Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ALGIRDAS POCIUS: „NEIŠDRĮSAU ATSIDĖTI VIEN KŪRYBAI“
PAR BALZGANA PAVASARĖ DONGO
 
– Kokiais keliais į literatūrą atėjote Jūs? Kas šiame kelyje buvo Jūsų krikštatėviai?
– Galiu pasakyti, kad mano kelias į literatūrą buvo gana paprastas ir lyg iš anksto nulemtas. Taip sakau todėl, kad jau besimokant Sedos gimnazijoje, susižavėjęs įžymiųjų rašytojų kūriniais, pats pabandžiau rašyti. Pirmieji mano prozos kūrinėliai buvo perskaityti mokyklos literatų būrelio susirinkimuose. Ten gautas pirmasis įvertinimas. Pasitikėjimą sustiprino puikaus pedagogo, matematikos mokytojo M. Plaušinaičio paskatinantys žodžiai. Dvi novelikės, parašytos studijuojant Klaipėdos mokytojų institute, jau pateko į to meto respublikos literatūrinę spaudą. Prasidėjo literato kelias, kuriuo ėjau lėtai ir nepakankamai ryžtingai. Neišdrįsau atsidėti vien tik kūrybai, daug laiko paaukojau tarnybai redakcijose, o vėliau Rašytojų sąjungoje.
Neturiu tokio žmogaus, kurį galėčiau pavadinti savo krikštatėviu literatūroje. Ne vienas vyresnis lietuvių rašytojas vėliau geru žodžiu ir patarimu yra parėmęs kelio pradžioje. Dėkingas M. Sluckiui, J. Baltušiui.
– Kokius paskutiniaisiais metais parašytus kūrinius jau galite pasiūlyti skaitytojams? Kokios temos Jums šiuo metu – įkvėpimo šaltinis?
– 2000-ųjų rugpjūtyje „Žuvėdros” leidykloje išleista mano prozos knyga „Antros eilės pusbrolis”. Joje sudėta pastarųjų metų kūryba. Vis dar man artimiausias tebėra Lietuvos kaimo žmogus, pragyvenęs labai dramatišką dvidešimtąjį amžių. Jo charakteris man aiškiausias. Bandau gilintis į šių dienų miestiečio moralines problemas, į skaudžius šių dienų socialinius konfliktus.
– Žemaitiškumas literatūroje. Kaip tai suprantate Jūs?
– Nei kalbėdamas, nei rašydamas negaliu pasislėpti, kad esu žemaitis. Žinoma, aš to nesistengiu daryti. Žemaitiškumas yra įaugęs į charakterį, į kraują. Tėvai, gimtinė, visa jaunų dienų aplinka mano dvasioje paliko tokius pėdsakus, kurie nepastebimai, nejaučiamai lydi dirbant bet kokį darbą. Lietuva neturi tokių miestų-gigantų, kuriuose žmogus paskęstų, susiniveliuotų, pamirštų savo šaknis. Nors pasitaiko. Didžioji mano gyvenimo dalis prabėgo Vilniuje, bet argi toli nuo jo Žemaitija? Hiperboliškai pasakius, kiekvieną rytą gali girdėti, kaip ten gieda gaidžiai. Mano supratimu, labai žemaitiški savo kūryboje išliko šiandienos mūsų rašytojai R. Granauskas, R. Kašauskas, M. Martinaitis, J. Aputis. Galime didžiuotis, kad žemaičių būryje yra ir ryškiausios literatūros vertintojos – V. Daujotytė ir E. Bukelienė.
Susitikus su žemaičiais rašytojais visada lengva ir malonu pasikalbėti. Taip, kaip kalbamės su giminaičiais. Jaučiasi stipresnis dvasinis ryšys.
– Kaip vertinate kitų šiuolaikinių autorių kūrybą, ką pats paskutiniuoju laiku skaitote?
– Išėjimas į pensiją nėra labai malonus dalykas, bet ši aplinkybė suteikia daugiau laiko skaityti knygas. Bandai sumažinti spragą, kuri liko iš ankstyvesnių metų. Žinoma, šis pavėluotas darbas jau nėra toks veiksmingas ir kokybiškas. Viską reikia padaryti savo laiku. Knygų pasirodo labai daug, iškyla problema, kaip atsirinkti tas, kurios vertos tikros literatūros vardo. Reklama, deja, dažnokai nėra objektyvi ir klaidina. Perskaičiau keletą užsienio autorių romanų, kurie paskelbti bestseleriais ir išversti į keliolika kalbų. Stebėjaus, kodėl šie kūriniai taip didžiai įvertinti. Meninėmis savybėmis jie nenustebino. Išsiskiria gal tik tuo, kad išradingai sukurptas siužetas. Bet to lyg būtų per maža. Lieka pasikliauti tais autoriais, kurie išlaikė bėgančio laiko išbandymus. Didelį malonumą suteikė gilesnė pažintis su F. Moriako, A. Kamiu, V. S. Moemo, D. H Lorenco kūryba. Kartais kyla ūpas sugrįžti prie tų knygų, kurios jau prieš daugelį metų perskaitytos. Norisi patikrinti pirmykštį savo įspūdį, iš naujo įsigilinti. Iš lietuvių autorių visad malonu paimti į rankas naujas žemaičių R. Granausko, M. Martinaičio, lietuvių Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, D. Kajoko V. Bubnio knygas. Iš jaunųjų įsiminė R. Šerelytės apsakymai. Laukiu tų knygų, kurios dabar gal tik rašomos. Tokių, kuriose talentas susilydo su gilia mintim ir morale.
Man rodos, kad šiuo metu mažai kas daroma, kad geriausi lietuvių literatūros kūriniai būtų verčiami į kitas kalbas. Anksčiau buvo rengiamos užsienio vertėjų konferencijos, ruošiami reklaminiai leidimai. Glaudžiau bendradarbiavome su artimiausiais kaimynais. Dabar nutolome, užsidarėme.
– Jūs jau daugelį metų dirbate ir gyvenate Vilniuje. O kaip su gimtąja žeme? Ar imdamasis svarbesnio darbo nejaučiate poreikio būti ten, kur prasidėjo Jūsų gyvenimo kelias?
– Norint ką nors svarbesnio nuspręsti nebūtina vykti į Žemaitiją. Bet norint savo dvasią sustiprinti, jai atgaivos suteikti – būtina pavaikščioti palei Plinkšių ežerą, Šerkšnės upelį, užsukti į Platelius, į Orvydų sodybą, užlipti ant Medvėgalio kalno. Ten – įkvėpimo šaltiniai.
 
PAR BALZGANA PAVASARĖ DONGO
Puocios Algėrds
 
Priartiejė pavasaris ėr plėkuos sena kleva šakuos vėsas kuosas tupiejė puoreliem. Anū bova tėik daug, kad miedis atruodė kap su joudās lapās. Jė kuoks paukštis lioub panuorietė parskrėstė unt kėtuos šakuos, paskou anou līg prikėbės lioub sektė ontros. Galiejē pagalvuotė, kad pėrmė šėltė saulės spindolē visus anus bova sudvėilavė nematomās saitās. Veizėjau i miedi, dīvėjaus tuokiu anuo apriedo ėr akimis ėiškojau, kad kor būtom vėins paukštis. Ar jau vėin tik puorelės? Pu valondelės unt gumboutos nosvėrosės šakuos pamatiau šalėp vėina kėtuos sotūpusės tris kuosas. Dvė bova susiglaudosės, vo trečiuoji kiūtuojė šėik tėik atuokiau. Ka ana pamiegėna prisiartintė, vėina iš porelės pašiaušė kakla plunksnas ėr kėrta snapo. Atstumtuoji pašuoka nu šakuos, plakdama sparnās pakībuojė uore, bet greitā viel nosėleida i ton patė vėita. Isimīliejielē topiejė pasėpūtė ė svaidė pėktus žvilgsnius i prikibieli. Bet vėina karta neapsėkentė ė parsėkielė unt kėtuos šakuos. Tretiesis valondelė dā patopiejė tuo patiuo vėituo, tompė kakla, žvalgies, bet neėštvierė – soplasnuojė ė viel atsėtūpė šalėp pabiegieliu. Mošams ė niekėnams ons nikāp negaliejė atsėžadietė tuos, katra šin pavasari bova ikrėtusi i šėrdi. Kažkas pliaukšteliejė i sėina lentgalio, kuosas ėšsėgonda, so dėdelio triukšmo kreksiedamas pakėla i uora. Valondelė sokuos aplink kleva, līg nesosėtardamas, kor skrėstė. Vėina kėta pamiegėna unt tuo patėis medė, bet vedlē jau plasnuojė par balzgona dongo i vakarū posė. Tėms iš paskuos pasėleida vėsos kreksiu polks. Puorelės, puorelės... Tuokiuo maišalīnie nebgaliejau pamatītė tuos vargšės kuosas.
– Kad ė patvorelie, bile puorelie, – pasakė mona senelė, veiziedama i paukštius, bet, matyt, galvuodama api žmuonis.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija