Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI
R S Š  
R
Jeronimas Kiprijonas Račkauskas. Profesorius, vienas iš žymiausių XIX amžiaus lietuvių asketinės teologijos specialistų. Gimė 1825 m. gruodžio 21 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1889 m. gruodžio 22 d. Kaune. Išleido keletą originalių raštų teologijos klausimais. Varnių kunigų seminarijos profesorius, o 1864 – 1884 metais ir šios seminarijos rektorius. Didelis lietuvybės šalininkas. Jį labai vertino vysk. M. Valančius.
Mikalojus Radvila. Žemaičių vyskupas, pranciškonas. Mirė 1529 m. Į šias pareigas buvo paskirtas vos turėdamas 20 metų. Vilniaus vaivados Mikalojaus sūnus. Valdydamas vyskupiją, ne itin sutarė su vietiniais didikais ir su kapitula. Jo rūpesčiu buvo pradėta statyti Varnių katedra, įkurta Šeduvos parapija.
Romualdas Rakauskas. Fotomenininkas, žurnalistas. Gimė 1941 m. rugpjūčio 19 d. Akmenėje. 1959 metais baigė Mažeikių rajono Pikelių vidurinę mokyklą, 1962 metais – Vilniaus universitetą, kur įsigijo žurnalisto specialybę. Spaudoje dirba nuo 1961 metų. Gyvena Kaune. daugelį metų dirbo „Nemuno” žurnalo redakcijoje.
Pranciškus Ramanauskas. Telšių vyskupas. Gimė 1893 m. spalio 16 d. Betygaloje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1917 m. Dirbo Raseiniuose, Telšiuose, vėliau mokėsi Romoje. Teologijos mokslų daktaras, profesorius. Nuo 1932 m. dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi, nuo 1940 m. liepos paskirtas šios seminarijos rektoriumi,pakeltas prelatu 1944 m. vasario 28 d. konsekruotas Telšių vyskupu augziliaru. 1946 m. gruodžio mėnesį bolševikų suimtas, apkaltintas „antitarybine veikla” ir ištremtas į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo po 10 metų.
P. Ramanauskas buvo didelis teologijos žinovas, gabus pedagogas ir administratorius, ilgą laiką bendradarbiavo spaudoje ir pats keletą metų redagavo laikraščius „Spauda ir gyvenimas”, „Žemaičių prietelių”. 1934 m. išleista jo knyga „Tikybos pamokos praktikoje”. Mirė 1959 m. spalio 15 d. Palaidotas Telšių katedroje, šalia vyskupo Justino Staugaičio.
Rolandas Rastauskas. Rašytojas, Klaipėdos universiteto docentas. Gimė 1954 m. spalio 13 d. 1972 metais baigė Palangos vidurinę mokyklą, 1978 metais – Vilniaus universitetą. Yra išleidęs keletą poezijos knygų, parašęs nemažai dramos veikalų.
Stasys Raštikis. Kariškis, Lietuvos valstybės veikėjas. Gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose, mirė 1985 m. gegužės 2 d. Los Andžele. Nuo 1935 m. sausio l d. – Lietuvos kariuomenės vadas. Jis rūpinosi reformomis kariuomenėje ir jos perginklavimu. Iš šių pareigų atleistas 1940 m. sausyje. 1941 m. birželio 23 d. paskirtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru. Kai ši ministerija buvo likviduota, vokiečių siūlymo tapti Lietuvos Tarybos pirmininku, pirmuoju generaliniu tarėju ir lietuvių legiono vadu atsisakė. Dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944 m. pasitraukė į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Parašė atsiminimų knygas „Įvykiai ir žmonės”, „Lietuvos likimo kelias” ir kita.
Domininkas Rubinas. Knygnešys. Gimė 1856 m. rugsėjo 18 d. Telšių apskrities Gadūnavo valsčiuje, mirė 1940 m. lapkričio mėnesį Telšių apskrityje. Iš Prūsijos draudžiamą literatūrą pradėjo gabenti 1883 m. Ne kartą už šį darbą buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas.
S
Kazys Saja. Rašytojas. Gimė 1932 m. birželio 27 d. Pasvalio rajone. Mokėsi Klaipėdoje, Vilniuje. Kūrybą pradėjo publikuoti nuo 1954 metų. Plačiai žinomas kaip dramaturgas, prozininkas. Iš jo dramos veikalų labiausiai žinomos pjesės „Devynbėdžiai”, „Liepsnojanti kriaušė”, „Sielų mainai”, „Paršo gaudynės”, „Džinsai”, „Mamutų medžioklė”, „Ubagų sala”, „Imago”, diptikas „Poliglotas” ir „Abstinentas”, tragikomedijų triptikas „Oratorius”, „Maniakas” ir „Pranašas Jona” ir kt. Yra išleidęs nemažai ir apsakymų, apysakų knygų:
„Pasakysiu kaip draugui”, „Klaidžiojimas”, „Po to, kai jie pavirto medžiais” ir kt.
Arūnas Sakalauskas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1952 m. gegužės 13 d. Telšiuose. 1968 metais baigė vidurinę mokyklą Telšiuose ir toliau mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, kurį baigęs 1973 metais įstojo į Vilniaus dailės institutą. 1979 m. pradėjo dirbti Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, nuo 1985 metų dirba Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1993 m. ).
Antanas Salys. Kalbininkas. Gimė 1902 m. liepos 21 d. Salantų valsčiaus Reketės kaime, mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Leipcige, Hamburge. Filologijos mokslo daktaro laipsnis suteiktas už darbą „Žemaičių tarmės”, kuriame nagrinėjama žemaičių tarmių istorija. Dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. Sudarė lietuvių kalbos terminų klasifikaciją. Nuo 1944 metų gyvena užsienyje. 1947 metais apsigyveno JAV ir čia, Pensilvanijos universitete, dėstė slavistiką ir baltistiką.
Stasys Santvaras. Poetas, dramaturgas, operos solistas. Gimė 1902 m. gegužės 27 d. Seredžiaus valsčiuje, mirė JAV. Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvis. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1921 metais. Išleido eilėraščių rinkinius „Saulėtekio maldos”, „Pakalnių debesys”, „Giesmės apie saulę ir sielą”, „Laivai palaužtom burėm”, „Atidari langai”, „Aukos taurė”, „Dainos ir sapnai”, „Rubajatai”, alegorines eiliuotas dramas „Saulytė”, „Minių mylimoji”, realistines dramas „Žvejai”, „Kaimynai”, daug kitų kūrinių. S. Santvaras kūrė, vertė operų ir baletų libretus.
Antanas Sodeika. Operos solistas. Gimė 1890 metais Jurbarke. 1907 m. išvyko pas gimines į JAV ir dirbdamas mokėsi muzikos. 1920 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikiniame gyvenime. Studijavo Italijoje. 30 metų dainavo Operos teatre, vėliau – Kauno valstybinėje konservatorijoje, o jai persikėlus į Vilnių, tęsė darbą ten. Nuo 1954 metų – profesorius.
Sapiegos. Lietuvos didikų šeima, davusi didelių politikų, karių ir veikėjų, nusipelniusi krašto kultūrai. Jų įtaka Lietuvoje ypač pasireiškė XVI a. pabaigoje, XVII ir XVIII amžiais. Už juos galingesni Lietuvos istorijoje buvo tik Radvilos. XIX a. Sapiegos save jau laikė lenkais ir priklausė vienai iš 12 turtingiausių Lenkijos šeimų. Giminės pradininkas ­ Sermionas, XV–ame amžiuje buvęs LLV valdovo Kazimiero raštininkas. Povilas Sapiega (1656­1715) nuo 1713 metų buvo Žemaitijos vyskupas, Adomas Steponas Sapiega (g. 1867­ m.1951) vyskupavo Krokuvoje.
Aleksandras Sapiega. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš kunigaikščių giminės. Mokėsi Liubline, Krokuvoje, Bolonijoje, Perudžijoje, Romoje. Geras teisės žinovas. Lietuvos referendorius. Į kunigus įšventino vysk. J. Tiškevičius. Palaikė lietuvybę, nors pats lietuviškai kiek pramoko kalbėti tik dirbdamas Žemaičiuose. Pradžioje, kol Žemaitijoje siautė maras, vyskupiją buvo pavedęs valdyti Povilui Puzinui. Vėliau, atvykęs į Žemaičius, čia gana uoliai rūpinosi vyskupijos reikalais, švedų ir maro nusiaubto krašto atgimimu. Atstatė Kražių vyskupiją, galutinai iš kalvinų perėmė Šiluvos bažnyčią. Vėliau buvo paskirtas Vilniaus vyskupu ir čia dar labiau išgarsėjo kaip lietuvių teisių gynėjas. Jo rūpesčiu Vilniuje buvo pradėta statyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. A. Sapiega atnaujino Vilniaus katedrą, pastatė tiltą per Nerį, nuolat rūpinosi parama vargšams. Vyskupo palaikai ilsisi Vilniaus katedroje.
Povilas Bernardas Sapiega. Žemaičių vyskupas. Gimė 1656, mirė 1715 m. Dalyvavo kare su turkais ir už nuopelnus jame buvo gavęs pulkininko laipsnį. Dvasininko kelią pasirinko 1686 m. 1701 m. įstojo į vienuolyną. Čia jam suteiktas Bernardo vardas. Žemaičių vyskupu įšventintas 1715 m. sausio 21 d. Varšuvoje. Iš čia važiuodamas į Žemaitiją susirgo ir mirė, Žemaitijos taip ir nepasiekęs.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Pasaulinio garso poetas, rašęs lotynų kalba. Gimė 1595 m. vasario 24 d. Lenkijoje, mirė 1640 m. balandžio 2 d. Varšuvoje. 1617 – 18 metais dėstė sintaksę ir poetiką Kražių kolegijoje. 1620­1622 metais studijavo Vilniaus universitete teologiją, 1622­1625 m. mokėsi Romoje. 1627­1635 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius. Teologijos mokslų daktaras. Nuo 1635 m. buvo karaliaus Vladislovo vazos dvaro pamokslininkas. Gyvendamas Kražiuose sukūrė pirmuosius savo žymesnius jaunystės kūrinius. Panegirikoje Jonui Karoliui Chodkevičiui (1619 m. ) aprašo Kražių kolegijos įsteigimą, keliuose kituose jo kūriniuose taip pat minimi Kražiai, Žemaitija. 1617­ 1630 metais parašė 5 dalių poetikos veikalą „Apie tobuląją poeziją”.
Donatas Sauka. Tautosakininkas, literatūrologas. Gimė 1929 m. spalio 13 d. Mažeikiuose. 1953 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1956 m. šiame universitete dirba. Profesorius. Jo paskelbtiems moksliniams darbams iš tautosakos, literatūros būdinga interpretacijos daugiareikšmiškumas, aforistinė, laki rašymo maniera, erudicija, teiginių ir išvadų originalumas. Parašė monografiją „Salomėjos Nėries kūryba”, studiją „Tautosakos savitumas ir vertė”, vadovėlį aukštosioms mokykloms „Lietuvių tautosaka”, mokomąją priemonę studentams „Vestuvių lyrinės dainos”, Vinco Krėvės, Žemaitės, apsakymų eseistinių interpretacijų ir kt.
Leonardas Sauka. Tautosakininkas, literatūrologas. Gimė 1931 m. sausio 5 d. Telšiuose. 1954 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1957 metų pradėjo dirbti Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Profesorius. Yra paskelbęs nemažai mokslinių straipsnių, išleidęs knygų, kuriose tyrinėja lietuvių vestuvines dainas, folkloro eilėdaros istorijos ir teorijos klausimus bei kitas temas. L. Sauka kartu su kitais tautosakos tyrinėtojais sudarė ir redagavo 1962­1968 metais išėjusią „Lietuvių tautosaką” (5 tomai), parašė studijas „Lietuvių vestuvinės dainos”, „Lietuvių folkloro eilėtyros istorijos ir teorijos klausimai”, monografijas „Lietuvių liaudies dainų eilėdara”, „Tikra ir netikra liaudies kūryba” ir kt.
Zigmantas Sierakauskas. Gimė 1926 m. gegužės 17 d. Voluinės srityje neturtingų bajorų šeimoje. Mokėsi Peterburge. Taraso Ševčenkos bičiulis. Palaikė ryšius su Rusijos revoliucionieriais demokratais, buvo aktyvus „Ziemlia i volia” organizacijos narys. 1861­1863 m. tarnavo Generaliniame štabe Peterburge. Nuo 1863 metų balandžio mėn. buvo Lietuvos sukilėlių karinis viršinikas ir kauno vaivada. Į nelaisvę pateko sunkiai sužeistas. Karo lauko teismo nuosprendžiu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje 1863 m. birželio 27 d., buvo nužudytas 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo žuvęs 1831 metų sukilimo kovose.
Kazys Sideravičius. Žurnalistas. Gimė 1907 m. spalio 8 d. Naumiestyje. 1940 metų birželio – lapkričio mėnesiais buvo Telšių apskrities viršininkas. 1957 – 68 metais – „Mokslo ir gyvenimo” žurnalo redaktoriaus pavaduotojas. Knygos „Nuo Durbės iki Žalgirio” (1944) autorius.
Ieva Simonaitytė. Rašytoja. Gimė 1897 m. sausio 23 d. Klaipėdos rajono Vanagų kaime, mirė 1978 m. Vilniuje. Lietuvių periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1914 m., o nuo 1936 metų atsidėjo vien literatūriniam darbui. Žymiausi jos kūriniai – romanai, apysakos „Aukštųjų Šimonių likimas”, „Vilius Karalius”, „Be tėvo”, „Pikčiurnienė”, autobiografinė trilogija „. . . O buvo taip”, apysaka „Paskutinė Kūnelio kelionė”, „Ne ta pastogė”, „nebaigta knyga”, „Gretimos istorijėlės”,autentiškais faktais pagrįstas romanas „Pavasario audroj”. Jos kūriniuose daugiausia vaizduojamas Klaipėdo krašto gyvenimas, tragiški šio pajūrio krašto žmonių likimai.
Juozas Siparis. Aktorius. Gimė 1894 m. vasario 26 d. Šilalės rajono Kusių kaime, mirė 1970 m. balandžio 5 d. Vilniuje. Dirbo „Vilkolakio”, Tautos, Valstybės, Vilniaus dramos teatruose, 1945 – 1949 metais dėstė Lietuvos dramos teatro vaidybos studijoje.
Rapolas Skipitis. Advokatas, visuomenės veikėjas. Gimė 1887 m. sausio 31 d. Panevėžio apskr. Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Maskvoje. Daugelį metų dirbo teisininku įvairiose Lietuvos vietose, 1920 – 1922 metais buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras. Aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Karo ir pokario metais gyveno užsienyje. Yra parašęs keletą atsiminimų knygų apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Mirė 1976 m. vasario 23 d. Čikagoje.
Skirgaila. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis, Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Padėjo Jogailai iš Kęstučio atimti Didžiojo kunigaikščio valdžią. Spėjama, kad Krėvoje Kęstutis buvo nužudytas Skirgailos nurodymu. Gimė apie 1353 metus, mirė 1397 m. sausio 11 d. neišaiškintomis aplinkybėmis.
Edvardas Slušnys. Lakūnas. Gimė 1949 m. liepos 11 d. Žemaitijoje. 1967 metais baigė Alsėdžių vidurinę mokyklą, 1970 metais – Sasovo Toront lakūnų mokyklą, papildomai mokėsi dar keliose lakūnų mokyklose. Lakūnu dirba nuo 1970 metų. Nuo 1995 metų – lėktuvo JAK – 42 vadas. Avialinijų transporto lakūnas, Lietuvos radijo sporto federacijos, Kauno radijo klubo, Aviacijos spec. asociacijos narys. Vienmotoriu sportiniu lėktuvu kartu su Jonu Jukniu perskrido Atlantą (iš JAV iki Lietuvos) „Lituanikos” skrydžio 60 – mečio proga.
Jonas Smilgevičius. Ekonomistas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1870 m. vasario 12 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Mokėsi Mintaujoje, Liepojoje, Karaliaučiuje, Berlyne. Jaunystėje bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. 1917 metais išrinktas Lietuvos tarybos nariu.
Sprudeika. XIII a. pradžios Lietuvos kunigaikštis, žinomas iš vienintelio paminėjimo 1219 metais Ipatijaus kronikoje, kai žymiausieji Lietuvos kunigaikščiai su Voluinės – Haličo kunigaikščio Romano našle ir jos sūnumis sudarė taikos sutartį. Sprudeika priklausė kunigaikščių Bulevičių giminei, kurią vėliau visą išnaikino Mindaugas, nužudęs tris Bulevičių sūnus: Vismantą, Edivilą, S. Po to jo dviejų brolių vardai niekur daugiau nebeužtinkami.
Ezechielis Stanevičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo vadų, bajoras. Gimė 1798 m. balandžio 10 d. netoli Kelmės, mirė 1855 m. Paryžiuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Buvo Lyduvėnų dvaro valdytojas. Labiausiai pasižymėjo 1831 metų sukilime, kai jo vadovaujami žmonės kovo 25 d. nuginklavo 600 žmonių Raseinių įgulą ir po to Raseiniai tapo sukilimo židiniu. Tada E. Stanevičius viešai buvo paskelbtas vyriausiuoju Žemaičių krašto sukilimo vadu. Kai vasarą A. Gelgaudo kariuomenė perėjo į Prūsus, E. Stanevičiaus vadovaujami būriai dar apie pusę metų atkakliai laikėsi Žemaitijoje ir tik 1831 m. lapkričio mėnesį, kritus Varšuvai, perėjo į Prūsus. Po to E. Stanevičius emigravo į Prancūziją ir gyveno Paryžiuje iki savo mirties.
Simonas Tadas Stanevičius. Rašytojas. Gimė 1799 m. spalio 26 d. Viduklės valsčiaus Kanopėnų kaime, mirė 1848 m. kovo 10 d. Stemplėse, palaidotas Švėkšnoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, dalyvavo XIX a. lituanistiniame sąjūdyje, kurio pagrindas buvo domėjimasis lietuvių kalba, tautosaka ir Lietuvos istorija. 1823 m. parašė odę „Šlovė Žemaičių”, kuri vėliau buvo paskelbta knygoje „Šešios pasakos Simono Stanevičiaus, žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio, lietuvninko prūso”. Išleido trisdešimties dainų rinkinį „Dainės Žemaičių”. Buvo Kazimiero ir Jurgio Plioterių geras bičiulis.
Kristupas Mikalojus Stankevičius. Žemaičių pakamarininkis, Ariogalos tėvūnas, dalyvavo ir pasižymėjo Polocko kautynėse. 1645 metais su broliu Adomu Raseiniuose įkurdino domininkonus ir pastatė jiems mūro bažnyčią.
Kazimieras Steponis (Steponavičius). Kanauninkas, kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1904 m. kovo 4 d. Mažeikių apskrityje. Kanauninkas. 1937 – 1944 metais buvo Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas (kai sovietmečiu seminariją uždarytė, klebonavo Mažeikiuose). 1941 metais pakeltas garbės kanauninku, o 1944 m. vasarą – seminarijos vicerektoriumi. Seminarijoje dėstė etiką, asketinę ir mistinę teologiją, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Nemažai straipsnių yra paskelbęs „Žemaičių prieteliuje”.
Justinas Staugaitis. Telšių vyskupas. Kilimo iš Šakių apskrities. Gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Mokėsi Naumiestyje, Marijampolėje, Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1890 m. Kunigavo įvairiose Lietuvos ir Lenkijos vietose. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė lietuvos nepriklausomybės aktą. Telšių vyskupu paskirtas 1926 m. Pirmaisiais savo darbo metais Žemaičiuose įsteigė Telšių kunigų seminariją ir pastatė jai rūmus. Žinomas kaip žymus teologas, publicistas. Savo darbus spausdino įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose, knygose tikybos ir politikos klausimais. Jo rūpesčiu 1925 m. buvo įkurtas iki pat 1940 metų ėjęs katalikams skirtas savaitraštis „Žemaičių prietelius”. 1934 – 1935 m. parašė trijų tomų romaną „Tiesiu keliu”. Rankraštyje liko apysaka „Tarp jausmų ir pareigos”. Mirė 1943 m. Telšiuose. Palaidotas Telšių katedros rūsyje.
Baltramiejus (II) Svirenkavičius. Mirė apie 1484 m. Žemaičių vyskupas. Studijavo Krokuvoje. Valdydamas vyskupiją, nuolat rūpinosi bažnyčių statyba, kunigų ruošimu. Pastatė bažnyčią Kurtuvėnuose, atstatė Kražiuose, padidino Alsėdžiuose. Garsėjo kaip didelis muzikos mylėtojas. Kurį laiką dirbo Vilniaus kapitulos prelatu.
Motiejus Strijkovskis. Istorikas, poetas. Gimė apie 1547 m. Lodzės vaivadijoje, mirė apie 1593 m. Lietuvoje. Rinko ir tyrinėjo Lietuvos istorijos šaltinius. Nuo 1578 m. jį globojo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis, kuris M. Strijkovskį buvo paskyręs kanauninku ir Jurbarko klebonu. Gyveno daugiausia Varniuose. Parašė pirmą išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kroniką” (Karaliaučiuje 1582 m. , lenkiškai).
Aleksandras Stulginskis. Lietuvos Respublikos prezidentas. Gimė 1885 m. vasario 26 d. Kaltinėnų valsčiuje, mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune. Mokėsi Kaltinėnuose, Liepojoje, Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, Insbruke, baigė Halės agronomijos institutą. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę veiklą. Padėjo įsteigti Lietuvos Krikščionių demokratų partiją ir kurį laiką jai vadovavo. Buvo Tautos tarybos narys, pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo aktą. 1920 m. gegužės 13 d. išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, o nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio 7 d. buvo Lietuvos respublikos Prezidentas. Vėliau šias pareigas perdavė K. Griniui. Po 1926 m. gruodžio perversmo A. Stulginskis iš politinės veiklos pasitraukė, Kretingos apskrityje įsigijo Jokūbavo dvaro centrą ir ten gyveno bei ūkininkavo. 1941 m. birželio 14 d. su žmona buvo prievarta išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 m.
Ferdinandas Stulginskis. Kunigas, profesorius. Mirė 1892 m. Smolenske. 1863 m. tremtinys. Kilęs iš Telšių apskrities. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, čia gavo teologijos magistro laipsnį ir po to buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos profesoriumi. 1863 metais buvo apkaltintas tuo, kad būk tai rėmęs sukilėlius, nors iš tiesų šis kaltinimas kunigui buvo kerštas už jo rūpinimasi blaivybės reikalais Lietuvoje.
Steponas Stulginskis. Inžinierius, architektas. Gimė 1908 m. balandžio 19 d. Peterburge. Baigė Prahos politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi Telšiuose ir Šiauliuose, 1940 – 1949 metais ­ Kauno universitete miestų planavimo katedros vedėju, 1946 – 1949 metais ­ šio universiteto Architektūros fakulteto dekanu. Kurį laiką buvo Lietuvos Architektų sąjungos pirmininkas, dirbo kitą atsakingą darbą. Pagal S. Stulginskio projektus pastatyta Telšių gimnazija, Žemaičių „Alkos” muziejus, keletas gyvenamųjų namų Šiauliuose.
Sudargas. Kilmingas XIV a. pradžios Žemaičių žemvaldys ir karvedys. 1308 m. kartu su Mansčiu vadovaudami apie 5 tūkst. žmonių būriui, per Kuršių neriją įsiveržę į kryžiuočių užgrobtą Sembą nusiaubė Pavandenio ir Rūdavos apylinkes. Kryžiuočiai 1317 metais sunaikino Sudargo pilį, o jo šeimą ir šeimyną išsivarė į nelaisvę.
Aloyzas Sulistrovskis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis raštininkas, Kosciuškos sukilimo metu (1794) buvo Lietuvos vyriausiosios tautinės tarybos narys, po sukilimo išvyko Italijon. Mirė 1795 metais.
Surtinis. XIV a. Žemaičių kilmingasis. Vytautui antrą kartą pabėgus pas Ordiną, Surtinis drauge su kitais 29 Žemaičių bajorais iš 7 sričių 1390 m. gegužės 26 d. Karaliaučiuje sudarė Ordinui gana palankią laisvo susisiekimo ir prekybos sutartį. Surtinis buvo vienas iš keturių Viduklės srities kilmingųjų, kurių vardai minimi sutartyje.
Š
Jurgis Šalkauskis. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė Lietuvoje 1661 m. balandžio 21 d. , mirė Pašiaušėje 1709 m. balandžio 16 d. 1682 – 1683 metais mokytojavo Kražiuose. Kitus trejus metus Kražiuose studijavo filosofiją. Nuo 1689 metų vėl mokėsi Kražiuose, kur baigė moralinės teologijos kursą ir 1690 metais buvo įšventintas į kunigus. Gyvendamas Kražiuose pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, vėliau pamokslininko pareigas ėjo įvairiose Lietuvos vietose iki pat mirties.
Kazys Šalkauskis. Teisininkas. Gimė 1885 m. kovo 4 d. Ariogaloje, mirė 1960 m. Vilniuje. Mokėsi Šiauliuose, Maskvoje. Dirbo Šiauliuose. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti įgaliotiniu Šiauliuose. Jis kartu su kunigu žemaičiu K. Olšauskiu steigė maitinimo punktus, tais reikalais rūpinosi visoje šiaurės Lietuvoje, Žemaičiuose, Rygoje, Mintaujoje, Daugpilyje. Vėliau mokytojavo Šiauliuose, Vytauto Didžiojo universitete dėstė teisę, po to su studentais dirbo Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje. daugelio mokslo darbų teisės klausimais autorius.
Stasys Šalkauskis. Gimė 1886 m. gegužės 4 d. Kėdainių apskrityje, Ariogaloje. Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose,. Filosofas, pedagogas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Maskvoje. Iš stambesnių jo veikalų labiausiai žinomi šie: „Kultūros filosofijos metmenys” (1926), „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai” (1926 ir 1933) „Visuomeninis auklėjimas” (1932), „Ateitininkų ideologija” (1933), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas” (1933), „Bendroji filosofijos terminologija” (1938), studija „Bažnyčia ir kultūra” (1913) ir kt.
Jurgis Šaulys. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, filosofas. Gimė 1897 m. gegužės 5 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1948 m. spalio 18 d. Šveicarijoje. Mokėsi Palangoje, Žemaičių kunigų seminarijoje, Berno universitete. Buvo vienas iš Demokratų partijos kūrėjų Lietuvoje. Nuo 1918 metų daugiausia dirbo kaip diplomatas – Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje. 1923 – 1927 metais Klaipėdoje rūpinosi periodinės spaudos reikalais. 1927 – 1946 metais vėl dirbo diplomatinį darbą – Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Knygų apie Lietuvos istoriją kolekcionierius.
Kazimieras Šaulys. Kunigas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1872 m. sausio 28 d. Švėkšnos valsčiuje, mirė 1964 m. gegužės 9 d. Šveicarijoje. Mokėsi Švėkšnoje, Palangoje, Kauno kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, buvo Lietuvos tarybos narys. 1906 – 1922 metais dėstė Kauno kunigų seminarijoje, nuo 1922 metų dirbo Kauno universitete, vėliau buvo paskirtas šio universiteto profesoriumi. 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje.
Šemetai. Sena žemaičių bajorų giminė, pradėjusi garsėti Lietuvos gyvenime nuo XVI amžiaus. Iš šios giminės yra kilę nemažai tijūnų, seniūnų, pakamarininkų, maršalkų, teisėjų ir kt. žymių žmonių Lietuvos valstybių veikėjų. Iš žymesnių paminėtinas Merkelis, 1548 metais buvęs Rietavo ir 1550 m. Beržėnų tijūnas, Pranciškus Stanislovas Justinas, kuris žinomas kaip vienas iš 1831 m. sukilimo vadų.
Merkelis Šemetas. Žemaičių pilininkas. 1548 metais buvo Rietavo, 1550 metais – Beržėnų tijūnas, 1564 m. dalyvavo Seime drauge su Radvilomis ir Chodkevičiais, 1566 m. buvo Žemaičių pilininkas, kartu su kitais Liublino seime priešinosi unijai su Lenkija ir buvo paskirtas į devynių asmenų komisiją Statutui redaguoti.
Pranciškus Šemetas. Vienas iš 1831 metų sukilimo organizatorių. Gimė 1802 m. gegužės 8 d. Šiaulių apskrities Šiaulėnų valsčiuje, mirė 1882 m. sausio 20 d. Drezdene (Vokietija). Kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, kuri Lietuvos gyvenime žinoma nuo XVI a. P. Šemeto tėvas buvo Šiaulių bajorų apskrities bajorų maršalka. Pranciškus mokėsi Raseiniuose, Vilniaus universitete, kur priklausė slaptai Filaretų draugijai, artimai bendravo su Adomu Mickevičiumi. Sukilimo komitetas jam buvo pavedęs organizuoti sukilimą Šiaulių apskrityje. Šiauliuose sutelkė sukilėlių būrį, jam ir vadovavo užimant Šiaulius, padėjo E. Stanevičiui išvyti rusų dalinį iš Raseinių. Jo vadovaujami sukilėliai dalyvavo daugelyje kautynių su rusų kariuomene. Už tai A. Gelgaudas P. Šemetai suteikė majoro laipsnį ir paskyrė jį Šiaulių apskrities viršininku. Sukilimui pralaimėjus, P. Šemeta pasitraukė į Prūsus, o paskui išvyko į Prancūziją.
Rimvydas Šilbajoris. JAV lietuvių literatūrologas. Gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Mokėsi Augsburge, Mainze. 1949 m. atvyko į JAV ir tęsė studijas ten. Baigęs Kolumbijos universitetą, nuo 1961 metų dėstė slavistikos disciplinas Ohajo universitete. Profesorius. Be kitų darbų parašė nemažai straipsnių, studijų ir apie užsienyje gyvenančių ir Lietuvoje kuriančių lietuvių rašytojų kūrybą. Jis ­ knygos „Lietuvių literatūra svetur” novelės skyriaus autorius.
Gabrielius Šimkevičius. Jėzuitas, pamokslininkas. Gimė 1644 m. Žemaičiuose, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Filosofas, teologas. 1666 – 1670 metais dėstė Kražių kolegijoje, tuo pat metu Kražiuose pamokslavo. Kražių kolegijos dvasios tėvas. Kurį laiką dirbo ir Varniuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose. Jo veikla buvo itin plati ir įvairi. Rašė mokyklinius dramos veikalus Kražių kolegijos moksleiviams. Dažniausiai rašė žemaitiškai.
Jonas Šimkus. Visuomenės ir politikos veikėjas, profesorius. Gimė 1873 m. balandžio 25 d. Telšių apskrities Duseikių kaime, mirė 1944 m. birželio 4 d. Kauno apskrities Maironiškių kaime. Mokėsi Telšiuose, Palangoje, Šiauliuose, Liepojoje, Maskvoje, Kazanėje, Ženevoje. Farmacininkas, chemikas. Dar studentaudamas įsitraukė į slaptų lietuviškų draugijų veiklą, platino draudžiamą literatūrą. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo prekybos ir pramonės, vėliau – krašto apsaugos ministru. 1922 metais buvo paskirtas Lietuvos universiteto profesoriumi ir rektoriumi. Vėliau dirbo Chemijos technologijos katedros vedėju. J. Šimkus – vienas iš Tarptautinio banko ir daugelio ūkinių draugijų steigėjas.
Gabrielius Šimkevičius. jėzuitas, profesorius, mokyklinių dramų kūrėjas. Gimė 1644 m. gegužės 13 d. Žemaitijoje, mirė 1709 m. sausio 10 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus universitete. Dirbo daugelyje Lietuvos vietų. Ryškiausią pėdsaką paliko Kražių kolegijoje. Buvo jos rektorius, dėstė filosofiją, rašė mokyklines dramas. Jas statė Kražių kolegijoje. Išgarsėjo ir savo pamokslais, kuriuos dažniausiai sakydavo žemaitiškai.
Mykolas Šleževičius. Politikas, valstybės veikėjas. Gimė 1882 m. vasario 21 d. Viduklės valsčiuje, mirė 1939 m. lapkričio 11 d. Kaune. Mokėsi Mintaujoje, Odesoje. Redagavo keletą spaudos leidinių, rūpinosi lietuvių teatro reikalais, pats režisavo E. Slovackio „Mindaugą” ir vaidino kunigaikštį Daumantą. Odesoje, Vilniuje įsteigė „Rūtos” kultūros draugijas. Nuo 1907 metų priklausė Demokratų (Socialistų liaudininkų) partijai ir buvo vienas iš jos vadovų. 1919 m. balandžio 12 – spalio 6 dienomis buvo ketvirtojo ministrų kabineto ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, o 1926 m. birželio 14 – gruodžio 17 dienomis – ministras pirmininkas, užsienio ir teisingumo ministras. 1926 m. rugsėjo 28 d. su Sovietų Sąjunga pasirašė Nepuolimo sutartį.
Jonas Šliūpas. Gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose. 1880 m. Jonas Šliūpas Latvijoje baigė Mintaujos gimnaziją. Baigdamas gimnaziją Jonas Šliūpas jau laisvai kalbėjo penkiomis kitomis kalbomis: latviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai ir lotyniškai. Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne  eidamas 84 metus. Iki paskutinės savo gyvenimo valandos.Jonas Šliūpas buvo taurus, savo tautai ištikimas ir jai daug nusipelnęs lietuvis patriotas.
Petras Šniukšta. Atsargos teismo generolas leitenantas. Gimė 1877 m. lapkričio 12 d. Šiluvos valsčiuje, mirė 1952 m. lapkričio 22 d. Lietuvoje. Mokėsi Palangoje, Mintaujoje, Taline, karinį išsilavinimą gavo Maskvoje. Nuo 1918 metų – Lietuvos taikos teisėjas, vėliau – armijos teismo pirmininkas. 1934 – 1935 metais buvo krašto apsaugos ministras, 1935 – 1936 metais – Valstybės Tarybos narys.
Adomas Šoblinskas. Kalbininkas. Gimė 1932 m. gruodžio 28 d. Mažeikių rajone. 1961 metais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1966 iki 1973 metų dirbo Mokyklų mokslinio tyrimo institute, nuo 1973 metų dėstė Vilniaus universitete. Yra paskelbęs daug mokslo darbų apie stilistiką, žanrus, lietuvių kalbos didaktiką ir kita.
Pranciškus Šrubauskis. Jėzuitas, pamokslininkas ir lietuviškų knygų autorius. Gimė apie 1620 m. Kaune, mirė 1680 m. birželio 27 d. Kražiuose. 1645 – 1647 metais dirbo Kražiuose sintaksės mokytoju, 1656 metų spalio 1 d. Kražiuose padarė įžadus ir toliau liko Žemaitijoje. Nuo 1670 metų rugsėjo dirbo Kražių kolegijos rektoriumi. Šias pareigas po trijų metų perdavė Jonui Lagauskui. Plačiai pagarsėjo savo pamokslais.
Šuazeliai. Iš Prancūzijos į Lietuvą atvykę grafai, keletą amžių turėję didelę įtaką Lietuvoje. Žemaitijoje jiems priklausė keletas dvarų. Platelių dvaras prancūzų grafui Augustui Šuazeliui ­ Gufjė atiteko 19 a. pradžioje. Šį miestelį Šuazeliai tebevaldė dar ir šio amžiaus pradžioje. Paskutinieji Platelių ir kelių kitų Žemaitijos dvarų ir kaimų šeimininkai buvo brolis ir sesuo ­ Marija ir Liudvikas ­ Šuazeliai­Gufjė. Marija mirė 1939 m. ir palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas 1940 m. emigravo į Prancūziją. Papilės dvaro paskutinis valdytojas buvo Gabrielis Šuazelis.
Algimantas Švažas. Dailininkas grafikas. Gimė 1933 m. rugsėjo 14 d. Papilėje. 1966 metais baigė Vilniaus dailės institutą. 1952 – 1959 metais buvo Valstybinio dainų ir šokių ansamblio šokėjas solistas. 1965 – 1975 metais dirbo „Literatūros ir meno” savaitraščio dailininku, 1975 – 1994 metais – Lietuvos menininkų rūmų dailės skyriaus vedėju. Gyveno Vilniuje. Mirė 2003 m. rugsėjo 27 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Jonas Švažas. Dailininkas tapytojas. Gimė 1925 m. rugpjūčio 5 d. Urvikiuose (Mažeikių rajonas), mirė 1976 m. gruodžio 14 d. Vilniuje. 1953 m. baigė Lietuvos dailės institutą ir 1953­1976 m. šiame institute dėstė. Parodose dalyvavo nuo 1953 m. Tapė temines kompozicijas, peizažus, kūrė pasteles, piešė. Jo kūryboje buvo ryškus polinkis į dekoratyvumą, apibendrintą formą, laisvą ir metaforišką tikrovės interpretaciją.
Kazys Švažas. Dailininkas skulptorius. Gimė 1924 m. birželio 3 d. Urvikiuose (Mažeikių rajonas).1943 m. baigė Mažeikių gimnaziją, 1953 m. – Vilniaus dailės institutą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1953 metų dirbo pedagoginį darbą dailės mokyklose, 1986 – 90 metais buvo Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija