Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

„Žemaičių žemė“. 2005 m. Nr. 2

Akmenų krūsnys ir aptvarai
 
Ignas Jablonskis
 
Tekstas parengtas pagal Lietuvos kultūros paveldo centro
paveldosaugos archyve saugomą 1981 m. sudarytą bylą
„Akmenų krūsnys ir aptvarai“ (F. 20, Ap. 2, b. 4)
 
Akmenų krūsnis pirmą kartą pastebėjau Skuodo rajono Tauzų kaimo bendrose ganyklose 1938 m. ir nuo to laiko stengiausi įminti jų mįslę, bet vis nesėkmingai. Akmenų krūsnių pavyzdžius ne kartą tyrė archeologai, tačiau jų paskirties nenustatė.
Akmenų krūsnis stebėjau visoje šiaurės vakarinėje Žemaitijoje. Ypač jų gausu Skuodo ir Kretingos rajonuose. Kai kuriuose akmenų krūsnių telkiniuose matyti buvusių akmenų tvorų likučiai po žeme. Tikras požeminių tvorų labirintas buvo rastas Kretingos rajone, Padvarių kaimo buvusiose bendrose ganyklose.
Ilgainiui pradėjo aiškėti, kad akmenų krūsnys dažniausiai krautos arčiau upių ir upelių, plotuose su molio arba priemolio podirviu, tai yra žmonių vadinamose alksnynų žemėse. Galbūt tai lydiminės žemdirbystės pėdsakai?
1976–1978 m. Kretingos rajono Padvarių kaime, Akmenos upės slėnio kairiajame krante melioruojant laukus buvo rasta gerai išsilaikiusių lydiminės žemdirbystės pėdsakų – nepilnai sudegusių virbų danga. Greta stovėjo akmenų krūsnys ir aptvarai. Šis surastas siūlo galas padėjo išnarplioti visą šį mįslingą kamuolį.
 
Akmenų krūsnys Skuodo rajono Mosėdžio
seniūnijos Tauzų kaimo bendrose ganyklose
 
Ignas Jablonskis
 
Skuodo rajone, Tauzų kaimo šiaurės vakariniame pakraštyje, apie 36 ha plote, seniau buvo kaimo bendros ganyklos. Įvairiais metų laikais kurio nors vyresnio žmogaus prižiūrimi šių kaimo valstiečių vaikai ganydavo gyvulius. Kartą 1938 m. iš to kaimo kilusi ir tose ganyklose gyvulius ganiusi mano žmona prasitarė, jog piemenys pasakodavę, kad vakarinėje ganyklų dalyje esą buvusios kapinės ir tenai baido. Apžiūrėjęs tariamąją kapinių vietą, pastebėjau pirmąsias akmenų krūsnis, kurių iki to laiko dar nebuvau matęs.
Vėliau įvairiose Tauzų kaimo ganyklų vietose tokių akmeninių krūsnių pastebėjau labai daug. Jos buvo išsidėsčiusios kolonijomis, nuo keliolikos iki kelių dešimčių krūsnių kiekvienoje grupėje. Ypač daug ir tankiai krūsnių buvo šiaurės vakarinėje ganyklų dalyje.
Krūsnys nedidelės, nuo 1,5 iki 2,5 m skersmens, dažniausiai šliejasi prie didelių nejudintų akmenų. Jų paskirtis nenustatyta. Iš pradžių manyta, kad tai pilkapiai
1940 m. pavasarį apie tai pranešiau Vytauto Didžiojo kultūros muziejui ir paprašiau, kad atsiųstų žmonių tariamiesiems pilkapiams patikrinti vietoje. Netrukus į Tauzus buvo komandiruotas muziejaus bendradarbis Pranas Baleniūnas, kuris tariamuosius pilkapius „pilkapyne“ apžiūrėjo ir, regis, tris akmenų krūsnis ištyrė, bet nieko jose nerado. P. Baleniūnas sakė tokias akmenų krūsnis matąs pirmą kartą ir negalėjo nustatyti jų paskirties. Nusivylęs šiuo „pilkapynu“, P. Baleniūną nusivežiau į Kretingą ir parodžiau jam man žinomus senkapius, kuriuose jis 1940 ir 1941 metais atliko žvalgomuosius ir platesnius archeologinius tyrinėjimus.
Akmenų krūsnys tebebuvo mįslė ir nedavė ramybės. 1948 m., dalyvaudamas Lietuvos istorijos instituto suruoštoje archeologinėje ekspedicijoje, pravažiuojant pro Tauzus, šias akmenų krūsnis parodžiau ekspedicijoje dalyvavusiems archeologams. Buvo atidžiai ištirtos dvi akmenų krūsnys, bet ir šį kartą nieko jose nerasta. Krūsnių paskirtis taip ir liko neišaiškinta.
Man paprašius, 1938–1939 m. Tauzų kaimo bendrąsias ganyklas skirstęs matininkas tankiausioje akmenų krūsnių vietoje apie 1 ha plotą paliko visuomeniniame fonde. Tą plotą pavadinome Tauzų kaimo pilkapynu. Apie tai buvo pranešta Istorijos institutui ir Kultūros ministerijai.
1950 m. naujai susikūręs kolūkis ėmė plėšti buvusias Tauzų kaimo bendrąsias ganyklas. Pirmiausia visame plote buldozeriu buvo nuimti akmenys, tarp jų ir nuo saugoti numatyto ploto. Išskirtasis plotas, jau apardytas ir be akmenų krūsnių, buvo paliktas tolimesniam saugojimui. Vėliau šis „pilkapynas“ buvo įtrauktas į vietinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašus (Nr. 1149) ir tebesaugomas iki šiol.1942–1943 m. tokių pat krūsnių pastebėjau ir šalia Tauzų esančiame Udralių kaimo bendrųjų ganyklų vakariniame pakraštyje, šalia užakusio ežerėlio, vadinamo Sirvydo pelke, Tauzų kaimo Margiuose ir Budrių kaimo Naudaržiuose.
Įdomu tai, kad visais čia suminėtais atvejais akmenų krūsnys buvo žmonių alksnynų žeme vadinamose žemų vietų sausesniuose ploteliuose. Tai ir čia jos, greičiausiai, atsirado kultivuojant ankstyvąją lydiminę žemdirbystę.
Požeminių akmeninių aptvarų nepastebėta. Matyt, krūsnys čia buvo sumestos dar kolektyvinės žemdirbystės laikotarpiu, t. y. iki mūsų eros pradžios.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija