Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI
 
T U V Z Ž
T
Petras Tarvainis. Kunigas, rašytojas. Gimė apie 1580 metus, mirė apie 1642 m. Studijavo vilniaus akademijoje. Jo gyvenimas ir darbas daugiausia susijęs su Šiauliais. Čia jis kunigavo jau 1613 m. Dirbo ir Radviliškio parapijoje, buvo Joniškio dekanas. Daugiausia išgarsėjo savo sukurtais lenkiškais eilėraščiais.
Tautvila (Tautvilas). Kunigaikštis, veikiausiai Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Manoma, kad apie 1248 metus jis įsitvirtino Polocke. 1248 m. pabaigoje su broliu Eitvydu ir dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose. 1250 metais bandė užimti Mindaugo pilį, o kaip pretendentas į Lietuvos sostą tais pačiais metais Rygoje buvo vyskupo Mikalojaus pakrikštytas. Nužudytas pusbrolio Treniotos kovose dėl Lietuvos sosto 1263 m.
Tiškevičiai. LDK didikų dvarininkų giminė, kilusi iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus, minimo nuo 1537 m. Iškilo XVI a. II – oje pusėje, didžiausią politinę galią įgijo XVII a. , turtinę -XIX a. Valdė Biržų, Užtrakio ordinacijas, Logoiską Minsko srityje, Palangą, Kretingą, Raudondvarį ir Žiežmarius. Keletas Tiškevičių buvo Lietuvos vaivados, vyskupai, lauko etmonai, kaštelionai, iždininkai, didieji maršalkos, užėmė kitas atsakingas pareigas. Žymiausi iš Tiškevičių – Skuminas, jo sūnus Dimitras, Teodoras, Jonušas Skuminas, Mykolas, Vasilijus, Eustachijus, Jurgis, Jonušas, Antanas, Domininkas, Tadas, Vincentas, Liudvikas, Juozapas, Konstantinas, Jonas, Vladislovas.
Antanas Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Grafas. Filosofijos daktaras. Į kunigus įšventintas 1715 m. Žemaičių vyskupiją valdė 22 metus. Daug dirbo rūpindamasis kunigų švietimu. Jis iš pagrindų pakeitė darbą Žemaičių kunigų seminarijoje, vietoj jėzuitų mokytojauti pakviesdamas pijorus. Vyskupystę padalino į 10 dekanatų. Varniuose įkurdino rokitus, kurie rūpinosi senais ir sergančiais kunigais. Jo laikais vyskupystėje pastatytos 9 naujos bažnyčios. Daug dėmesio skyrė Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidams, kuriuos pats nuolat lankė ir buvo nustatęs, kokia tvarka tai turi daryti atskiros parapijos. Jis pasirūpino, kad kanauninkai ir prelatai nešiotų puošnius raudonus rūbus, o ant krūtinės – kryžius. Išspausdinta 1752 metais Varniuose jo sušaukto sinodo medžiaga. 1750 m. išleista knygelė „Pedelis miros saldžiausi medi Kryžiaus Jėzaus Pona”, kuri yra dedikuota vysk. A. Tiškevičiui. Didelę išliekamąją vertę turi jo lotyniškai parašytas raštas apie Žemaičių vyskupystę, kurią buvo nusiuntęs į Romą. Mirė 1762 m. sausio 31 d. Alsėdžiuose. Palaidotas Varniuose.
Jurgis Tiškevičius. Žemaičių vyskupas. Garsios Tiškevičių giminės atstovas, gimęs Vištyčio dvare. Mokėsi Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvoje. Buvo žinomas kaip itin veiklus vyskupas. Jo laikais Žemaitijoje įvyko net 4 vyskupijos sinodai – kunigų suvažiavimai. Jų nutarimus vysk. K. Pacas išleido atskiroje knygutėje. Jis Garduose, Raseiniuose, Virbalyje įkūrė domininkonus, Žemaičių Kalvarijoje – Kryžiaus kelius. Daug dirbo su kotrynietėmis, karmelitais. Jo rūpesčiu vyskupijoje buvo išplėsta kunigų seminarija. J. Tiškevičius skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Jo rūpesčiu vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torūnėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus su protestantais. Valdydamas vyskupiją, daugiausia gyveno Alsėdžiuose. Mirė 1656 m.
Tyzenhauzai. Iš Holšteino kilusi giminė, dariusi didelę įtaką Latvijos, Estijos, Lietuvos, Rusijos visuomenės gyvenime. Lietuvoje įsikūrė XII amžiuje. Dar ir XIX amžiuje kai kurie Tyzenhauzų šeimos nariai užėmė aukštas karines ir politines vietas carinės Rusijos administracijoje. Iš Lietuvon atsikėlusių Tyzenhauzų garsiausias buvo Lietuvos karališkųjų ekonomijų valdytojas Antanas Tyzenhauzas (1733 – 1785), Tartu vaivada Gotardas Jonas (mirė 1669 m. ), ornitologas Konstantinas (1786 – 1853).
Jurgis Toliotas. Žemaičių vyskupas, kilęs iš Eišiškių. Mokslus baigė Krokuvoje. Dirbo Vilniaus kapitulos prelatu, Žemaičių vyskupystės arkidiakonu, vėliau administravo Žemaičių vyskupystę, dirbo Kijevo vyskupu, vėliau – Žemaičių vyskupas. Mirė 1533 m.
Motiejus Topolietis. Žemaičių vyskupas. Žinoma, kad, atvykęs į Žemaitiją, apsigyveno ne Varniuose, kaip tai iki tol buvo įprasta vyskupams, o Alsėdžiuose, ir tuo labai papiktino žemaičius. Nuo Motiejaus Topoliečio daugelis vyskupų taip pat gyveno Alsėdžiuose. Jis daug dėmesio skyrė kunigų ruošimui Žemaičiuose, įsteigė Varnių mokyklą, kur mokslus ėjo dalis būsimųjų Žemaitijos kunigų. Iš šios mokyklos po kurio laiko išaugo Žemaičių kunigų seminarija. Alsėdžiuose M. Topolietis pastatė medinę bažnyčią.
Jokūbas Trakiškis. (Raudonas) Ketvirtasis Žemaičių vyskupas, į šias pareigas 1436 m. gegužės 18 d. paskirtas popiežiaus Eugenijaus. Manoma, kad studijavo Krokuvoje. Kurį laiką ėjo Vilniaus katedros kanauninko pareigas. Mirė 1453 m.
Mikalojus Trakiškis – Dzieržgavičius. Žemaičių vyskupas 1423 -1434 metais. Žemaičių vyskupu jį nominavo Vytautas. Šioms pareigoms įšventintas 1424 metais. Kurį laiką po Vytauto mirties rėmė Švitrigailą, tačiau vėliau kartu su kitais žemaičiais nuo jo nusisuko. Švitrigaila dėl to norėjo jį iš vyskupo pareigų pašalinti, tačiau naujojo vyskupo žemaičiai neįsileido ir Mikalojus Trakiškis toliau ėjo šias pareigas. Vyskupauti į Vilnių persikėlė 1434 m.
Motiejus Trakiškis. Žemaičių vyskupas 1417 – 1422 metais. Vytauto politikos šalininkas. Mokėjo lietuviškai ir žemaitiškai. Pasak Dlugošo, jis buvęs Livonijos vokietis. Vytautas tvirtino, kad Motiejus Trakiškis ­ lietuvių kilmės. Iš Žemaitijos išvyko vyskupauti į Vilnių. Mirė 1453 m. gegužės 9 d.
Treniota. Didysis Lietuvos kunigaikštis (1263 – 64 metais), Mindaugo seserėnas ir artimiausias jo patarėjas tryliktojo amžiaus septintame dešimtmetyje. Kėlė visų baltų tautų bendros kovos su vokiečių riteriais idėją. Po Durbės mūšio įkalbėjo Mindaugą remti žemaičius prieš Livonijos ordiną, Kryžiuočių ordiną. Slapta rėmė Daumantą, kuris 1263 m. nužudė Mindaugą, jo sūnus Ruklį ir Rupeiką. Tuo pasinaudojęs užgrobė Lietuvos sostą ir nužudė savo pusbrolį Tautvilą. Treniotą nužudė Mindaugo šalininkai.
U
Andrius Ugianskis. Kalbininkas. Gimė 1816 m. Kurtuvėnų parapijoje, Knašiuose, mirė 1870 m. Kazanėje. Kražiuose jo mokytoju buvo M. Valančius, su kuriuo A. Ugianskis vėliau susirašinėjo. Palaikė ryšius ir su Laurynu Ivinskiu. A. Ugianskis rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo baigęs Kazanės universitetą, o po to paskirtas mokytojauti į Simbirską, o vėliau – į Kazanės universitetą. Norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau negavo paskyrimo.
Matas Untulis. Tautosakos rinkėjas. Gimė 1889 m. spalio 3 d. Skuodo rajono Rumšaičių kaime, žuvo 1952 m. Klaipėdoos rajono Lelėnų kaime. Baigė Saratovo universitetą, 1917 – 1927 metais dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos vietose, vadovavo Ylakių vidurinei mokyklai. Buvo aktyvus Lietuvių mokslo draugijos narys, 1945 – 1952 metais dirbo Lietuvių kalbos institute. Užrašė apie 8000 žodžių, 5000 įvairiausių žanrų tautosakos kūrinių, surinko daug eksponatų muziejams. Knygų „Lenkai esame ar sulenkinti lietuviai”, „Kodėl prarastas Vilnius?” autorius. Išvertė į lietuvių kalbą E. L. Voinič „Gylį”.
Alfonsas Urbonas. Kariškis. Gimė apie 1900 – uosius Dusetų valsčiuje, mirė apie 1958­uosius Brazilijoje. Majoras. 1926 metais baigė Aukštuosius karo technikos kursus, po to tarnavo Lietuvos kariuomenėje 1940 -1944 metais priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, 1944 metais suorganizavo ir apginklavo savanorių būrį, su kuriais, bolševikams puolant, pasitraukė į Žemaitiją. Sedos apylinkėse A. Urbonas prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės. Karui pasibaigus, gyveno užsienyje.
V
Antanas Vaičius. Telšių vyskupas ir Romos kurijos Dvasininkijos kongregacijos narys. Gimė 1926 m. balandžio 5 d. Žemaitijoje. 1943 metais baigė Skuodo gimnaziją. 1943 – 1946 metais studijavo Telšių kunigų seminarijoje. 1951 – 1973 metais dirbo įvairiose Telšių vyskupystės ir Klaipėdos prelatūros parapijose kunigu, 1973 – 1975 metais – Telšių katedros klebonu ir vyskupijos kurijos kancleriu, 1975 – 1982 metais – Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, 1982 – 1989 metais – vyskupu, Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratoriumi, nuo 1989 metų – Telšių vyskupu ordinaru.
Morta Vaičkienė – Grikštaitė. Aktorė, dainininkė. Gimė 1890 m. gruodžio 15 d. Mažeikių rajono Pikelių kaime, mirė 1977 metų vasario 3 d. Mažeikiuose. Nuo 1907 m. dainavo chore, vaidino Juozo Vaičkaus skrajojamajame teatre, nuo 1908 m. Peterburge mokėsi dainavimo. 1920 – 30 metais buvo Valstybės teatro solistė.
Juozas Vaičkus. Lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjas, aktorius, režisierius. Gimė 1885 m. balandžio 16 d. Tirkšlių valsčiaus Zastaučių kaime, mirė 1935 m. balandžio 7 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Petrapilyje. Nuo 1905 metų ėmėsi organizuoti lietuviškus teatrus – 1905 m. teatro trupę, kuri iki 1914 metų rengė lietuviškus vakarus šiaurės Lietuvoje. 1915 metais Petrapilyje įsteigė vaidybos studiją ir joje ugdė profesionalius aktorius lietuvių dramos teatrui. J. Vaičkaus mokiniai sudarė Nepriklausomos Lietuvos Valstybinio dramos teatro aktorių branduolį. 1918 – 23 metais J. Vaičkus dirbo Lietuvoje, 1923-1928 metais – su Amerikos lietuviais. Sugrįžęs į Lietuvą, Kaune įsteigė vaidybos studiją.
Simonas Vaišnora. Vertėjas ir giesmių kūrėjas. Gimė Žemaitijoje apie 1545 metus, mirė 1600 m. lapkričio 16 d. Ragainėje. Dirbdamas Ragainėje klebonu nuo 1576 m. įsitraukė į lietuvių religinės literatūros darbą. Rašė giesmes, spaudai parengė keletą savo knygų, dalyvavo verčiant J. Bretkūno Bibliją, redaguojant „Postilę”. 1600 m. išleido iš vokiečių kalbos išverstą „Žemčiūgą teologišką”.
Jonas Vaitkus. Režisierius. Gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajono Armonų kaime. Baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Nuo 1974 metų dirbo Kauno dramos teatre, nuo 1981 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos akademija). Iš pirmųjų jo pastatytų spektaklių didžiausios šlovės susilaukė J. Vaitkaus ir E. Ignatavičiaus „Svajonių piligrimas” (1975), H. Ibseno „Statytojas Solnesas” , Vinco Krėvės „Šarūnas” (1980), M. Šatrovo „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje” (1982), A. Kamiu „Kaliguda”, T. Viljamso „Šauksmas” (abu 1983), Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdas ­ žalias paukštis” (1984), V. Šekspyro „Ričardas II” (1985), M. Koreso „Senelių namai” (1986) ir kt.
Mykolas Vaitkus. Rašytojas, kunigas. Gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose, mirė 1973 m. gegužės 20 d. JAV. Mokėsi Kaune, Peterburge, Insbruke. 1918 – 40 metais dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, redagavo periodinius leidinius „Ganytoją”, „Žvaigždę”, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, nuo 1951 metų gyveno JAV. daugelio poezijos, prozos knygų autorius, palikęs nemažai atsiminimų apie tarpukario metus Lietuvoje, ypač jo gimtojoje Žemaitijoje.
Motiejus Valančius. 
Vyskupo Motiejaus Valančiaus 200-ųjų gimimo metinių jubiliejinių renginių programa
Žemaičių vyskupas, rašytojas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio organizatorius. Gimė 1801 m. vasario 28 d. Salantų valsčiaus Nasrėnų kaime. Vėliau buvo pasivadinęs Volončevskiu. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Varniuose, Vilniuje. Teologijos mokslų daktaras. Dirbdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi parašė ir išleido „Žemaičių vyskupystę”. Žemaičių vyskupystei vadovauti buvo paskirtas 1848 m. rugsėjyje. Labiausiai nusipelnė šviesdamas Žemaičių kraštą – kurdamas parapines mokyklas, Blaivybės broliją ir plėsdamas jos veiklą, organizuodamas slaptų knygų gabenimą iš Prūsijos, rašydamas ir leisdamas populiarias grožinės literatūros knygas. Mirė Kaune. Palaidotas Kaune, po didžiuoju katedros altoriumi.
Jurgis Vilnietis. Žemaičių vyskupas. Gimė Vilniuje. Kurį laiką dirbo Vilniaus katedros arkidjakonu. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, pasižymėjo dideliu darbštumu, gailestingumu. 1463 m. Varniuose pastatė medinę katedrą. 1464 m. karalius Kazimieras jį nominavo Vilniaus vyskupu, tačiau šių pareigų jis nebeėjo – mirė pakeliui iš Žemaičių į Vilnių.
Vitas Valatka. Muziejininkas, archeologas, kraštotyrininkas. Gimė 1927 m. sausio 26 d. Plungės rajone, mirė 1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose. 1947 – 1948 metais dirbo Žemaičių „Alkos” muziejaus fondų vedėju, 1948 – 1969 metais ir 1971 – 1977 metais – moksliniu bendradarbiu, 1969 – 1970 metais – direktoriumi.
Valavičiai. Lietuvos didikų šeima. Antanas Valavičius 1798 metais iš Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo gavo grafo titulą. Iki šiol tebėra tituluotų ir netituluotų šios giminės palikuonių. Žemaitijoje itin garsus buvo žemaičių prelatas, Vilniaus kanauninkas Vincentas Stanislovas Valavičius.
Silvestras Valiūnas. Poetas, 1831 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1789 m. liepos 11 d. Raseinių apskrityje, žuvo 1831 metais netoli Šilutės, Aušbikavo apylinkėse. Fizikas – matematikas. Baigė kunigų seminariją, tašiau į kunigus nebuvo įšventintas. 1812 metais buvo įstojęs į Napoleono armiją, bet po Slonimo mūšio grįžo į Žemaitiją. Labiausiai jį išgarsino romantinė baladė „Birutė”.
Telesforas Valius. Dailininkas grafikas. Gimė 1914 m. liepos 10 d. Rygoje, mirė 1977 m. gruodžio 1 d. Toronte. Gyveno Telšiuose, mokėsi Kaune. 1942 – 1944 metais buvo grafikos katedros vedėjas Vilniaus dailės akademijoje, 1944 metais – Žemaičių teatro direktorius ir dailininkas. Emigravo į užsienį 1944 metais. Nuo 1949 m. gyveno Kanadoje. T. Valius ­ vienas iškiliausių lietuvių grafikų.
Vytautas Valius. Dailininkas. Gimė 1930 m. rugpjūčio 24 d. Telšiuose. Baigė Lietuvos dailės institutą. Parodose dalyvauja nuo 1956 m. Tapytojas, grafikas, knygų iliustratorius. Nacionalinės premijos laureatas. Kūriniuose ryškios liaudies skulptūrų parafrazės, tapybinių ir grafinių pradų sintezė.
Vambutas (Vanibutas). Vienas iš septynių kunigaikščių Ruškių (Ruškavičių), kurie minimi Ipatijaus metraštyje, kai 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai darė taikos sutartį su Haličo – Voluinės kunigaikščiais. Po Lietuvos vyresniųjų ir Žemaičių kunigaikščių tada ėjo Ruškiai, kurių antruoju paminėtas Vanibutas (Vonibut).
Zigmantas Vaza. (Zigmantas III) Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1578 -1632 metais), Švedijos karalius (1592 -99 metais). Vazų dinastijos Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pradininkas.
Norbertas Vėlius. Tautosakininkas, mitologas. Gimė 1938 m. Šilalės rajone. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Vilniaus universitete. Profesorius, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, daugelio paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos organizuotų ekspedicijų iniciatorius ir vadovas, daugybės knygų autorius ir bendraautorius. Mirė 1996 metais.
Vaclovas Vičius. Lietuvos mėgėjų teatrų veiklos organizatorius ir koordinatorius Lietuvoje. Gimė 1956 m. balandžio 24 d. Skuodo rajone. 1974 metais baigė Šačių vidurinę mokyklą, 1979 metais – Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Nuo 1979 metų dirbo Liaudies meno rūmų teatro skyriaus režisieriumi, nuo 1986 metų – Lietuvos mokslinio metodinio kultūros centro Teatro skyriaus vedėju, nuo 1990 metų – Lietuvos liaudies kultūros centro teatro sektoriaus vyr. režisierius. Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos tarybos narys. Gyvena Vilniuje.
Mikalojus Viežgaila. Žemaičių vyskupas. Laikotarpiu, kai jis vadovavo vyskupijai, normalizavosi vietinių didikų ir dvasininkų santykiai. Kilęs iš Trakų vaivadijos. M. Valančius jį yra apibūdinęs kaip itin protingą vyrą. Be to, buvo ir aktyvus politikas. Į Žemaičius atvyko iš Kijevo, kur iki to laiko ėjo vyskupo pareigas.
Vykintas. Žymus XIII amžiaus pirmos pusės Žemaičių kunigaikštis. Yra duomenų, kad žuvo 1251 metais Žemaitijoje, prie Tverų. Mindaugo ir jo politikos priešininkas, Voluinės Danieliaus sąjungininkas. Petro Dusburgiečio kronikoje vadinamas lietuvių karaliumi.
Eduardas Vilkas. Ekonomistas, akademikas, valstybės ir visuomenės veikėjas. Gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą. Lietuvos Mokslų Akademijos akademiko vardas suteiktas 1985 metais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras.
Jonas Virakas. Architektas. Gimė 1905 m. rugsėjo 5 d. Seredžiuje (Jurbarko r.). 1943 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Kurį laiką dėstė Vilniaus dailės akademijoje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Pagal jo projektus sukurta vertingų interjerų Kaune, Vilniuje ir kitur (deja neišlikę). 1942 m. laimėjo konkursą Rainių kankinių įamžinimui Telšiuose. Pagal jo sukurtus ir žmonos išsaugotus eskizus 1990 metais buvo parengtas koplyčios projektas (arch. A.Žebrauskas) ir 1991 m. pastatyta koplyčia Rainiuose. 
Vaclovas Virbickis. Žemaičių vyskupas. Į šias pareigas jį paskyrė Žygimantas I – asis. Lietuvis, gerai mokėjo lotynų kalbą. Žemaičiuose daug pasitarnavo plėsdamas katalikų tikėjimą, statydamas bažnyčias. Jo laikais užbaigta ir Varnių katedra. Mirė 1555 m.
Viktoras Virbickis. Žemaičių vyskupas. Atvyko į Žemaitiją, kai katalikybės įtaka krašte buvo gerokai sumažėjusi, o kapitula susiskaldžiusi dėl jos narių nesutarimų. Nepajėgdamas tinkamai atlikti jam patikėtas pareigas, išdirbęs vyskupu vos metus, pats savo noru atsistatydino.
Vismantas – Bulevičius. XIII a. pirmos pusės Lietuvos kunigaikštis, 1250 (1251) metais nukautas prie kunigaikščio Vykinto pilies Tverų (Tvirement).
Povilas Višinskis. Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas, talentų ieškotojas ir ugdytojas. Gimė 1875 m. birželio 28 d. Užvenčio valsčiaus Ušnėnų kaime, mirė 1906 m. balandžio 23 d. Berlyne. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Spausdino ir platino draudžiamą lietuvišką literatūrą ir už tai buvo rusų valdžios persekiotas. 1904 m. P. Višinskis buvo pagrindinis Demokratų partijos kūrėjas Lietuvoje, priklausė kaitriajam jos sparnui. Šioje partijoje jis įsteigė Lietuvos valstiečių sąjungą. P. Višinskis aktyviai dalyvavo šaukiant, rengiant Didįjį Vilniaus Seimą. Jo dėka į lietuvių grožinę literatūrą atėjo Žemaitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. 1906 m. P. Višinskis išvyko gydytis į Šveicariją, tačiau – mirė pakeliui, Berlyne. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.
Višmuntas. XIII a. pradžios kunigaikštis iš Bulevičių giminės. Dalyvavo Lietuvos kunigaikščių taikos sutartyje su Haličo – Voluinės kunigaikščiais. Ipatijaus metraštyje pasakyta, kad Mindaugas nužudė Višmuntą, paveržė jo žmoną ir dar jo brolius nužudė. Kai kas jį tapatina su prie Tverų nukautu Vismantu.
Juozas Vyšniauskas. Gimė 1944 m. balandžio 13 d. Skuodo rajone. 1968 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, 1978 metais – Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Tautodailininkas, žurnalistas Spaudoje dirba nuo 1974 metų. per 10 metų vadovavo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis” redakcijai. Skuodo rajono tautodailininkų kūrybinių stovyklų organizatorius. Spaudai parengė keletą kraštotyrinio pobūdžio knygelių.
Mykolas Kaributas Višnioveckis. Gimė 1638, mirė 1673 metais. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1669-1673).
Mykolas Servacijus Višnioveckis. Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas, žinomas dar ir kaip rašytojas. Gimė 1680 m. , mirė 1744 m. Įpėdinių nepaliko. Po jo mirties M. S. Višnioveckio dvarai su 9 miesteliais ir 150 kaimų iš pradžių moteriška linija perėjo Oginskiams, Zamoiskiams ir Mnišekams, vėliau – Plateriams Pžezdziekiams ir Velgorskiams.
Aleksandras Vitkauskas. Aktorius, režisierius. Gimė 1887 m. sausio 27 d. Darbėnuose, mirė 1943 m. spalio 10 d. Jurbarke. Vaidybos mokyklą 1911 metais baigė Maskvoje. Dirbo su skrajojančia lietuvių artistų trupe Lietuvoje ir JAV. 1920 – 1922 metais buvo Kauno Dramos vaidyklos režisierius ir aktorius, vėliau dirbo kitą atsakingą darbą kultūros srityje.
Vytautas Vitkauskas. Kalbininkas. Gimė 1935 m. rugpjūčio 1 d. Kuršėnuose. 1958 m. baigė Vilniaus universitetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Akademinio „Lietuvių kalbos žodyno” vienas iš autorių ir redaktorių, surinkęs šiam žodynui keliasdešimt tūkstančių žodžių. 1976 metais parengė „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyną”, paruošė spaudai, parašė nemažai kitų didelę vertę turinčių kalbinių mokslo darbų. Daugiausia dirba dialektologijos, kalbos kultūros, žodynų rengimo spaudai srityse.
Vladas Vitkauskas. Keliautojas – alpinistas. Gimė 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje. 1970 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą, 1975 metais – Kauno politechnikos institutą. Pirmasis iš Baltijos šalių alpinistų 1993 metų gegužės 10 dieną įkopė į aukščiausią kalną – Everestą (8845 metrai). V. Vitkauskas fondo „Everestas” vadovas, Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos alpinizmo federacijos narys. 1996 m. vasario 25 d. V. Vitkauskas Žemaitijos vėliavą kartu su Lietuvos ir Tarptautinio olimpinio komiteto vėliavomis užnešė į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę – Akonkagvą.
Jonas Vitkevičius. Gimė 1806 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apskrityje, žuvo 1839 m. gegužės 9 d. Afganistane. „Juodųjų brolių” organizacijos Kražiuose organizatorius. Gimė 1806 m. gruodžio 19 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės dvare, nužudytas 1839 metų gegužės 9 d. Afganistane. Kartu su kitais „Juodųjų brolių” organizacijos nariais – Kražių gimnazijos mokiniais – Vilniuje karo teismo buvo nuteistas mirties bausme, bet kaip nepilnamečiui mirties bausmė buvo pakeista ir jis atiduotas kariuomenėn eiliniu kareiviu. Tarnaudamas kariuomenėje, pramoko keletą užsienio kalbų, buvo pastebėtas savo gabumų dėka, atleistas iš drausmės dalinio ir paskirtas į Orenburgo guberniją dirbti adjutantu. Vėliau tapo net Rusijos diplomatiniu agentu Afganistane, bet čia veikė prieš Rusijos interesus ir neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas. Keletas jo raštų darbų 1845 – 1862 metais buvo išspausdinta leidinyje „Kosmos”.
Sofija Vnučkienė. Žymi Žemaitijos reformatorė. Pašušvio savininko duktė, Sedos bajoro, Rietavo tijūno Morkaus Vnučkos žmona. Mirė po 1600-ųjų metų.
Abraomas Voina. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Žemaitijos. Mokėsi Vilniaus akademijoje, Romoje, kur studijavo teologiją, teisę. Žinomas kaip uolus ir rūpestingas vyskupas. A. Voina – Varnių mūrinės bažnyčios fundatorius. Iš Žemaičių išvyko į Vilniaus vyskupystę ­ buvo paskirtas Vilniaus vyskupu.
Z
Tomas Zanas. Rašytojas. Gimė 1796 m. gruodžio 21 d. Mladečnos valsčiuje, mirė 1855 m. liepos 19 d. Gudijoje. Vienas iš filomatų steigėjų. 1820 m. subūrė „Spinduliuojančių“ draugiją. Priklausė Vilniaus masonams, „Niekšų” draugijai. Rusams susekus Vilniaus slaptuosius ratelius, buvo suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1841 m. grįžo į Lietuvos guberniją. Nuo 1816 m. rašė elegijas, balades, trioletus, poemas, kitų žanrų kūrinius. Artimai draugavo su A. Mickevičium ir kitais to meto Vilniaus literatais. Daug savo kūrybos paskelbė periodinėje spaudoje.
Juozapas Zavadskis. Spaustuvininkas, knygų leidėjas. Gimė 1781 metų kovo 15 d. Lenkijoje, mirė 1838 m. gruodžio 5 d. Vilniuje. Knygų spausdinimo ir prekybos mokėsi Vroclave ir Leipcige. 1803 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę, 1805 m. perėmė Vilniaus universiteto spaustuvę, ją sujungė su savąja ir įkūrė Zavadskio knygų leidyklą, kuri veikė 1805 – 1939 metais. Knygoms platinti turėjo savo knygynus Vilniuje ir Varšuvoje.
Zavišos. Sena Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, turėjusi dvarų Voluinėje, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Minsko vaivadijose. Vienas iš Zavišų – Kristupas – eilėmis aprašė lietuvių 1605 metais iškovotą pergalę prieš švedus prie Salaspilio. Jono Kazimiero laikais Kristupas Zaviša (mirė 1670 m. ) buvo Lietuvos didysis maršalka. Kitas Kristupas Zaviša (1666 – 1721)­ Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, kuriuose paminėta daug svarbių Lietuvos istorijos faktų.
Jonas Zenkevičius. Tapytojas. Gimė 1825 m. Raseinių apskrityje, mirė 1888 m. gruodžio 21 d. Vilniuje. Mokėsi Kražių kolegijoje. Tapybą studijavo Lietuvoje, Peterburge, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. Yra nutapęs nemažai portretų, iš kurių žymiausi – S. Daukanto, M. Valančiaus, A. Baranausko ir kt. Kūryboje ryškūs akademizmo bruožai.
Jonas Zgierskis. Žemaičių vyskupas. Į Žemaičius buvo paskirtas Lietuvai itin neramiu laiku, kai šalį kamavo vidiniai nesutarimai, puldinėjo švedai, rusai. Prieš tai dirbo Smolensko vyskupu, Vilniaus sufraganu. Vyskupaudamas Žemaitijoje (čia dirbdamas pasižymėjo itin dideliu uolumu) kartu buvo ir Vilniaus kapitulos nariu bei Šv. Kazimiero koplyčios kapelionu. Mirė 1713 m. Vilniuje.
Platonas Zubovas. Gimė 1767 m. , mirė 1822 m. Kotrynos II- osios paskutinis meilužis ir favoritas. Turėjo nemažai dvarų Lietuvoje. Mirė neturėdamas įpėdinių. Platono Zubovo dvarus Lietuvoje paveldėjo jo brolis Dimitras.
Ž
Aleksandras Žadeikis. Aktorius, režisierius. Gimė 1916 m. vasario 3 d. Telšių rajono Kalnėnų kaime. 1939 metais baigė Kauno universitetą. Filologas. 1944 – 1949 metais buvo Žemaičių teatro aktorius, 1949 -1981 metais – Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1952 – 1977 metais dirbo dar ir režisieriumi, nuo 1953 m. nemažai vaidmenų sukūrė kine.
Povilas Žadeikis. Diplomatas. Gimė 1887 m. kovo 26 d. Varnių valsčiuje, mirė 1957 m. gegužės 11 d. Vašingtone. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Petrapilyje. 1919 m. buvo Lietuvos krašto apsaugos ministras, 1920 -1921 metais – Lietuvos misijos narys ir karinis įgaliotinis JAV, vėliau Lietuvos karinės misijos narys Prancūzijoje, 1923 – 1928 metais – Lietuvos pirmasis konsulas Čikagoje, 1928 – 1935 metais – Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, o nuo 1935 metų liepos iki pat savo mirties – Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vašingtone.
Pranciškus Žadeikis. Kunigas, rašytojas, vertėjas. Gimė 1869 m. spalio 23 d. Parešketyje (Varnių valsčius), mirė 1933 m. gruodžio 6 d. Skuode. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Žemaičių kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1893 metais. Dirbdamas kunigu aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Įdomūs ir vertingi „I – ojo pasaulinio karo atsiminimai”, „Didžiojo karo užrašai”. Vertė „Iliadą”, išvertė K. Skirmuntaitės knygą „Mindaugas”, Alnpekės kroniką, paskelbė straipsnį „Kasinėjimai Apuolėje”, nemažai vertingų straipsnių.
Osvaldas Žadvydas. Kariškis. Gimė 1903 m. balandžio 12 d. Mažeikiuose. Mokėsi Mažeikiuose, 1927 m. baigė karo mokyklą, porą metų studijavo humanitarinius mokslus Vilniaus universitete. Buvo XV – os Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas (1936 – 40 metais). Kai 1940 metais buvo atleistas iš kariuomenės, mokytojavo Darbėnuose ir vadovavo Kretingos apskrities šaulių pogrindžiui. 1941 m. gegužės 5 d. buvo suimtas ir kalinamas Kaune. Pabėgo iš Červenės žudynių. 1941 metais laikinosios vyriausybės paskirtas Kretingos apskrities viršininku, vėliau buvo ir Eišiškių, Telšių apskričių viršininkas. Iš pradžių pogrindžio veikloje priklausė Lietuvių aktyvistų frontui ( Kretingos apskrities Geležinio Vilko vadas), vėliau – Lietuvos laisvės armijai. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 metų gyveno JAV.
Algirdas Žebrauskas. Gimė 1955 m. sausio 5 d. Plungės rajone. 1973 m. baigė Šateikių vidurinę mokyklą, 1981 metais – VISI Architektūros fakultetą. Nuo 1981 m. dirba Telšių rajone. Nuo 1982 metų – Telšių rajono vyr. architektas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m. ). Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos įkūrėjo. Vadovavo Rainių koplyčios statybos darbams.
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė). Rašytoja. Gimė 1485 m. birželio 4 d. Plungės valsčiaus Bukantės kaime, mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. Savamokslė. Kūrybai paskatino Povilas Višinskis. Pirmąjį apsakymą „Piršlybos” parašė būdama apie 50 – ies metų. Iš viso parašė apie 150 apsakymų ir apysakų.
Žygimantas Kęstutaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis nuo 1432 m. Gimė apie 1365 m. , mirė 1440 m. kovo 20 d. Trakuose. Kęstučio sūnus, Vytauto Didžiojo brolis. Žuvo nuo didikų sąmokslininkų, vadovaujamų, kaip manoma, Švitrigailos šalininko kunigaikščio Aleksandro Čartoriskio.
Alfonsas Žilėnas. Profesorius, ekonomistas, kelių studijų apie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pinigus autorius. Mirė 2005 m.
Živinbutas. Žymus XIII amžiaus pradžios lietuvių kunigaikštis, minimas pirmuoju 1219 metų lietuvių ir Voluinės kunigaikščių sutartyje tarp vyresniųjų lietuvių kunigaikščių.
Vladas Žulkus. Istorikas, archeologas, Lietuvos pajūrio tyrinėtojas. Gimė Palangoje. Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos mokslo centro direktorius. Daugelio knygų apie Žemaitijos istoriją autorius ir bendraautoris.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija