Kultūra Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

KUNIGAIKŠČIAI OGINSKIAI

Aleksandra Juzefa Čartoryskytė-Sapiegienė-Oginskienė
(1730 m. kovo 19 d. Varšuvoje – 1798 m. rugpjūčio 28 d. Siedluose, Lenkija)


Aleksandra Juzefa Čartoriskytė-Oginskienė buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)  kunigaikščio, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinio veikėjo Mykolo Frederiko Čartoriskio (gimė 1696 m. balandžio 26 d. Varšuvoje, mirė 1775 m. rugpjūčio 13 d.Varšuvoje,  jo tėvai buvo Kazimieras Čartoriskis (1674–1741) ir Izabela Elžbieta Morštyn (1671–1758) [1] ir Eleonoros Monikos Valdštein (Jono Antano Valdšteino ir Onos Valdštein duktė) dukra.

M. F. Čartoriskis buvo Klevanės ir Žukovo kunigaikštis, vienas iš politinės grupuotės „Familija“, nukreiptos prieš Radvilas ir Potockius, iniciatorių ir jos vadovas, pirmosios Lenkijoje masonų ložės „Raudonoji brolija“ narys. Jis kartu su broliu Augustu Aleksandru reikalavo įvesti paveldimą monarcho sostą. 1720 m. M. F. Čartoriskis tapo Lietuvos pastalininkiu, 1722 m. – Vilniaus kaštelionu, 1724 m. – Lietuvos pakancleriu, 1752 m. – Lietuvos didžiuoju kancleriu, ėjo Gomelio, Jurbarko, Kupiškio, Lucko, Pieniansko, Veližo, Usviato seniūno pareigas. 1726 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

A. J. Oginskienės pirmasis vyras buvo Lietuvos pakancleris Mykolas Antanas Sapiega (1711–1760). Jie susituokė 1748 metais. M. A. Sapiega gimė 1711 m. kovo 10 / kovo 12 d. Karaliaučiuje, mirė 1760 m. spalio 11 d. Slanime). Jo tėvas buvo Aleksandras Povilas Sapiega, motina –  prancūzų amasadoriaus Pranciškaus Gaston de Bethune dukra Marija Kristina de Béthune, M. A. Sapiega 1743 m. tapo Lietuvos tribunolo maršalka, 1739–1746 m. ėjo Lietuvos Didžiojo medžioklio, 1746–1752 m. – Palenkės vaivados, 1752–1760 m. – Lietuvos pakanclerio, o nuo 1757 m. – Mstislavlio seniūno pareigas. Jam ši santuoka buvo antroji. Pirmoji jo žmona buvo Teklė Radvilaitė. Ją vedė 1745 metais. Po dviejų santuokos metų T. Radvilaitė-Sapiegienė mirė.

Gyvendama santuokoje su M. A. Sapiega A. J. Čartoriskytė-Sapiegienė vaikų nesusilaukė.

1761 m. rugsėjo 19 d. ji ištekėjo antrą kartą. Jos antruoju vyru tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karo, valstybės ir visuomenės veikėjas, pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karaliaus karūną, Lietuvos raštininkas, Lietuvos generolas-majoras, paskutinysis LDK iždininkas Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800). 1764–1768 m. jis ėjo Vilniaus vaivados pareigas. Vesdamas Aleksandrą, M. K. Oginskis kaip jos kraitį gavo Slanimo seniūniją. Gyvendama santuokoje su M. K. Oginskiu, Aleksandra taip pat vaikų nesusilaukė.

A. J. Čartoriskytė-Sapiegienė-Oginskienė turėjo dvi seseris (Antaniną Čartoriską (1728–1746), kuri buvo ištekėjusi už Jurgio Flemingo, Konstanciją Čartoriską (1729–1749) ir brolį Antaną Čartoriskį (1732–1753).

Po tėvo mirties 1775 m. Aleksandra  paveldėjo Siedlcų miestą su greta jo buvusiais septyniais dvarais.

Aleksandra darė nemažą įtaką Siedlcų miesto kaip ekonominio ir kultūros centras vystymuisi.  
Ji yra palaidota Siedlcų miesto šv. Kryžiaus koplyčioje.

 Literatūra:
1. Aleksandra Ogińska i Siedlce w trzech pamiętnikach z XIX wieku. Wstęp i oprac. Rafał Dmowski i Artur Ziontek. Siedlce: Archiwum Państwowe, Instytut Historii AP, Instytut filologii Polskiej AP, 2007.
2.
Głowacka-Maksymiuk Urszula: Aleksandra z Książąt Czartoryskich Ogińska. Siedlce: Archiwum Państwowe, Fundacja Rozwoju Badań Regionalnych „Sigillum“, 2003.
3.
Głowacka-Maksymiuk Urszula: Dwór księżnej Aleksandry Ogińskiej jako ośrodek życia kulturalnego na Podlasiu, "Szkice Podlaskie", T. 10, 2002, s. 9–16.
4.
Ziontek Artur: Siedlecki dwór artystyczny Aleksandry Ogińskiej. W zbiorze: Małe miasta. Społeczność. Red. Mariusz Zemło. Lublin 2011.
5.
Ziontek Artur: Pani na Siedlcach Aleksandra Ogińska. Stan badań i zarys problematyki. „Wschodni Rocznik Humanistyczny“, 2005, t. 2.
6.
Ziontek Artur: Z dziejów dworu artystycznego Aleksandry Ogińśkiej. Cz. 1: Opisanie fety św. Michałka. „Ogród“ 2010, nr 1–2 (25–26).
7.
Ziontek Artur: Żywioł towarzyski Aleksandry Ogińskiej utrwalony w piśmiennictwie XVIII wieku. w zbiorze: Kobieta epok dawnych w literaturze, kulturze, społeczeństwie. Red. Iwona Maciejewska i Krystyna Stasiewicz. Olsztyn 2008.

Parengė Danutė Mukienė


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24
Pastabas siųskite adresu:
zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija