Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Aktualijos
Visuomenės nuomonė ir pozicija

 INFLIACIJA IR VALDŽIA
 
 Dr. Zenonas Žilevičius
  
Infliacija vis labiau įsisiautėja. Savo gruoboniškus dantis ji dar labiau parodys atėjus šildymo sezonui. Tada daugelis Lietuvos šeimų neišvengiamai sulauks didesnio skurdo. Dar daugiau jaunų žmonių išvažiuos į užsienį. Ką daryti pensininkams, žmonėms su negalia, daugiavaikėms šeimoms? Girdžiu atsakymą: valdžia davė meškerę, t. y. pasirinkimo galimybę. Išmokite naudotis ja. Ir gyvenkite laimingai. Gal dėl to prezidentas vetavo Seimo priimtą neblogą įstatymą dėl mažų atlyginimų ir pensijų indeksavimo. Sena liaudies patarlė sako, kad sotus alkano neužjaučia.
 
Klasikinis infliacijos požymis – greitesnis pinigų negu prekių masės valstybėje augimas. Pasinaudodami padidėjusia paklausa, verslininkai dirbtinai didina kainas. Todėl mūsų valstybės vadai, dalis politikų ir net konsultantų iš užsienio ėmė kalbėti, kad negalima didinti skurdžiams algų, socialinių išmokų, kadangi bus išmesta apyvarton daugiau pinigų, o tai padidins prekių paklausą ir jų kainų kilimą. Deja, minėti veikėjai taip nemano. Pati valdžia ir verslininkai švaisto pinigus.
Reikia pasakyti, kad pinigų masės augimas gali išprovokuoti kainų augimą, jei valstybė vykdo uždarą ekonominę politiką. Šiandieninė Lietuva – mažytė salelė Europos Sąjungoje, kurioje yra  laisvas žmonių, kapitalų ir prekių judėjimas. Pasakykite, prašau, kokių prekių trūksta Lietuvoje? Jei šiandien kokių nors prekių ir pritrūktų, po kelių dienų bus jų atvežta iš Lenkjos, Vokietijos, net Rusijos, Kinijos. Trūksta tik lietuviškų prekių, kurių gamybą mūsų tautos vadai sąmoningai sužlugdė. Ir tebežlugdo. Tarpukario Lietuva bekonus eksportavo net į Angliją. Dabar bekonus Lietuvoje augina danai. Ir į tą verslą jie veržiasi per lietuvių galvas. Lietuva garsėjo linų auginimu ir jų produkcija. Baigiama sužlugdyti. Buvo sukūrusi savo cukraus pramonę, iš cukrinių runkelių auginimo ūkininkai gaudavo geras pajamas. Ši žemės ūkio šaka taip pat jau merdi. Girdisi kalbos, kad lietuviai kitais metais nebeaugins braškių ir kitų uogų. Ties žlugimo riba atsidūrė ir pienininkystės ūkis. Nesudėtingą bankininkystės verslą savanoriškai atidavėme kaimyninių valstybių verslininkams, kurie lupikaudami iš Lietuvos žmonių ir firmų uždirba didžiulius pelnus, kuriuos išveža į užsienį, ir t. t. ir t. t. Didžioji dalis lietuvių tautos greitai liks [žinoma tie, kurie neemigruos] liokajais.
Žemės ūkio ir su juo susijusių struktūrų atgaivinimas [o ne žlugdymas] gali lemti Lietuvos žmonių gerovę. Tuo ir turėtų rūpintis visų rangų valdžia. O ne skambinti pavojaus varpais, jei dar kas pažada ieškoti galimybių padėti išgyventi mažas pajamas gaunantiems piliečiams.
 
Neginčytina, kad svarbiausias kainų augimo faktorius glūdi svetur: brangsta dujos, nafta... Bet reikia visiems valstybės vadams žinoti, kad tie energetiniai ištekliai neišvengiamai augs ir ateityje. Tad jiems nedera slėptis už to krūmo, o būtina sutelkti pastangas ir sutartinai ieškoti galimybių vesti valstybę ir jos piliečius tomis realiomis sąlygomis materialinės ir dvasinės gerovės link.
 
Parašiau „vesti“ ir tuoj pajutau, kad sulauksiu priekaištų. Juk atvežusieji ir importavusieji iš Amerikos pseudoliberalias idėjas pasakys: rinkos ekonomikos sąlygomis valdžia nieko negali. Viską reguliuoja rinka. Kaip Gariūnuose. Bet toli gražu taip nėra ir pačioje Amerikoje. Jei taip būtų, nenorint kyla klausimas: kuriems galams reikalinga ta brangiai kainuojanti milžiniška amorfiška armija valdininkų – ir Lietuvoje, ir Briuselyje. Ir kasmet sėkmingai besidauginanti, besiveisianti. Prieš prasidedant infliacijos šuoliui, nuogąstavusius žmones premjeras G. Kirkilas tėviškai ramino: „Lietuvos vyriausybė valdo situaciją“. Atsidūręs prieš dabartinę realybę su savo ne mažiau energingu finansų ministru iš jo lūpų pasigirdo pseudoliberalų teiginys „Valdžia nieko negali“. Tad, ar ne laikas jiems ir kitiems susirinkti savo žaislus ir užrakinti kabinetų duris iš lauko pusės?
 
Nuo didelio iki mažo tautos vado Lietuvoje ir Briuselyje dabar pradėjo reikalauti subalansuoti biudžetą. Protingas reikalavimas! Tarp kitko, tik kodėl tie išminčiai neteikia savo patarimų galingai Amerikai (JAV), kuri jau keliolika metų iš eilės murkdosi kasmetiniame biudžeto deficite.
Kaip ten bebūtų, pastangos(gal dabar ir ne laikas tam)subalansuoti biudžetą – sveikintinas dalykas. Tik pergalės čia siekti reikia ne smaugiant vargetas, bet šiek tiek pažabojant valdininkijos ir gobšiųjų verslininkų apetitus. Ir jokiu būdu nekišti dabar pirštų prie pinigų sistemos, kaip tai bando daryti kai kurie seimūnai –„atženyti“ litą nuo euro ir panašiai. Jie jau padarė „kiaulystę“ Lietuvai, kai dėl valdžios neveiklumo ir abejingumo [ir tada prie finansų vairo, kaip ir dabar, sėdėjo tvirtas vadas: tik neišmanymu, bet savo kategoriškumu] nebuvo įvestas euras. Kad ir nepatogu, bet turiu pasakyti, kad santūriai bandžiau paraginti valdžią veikti energingiau. Straipsnyje „Euras eina, duokim kelią“ [„Lietuvos žinios“, 2006-02-20], stebėdamas pastangas sutikti eurą, rašiau: „Pradeda „pasuoti“ ir kai kurie mūsų valdžios vyrai. Drįstu manyti, kad nereikia prarasti tempo. Kas gali garantuoti, kad situacija dar nepablogės? Pradėtą darbą reikia baigti iki galo, garbingai“. Pasirodo, buvau teisus. O tą menkutę kliūtį, dėl ko nebuvo leista įsivesti euro, galima buvo iš anksto numatyti ir labai lengvai pašalinti. Tik nereikėjo sėdėti rankas sudėjus ant besipučiančio pilvo. „Visur infliacija“, – sakys man oponentas. Taip. Bet 3–5 , o ne 12 procentų, kaip tai yra Lietuvoje.
 
Valdininkijos išlaidumui šiandieną reikia skelbti ne „saulėlydžio“ ar kokias kitas akcijas, bet negailestingą, permanentinį karą. Valstybės valdymo ir viešosios tvarkos išlaidos Lietuvos biudžeto išlaidose sudaro didžiausią lyginamąjį svorį, lyginant su kitų Europos valstybių analogišku rodikliu. Įvairaus rango valdininkija sparčiai veisiasi ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų, ypač Briuselyje.
 
Paprastam žmogui nesuvokiama, kodėl didžiulę ir turtingą JAV tvarko dvi valdžios institucijos: kongresas [parlamentas] ir prezidentūra. Mažoje ir skurdžioje Lietuvoje viešpatauja trys valdžios institucijos. Manau, kad atėjo laikas apjungti Vyriausybės ir Prezidentūros institucijas, kurios viena kitą dubliuoja. Tuo labiau, kad nemažą dalį valstybės funkcijų jau perduota Europos Sąjungai. Gal ir parlamentarų skaičių reikėtų mažinti – vadovaujamės juk Europos Sąjungos įstatymais. Sumažėtų biudžeto išlaidos. Būtų racionaliau dirbama: sumažėtų tuščių, nevaisingų kalbų, rietenų ir populistinių pasiūlymų. Suprantama, reikėtų daryti pataisas Lietuvos Respublikos  Konstitucijoje. Neabejoju, kad tam piliečiai noriai pritartų.
 
Žiniasklaida mirga marga pranešimais, kaip valdžia ir jai pavaldžios žinybos švaisto biudžeto lėšas. Pavyzdžiai netilptų keliose jaučio skūrose. Štai keletas iš jų: šimtai tūkstančių litų skiriama prieš kelis amžius trijų-keturių metrų gylyje palaidotų, jau seniai išardytų žydų kaulelių paieškai, Islandijos dainininkės koncertams, baliams, rengiamiems valstybinių švenčių proga, į kuriuos kartais pakviečiama net po 2 000 svečių, be abejo, turtingų ir galingų. Ir t. t. ir t. t.  
 
Išleidžiami milijonai litų ne pirmo būtinumo statyboms, o kad senutė, viduržiemį skudurėlį pasitiesusi ant grindinio prie Katedros ar kur kitur, ranką ištiesusi sėdi ištisą dieną, – nieko. Tiesa, ją nuveja policininkas, kad negadintų valstybės įvaizdžio, kurio formavimui irgi buvo išmesti milijonai.
 
O kur dar kai kurių valdininkų didžiuliai atlyginimai. Ar verta buvo samdyti turtingą verslininką A. Abišalą ir komandą derėtis su Briuselio klerkais dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo? Ir naivuoliui aišku, kad iš to bus didelis „šnipštas“. Pinigai išmesti į balą, o verslininkui sudaryta proga pasireklamuoti tarptautiniu mastu. Ar tai nebuvo daroma iš korupcinių paskatų? Pagaliau, kodėl reikia derėtis dėl Ignalinos? Juk elektrinė – Lietuvos ir jos piliečių nuosavybė. Jei ji techniškai saugi ir gali dirbti ilgiau, tegu dirba. Ar verta dar labiau skurdinti Lietuvos žmones dėl to, kad kažkada valdžios vyrai pasižadėjo ją uždaryti, nors tam rimto preteksto ir nėra. Susikabinę rankomis Lietuvos žmonės gali apjuosti gyva grandine elektrinę ir neleisti jos uždaryti.
 
Kažin ar yra Europoje valstybė, kur beveik kiekvienas valdininkėmis,nors jo pagrindinis darbas – kabinete, turėtų valdišką automobilį ir dar su vairuotoju..
 
Tuština biudžetą ir įvairaus rango valdininkų blaškymasis po platų pasaulį. Važiuoja visi ir visur. Neva, važiuoja laimės Lietuvai ieškoti... Bet visuomenė negirdi [ir nejaučia] tų išvykų konkrečios naudos.
 
Antra svarbi pozicija, provokuojanti infliaciją –  nepasotinami verslininkų apetitai, kurie po degalų ir darbo jėgos brangimo priedanga didina kainas ir savo pelnus. Verslo įmonių vadovai [tik vadovai] gauna milžiniškas algas. Jie ir jų šeimos nariai noksta neapsakomoje prabangoje, perka žemę, statosi pilis egzotiškose šalyse ir dar uždirba didžiulius pelnus, iš kurių plečia savo verslą kitose valstybėse.
 
Nespėjo dar sušildyti kėdžių Leo LT vadovai, o jiems jau kas mėnesį mokama po 50–45 tūkst. Lt. Gal jie jau suspėjo rasti kokią aukso gyslą? Ne. Vienu ar kitu būdu mokama iš tos pačios Lietuvos ir jos piliečių kišenės. Ir prezidentas „nevetuoja“. Tie ir panašūs pinigai neprovokuoja kainų augimo! Keista logika.
 
„Priežasčių, dėl kurių kainos Lietuvoje tapo nebekontroliuojamos, yra daug, – sako Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė. –  Tačiau pagrindinė – valstybinės kainų politikos nebuvimas“.
 
Instituto prezidentė tikina, kad reikia domėtis ir gamybininkų, ir prekybininkų , importuotojų, didmenininkų antkainiais. Reikėtų ne tik domėtis, bet daryti tam tikrą įtaką ekonomiškai nepagrįstiems antkainiams. Neturime tam galimybės, – sakys man oponentai. Turime! Tam tarnauja mokesčių sistema, kurios pagalba galima reguliuoti tą procesą. Bėda ta, kad mūsų valdžia apsvaigusi nuo pseudoliberalizmo idėjų.
 
Kas iš to, kad išsiaiškinama, kad iš pieno labiausiai pelnosi jų perdirbėjai, Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pieną perdirbėjai pabrangina daugiau negu dvigubai. Parduodami kiaušinius, prekybininkai „pasiima“ 40 proc. to, ką uždirba paukščių augintojai, o aukščiausios rūšies miltus – 70 proc. to, ką už toną javų gauna jų augintojai.
 
Labiausiai prekybininkai pelnosi iš mėsos valgytojų – vištienai prie tiekėjų kainos jie prideda 50 proc., kiaulienai – 90 proc., o jautienai – net 100 proc. [informacija pateikiama, pagal duomenis, skelbiamus periodinėje spaudoje].
 
Na, ir kas iš to, kad valdžia tuos ir kitus grobuoniškus kainų didinimo faktorius žino? Pabėdavoja, ir viskas. Suprantama, kad kainų reguliavimui didelę įtaką turėtų konkurencija. Kaip tarp gamintojų, taip ir tarp prekybininkų. Bet jos nėra. Smulkius gamintojus ir prekybininkus pati valdžia vienu ar kitu pretekstu baigia sužlugdyti. Tai daroma stambiųjų verslininkų, o ne žmonių naudai.
 
Žiniasklaida skelbė, kad mūsų prezidentas Europos Sąjungos viršūnių pasitarime du kartus trinktelėjo į stalą ir apgynė Ukrainos ir Gruzijos interesus. Būtų gerai, kad jis nepagailėtų trejetą kartų trinktelti į stalą, siekdamas apginti savo šalies piliečių interesus. Juk tai yra jo konstitucinė pareiga. Artėjantis šildymo sezonas ir Ignalinos elektrinės uždarymas daugeliui lietuvių žada juodą naktį...
 
Dažnas mano pažįstamas klausia: Kada gyvensime geriau? Atsakau jiems: tada, kai prie Lietuvos valstybės vairo stos jauni, energingi politikai-idealistai, kuriems tikrai rūpi valstybės ir jos piliečių materialinė ir dvasinė gerovė, o ne privilegijos ir turtai sau ir artimiesiems. Valdžioje reikia tokių, kurie kiekvieną valstybės turto grobstytoją, kombinatorių perduotų į teisingumo rankas ir kad nė vienos išaiškintos šulerystės autorius neliktų nenubaustas. Tik nežinau, kada tokių politikų-idealistų Lietuva užsiaugins. Na o tokių žmonių Lietuvai reikia.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.24 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija