtinę įvairovę, prigimtį ir mokslinę-pažintinę reikšmę, gamtinį unikalumą, praktinę svarbą, mineraloginius ir petrografinius ypatumus, parodyti, kaip susidarė šiandieninis Lietuvos reljefas.
Muziejaus turimas mažiausias eksponatas sveria vos keletą gramų, didžiausias – daugiau kaip 50 tonų.
Restauruotame vandens malūne yra įsikūrusi muziejaus administracija, veikia muziejaus kamerinė ekspozicija. Joje pateikta uolienų klasifikacija, geologiniai žemėlapiai, suakmenėję augalai ir gyvūnai (fosilijos). Gausi įvairių spalvų ir frakcijų smėlių kolekcija, iš įvairių šalių atvežti, muziejui padovanoti akmenys. Čia eksponuojami ir iš žmonių tulžies pūslės, inkstų išoperuoti suakmenėję svetimkūniai.
Lietuvos teritorijos paviršiuje ir kvartero nuogulų sluoksniuose randami Baltijos kristalinio skydo uolienų rieduliai pasiskirstę labai netolygiai. Rytų Lietuvoje dažniau paplitę Pietinės Suomijos ir Rusijos Peterburgo, Karelijos rajonų uolienų rieduliai, o Vidurio Lietuvai yra būdingi Alandų salų, Baltijos jūros dugno, Pietvakarių Suomijos uolienų rieduliai. Šiaurinės Švedijos uolienų riedulių dažniau galima aptikti Pietryčių Lietuvoje (Medininkų aukštumose, kurias suformavo priešpaskutinis apledėjimas), Vidurio Švedijos – vakarinėje Lietuvos dalyje.
Lietuvoje randamų uolienų pavyzdžiai išdėstyti pagal jų radimvietes, kilmę. Čia yra šios petrografinės genetinės riedulių grupės:
1. Pietryčių Suomijos ir gretimų Rusijos rajonų uolienų rieduliai.
2. Hoglando salų ir Suomijos įlankos dugno uolienų rieduliai.
3. Vidurio Suomijos pietinės dalies uolienų rieduliai.
4. Pietvakarių Suomijos uolienų rieduliai.
5. Alandų salų uolienų rieduliai.
6. Baltijos jūros centrinės dalies dugno uolienų rieduliai.
7. Botnijos įlankos dugno uolienų rieduliai.
8. Šiaurės Švedijos uolienų rieduliai.
9. Vidurio Švedijos uolienų rieduliai.
10. Pietų Švedijos uolienų rieduliai.
Toks petrografinis genetinis riedulių sugrupavimas padeda pagrįsti ledynmečio nuogulų sluoksnių susiskirstymą Lietuvoje, nustatyti skirtingų apledėjimų centrus ir plotus, ledynų slinkimo į Lietuvą kryptis ir kelius.
Kamerinė ekspozicija labai vaizdžiai ir glaustai reprezentuoja tipiškus Lietuvoje paplitusius ledynmečio laikų kristalinių uolienų įvairių atmainų riedulius
7,9 ha užimančią lauko ekspoziciją nuo miestelio skiria iš akmenų sukrauta tvora, primenanti minėtuosius valstiečių rėžių ribas ženklindavusius šončius. Ne tik tvoros, bet ir girnos, akmeniniai laiptai, grindiniai, takai, tilteliai, atraminės sienelės, stalai, skulptūros, kurių nemaža muziejaus lauko ekspozicijos teritorijoje, rodo lankytojams, kaip akmuo buvo, yra ir gali būti naudojamas.
Šioje ekspozicijoje yra apie 200 didelių riedulių. Visi jie į Lietuvą kartu su ledynais atslinko iš Suomijos, Suomijos įlankos, Alandų salų, Botnijos įlankos ir Švedijos. Bartuvos upės slėnyje galima pamatyti visas Lietuvoje randamų uolienų atmainas. Rieduliai išdėstyti nuosekliai pagal kilmę, atskiromis grupelėmis, truputį įkasti į žemę, kad sudarytų natūralaus riedulyno vaizdą. Viena ekspozicijos dalis suformuota taip, kad čia atsidūręs pasijunti lyg būtum Švedijos šiaurėje – žemė nuklota margais granito luitais.
Lauko ekspozicijoje riedulių grupes jungia jotninio smiltainio takas. Šie smiltainiai susidarė iš biraus smėlio prieš 0,6 milijardo metų.
Riedulių įvairiaspalvius raštus dar labiau paryškina parko žaluma. Muziejaus dendrologinė kolekcija paskelbta valstybės saugomu gamtos objektu.
Bartuvos salelėje eksponuojami pagonybės laikus menantys dubenėtieji akmenys – aukurai.
2005 m. pirmojoje pusėje muziejuje parengta nauja ekspozicijos koncepcija, kurią įgyvendinus surinkti eksponatai turėtų įgyti žymiai didesnę pažintinę reikšmę. Pagal sumanymą pirmoji ekspozicija būtų skirta ledynų istorijai. Antrojoje ekspozicijoje lankytojai susipažintų su žemės plutoje (išoriniame žemės apvalkale) vykstančiais procesais. Trečiojoje būtų vaizdžiai parodyti pagrindiniai geologiniai procesai (kur ir kaip susidaro magminės, metamorfinės ir nuosėdinės uolienos). Ketvirtoji ekspozicija supažindintų su žemės evoliucija ir gyvų organizmų atsiradimu, stratigrafine laiko skale, penktoji – su  naudingosiomis iškasenomis ir jų panaudojimu. Muziejaus turimų finansinių resursų tokiam projektui įgyvendinti neužteks, todėl numatyta parengti paraišką dėl finansavimo iš ES struktūrinių fondų.
2004 m. muziejuje buvo įrengtos dvi laikinos ekspozicijos. Vienoje iš jų lankytojai galėjo pasigrožėti Čilės peizažais ir susipažinti su šios šalies mineralais, rūdomis ir uolienomis, kurias surinko Vilniaus universiteto geologijos ir mineralogijos katedros docentas  G. Motuzas ekspedicijos po Andų kalnus ir Atakamos dykumą metu. Kitoje ekspozicijoje vienoje vietoje buvo rodomi 152 mineralų ir uolienų pavyzdžiai, kuriuos įvairiausiose buvusios Sovietų sąjungos teritorijos vietose surinko garsus geologas A. Žukelis. Šią kolekciją muziejui paskolino VU geologijos ir mineralogijos muziejus (vedėja E. Rudnickaitė).
2005 m. muziejuje lankytojų vėl laukia naujovė – čia jie gali susipažinti su asmenine žymaus naftos geologo, dr. V. Korkučio kolekcija, kurioje gausu ir kerno pavyzdžių iš Žemaitijos gręžinių.
Šiandien jau sunku atskirti, kur prasideda miestelis ir kur baigiasi akmenų muziejaus teritorija – visur kaip prisėta įvairiausių akį traukiančių riedulių. Sumanius aplankyti muziejų, pravartu būtų ir daugiau žinių apie jį susirinkti. Tai nesunkiai padarysite, jei pasižvalgysite po mūsų muziejaus svetainę internete –
http://www.omnitel.net/akmenumuziejus.
Atvykę į Mosėdį ir vaikštinėdami po jį, pajusite paprasto akmens žavesį, akmens ir augalų harmoniją, pasisemsite žemaitiškos stiprybės ir ryžto. Užsukite! Jūs čia visada laukiami!

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija