Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI
 
M N O P  
M
Regina Maciūtė. Dainininkė. Gimė 1946 m. birželio 18 d. Kretingos rajono Šašaičių kaime. 1971 m. baigė Lietuvos konservatoriją. Nuo 1971 m. – Lietuvos filharmonijos solistė. Yra sukūrusi daugelį vaidmenų Lietuvos operos ir baleto teatre, daug kartų koncertavusi užsienio šalyse. Dirba Lietuvos Muzikos akademijoje.
Antanas Mackevičius. Kunigas, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1828 m. birželio 14 d. Raseinių apskrities Liolių parapijoje, mirė 1863 m. gruodžio 16 d. Kaune. Mokėsi Vilniuje, Kijeve, Varnių kunigų seminarijoje. Dirbo Krekenavoje, Paberžėje prie Surviliškių. 1863 m. suorganizavo apie 300 ginkluotų žmonių būrį, perskaitė bažnyčioje sukilimo valdžios išplatintą manifestą ir ėmėsi vadovauti būriui, siekdamas iškovoti lietuvių tautai politinių teisių, tautinį savarankiškumą. Jis nepritarė lenkų sukilėlių siekiams sujungti Lietuvą su Lenkija. Z. Sierakauskas A. Mackevičių buvo paskyręs ketvirtojo bataliono vadu. Su šiuo batalionu jis kovėsi Anykščių, Panevėžio ir Raseinių apylinkėse. Rusai A. Mackevičių suėmė 1863 m. gruodžio 17 d. ties Vilkija ir, kai A. Mackevičius atsisakė išduoti sukilimo vadus, jį viešai pakorė Kaune, Ožeškienės gatvėje.
Juozas Mačernis. Pedagogas, žurnalistas, esperantininkas. Gimė 1891 m. sausio 22 d. Žemaičių Kalvarijos valsčiaus Šarnelės kaime. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Vokietijoje, Ženevoje, Vilniuje. 1925 – 26 metais mokytojavo Telšiuose, įsteigė M. Valančiaus liaudies universitetą, kurį laiką redagavo „Žemaičių prietelių”, esperanto laikraštį „Litova Stelo”. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, po to – į Argentiną. Daugiausia publikacijų yra paskelbęs esperanto klausimais.
Vytautas Mačernis. Poetas. Gimė 1921 m. birželio 5 d. Plungės rajono Šarnelės kaime, žuvo 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, kur studijavo anglų kalbą ir literatūrą, filosofiją. Meniniu požiūriu vertingiausi jo poezijos ciklai „Vizijos”, „Metų sonetai”, „Žmogaus apnuoginta širdis”. Jis yra palikęs ir nemažai vertimų – R. Bernso, A. Bloko, Š. Bodlero, O. Milašiaus, F. Petrarkos eilėraščių.
Maironis (Jonas Mačiulis). Kunigas, Lietuvos tautinio atgimimo dainius. Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Šiluvos valsčiaus Pasandravio kaime, mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Mokėsi Kaune, Kijeve, Petrapilyje. Pirmoji ir žymiausia jo poezijos knyga ­ „Pavasario balsai” išėjo 1895 m. Profesoriavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius. Eidamas šias pareigas mirė.
Petras Malakauskis. Kunigas, žurnalistas. Gimė 1889 m. balandžio 18 d. Platelių valsčiaus Mikitų kaime, mirė 1948 m. Kaune. Kunigu įšventintas 1913 metais. Vikaravo Plateliuose, Vainute. Vėliau dirbo Vokietijoje, Naumiestyje, Kaune, studijavo Romoje, o 1921 – 1922 metais bažnytinę teisę. Nuo 1922 m. spalio 11 d. buvo paskirtas teisėju Kauno kurijoje moterystės klausimais, vėliau dirbo Vilniaus Universiteto profesoriumi.
Margiris (Margis, Margeris). Lietuvos kunigaikštis. Vygando Marburgiečio ir Kasparo Šiūco kronikose rašoma, kad Margiris vadovavo pilies gynimui nuo kryžiuočių. Manoma, kad ši pilis buvo Pilėnai, o jos gynimas vyko 1336 metais. Negalėdamas atmušti kryžiuočių ir apsiginti nuo jų apsuptuose Pilėnuose, Margiris drauge su visa įgula geriau ryžosi nusižudyti negu pasiduoti priešui. XIX –XX amžių istoriografijoje ir grožinėje literatūroje Margiris parodomas kaip nacionalinis didvyris.
Marcelijus Martinaitis. Poetas. Gimė 1936 m. balandžio 1 d. Raseinių rajono Paserbenčio kaime. Baigė Vilniaus Universitetą. Filologas. Dirbo įvairiose periodinių leidinių redakcijose. Nuo 1980 m. dirba Vilniaus universitete. Pirma poezijos knyga – „Balandžio sniegas”– išspausdinta 1962 metais. Labiausiai poetą išgarsino 1977 metais išspausdinta knyga „Kukučio baladės” ir vėlesnių metų kūryba. Paskutiniais metais aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame ir politiniame gyvenime. Yra paskelbęs ir publicistinių darbų.
Martynas iš Luokės. XV a. Žemaičių vyskupas. Pasižymėjo itin didele dora, atsidavimu savo darbui, geru bažnytinių reikalų tvarkymu. Žemaičių vyskupystę valdė itin trumpą laiką – apie pusę metų.
Martynas (II). Žemaičių vyskupas, į šias pareigas paskirtas 1483 m. vasario 21 d. po vyskupo baltramiejaus mirties. Yra žinių, kad buvo kilęs iš Žemaitijos ir daug jėgų atidavė katalikų bažnyčios stiprinimui Žemaičiuose. Rūpinosi Papilės, Šaukėnų bažnyčių statyba, Kražių altarijos įkūrimu. Mirė 1492 m.
Martynas (III) Lintfaras. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš Vilniaus. Ilgą laiką gyveno Italijoje, kur baigė ir mokslus. Didelis teisės specialistas. Dirbo Poznanėje, Liuvene, Vilniuje, o po to jam patikėta Žemaičių vyskupija. Žinoma, kad jo valdymo metais Žemaitijoje pastatytos 7 bažnyčios. Aktyvus politikas, rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Mirė 1515 m.
Dalia Matulaitė. Skulptorė. Gimė 1942 metais Kelmės rajono Junkiškės kaime, daugelį metų gyveno Klaipėdos krašte. Nuo 1964 metų studijavo Vilniaus Dailės instituto Skulptūros katedroje. Jos diplominis darbas – skulptūra „Stumbras”. Vėliau gyveno ir dirbo pedagoginį darbą Vilniaus vaikų dailės mokykloje, Vilniaus Dailės akademijoje ir kūrė. Stambiausi ir žymiausi jos kūrinai – skulptūros „Neringa”, „Gražina”, „Eglė – medžių motina”, „Dvylika brolių”, „Seserys”, „Klajojantis ežeras”, „Šventvakarių Ėvė”.
Eugenijus Matuzevičius. Poetas, vertėjas. Gimė 1917 m. gruodžio 24 d. Volgogrado srityje. 1939 – 1943 metais Kaune ir Vilniuje studijavo lituanistiką. Žurnalistinį darbą pradėjo nuo 1939 metų – redagavo ateitininkų žurnalą „Ateitis”. Pirmasis poezijos rinkinys – „Audros paukščiai” – išleistas 1944 metais. Pokario metais dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Lietuvos rašytojų sąjungoje ir kitur, išleido nemažai savo poezijos, atsiminimų knygų, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje, yra paskelbęs nemažai literatūros kritikos darbų, vertimų.
Nelė Mazalaitė. Rašytoja. Gimė 1907 m. rugpjūčio 20 d. Kretingos apskrities Darbėnų miestelyje. Grožinę kūrybą pradėjo publikuoti nuo 1929 metų įvairiuose lietuviškuose leidiniuose. Į užsienį pasitraukė baigiantis Antrajam pasauliniam karui. 1929 metais išleido novelių ir legendų rinkinį „Pajūrio moterys”, 1939 metais – „Miestas, kurio nėra”, 1942 m. – „Karaliaus ugnys”, 1948 m. – „Legendos apie ilgesį”, „Apversta valtis”, 1952 m. – „Gintariniai vartai”, 1951 m. – „Mėnuo, vadinamas medaus”, 1954 m. – „Saulės takas”, 1955 m. – „Negestis”, 1956 m. – „Pjūties metas”. N. Mazalaitės apysakų ir romanų pagrindiniai personažai – moterys. Būdingiausias rašytojos žanras – legendos.
Petras Maželis. Telšių vyskupas. Gimė 1894 m. rugsėjo 21 d. Rokiškio apskrityje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Kauno universiteto teologijos – filosofijos fakultete. Po to buvo paskirtas Telšių kunigų seminarijos profesoriumi. 1935 m. išrinktas sinodiniu teisėju, tais pačiais metais pakeltas kanauninku. Buvo garsus pamokslininkas. Nuo 1928 m. redagavo „Žemaičių prietelių”, buvo žinomas publicistas ir beletristas. Išleido novelių ir apysakų knygas „Žmogus”, „Kraujo lašai”, „Tarp audrų ir ramybės”. Kai Telšių vyskupija buvo be vyskupo, nuo 1947 iki 1950 m. ėjo vyskupijos kanclerio pareigas. Nuo 1950 iki 1955 metų – vyskupijos valdytojas. Telšių vyskupu paskirtas 1955 m. , o 1964 m. – Telšių vyskupu ordinaru.
Martynas Mažvydas. Pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmuso prasti žodžiai” (1547) autorius (parengėjas spaudai). Gimė apie 1510 m., mirė 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje. Studijavo Karaliaučiuje, dirbo Ragainėje. Yra išleidęs dar ir „Giesmę Šv. Ambraziejaus”, „Formą krikštymo”, parengė spaudai giesmyną „Giesmės krikščioniškos”, maldyną „Parafrazės”.
Adomas Bernardas Mickevičius. Lenkų rašytojas, kilęs iš Lietuvos bajorų Rimvydų Mickevičių giminės, dar XVII a. gyvenusios etnografiškai lietuviškoje Rodūnės parapijoje. Gimė 1798 m. gruodžio 24 d. , mirė 1799 m. sausio 4 d. Naugarduko apyl.
Juozas Mickevičius. Istorikas, tautosakininkas. Gimė apie 1907 m. Platelių valsčiaus Mačiukų kaime. Baigęs Telšių gimnaziją, studijavo Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakultete. Talkino Šiaulių „Aušros”, Telšių „Alkos” muziejams. Paliko surinkęs neįkainojamos vertės krašotyrinį archyvą. Žymiausi jo darbai – „Žemaičių vestuvės”, „Žemaičių krikštynos”, „Senovės linų ūkis Žemaičių krašte”, „Senovės pieno ūkis Žemaičių krašte”, „Plateliai”, „Putvės pilis”, „1863 metų sukilimo atgarsiai Platelių apylinkėje” ir kiti.
Regimantas Midvikis. Skulptorius. Gimė 1946 m. rugsėjo 27 d. 1964 m. baigė Tauragės vidurinę mokyklą, 1971 m. – Vilniaus dailės institutą. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas.
Jonas Mikulskis. Gydytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1885 m. balandžio 3 d. Telšiuose, mirė 1959 m. sausio 8 d. Prancūzijoje. Mokėsi Palangoje, Šiauliuose, Vienoje, Ciuriche, kur 1909 m. gavo medicinos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dirbo Kuliuose, Šateikiuose, Plungėje, Varniuose ir Telšiuose. Dalyvavo Tautų Sąjungos gydytojų veikloje. 1922 metais išrinktas Telšių apskrities Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos valdybos pirmininku, daug prisidėjo steigiant Žemaičių „Alkos” muziejų, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Į Vakarus pasitraukė 1944 metais. Prancūzijoje gyveno nuo 1946 metų vasario mėnesio.
Algimantas Mikuta. Poetas. Gimė 1943 metų gegužės 13 d. Mažeikiuose. 1960 – 1964 metais studijavo Kauno politechnikos institute, 1965 –1969 metaais – Vilniaus universitete, vėliau dirbo „Nemuno” žurnalo redakcijoje, Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1959 metais. Pirmasis rinkinys – „Gėlės braižykloj” – išėjo 1962 metais. Pagarsėjo poezijos knygomis „Žalios vyšnios”, „Apuoko valanda”, „Švytuoklė”, „Paukščių žemė”, „Spektras”, „Ašmenys”, „Šiandien piešime žaibus” ir kt. Vacys Milius
Vacys Milius. Etnografas, kultūrologas. Gimė 1926 m. gruodžio 8 d. Skuodo rajono Šauklių kaime. 1951 metais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1954 metų dirba Lietuvos istorijos institute. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Mirė 2005 m. spalio mėn. Palaidotas Vilniuje.
Juozas Miltinis. Režisierius, aktorius. Gimė 1907 m. rugsėjo 3 d. Akmenėje, mirė 1991 metais. Baigė Kaune veikusią Valstybinio teatro vaidybos mokyklą. 1931 – 1932 metais buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. 1937 metais baigė Š. Diuleno vaidybos studiją Paryžiuje, 1937 – 1938 metais mokėsi Londone, 1938 – 1940 metais Kaune vadovavo darbo rūmų teatro vaidybos studijai ir teatrui, 1940 – 1980 metais ( su pertrauka) buvo Panevėžio dramos teatro meno vadovas, vyriausiasis režisierius, vaidybos studijos vadovas, 1954 – 1959 m. – Lietuvos kino studijos režisierius.
Mindaugas. Pirmasis istoriškai minimas suvienytos Lietuvos valdovas, vienintelis iki šiol formaliai vainikuotas jos karalius. Gimė XII a. pabaigoje, mirė 1263 metais.
Kazys Mockus. Pedagogas, spaudos darbuotojas. Gimė 1910 m. liepos 4 d. Kelmės valsčiaus Rikantų kaime. Mokėsi Raseiniuose, Vytauto Didžiojo universitete, vėliau dirbo pedagoginį darbą Pagėgiuose, 1939 – 1944 metais Telšių vyskupystės M. Valančiaus gimnazijoje. 1942 metais įkūrė suaugusiųjų gimnaziją Telšiuose ir buvo jos direktorius iki vokiečiams ją uždarant 1943 m. 1929 metais pradėjo bendradarbiauti periodinėje spaudoje. 1934 – 1935 metais redagavo „Darbininko” laikraštį. 1941 metais Telšiuose įsteigė savaitraštį „Žemaičių žemę” ir jį iki 1944 metų redagavo. 1942 – 1944 metais kartu su Pr. Geniu redagavo ir išleido „Žemaičių kalendorių”, 1943 metais išspausdino knygelę „Žemaičių kankiniai”, kurią 1955 metais Lietuvos išlaisvinimo komitetas buvo išleidęs ir prancūziškai. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Gyvendamas Vokietijoje taip pat dirbo pedagoginį darbą, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame ir politiniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje, buvo „Lietuvių enciklopedijos” bendradarbis.
Antanas Mončys. Skulptorius. Gimė 1921 m. Kretingos apskrityje, mirė 1993 metais Paryžiuje. Mokėsi Kretingoje, Kaune. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. 1950 metais baigė „Ecole des Arts et Metiers” Freiburge( Vokietija) ir išvyko gilinti žinių į Paryžių. Vėliau Paryžiuje apsigyveno nuolatinai ir ten sukūrė žymiausius savo darbus, pasižyminčius originalia, savo stiliumi liaudies primityviajam menui gimininga ir ekspresyvia forma. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais didelę dalį savo kūrybos skulptorius padovanojo Lietuvai.
Jadvyga Monstvilaitė. Profesorė, habilituota gamtos mokslų daktarė. Gimė 1919 m. rugsėjo 22 d. Plungėje. Lietuvos mokslininkų sąjungos narė, daugelio mokslų darbų autorė. Gyvena Vilniuje.
Danutė Mukienė – Ramonaitė. Žurnalistė. Gimė 1957 m. liepos 28 d. Lenkimų apylinkėje (Skuodo r.). 1984 metais baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis”, Palangos miesto tarybos laikraščio „Palanga”, Skuodo rajono radijo redakcijose, įkūrė ir nuo 1991 iki 1993 metų redagavo pirmąjį žemaitišką laikraštį „A mon sakaa?”, nuo 1993 metų spalio mėnesio redaguoja Žemaičių kultūros draugijos ir Žemaičių akademijos žurnalą „Žemaičių žemė”.
Danielius Mušinskas. Rašytojas. Gimė 1951 m. lapkričio 4 d. 1969 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, 1974 metais – Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Vėliau dirbo Tryškių vidurinėje mokykloje mokytoju, 1976 – 1988 metais – „Jaunimo gretų” žurnalo skyriaus vedėju, 1988 – 1989 metais Rašytojų sąjungos konsultantu. Nuo 1990 metų dirba „Pergalės” žurnalo, kuris nuo 1993 metų vadinasi „Metai”, redaktoriumi.
N
Jurgis Narjauskas. Prelatas, profesorius. Gimė 1876 m. balandžio 21 d. Vilkaviškio apskrityje, mirė 1943 m. sausio 29 d. Telšiuose. Dirbo įvairiose Lietuvos vietose. 1928 metais persikėlė į Telšių vyskupiją, kur buvo bažnytinio tribunolo oficiolas ir Telšių seminarijos profesorius. Išvertė į lietuvių kalbą ir savo lėšomis 1938 metais išleido Dantės „Dieviškąją komediją”. Aktyviai bendradarbiavo daugelyje lietuviškų periodinių leidinių.
Stanislovas Narutavičius. Teisininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Alsėdžių valsčiaus Brevikių dvare, mirė 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Dalyvavo Vilniaus Didžiojo Seimo darbe, 1917 m. buvo išrinktas į Tautos tarybą.
Kajetonas Rokas Nezabitauskis – Zabitis. Pirmojo lietuviško iliustruoto elementoriaus autorius. Gimė 1800 m. rugpjūčio 29 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1876 m. balandžio 11 d. Varšuvoje. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Kaune, Vilniuje, kur buvo vienas iš veikliausių žemaičių studentų lituanistinio sąjūdžio dalyvių. 1824 m. K. Nezabitauskis išleido knygelę „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikelių Žemaičių ir Lietuvos”. Tai pirmas iliustruotas lietuviškas elementorius. Jame išspausdinta ir pirmoji lietuviškų knygų bibliografija. Joje suregistruotos 73 knygos ir rankraščiai.
Matas Naujokas. Generalinio štabo pulkininkas leitenantas. Gimė 1901 m. gegužės 5 d. Veiverių valsčiuje. Turėjo aukštąjį karinį išsilavinimą. 1944 metais buvo Žemaičių rinktinės pėstininkų pulko vadas. 1941 metais dalyvavo rezistencinėje veikloje ir 1941 metų birželio 22 – 24 d. sukilime, eidamas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nario ir pirmininko pareigas. Po karo gyveno užsienyje. Mirė 1974 m. JAV.
Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis – Zabitis. Politinės lietuvių poezijos pradininkas. Gimė 1779 m. rugsėjo 12 d. Salantų valsčiaus Baidotų kaime, mirė 1837 m. liepos 10 d. Prancūzijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, Varniuose. 1831 m. Veliuonos bažnyčioje skelbė sukilėlių atsišaukimus, vėliau emigravo į Prūsus. 1834 m. Šiauliuose už akių karo teismo buvo nuteistas mirti. Rankraščiuose paliko poezijos rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame”
Vladas Nagius – Nagevičius. Generolas, archeologas, gydytojas, muziejininkas. Gimė 1881 m. biželio 17 d. Kretingoje, mirė 1954 m. rugsėjo 15 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Petrapilyje. 1918 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo pirmasis gydytojas savanoris. 1920 m. pakeltas į generolus leitenantus ir paskirtas vadovauti sveikatos tarnybai. 1921 metais įkūrė Karo muziejų Kaune. 1924 m. įkūrė Karo invalidų šelpimo komitetą, buvo vienas iš Suomių – lietuvių draugijos bei kelių kitų draugijų steigėjas. Nepriklausomoje Lietuvoje atliko tris didelio masto archeologinius kasinėjimus vakarų Žemaitijoje: Pryšmančių kapinyne, Apuolės ir Įpilties piliakalniuose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno JAV.
Tomas Narevičius. jėzuitas, poetas. Gimė 1691 m. lapkričio 19 d. Žemaitijoje, mirė 1761 metais. Mokėsi ir profesoriavo Vilniaus akademijoje. Sueiliavo nemažai panegirikų, parašė dramą „Nenugalimas valdovas karalius Haliotas”, kuri 1718 m. buvo pastatyta Vilniuje.
Stanislovas Narkuskis. Žemaičių vyskupas. Žinomas kaip didžiai išsilavinęs žmogus. Žemaičių vyskupu paskyrė karalius Žygimantas Augustas. Vyskupu nedirbo, nes mirė dar neatvykęs į Žemaitiją.
Juozas Nekrošius. Poetas, valstybės ir kultūros veikėjas. Gimė 1935 m. gruodžio 21 d. Raseinių rajono Rimgailių kaime. 1964 metais baigė Vilniaus universitetą. Savo kūrybą pradėjo spausdinti nuo 1953 metų. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Kaštonai ir kaktusai” išėjo 1970 metais. Vėliau pasirodė jo eilėraščių knygos „Tas akmenų švelnumas”, „Čiulbantis beržas”, „Abejoju ir klausiu”, kt. Kuria ir satyrinius eilėraščius, epigramas, dainų tekstus. Daugelį metų dirbo atsakingose valstybinėse pareigose, vadovavo ir Lietuvos Kultūros ministerijai.
Fabijonas Neveravičius. Rašytojas, vertėjas. Gimė 1900 metų liepos 19 d. Raseinių rajono Pužų kaime. , mirė 1981 m. balandžio 17 d. Londone. Baigė Lietuvos karo mokyklą. Pirmoji knyga – romanas „Dienos ir naktys” – išėjo 1935 metais. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 metų gyveno Didžiojoje Britanijoje. Savo literatūrinę veiklą tęsė ir emigracijoje. Rašė romanus, apsakymus apysakos, vertė į lietuvių kalbą S. Žeromskį, V. Reimontą, L. Tolstojų.
Stasė Niūniavaitė. Ilgametė Akmenės liaudies teatro režisierė, vadovė. Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvė, poetė, Žemaičių kultūros draugijos narė.
Petras Nonhartas. Architektas, statybininkas. Minimas 1599 – 1633 metais. Olandų kilmės. Atvyko į LDK Stepono Batoro valdymo metais. Prisidėjo prie Panemunės pilies (Jurbarko) statybos, statė daugelį svarbių tais laikais pastatų Lietuvoje.
Liudas Noreika. Politikas, visuomenės veikėjas. Gimė 1884 m. rugpjūčio 17 d. Telšių apskrities Pasruojos kaime, mirė 1928 m. gegužės 30 d. Kaune. Buvo baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Peterburgo universiteto teisės fakultetą. 1915 – 18 metais dirbo kelių Lietuvoje leistų periodinių leidinių redaktoriumi. Vienas iš „Pažangos”, Lietuvių tautininkų sąjungos partijos kūrėjų. 1918 metais buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą, 1919 – 20 metais dirbo teisingumo ministru, vėliau užsiėmė advokato praktika. Nuo 1926 m. gruodžio iki 1927 m. vadovavo Lietuvių tautininkų sąjungos valdybai.
O
Grigas Antanas Oginskis. Mirė 1709 metais. Kunigaikščio Jono Oginskio sūnus, Žemaičių seniūnas ir didysis etmonas, ypač pasižymėjęs XVIII a. pradžioje vykusiame pilietiniame kare, kuriame buvo vienas iš vadinamosios respublikonų partijos vadovų, kovojusių prieš tuo metu Lietuvoje dominavusią Sapiegų giminę. G. A. Oginskis turėjo savo dvare orkestrą. Jo laikais Oginskių giminėje susidarė tradicija globoti muzikus ir muziką.
Ireniejus Oginskis. Gimė 1808 m. Florencijoje, mirė 1863 m. Rietave. Kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio sūnus. Pagarsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 metais panaikino baudžiavą, o vėliau įėjo į specialų komitetą baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje. Jis žinomas ir kaip kultūros žmogus, pradėjo statyti Rietavo bažnyčią, įsteigė Rietavo žemės ūkio mokyklą, kur buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Jis buvo S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo pasidaręs žymus Žemaitijos ūkio ir kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.
Mykolas Kleopas Oginskis. Kunigaikštis, politinis veikėjas,kompozitorius. Gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. netoli Varšuvos, mirė 1833 m. spalio 15 d. Florencijoje. Vilniaus universiteto garbės narys, daugelio iki šiol Lietuvoje, Europoje populiarių polonezų, mazurkų autorius. Žinomas ir kaip diplomatas, LDK iždininkas, vienas iš 1794 metų sukilimo vadovų.
Konstantinas Olšauskas. Prelatas, katalikų visuomenės veikėjas. Gimė 1867 m. balandžio 22 d. Plungės rajono Burbaičių kaime, žuvo 1933 m. balandžio 18 d. Kretingos rajone, prie Laukžemės. 1892 metais baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Įkūrė Juozapiečių draugiją, buvo vienas iš Kazimiero ir „Saulės” draugijų steigėjų, 1914 –1916 metais rūpinosi nuo karo nukentėjusių žmonių šalpa, dirbo kitą atsakingą darbą.
Kazimieras Olšauskas. Profesorius, kunigas, „Žemaičių prieteliaus” redaktorius, teologas. Gimė 1911 m. vasario 2 d. Salantų valsčiaus Žeimių kaime, mirė 1954 m. birželio 18 d. Sibire. Mokėsi Plungėje, Telšiuose, Romoje. Nuo 1936 m. dirbo profesoriumi Telšių kunigų seminarijoje. „Žemaičių prietelių” redagavo 1938 – 1940 metais. Išspausdino knygelę apie prelatą P. Urbonavičių, keletą kitų leidinukų teologijos ir istorijos klausimais. 1946 m. buvo areštuotas ir tuometinės valdžios nuteistas 10 metų kalėti. Mirė Svardlovsko srityje po sunkaus sužeidimo.
P
Juozas Pabrėža. Gimė Skuodo mieste, baigė Skuodo vidurinę mokyklą. Kalbininkas. Docentas, mokslų daktaras, Šiaulių pedagoginio instituto prorektorius (nuo 1995 metų).
Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Gimė 1971 m. sausio 15 d. Skuodo valsčiaus Večių kaime, mirė 1849 m. lapkričio 11 d. Kretingoje, palaidotas senosiose Kretingos kapinėse. Mokėsi Lenkimuose, Kretingoje, Varniuose, Vilniuje. Dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. 1796 metais įšventintas į kunigus. Vikaravo Šiluvoje, Tveruose, Plungėje, klebonavo Raudėnuose, 1816 m. įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Nuo 1817 m. dirbo Kretingos pranciškonų mokyklos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku. Rankraščiuose paliko 250 pamokslų, parašytų žemaičių kalba. Svarbus jo darbas „Apei smerti”, dvasinio turinio knygelė „Parkratims sanžines”, knygelė „Spasabs kayp reiyk apsyete so lygoniys kor niera Daktarie”. Iš viso J. A. Pabrėža parašė apie 50 mažesnių ir didesnių knygų iš medicinos ir botanikos. Yra sukūręs ir eilėraščių.
Kazimieras Pacas. Žemaičių vyskupas. Jauniausias Petro Paco ir Elzbietos Šemetaitės sūnus. Po Radvilų Pacų giminė buvo viena iš įtakingiausių didikų giminių Lietuvos politiniame gyvenime. K. Pacas kurį laiką buvo LDK sekretorius, Vilniaus prelatas, Smolensko vyskupas. Valdydamas Žemaičių vyskupystę, ilgą laiką gyveno Alsėdžiuose, toliau aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Sudegus medinei Varnių katedrai, kitoje vietoje pastatė naują mūrinę katedrą ir jai padovanojo nemažai turto. Palaikė lietuvybę, ragino lietuvių kalbos mokytis ir kunigus. Rūpinosi paprastų žmonių reikalais. Mirė 1695 m. Palaidotas Varnių katedroje.
Mikalojus Pacas. Žemaičių vyskupas. Vilniaus jėzuitų kolegijos ir Krokuvos universiteto auklėtinis. Vyskupo pareigoms paskirtas karaliaus Žygimanto Vazos. Žemaičiuose tęsė M. Giedraičio pradėtus darbus. Yra išlikę dokumentų, kurie patvirtina jį buvus garsiu pamokslininku, uoliu ganytoju. Jo rūpesčiu pastatytos bažnyčios Tryškiuose, Tirkšliuose, Čekiškėje, Grinkiškyje, Tveruose, Pašvintinyje. Jis Kražiuose įkurdino jėzuitus ir įsteigė Kražių kolegiją, rūpinosi Varnių kunigų seminarijos statyba.
Būdamas silpnos sveikatos, 1614 metais pavedė vyskupiją valdyti kanauninkui M. Geišui, o pats gydėsi Paduvoje ir ten būdamas atsisakė vyskupo pareigų. Mirė Paduvoje 1624 m. rugsėjo 6 d.
Aleksandras Pakalniškis. Rašytojas, fizikas. Gimė 1910 m. kovo 26 d. Plungės valsčiuje. Mokėsi Plungės gimnazijoje, vėliau – Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1939 metų dirbo mokytoju. 1942 metais įsteigė ir vadovavo Plungės prekybos (vėliau – amatų) mokyklai. 1944 metais pasitraukė į Vakarus ir ten toliau dirbo mokytoju. Parašė ir išleido keletą atsiminimų knygų, etnografinių pasakojimų rinkinių.
Kazimieras Pakalniškis (slapyv. – Dėdė Atanazas). Gimė 1866 m. vasario 22 d. Salantų valsčiuje, mirė 1933 m. liepos 1 d. Šiaulių apskrities Raudėnų kaime. Mokėsi Mosėdyje, Liepojoje, Kauno kunigų seminarijoje. Jis inicijavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos” leidimo pradžią Tilžėje, 1893 – 1896 metais redagavo šį leidinį. Savo kūryboje pasisakė prieš rusų valdžią.
Ričardas Pakalniškis. Literatūrologas. Gimė 1935 m. rugsėjo 3 d. Skuodo rajono Rukų kaime. Baigė Vilniaus universitetą. 1959 – 61 metais mokytojavo, o nuo 1964 metų dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Yra parašęs ir paskelbęs nemažai mokslo darbų apie lietuvių poemą, poeziją ir kitais klausimais.
Mečislovas Leonardas Paliulionis. Gimė 1834 m. Panevėžio apskrities Smilgių parapijoje, mirė 1908 m. gegužės 2 d. Kaune. Žemaičių vyskupystę valdė po to, kai iš vyskupo pareigų rusų valdžia pašalino Aleksandrą Beresnevičių. Kilęs iš Panevėžio apskrities. Profesorius, uolus kovotojas už bažnytines teises. Jo rūpesčiu seminarijose buvo prailgintas būsimųjų kunigų mokymas iki 5 – erių metų ir imta daugiau dėmesio skirti muzikiniam auklėjimui.
Petras Parčevskis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1592 m. Mstislavo apskrityje, Parčeve, mirė 1658 m. gruodžio 6 d. Alsėdžiuose. Vyskupiją valdė 10 metų ir šiose pareigose gerai užsirekomendavo. Vienas iš tų, kurie 1655 m. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais. Dėl jos P. Parčevskis vėliau turėjo daug nemalonumų: buvo apšaukę, kad išdavė katalikų tikėjimą, nors jis to daryti niekada ir nesiruošė. Mirė 1659 m. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.
Stasys Paska. Aktorius. Gimė 1920 m. spalio 24 d. Radviliškyje, mirė 1981 m. lapkričio 25 d. Šiauliuose. 1940 m. baigė Panevėžio dramos studiją, 1940 – 1945 metais dirbo Panevėžio, 1945 – 1949 metais – Telšių, 1949 – 1981 metais – Šiaulių dramos teatro aktoriumi.
Mykolas Pauga. Gimė 1729 m. Joniškio rajone,. Vienas iš Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo (1769) vadų. Prieš sukilimą buvo Joniškio vaitas, po sukilimo viešai 1770 m. sausio 12 d. Joniškyje nukirsdintas.
Marija Pečkauskaitė (slapyv. – Šatrijos Ragana). Rašytoja ir pedagogė, aktyvi visuomenės veikėja. Gimė 1877 m. kovo 8 d. Telšių apskrities Medingėnų kaime, mirė 1930 m. liepos 24 d. Mažeikių apskrities Židikų kaime. Marijos tautiniam apsisprendimui didelę įtaką padarė Povilas Višinskis. Žymiausi jos kūriniai – apysakos „Sename dvare”, „Viktutė”, drama „Pančiai”.
Tarkvinijus Pekulas (Peculus). Italas, nuncijaus J. A. Caligario auditorius. 1579 metais nuncijaus atsiųstas į Žemaičius surašė Žemaičių parapijų vizitacijų aktus. Šie aktai neprarado reikšmės iki šiol ir pateikia gana aiškų Žemaitijos gyvenimo vaizdą tuo laikotarpiu, kai čia vyskupu dirbo Merkelis Giedraitis.
Adomas Petkevičius. Aktorius. Gimė 1911 m. lapkričio 30 d. Plungės rajone. Dalyvao Telšių dramos mėgėjų veikloje, 1945 – 1949 metais buvo Žemaičių, o nuo 1949 metų – Šiaulių dramos teatro aktorius. Keletą vaidmenų yra sukūręs kine.
Antanas Pikelis. Aktorius. Gimė 1922 m. Kaune. 1944 – 1949 metais dirbo Žemaičių teatre, 1949 – 1951 – Šiaulių, o nuo 1951 metų – Lietuvos dramos teatro aktoriumi.
Ignas Pikturna. Rašytojas, publicistas. Gimė 1924 m. rugpjūčio 27 d. Palangoje. 1949 – 57 metais dirbo Lietuvos kino studijos direktoriumi, vėliau – Lietuvos televizijoje, įvairių periodinių leidinių redakcijose. Savo kūrybą pradėjo publikuoti 1944 metais. Pagal jo parašytus kūrinius pastatyta keletas filmų. Marinistas.
Povilas Plechavičius. Generolas. Gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje, mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje. Mokėsi Lietuvoje, Rusijoje. Maskvoje baigė gimnaziją, komercijos institutą, kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare – tarnavo rusų kavalerijoje. Revoliucijos metais kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje. Čia jis suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę ir kovojo prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Vėliau buvo Mažeikių karo komendantas, kovojo su bermontininkais, lenkais. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas. 1929 metais išėjo į atsargą. 1944 metais Kaune suorganizavo Vietinę rinktinę. Vokiečiams nepasidavė, todėl buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancingą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją, o nuo 1949 m. gyveno JAV.
Eugenija Pleškytė. Teatro ir kino aktorė. Gimė 1938 m. sausio 6 d. Plungės rajono Giliogirio kaime. 1961 m. baigė LTSR konservatoriją, vėliau dirbo Vilniaus, kauno teatruose. Jos vaidyba ekspresyvi, dramatiška. Sukūrė Kotrynos vaidmenį kine „Herkus Mantas”, Mortos „velnio sėkloje” ir kt.
Jurgis Plioteris. Literatūros istorikas, bibliografas, kalbininkas. Gimė 1810 m. liepos mėnesį netoli Švėkšnos, mirė 1836 m. vasario 5 d. Raseiniuose. Palaidotas Švėkšnoje.
Liudvikas Povilionis. 1969 m. buvo paskirtas Telšių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūros augziliaru bei generalvikaru. Gimė Panevėžio apskrityje 1910 m. rugpjūčio 25 d. 1928 m. įstojo į marijonų vienuolyną. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, o nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitete. Teologas, matematikas, atyvus spaudos bendradarbis. Redagavo „Šaltinėlį”. Klebonaudamas Klaipėdoje rūpinosi Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba, kuri buvo užbaigta 1960 m. Tuometinės valdžios apkaltintas prasimanytais nusikaltimais ir nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų. Po 4 metų anestuotas. 1973 m. iš Telšių išvyko dirbti į Kauną ir Vilkaviškį.
Dionizas Poška. Rašytojas, XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas iš žymiausių to meto kultūros veikėjų. Gimė apie 1765 m. Mažeikių apskrities Lėlaičių kaime, mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bijotuose, palaidotas Kaltinėnuose. Mokėsi Kražiuose. Raseinių apskrityje (Barzdžiuose), išskobtame ąžuole­ Baublyje įsteigė pirmąjį Žemaičiuose senienų muziejėlį. Svarbiausias D. Poškos veikalas – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”..
Jurgis Petkevičius. (Petkūnas). Medininkų vyskupas. Gimė apie 1530 Eišiškių srityje, mirė 1574 m. liepos mėnesį Varniuose. Mokslus baigė Paduvoje ir Italijoje. Yra žinių, kad jis buvęs karaliaus gydytoju. Atvykus J. Petkevičiui į Žemaitiją, kraštas jau buvo apimtas protestantizmo. Kaip yra rašęs M. Valančius, J. Petkevičius ne itin daug dėmėsio skyrė tam, kad žemaičiai vėl sugrįžtų prie katalikų tikėjimo, tačiau jis rūpinosi kunigų ruošimu ir finansavo jų ruošimą Žemaičių vyskupystei Vilniuje. Mirė Varniuose. Ten ir palaidotas (Varnių katedros rūsyje).
Juozapas Pletkus. Gimė 1895 m. gegužės 22 d. Kėdainių apskrityje. Kunigu įšventintas 1921 m. Dirbo Kaltinėnuose, Papilėje, Gargžduose, Leckavoje. Mirus P. Maželiui, buvo išrinktas Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros valdytoju, o nuo 1967 m. paskirtas vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, netrukus ir vyskupu. Mirė 1976 m. rugsėjo 29 d. Palaidotas Telšiuose.
Karolina Praniauskaitė. Pirmoji lietuvių poetė, rašiusi lietuviškai. Gimė 1828 m. sausio 18 d. netoli Telšių, mirė džiova 1859 m. gegužės 26 d. Utenoje. Išleido keletą savo kūrybos knygelių, vertė iš lenkų į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinius. Didelę įtaką darė jaunam poetui Antanui Baranauskui prieš jam įstojant į kunigų seminariją.
Sofija Ivanauskaitė – Pšibiliauskienė (slapyv. – Lazdynų Pelėda, kuriuo pasirašinėjo kartu su seserimi Marija Ivanauskaite­Lastauskiene). Rašytoja. Gimė 1867 m. rugsėjo 28 d. Tryškių valsčiaus Paragių kaime, mirė 1926 m. kovo 14 d. Paragiuose. Pagarsėjo kūriniais „Klaida”, „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Motulė paviliojo”.
Kazys Aleksandras Puida ( slapyv. – K. Žegota, Aitvaras, J. Driskius, kerų dėdė, K. Vargas ir kt.). Rašytojas, vertėjas, visuomenės veikėjas. Gimė 1883 m. Šakių rajone, mirė 1945 m. sausio 24 d. netoli Babtų. Savo kūrybą publikuoti pradėjo apie 1905–uosius metus. Pirmoji eilėraščių knyga ­ „Iš sermėgiaus krūtinės” išleista 1906 m. Vėlesniais metais daugiausia kūrė romanus, apysakas ir dramas. Labiausiai žinomos jo prozos knygos „Ponaitis”, „Geležinis vilkas”, apysakų rinkiniai „Raudonas gaidys” , „Magnus Dux”, „Žemės giesmė” ir kt. Iš K. A. Puidos parašytų dramų didžiausio pasisekimo sulaukė „Mirga”. K. A. Puida paliko nemažai ir literatūros kritikos darbų, kuriuose nagrinėjama A. Strazdo, D. Poškos, A. Vienažindžio, A. Baranausko, P. Vaičaičio ir J. Saueverino kūryba.
Baltramiejus Pultuskietis (Baltramiejus I iš Pultusko). Gimė 1459, mirė 1460 metais. Žemaičių vyskupas. Yra žinoma, kad, valdydamas Žemaitijos vyskupystę, prie žemaičių dėl savo sunkaus charakterio nepritapo, pastarieji net buvo sumanę jį nužudyti. Sužinojęs apie tai, Baltramiejus Pultuskietis pasitraukė į Kėdainius, vyskupijos atsisakė ir į Žemaitiją daugiau nebesugrįžo.
Vladas Puškorius. Operos solistas, vargonininkas. Gimė 1893 m. balandžio 20 d. Palangoje, mirė 1958 m. sausio 27 d. JAV. 1924 – 44 metais dirbo Valstybės teatro operoje. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Vladas Gerardas Putvinskis. Gimė 1873 m. spalio 6 d. Rygoje, mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje. Lietuvos Šaulių sąjungos įkūrėjas, rašytojas, grafaitės Idalijos Plateraitės sūnus, daugiau žinomas Pūtvio pavarde.
 

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija