Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI

J K L  

J
Anupras Jacevičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo rengėjų. Gimė 1800 m. Telšių apskrityje, mirė 1836 m. kovo 17 d. Prancūzijoje. Buvo Telšių apskrities bajorijos sekretorius. 1831 m. kovo 28 d. sudarė vietos sukilimo valdžią ir, gavęs generolo majoro laipsnį, dalyvavo Darbėnų, Kretingos, Palangos ir Berkinionių mūšiuose. Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Prancūziją.
Jonas Jamielkovskis. Kražių kolegijos rektorius. Jėzuitas. Gimė 1576 m. Žemaitijoje, mirė 1649 m. spalio 1 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniuje. 1616 m. rugsėjo 18 d. buvo paskirtas naujai kuriamos Kražių kolegijos rektoriumi. J. Jamielkovskis padėjo pagrindus Kražių kolegijai išaugti į svarbų švietimo židinį Žemaičiuose.
Kipras Jančiauskis. Žemaičių bajoras, „Juodųjų brolių” draugijos veikėjas. Gimė 1805 m. gruodžio 9 d. Raseinių apskr. , mirė 1853 m. rugsėjo 19 d. ten pat. Mokėsi Raseiniuose, Kaune. Mokydamasis Kauno gimnazijoje pradėjo rašyti satyrines eiles, nukreiptas prieš policiją, ir todėl kilo nesutarimų tarp jo ir vietos valdžios. Po to buvo priverstas mokslus tęsti Kražių gimnazijoje. Čia jis su draugais įsteigė „Juodųjų brolių” draugiją, kurios tikslas buvo veikti prieš rusų valdžią ir baudžiavą. Kai 1823 metais šios draugijos veikla buvo susekta, K. Jančiauskas nuteistas mirti. Vėliau ši bausmė pakeista 10 m. kalėjimu, o dar vėliau – tarnyba kariuomenėje ar tremtimi Sibire. Paleistas iš įkalinimo vietos tarnavo kariuomenėje, gavo karininko laipsnį ir išėjo į dimisiją. Grįžęs į Žemaičius, gyveno dvare, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo bajorų maršalka.
Liūnė Janušytė. Rašytoja. Gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje, mirė 1965 m. Vilniuje. Mokėsi Klaipėdoje, Kaune, kurį laiką gyveno Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Žinoma kaip feljetonistė, vertėja. Jos kūrybai būdingos buitinės, moralinės temos ir politinė satyra.
Kazimieras Jaunius. Kalbininkas, teologas. Gimė 1848 m. Kvėdarnos valsčiuje, mirė 1908 m. vasario 25 d. Kaune. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Tyrinėjo lietuvių tarmes, baltų kalbų raidą. Žymiausias jo veikalas – „Lietuvių kalbos gramatika”, o žymiausias mokinys – Kazimieras Būga.
Jogaila. Lietuvos didysis kunigaikštis (1377 – 1381), (1382 -1392) ir Lenkijos karalius (1386 – 1434). Gimė apie 1351 metus Vilniuje, mirė 1434 m. birželio 1 d. Ukrainoje.
Jonas Žiaurusis. Maskvos Didysis kunigaikštis (1533 – 1584), pirmasis oficialiai priėmęs caro titulą ­1547 m. Mirus jo tėvui Vosyliui III – ajam, už nepilnametį sūnų Joną iš pradžių valdė jo motina Elena Glinskytė, LDK rūmininko Vosyliaus Glinskio duktė. Jonas Žiaurusis gimė 1530 m. , mirė 1584 m.
Adomas Liudvikas Jucevičius. Kunigas, vienas iš aktyviausių XIX a. pradžios lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Gimė 1813 m. gruodžio 15 d. Pakėvio dvare, mirė 1846 m. kovo 24 d. Vitebsko gubernijoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje, vikaravo Švenčionyse, Svėdasuose. Čia atsisakė kunigystės, vedė ir 1843 m. priėmė provoslavų tikėjimą. 1836 m. išleido patriotišką Lietuvos istorijos vadovėlį vaikams. Parašė apybraižas „Žemaitijos bruožai”, „Žemaitijos atsiminimai”, išleido tautosakos rinkinius „Lietuvių liaudies priežodžiai”, „Lietuvių dainos”. Svarbiausias jo veikalas – „Lietuvos senovės paminklai, papročiai ir įpročiai”. Žymus darbas „Biografinės ir literatūrinės žinios apie mokytus žemaičius”.
Adolfas Jucys. Gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. Kretingos rajono Klausgalvių Medsėdžiuose, mirė 1974 m. vasario 4 d. Vilniuje. Akademikas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, fizikas.
1931 m. baigė Kauno universitetą, kuriame pats pradėjo dirbti 1933 m. 1938, 1939-1940 stažavosi Mančesterio ir Kembridžo universitetuose. Nuo 1940 m. dėstytojavo Vilniaus universitete , 1944-1971 m. buvo Vilniaus universiteto teorinės fizikos katedros vedėjas , 1945-1949 m. – Vilniaus pedagoginio instituto direktorius, Lietuvos švietimo ministerijos aukštųjų mokyklų valdybos viršininkas, ėjo kitas atsakingas pareigas. Jis – Lietuvos fizikų teoterikų mokyklos tėvas. Sukūrė, žymiai patobulino arba apibendrino atomų kvantmechaninio tyrimo metodus: vienkonfigūracinį ir daugiakonfiguracinį Hartrio ir Foko suderintinio lauko, nepilno kintamųjų atsiskyrimo bei išplėstinį skaičiavimo metodus, dvielektronių būsenų modelį. Jis yra ir daugelio kitų mokslinių atradimų, knygų įvairiais fizikos klausimais autorius.
Jonas Juknius. Precizinio skraidymo sporto lakūnas, vienmotoriu lėktuvu perskridęs Atlanto vandenyną iš JAV į Lietuvą. Dirba Lietuvos aeroklube.
Stepas Jukna. Aktorius. Gimė 1910 m. rugsėjo 2 d. Raseiniuose, mirė 1977 m. kovo 28 d. Vilniuje. 1931 metais baigęs Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vaidino Šiaulių, Klaipėdos dramos teatruose, Valstybės teatre, o nuo 1940 metų – Lietuvos dramos teatre. Jo vaidyba įtaigi, plastiška, turi romantizmo elementų, subtiliai perteikia personažų bruožus.
Jonas Juknevičius. Žemaitis jėzuitas. Gimė 1618 metais, mirė 1687 m. sausio 17 d. Drogičine. 1651 – 1664 metais sėkmingai misionieriaudamas specialiai kalbėjo lietuviškai. 1665 – 1671 metais buvo Kražių kolegijos rektorius, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Gardine, Vilniuje ir kitur. Jo gyvenimas daugeliui jėzuitų buvo šventumo pavyzdys.
Romualdas Juknevičius. Režisierius, aktorius. Gimė 1906m. spalio 18 d. Peterburge, mirė 1963 m. balandžio 13 d. Vilniuje. Žemaičių teatrui vadovavo 1946 – 1948 metais. Po to persikėlė dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, vėliau dirbo Kauno, Lietuvos dramos tetruose režisieriumi. Savo kūrybinį kelią pradėjo 1931 m. dirbdamas Valstybės teatre, vėliau – Jaunųjų teatre, Klaipėdos dramos teatre, studijuodamas režisūrą Maskvos dramos teatruose. Jo režisūriniams darbams būdingas ansambliškumo siekimas, masinių scenų išradingumas, vidinio monologo, potekstės išryškinimas, subtilus psichologinių būsenų atskleidimas.
Justinas Juodaitis. Kanauninkas, profesorius. Gimė 1899 m. lapkričio 2 d. Sintautų valsčiuje. Baigė Gižų kunigų seminariją. Įsteigus Telšių kiunigų seminariją, pradėjo ten dirbti dėstytoju ir dvasios tėvu. Vėliau, nuo 1931 metų, studijavo Romoje. 1933 m. grįžęs vėl dėstė Telšių kunigų seminarijoje filosofiją ir mistinę teologiją, o nuo 1941­ųjų buvo seminarijos inspektoriumi, nuo 1943 metų – rektoriumi. Jis buvo ir Telšių vyskupijos blaivybės akcijos direktorius.
Audronė Juozauskaitė-Visockienė. Pianistė koncertmeisterė. Gimė 1972 m. kovo 21 d. Plungėje.  Dirba  Lietuvos muzikos akademijoje ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Koncertuoja Lietuvoje ir užsienyyje. Gyvena Vilniuje.
Vladas Jurgutis. Akademikas, Lietuvos banko įkūrėjas, kunigas, Lietuvos Mokslų akademijos pirmininkas, profesorius. Gimė 1885 m. lapkričio 17 d. Palangoje, mirė 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje. Palaidotas Palangoje. Mokėsi Palangoje, Kaune, Petrapilyje, Miunchene. 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju. Šiose pareigose dirbo iki 1929 m ir darė didelę įtaką Nepriklausomos Lietuvos ekonominei politikai. Po 1929 m. V. Jurgutis atsidėjo akademiniam darbui. Parašė keletą didelės vertės turinčių veikalų finansų klausimais: „Finansų mokslo pagrindai”, „Pinigai”, „Bankai”. 1943 m. išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, nes nepalaikė vokiečių politikos Lietuvoje. Sugrįžęs iš Štuthofo, kurį laiką dar dirbo Vilniaus universitete, tačiau dėl savo įsitikinimų iš darbo buvo atleistas ir paliktas be materialinės paramos.
Paulius Jurkus. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1916 m. liepos 29 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Telšiuose, Vilniaus universitete. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 metų pabaigos gyvena JAV. 1949 – 1950 metais buvo „Aidų”, 1951 – 55 metais – „Ateities” žurnalų redaktorius. Savo kūrybą spausdina nuo 1937 metų. Rašo noveles, romanus, poemas, eilėraščius.
Juozas Jurkus. Kalbininkas. Gimė 1915 m. rugpjūčio 27 d. Sedos valsčiuje. Mokėsi Sedoje, Telšiuose, Vilniuje. Dirbo Telšių suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi, Vilniaus pedagoginio instituto vyr. dėstytoju, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Pokario metais išvežtas į Sibirą, kur 1954 m. gruodžio 23 d. ir mirė.
Antanas Juška. Tautosakininkas ir žodynininkas. Gimė 1819 m. birželio 16 d. Čekiškės valsčiuje, mirė 1880 m. lapkričio 1 d. Kazanėje. Kilęs iš Žemaitijos bajorų Juškevičių. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Dvasinėje seminarijoje. Svarbiausias jo darbas – Lietuvių kalbos žodyno sudarymas, kuriam buvo surinkęs apie 70 tūkst. žodžių. Kunigavo Pušalote, Alsėdžiuose, Veliuonoje. A. Jušką moraliai rėmė M. Valančius. Kazanėje buvo išleistos trys A. Juškos užrašytų dainų ( iš viso 1569) knygos, 1883 m. Petrapilyje išleista A. Juškos surinkta, J. Juškos spaudai parengta tūkstančio šimto vestuvinių dainų „Lietuviškos svodbinės dainos” rinktinė.
Jonas Juška. Kalbininkas. Gimė 1815 m. birželio 8 d. Žarėnų valsčiuje, mirė 1886 m. gegužės 11 d. Kazanėje. Mokėsi Kražiuose, Charkove, vėliau mokytojavo. Vienas iš svarbiausių jo darbų – pirmasis lietuvių kalbos tarmių suskirstymo ir aprašymo veikalas. Nuo 1875 m. gyveno Kazanėje, kur rūpinosi brolio Antano surinktų dainų ir žodyno leidimu, padėjo redaguoti žodyną.
Antanas Juzumas. Kunigas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Gimė 1822 m. lapkričio 21 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1871 m. kovo mėnesį tremtyje (Archangelsko srityje). Mokėsi Varniuose, Petrapilyje. 1852 – 1855 metais dėstė Varnių kunigų seminarijoje. 1855 m. išleido brolio Tado Juzumo „Didysis elementorius ir katekizmas”. Parašė teologijos, Lietuvos bažnyčios istorijos veikalų. Už pritarimą 1863 m. sukilimui buvo kalintas ir ištremtas.
Juozapas Juzumas. Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1825 m. spalio 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, nužudytas 1877 m. lapkričio 12 d. Varšuvoje. Mokėsi Kėdainiuose, Vilniuje, Petrapilyje. Medikas. Dirbo Varšuvos medicinos akademijos ir Varšuvos universiteto profesoriumi. Sukilimo metais Varšuvoje vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai. Juozapas Juzumas savo brolio Vincento Juzumo vardu išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį.
Tadas Juzumas. Kunigas, profesorius. Gimė 1810 m. liepos 14 d. Sedos valsčiuje, mirė 1851 m. birželio 14 d. Varniuose. Mokėsi Varniuose, Vilniuje, dirbo Varnių kunigų seminarijos profesoriumi. Kartu su Kiprijonu Račkauskiu 1848 m. parengė spaudai maldaknygę „Senas aukso altorius”, kuri buvo išleista net 40 kartų. Paliko nespausdintus moralinės teologijos užrašus, kuriais naudodamasis brolis Vincentas išleido kelias lietuviškas knygeles.
Vincentas Juzumas. Kunigas, kelių knygų autorius. Gimė 1819 m. vasario 26 d. Sedos valsčiaus Rubikių kaime, mirė 1901 m. birželio 14 d. Varniuose. Baigė Varnių kunigų seminariją. Populiari buvo jo 1854 metais išleista knygelė „Šventas Izidorius artojas”. 1855 m. išleido brolio Juozo sudarytą „Žemaičių diecezijos žemėlapį”, parengė spaudai „Naują žemaitišką elementorių”, kuris spaudos draudimo metais buvo perspausdintas per 20 kartų. Nespėjo pabaigti „Aprašymo žemaičių vyskupystės”.
K
Henrikas Kačinskas. Aktorius. Gimė 1903 m. sausio 23 d. Viduklėje. Baigęs mokslus, mokytojavo Papilėje, Degimuose, Šiaulėnuose ir Mažeikiuose. 1922 metais įstojo į A. Sutkaus studiją Kaune ir ten mokydamasis pradėjo dirbti Tautos ir „Vilkolakio” teatruose, nuo 1926 metų – Kaune veikusiame Valstybės teatre. 1936 – 38 metais dirbo Klaipėdos teatre, vėliau su R. Juknevičiumi ­ Kaune, Vilniuje ir kitur.
Jeronimas Kačinskas. Kompozitorius, dirigentas. Gimė 1907 m. balandžio 17 d. Viduklėje. 1931 metais, baigęs studijas užsienyje, grįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Valstybės teatre, vėliau persikėlė gyventi į Klaipėdą, kur dirbo pedagogu. Čia 1933 metais subūrė simfoninį orkestrą, operą, kurį laiką pats dirigavo Klaipėdos operoje, vadovavo keliems uostamiesčio chorams. Vėliau gyveno ir dirbo Kaune bei Vilniuje, o 1944 metais pasitraukė į Vakarus, 1949 metais įsikūrė JAV. Jo kūryba labai gausi ir įvairi. Tai simfoniniai, kameriniai ir kiti kūriniai.
Vida Kanapkienė. Ilgametė Kretingos kraštotyros muziejaus direktorė, 1996 metais apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Jurgis Kairys. Aviatorius, sporto meistras, Lietuvos, Europos, Pasaulio čempionatų prizininkas, Vilniaus S. Dariaus ir S. Girėno aeroklubų narys. 1970 metais baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, o 1980 – 1984 metais – Leningrado civilinės aviacijos akademijoje. 1973 – 1977 metais dirbo Kauno, 1977 – 1989 metais – Vilniaus aeroklubuose. Nuo 1989 metų Suchojaus aviacijos gamyklos lakūnas, nuo 1994 metų – įmonės „Kairio skrydžiai” steigėjas ir lakūnas. Gyvena Vilniuje.
Kantautas (Kontowt, Kintowt). Žemaičių seniūnas 1435 – 1438 metais. Šias pareigas užėmė tada, kai Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis buvo suėmęs Žemaičių seniūną Kęsgailą, jį įkalinęs ir pašalinęs iš seniūno pereigų. J. Wolfas teigia, kad Kantautas seniūnu buvęs 1441 – 44 metais, tačiau kiti šaltiniai tai paneigia.
Eduardas Kaniava. Dainininkas. Gimė 1937 m. liepos 1 d. Klaipėdoje. Nuo 1958 m. – Lietuvos Operos ir baleto teatro solistas. 1960 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos akademija). 1966 – 1967 metais stažavosi Sofijos operos teatre.
Gediminas Karalius. Skulptorius. Gimė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Baigė Dailės institutą, dirbo Čiurlionio meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1971 metų. Jo kūriniams būdingas metaforiškumas, transformuoti ir savitai įprasminti natūros vaizdai, raiški kompozicija. Iš pirmųjų jo darbų labiausiai žinonomos skulptūros „Rytas”, „Skrydis”, „Vėtra”, „Legenda”, „Nueinanti”, „Vaisius”, „Dana” ir kitos.
Antanas Karosas. Seinų – Vilkaviškio vyskupas. Gimė 1856 metais Anykščių valsčiuje, mirė 1947 m. liepos 7 d. Marijampolėje. Nuo 1875 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje, vėliau Petrapilyje. 1883 m. įšventinus į kunigus, paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos moralinės teologijos ir lietuvių kalbos profesoriumi, o 1885 metais – ir vyskupo Paliulionio sekretoriumi. Nuo 1896 m. buvo Žemaičių vyskupystės kapitulos kanauninkas, nuo 1900 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Nuo 1906 metų lapkričio 8 d. paskirtas Žitomiro vyskupo pagalbininku, 1910 metais – Seinų vyskupu, 1926 m metais – Vilkaviškio vyskupu.
Pranciškus Karevičius. Žemaičių vyskupas. Gimė 1825 m. Mosėdžio valsčiaus Giršinų vienkiemyje, mirė 1907 m. ten pat. Mokėsi Liepojoje, Petrapilyje. Valdė Žemaitiją po vysk. M. Cirtauto mirties. Jo darbo metais Žemaičių bažnyčiose lietuvių kalba buvo pradėta vartoti oficialiai. Rėmė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, dalyvavo Steigiamojo Seimo atidaryme. Tai buvo giliai išsilavinęs, plačių humanistinių pažiūrų dvasiškis, nuolat rėmęs lietuvybės išlaikymą. Rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu. 1926 m. vasario 22 d. savo noru atsisakė nuo užimamų pareigų, užleisdamas jas jaunesniems. Mirė 1945 m. gegužės 30 d. Palaidotas Kauno katedroje.
Juozapas Mykolas Karpis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1679 m. Šiaulių apskrities Rekyvos dvare, mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Garsi visa Karpių giminė, iš kurios kilęs ir šis vyskupas. Ji Lietuvos politiniame gyvenime turėjo didelę įtaką iki pat Lietuvos nepriklausomybės laikų. J. M. Karpis mokėsi Vilniaus akademijoje, dirbo LDK sekretoriumi. Vėliau mokėsi kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1719 m. Žemaitijos vyskupo pareigas ėjo tik apie tris metus, tačiau suspėjo pagarsėti kaip rūpestingas vyskupas. Jo nuopelnas, kad, susitarus su Vilniaus vyskupu, tais laikais buvo nustatytos Žemaitijos vyskupystės ribos. Jo rūpesčiu buvo atstatyta daug per karą nukentėjusių bažnyčių. Vyskupas šelpė vargšus. 1737 m. išleido lotynišką laišką kunigams, kuriame yra išdėstyta daug svarbių duomenų iš Žemaičių kultūros, papročių istorijos. Mirė 1739 m. gruodžio 10 d. Trakuose. Palaidotas Varnių katedros rūsyje.
Kalikstas Kasakauskas. Kalbininkas. Gimė apie 1792 metus Šilalės rajone, mirė 1886 m. gegužės 25 d. Akmenėje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigavo Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, Akmenėje. Parašė gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško” (1832 m. lenkiškai), kurioje pateikė bendras žemaičiams ir aukštaičiams lietuvių kalbos normas ir kita. Parašė keletą populiarių knygelių.
Stasys Kasparavičius. Pilotas – instruktorius, Žemaičių „Alkos” muziejaus direktorius, Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas. Gimė 1947 m. lapkričio 12 d. Telšių rajone. 1967 m. baigė Luokės vidurinę mokyklą, 1972 m. – Maskvos pilotų – instruktorių mokyklą. 1972 – 1993 metais dirbo Telšių aviacijos sporto klube, po to buvo patvirtintas Žemaičių „Alkos” muziejaus direktoriaus pareigoms. Žemaičių kultūros draugijai vadovauja nuo 1987 metų.
Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas ( Kosaževskis). Kunigas, gamtininkas, kraštotyrininkas. Gimė 1821 metais Telšių rajone, prie Pavandenės, mirė 1882 m. gruodžio 14 d. Tomske. Dirbo Baisogaloje, Pajūryje, Telšiuose. 1852 -1864 metais buvo Varnių kunigų pataisos namų vedėjas. Žinomas ir kaip archeologas. Jis buvo Vilniaus archeologų komisijos bendradarbis, dalyvavo geologinėje ekspedicijoje, kuri tyrė Dubysos slėnį, aprašė retesniuosius Žemaitijos augalus. Surinko daug tautosakos, skelbė straipsnius apie lietuvių kalbą ir kita. 1865 metais buvo ištremtas į Sibirą, tačiau ir čia tęsė mokslinę veiklą.
Raimondas Kašauskas. Rašytojas. Gimė 1934 m. spalio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą. Dirbo „Genio”, „Pergalės” žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Apsakymus spausdina nuo 1953 metų. Žinomiausios jo parašytos knygos ­ „Senojo miesto amžius”, „Suaugusiųjų žmonių žaidimai”, „Motociklininkai”, „Mažos mūsų nuodėmės” , „Mano motinos akys”. Yra parašęs keletą knygų vaikams, kino filmų spektakliams.
Stasys Kašauskas. Rašytojas, žurnalistas. Gimė 1943 m. rugpjūčio 10 d. Telšių rajono Birikų kaime. Baigė Vilniaus universitetą, dirbo „Tiesos”, „Gimtojo krašto”, „Literatūros ir meno”, „Moksleivio” redakcijose. Yra parašęs ir išleidęs nemažai publicistinių ir grožinės literatūros kūrinių. Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo akto signataras. Leidžia Lietuvą reprezentuojantį žurnalą „Lithuania in the world”, įvairias knygas, kitus periodinius ir neperiodinius leidinius.
Jonas Katakinas. Baleto artistas. Gimė 1950 m. spalio 16 d. Viekšniuose. 1971 metais baigė Čiurlionio meno vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais pardėjo dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre. Jo šokis lengvas, dažnai grindžiamas šiuolaikinio šokio plastika.
Giedrė Kaukaitė. Dainininkė. Gimė 1943 m. gruodžio 2 d. Plungėje. Baigė Lietuvos konservatoriją. Stažavosi Milane, 1968 – 1978 metais dirbo Lietuvos operos ir baleto teatre. Nuo 1978 m. dėsto Lietuvos konservatorijoje (dabar Muzikos akademija). Balsas lyriškas, gražaus tembro. Daug gastroliuoja, subtiliai atlieka įvairių epochų kompozitorių kūrinius, lietuvių liaudies dainas, daugelio tarptautinių festivalių, konkursų laureatė.
Zita Kelmickaitė. Lietuvos folkloro sąjūdžio iniciatorė ir organizatorė, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio vadovė. Dirba Lietuvos Muzikos akademijoje. Mokslų daktarė, J. Basanavičiaus premijos laureatė (1995 metai).
Kęstutis (Keistutis. Keistutas). Lietuvos Didysis kunigaikštis, Gedimino sūnus. Gimė apie 1300 metus, nužudytas 1382 m. apie rugpjūčio 15 d.
Ignas Končius. Profesorius, etnografas, fizikas, muziejų kūrėjas. Gimė 1886 m. liepos 31 d. Žarėnų valsčiaus Purvaičių kaime, mirė 1975 m. vasario 19 d. JAV. Mokėsi Palangoje, Liepojoje, Petrapilyje. Fizikas, tačiau visą gyvenimą domėjosi Žemaičių krašto etnografija, kultūros praeitimi. Profesoriaus vardas suteiktas 1932 metais. Žemaitijos kryžius ir koplytėles pradėjo surašinėti ir fotografuoti dar būdamas studentas. Šį darbą tęsė 30 metų ir iš viso surašė 3234 kryžius ir koplytėles. Jo iniciatyva įkurtas Kauno „Tėviškės” muziejus. Padėjo rinkti etnografinę medžiagą Šiaulių „Aušros”, Telšių „Alkos” muziejams. 1941 m. buvo areštuotas ir išvežtas sušaudyti į Červenę, bet per stebuklą liko gyvas. Karo metais rūpinosi pagalba nuo karo nukentėjusiems žmonėms. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Išleido knygas „Žemaičio šnekos”, „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės”, paskelbta nemažai mokslo ir kitų darbų.
Tadas Andrius Bonaventūra Kosciuška. Generolas, žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir JAV laisvę. Gimė 1746 m. , mirė 1817 m. Gudų kilmės bajoras. Karo mokslus baigė Prancūzijoje. 1794 m. prasidėjęs vadinamasis Kosciuškos sukilimas buvo paskutinis lietuvių ir lenkų patriotų mėginimas apginti Lietuvos – Lenkijos respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Sukilimas buvo užgniaužtas bendromis rusų ir prūsų kariuomenių pastangomis ir 1795 metais pravestas trečiasis Lietuvos – Lenkijos padalijimas.
Kazimiera Kymantaitė (Banaitienė). Režisierė, aktorė. Gimė 1909 m. birželio 29 d. Kuršėnuose. 1929 metais vaidino Valstybės teatre, nuo 1931 m. – Kauno universiteto studentų teatro draugijos „Stedra” spektakliuose. 1932 m. baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą. 1933 – 1934 m. ji buvo Jaunųjų, 1934 – 1940 m. – Valstybės, 1940 – 1941 m. – Vilniaus dramos teatro aktorė. Per karą Maskvoje padėjo rengti radijo laidas lietuvių kalba. 1943 – 1944 m. buvo valstybinių meno ansamblių režisierė, 1944 – 1945 m. – „Vaidilos” teatro aktorė, nuo 1945 m. – Lietuvos dramos teatro aktorė, o nuo 1945 m. dėstė šio teatro vaidybos studijoje. 1962 m. baigė Vilniaus universitetą. 1950 ir vėlesniais metais Lietuvos valstybiniame teatre ir kituose Lietuvos teatruose, televizijoje režisavo, pastatė kelias dešimtis Lietuvos ir užsienio šalių rašytojų pjesių, inscenizavo apsakymus, noveles, romanus, pati nemažai vaidmenų sukūrė televizijoje ir radijuje, konsultavo Lietuvos teatrus.
Kazimieras Jogailaitis. Lietuvos Didysis kunigaikštis (1440 – 1492), Lenkijos karalius (1447 – 92), jaunesnysis Jogailos sūnus. Gimė 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje, mirė 1492 m. birželio 7 d. Gardine. Nužudžius Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį (1440), LDK didikai prieš Lenkijos ponų norą paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kol jis buvo nepilnametis, LDK valdė Ponų taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Turėjo 6 sūnus. Garsiausi iš jų – Aleksandras, Žygimantas Senasis, Jonas Albrechtas, Vladislovas II – asis. Kazimieras buvo paskutinis Lietuvos Didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.
Stanislovas Kiška. Žemaičių vyskupas. Iš pradžių išpažino kalvinų tikėjimą, o mokydamasis pas jėzuitus Vilniuje perėjo į katalikų tikėjimą. Žinomas kaip rūpestingas vyskupas. Per 8 jo vyskupavimo metus pastatyta 10 bažnyčių: Lieplaukės, Gardų, Pamūšio, Pavandenės, Girkalnio, Laukuvos, Klovainių, Kuršėnų, Radviliškio, N. Žagarės, keletas bažnyčių atgauta iš kalvinų. Mirė 1626 m. vasario 13 d. Palaidotas Vilniuje.
Nikolajus Klingerbergas. Mirė 1908 m. Rusų caro generolas, kilęs iš vokiškos šeimos. Dirbo Vilniuje prokuroro padėjėju, paskui policmeisteriu, o vėliau paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Po gubernatoriaus Melnickio pašalinimo N. Klingerbergas tapo Kauno gubernatoriumi ir 1893 metais asmeniškai vadovavo Kražių skerdynėms.
Klausgaila (Klausigaila). Vienas iš Raseinių srities bajorų, kuris 1390 metų gegužės 26 d. Karaliaučiuje kartu su kitais 25 Žemaitijos bajorais pažadėjo remti pas kryžiuočius pabėgusį Vytautą, jei Ordinas sutinka leisti Žemaitijos pasienyje laisvą prekybą. Kaip Vytauto patikėtinis Klausgaila veikė per 1409 metų Žemaičių sukilimą. Buvo vienas iš penkių vadovų Vytauto pusėje, kurie atėjo paremti Žemaičių sukilimo ir jo vardu užimti kraštą.
Vytautas Klova. Kompozitorius, profesorius. Gimė 1926 m. sausio 31 d. Tirkšliuose. 1951 m. baigė Lietuvos konservatoriją. 1950-1954 metais dėstė Kauno Gruodžio muzikos mokykloje, nuo 1954 m. ­ Lietuvos konservatorijoje. Žymiausią savo kūrinį – operą „Pilėnai”- sukūrė 1955 m. (pastatyta 1956 m. ).
Antanas Kmieliauskas. Tapytojas monumentalistas, skulptorius, grafikas. Gimė 1932 m. kovo 8 d. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1957 metais baigė Vilniaus dailės institutą. Nuo 1979 m. šio instituto profesorius. Yra sukūręs per 50 granitinių skulptūrų, tapo freskas. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas (1994 m. ).
Ona Knapkytė (Juknevičiūtė). Aktorė. Gimė 1919 m. kovo 15 d. Kaune. 1941 – 1946 metais dirbo Vilniaus miesto, 1946 – 1948 metais – Žemaičių, 1948 – 52 metais – Klaipėdos, 1952 – 1954 metais – Kauno muzikinio dramos teatro, 1954 – 1969 – aisiais­ Lietuvos dramos teatro aktore. Kūrė tikroviškai ryškius, įtaigius vaidmenis. Yra sukūrusi nemažai vaidmenų radijuje ir televizijoje, kine.
Vijukas Albertas (Vaitiekus) Kojalavičius. Jėzuitas, Lietuvos istorikas, heraldikos ir gausių pastoracinių asketinių, poleminių, filosofinių raštų autorius. Gimė 1609 m. Kaune, mirė 1677 m. Varšuvoje.
Boleslovas Kolyška. Vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Gimė 1838 m. Lydos apskr. , mirė 1863 m. gegužės 28 m. Vilniuje.
Česlovas Kontrimas. Tapytojas akvarelistas. Gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių rajono Dapšių kaime, studijavo Kaune. Nuo 1923 metų dėstė piešimą Kauno, Pasvalio, Mažeikių, Telšių mokyklose. Dirbo Kauno „Dailės” kombinate. Parodose dalyvauja nuo 1930 metų. Yra sukūręs per 2000 akvarelių, apipavidalinęs keletą Telšių teatro spektaklių, parašęs ir paskelbęs daug straipsnių dailės klausimais. Jo kūrybai būdinga lyrinė nuotaika, gamtos poetizavimas, ryškios ir skaidrios spalvos, dekoratyvūs jų deriniai.
Šv. Stanislovas Kostka. Lenkų jėzuitas, kilęs iš senos lenkų didikų giminės
Jonas Jeronimas Krišpinas – Krišenšteinas. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1654 metus Žemaitijoje, mirė 1708 m. liepos 14 d. Kilęs iš vokiečių kilmės bajorų. Augusto Saksoniečio šalininkas. Žemaičiuose daug nuveikė rūpindamasis nuo švedų nukentėjusio krašto atstatymu, parama vargstantiems žmonėms. Pastatė bažnyčias Eržvilke, Šateikiuose, Ylakiuose. Jis pasirūpino, kad būtų leista rengti muges Papilėje, Kaltinėnuose, Surviliškyje, Alsėdžiuose, Mosėdyje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus daugiausia praleido tėvo dvare (netoli Jurbarko).
Jurgis Jeronimas Krišpinas – Krišenšteinas. Lietuvos kariuomenės generolas. 1722 metais buvo Žemaičių pilininkas. Mirė apie 1737 metus.
Mykolas Krupavičius. Kunigas, politikas. Gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje. 1944 – 1955 metais buvo VLIK'o pirmininkas.
Mykolas Kuchmeisteris. Kryžiuočių vietininkas Žemaičiuose (1405 – 1409), vyr. Ordino magistras (1414 – 1422). Gimė apie 1370 m. , mirė 1423 m.
Česlovas Kudaba. Geografas, kelių knygų apie Žemaitiją autorius. Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos rajone, mirė 1993 metais. Knygą „Kalvotoji Žemaitija” išleido 1972 metais. Paskutinis jo didesnis darbas – knyga „Septyni keliai iš Varnių”.
Stanislovas Kuizinas. Pulkininkas leitenantas. Gimė 1881 m. gegužės 8 / 20 d. Šilalės valsčiuje, mirė 1943 m. Kaune. Mokėsi Palangos progimnazijoje, dalyvavo statant pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje” Palangoje. Vėliau Tauragėje rengė ir režisavo lietuviškus vakarus. 1919 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę, buvo 1 – ojo pėstininkų Žemaičių bataliono vadas, o šį batalioną išformavus – Šiaulių karo komendanto padėjėjas, vėliau ėjo kitas atsakingas pareigas Lietuvos kariuomenėje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dažnai pasirašinėdamas Sistos slapyvardžiu.
Birutė Kulnytė. Gimė 1949 m. liepos 4 d. 1967 – 1973 metais studijavo Vilniaus universitete. Nuo 1973 m. dirba Istorijos ir etnografijos muziejuje. 1992 m. paskirta šio muziejaus (dabar Lietuvos nacionalinio muziejaus) muziejaus direktore. Daugelio knygų leidėja, autorė, bendraautorė.
Algirdas Kumža. Gimė 1956 m. lapkričio 29 d. Žemaitijoje. 1975 metais baigė Varnių vidurinę mokyklą, po to Vilniaus universitete įsigijo teisininko specialybę, o vėliau dirbo atsakingą partinį ir valstybinį darbą. Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto signataras, 1990 -1992 metais buvo Lietuvos AT deputatas, 1992 metais įkūrė privačią juridinę kontorą, dirbo „Lietuvos ryto”, kitų respublikinių laikraščių redakcijose.
Darius Kuolys. Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, dirbęs Kultūros ministru. Mokslininkas, daugelio knygų apie kultūros raidą Lietuvoje autorius.
L
Romualdas Lankauskas. Rašytojas. Gimė 1932 m. balandžio 3 d. Klaipėdoje. 1950 – 1953 metais mokėsi Vilniaus universitete, 1952 – 53, 1959 – 60, 1970 metais dirbo įvairiose laikraščių ir žurnalų redakcijose, 1978 – 79 metais – dailininku dekoratoriumi. Grožinės literatūros kūrinius pradėjo spausdinti 1952 metais. Labiausiai pagarsėjo savo novelėmis, apsakymais, romanais, kelionių įspūdžių knygomis, pjesėmis, vertimais iš kitų kalbų. Žymiausi jo kūriniai ­ novelių rinkinys „Klajojantis smėlis”, romanai „Vidury didelio lauko”, „Netikėtų išsipildymų valanda”, „Prisiminimai po vidurnakčio”, „Apsilankymas” ir kt. Jo kūryba verčiama į daugelį užsienio kalbų.
Jonas Lankutis. Habilituotas humanitarinių mokslų daktaras. Gimė 1925 vasario 8 d. Gargžduose. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1955 m. Parašė knygas „Vinco Mykolaičio Putino kūryba”, „Lietuvių dramaturgijos raida”, studijas „Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija”, „Justino Marcinkevičiaus poetinis pasaulis”, „Etiudai apie Juozą Grušą”. Jis ­ „Lietuvių literatūros istorijos” knygų, išleistų 1977 ir 1979 ­1982 metais, vienas iš autorių ir redaktorių, bei daugelio kitų knygų ir studijų autorius. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III – iojo laipsnio ordinu.
Marija Ivanauskaitė – Lastauskienė. Rašytoja. Gimė 1872 m. birželio 1 d. Šiauliuose, mirė 1957 m. liepos 19 d. Kaune. Mokėsi namuose pas tėvą. Eilėraščius pradėjo rašyti lenkiškai būdama 17 metų. Lietuvių spaudai pradėjo rašyti sesers ir Povilo Višinskio paskatinta. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Po sesers Sofijos mirties Marija rašė lietuviškai.
Žygimantas Liauksminas. Jezuitas, Kražių kolegijos rektorius. Gimė 1597 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus akademijoje. Vėliau dirbo šios akademijos profesoriumi, o 1661 – 1665 m. buvo Kražių kolegijos rektorius. Išleido lotynų kalbos, retorikos ir muzikos vadovėlius, graikų kalbos gramatiką.
Stasys Laucius. Poetas, dramaturgas, žurnalistas, Broniaus Laucevičiaus-Vargšo brolis. Gimė 1897 m. spalio 11 d. Kelmėje. Mokėsi Petrapilyje, Kijeve. Apie 20 metų mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose ir kartu bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos ir, gyvendamas užsienyje, taip pat dirbo pedagoginį bei žurnalistinį darbą. Savo publikacijas dažnai pasirašinėdavo Stellos slapyvardžiu. Yra išleidęs eilėraščių, eiliuotų satyrų rinkinių, parašęs nemažai dramos veikalų.
Samuelis Leskis. jėzuitas. Gimė 1611 m. Lietuvoje, mirė 1678 m. vasario 10 d. Pašiaušyje. 1647 – 1649 metais buvo Varnių jėzuitų misijos viršininkas. Misininku dirbo taip pat ir Kražiuose bei kitose Lietuvos vietose.
Stanislovas Leščinskis. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1704­1709). Gimė 1677 m. , mirė 1766 m. Žinomas dar ir Stanislovo I – ojo vardu. Kilęs iš senos ir įtakingos lenkų Leščinskių giminės. Jo vardas susijęs su vienu iš audringiausių ir tragiškiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpiu – vadinamuoju Didžiuoju Šiaurės karu.
Pranas Liatukas. Generolas, Lietuvos kariuomenės vyriausias vadas. Gimė 1876 m. sausio 29 d. Raseinių apskrities Padievaičių kaime. Mokėsi Palangoje, Rygoje, Vilniuje. Nuo 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. spalio mėnesį pakeltas generolu leitenantu ir paskirtas eiti vyr. kariuomenės vadu. Šias pareigas ėjo iki 1920 m. vasario 23 d. Vadovavo kovoms prieš bermontininkus. Kovoms dėl Lietuvos laisvės pasibaigus, išėjo į atsargą ir tarnavo finansų ministerijoje.
Žygimantas Liauksminas. jėzuitas. Gimė 1579 m. Žemaitijoje, mirė 1670 m. rugsėjo 11 d. Vilniuje. Filosofijos ir teologijos mokslų daktaras. Nuo 1661 m. gruodžio iki 1665 m. sausio mėnesio dirbo Kražių kolegijos rektoriumi.
Stasys Ličkūnas. Muziejininkas. Gimė 1884 m. gruodžio 12 d. Mažeikių apskrities Žemalės kaime, mirė 1944 m. kovo 28 d. 1924 – 28 metais buvo Mažeikių pradžios mokyklos vedėjas. 1930 m. rugsėjo 30 d. įkūrė Mažeikių „Alkos” muziejų ir jam iki mirties vadovavo. Leido ir redagavo „Senovės” leidinuką (1930 m. ), „Karo archyve” aprašė 1863 – 1864 m. sukilimą, 1915 – 18 m. – vokiečių okupacijos teismą Mažeikiuose, nemažai straipsnių paskelbė kituose leidiniuose.
Lygeikis. Vienas iš XIII a. Deltuvos kunigaikščių. 1219 metų Voluinės sutartyje tarp keturių vardais paminėtų Deltuvos kunigaikščių jis užrašytas Likiik vardu. Plačiau apie jį nieko nežinoma. Lygeikis tapatinamas su 1260 metais donaciniame Mindaugo dokumente Livonijos ordinui pažymėtu liudininku Lygeyke, nors šis dokumentas daugelio tyrinėtojų laikomas falsifikatu.
Adamas Liudvikas Levenhauptas. Švedų generolas, pasižymėjęs Šiaurės karo (1700 -1721) vadas Latvijoje ir Lietuvoje. Gimė 1695 metais, mirė 1719 metais.
Mykolas Linkevičius. Poetas. Gimė 1909 m. balandžio 28 d. Šiluvos valsčiaus Plauginių kaime, mirė 1941 m. sausio 12 d. Kaune. Mokėsi Šiluvoje, Raseiniuose, Kauno kunigų seminarijoje, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, priklausė „Šatrijos” meno draugijai, Žemaičių rašytojų sambūriui. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Žydrynių atspindžiai” išspausdintas 1929 metais, o antrasis (paskutinis) – „Ateina Dievas” – 1936 m. Paliko eilėraščių rinkinio „Žmogus pakelėj”, dramos „Šiluvos šventovė” ir nebaigto romano „Bedarbiai” rankraščius.
Janina Liustikaitė – Saurazas. Operos dainininkė. Gimė 1924 m. rugpjūčio 9 d. Telšių apskrities Tryškių kaime. Mokėsi Papilėje, Viekšniuose, Kaune, Anglijoje, Romoje. Į Vakarus pasitraukė 1944 metais. Nuo 1947 m. daug koncertavo įvairiose užsienio šalyse.
Viktoras Liutkus. Lietuvos Kultūros ministerijos dailės skyriaus vedėjas, dailėtyrininkas. Gimė 1950 m. birželio 28 d. 1968 metais baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, 1968 – 1973 metais – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, 1979 -1983 metais mokėsi Leningrado I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto aspirantūroje. Nuo 1976 metų dirba Lietuvos Kultūros ministerijoje, nuo 1994 m. yra Europos tarybos kultūros komiteto Lietuvos atstovas. Dailininkų sąjungos narys nuo 1983 m.
Lizdeika. Tariamasis lietuvių krivių krivaitis, vyriausiasis žynys, su kuriuo siejama Geležinio vilko legenda.
Jonas Domininkas Lopacinskis. Žemaičių vyskupas, teisių mokslų daktaras. Gimė 1708 m. gegužės 9 d. Mstislaulio vaivadijos Lopacinės dvare. Mokėsi Vilniuje, Varšuvoje. Kunigu įšventintas 1732 m. Buvo žinomas kaip talentingas žmogus, energingas ir uolus kunigas. Didelis jo nuopelnas, kad, norėdamas geriau pažinti savo vyskupiją, buvo nurodęs visiems klebonams kuo tiksliau aprašyti savo parapijas ir ši medžiaga buvo pristatyta į Alsėdžius, kur gyveno vyskupas. Platų vyskupijos aprašymą J. D. Lopacinskis nusiuntė į Romą.Stengėsi, kad šviestųsi visi kunigai, kad sakytų paprastiems žmonėms suprantamus pamokslus. Vyskupaudamas nuolat rūpinosi naujų bažnyčių ir koplyčių, klebonijų statyba, mėgo gražią architektūrą ir skatino visoje vyskupijoje žmones statytis gražius namus. Labai mėgo Viržuvėnus, kuriuos pavadino Janapole, ir čia buvo pasistatęs gražius rūmus. Nėjo į jokius kompromisus su kitatikiais. Vertė knygas iš prancūzų į lenkų kalbą. Jo nurodymu išleistos dvi religinio turinio lietuviškos knygos. Parašė 2 išsamias reliacijas Šventam Sostui. Mirė 1778 m. sausio 11 d. Janapolėje. Palaidotas Varniuose.
Balys Lukošius. Aktorius. Gimė 1908 m. birželio 10 d. Kuršėnuose. 1933 metais baigė Valstybės teatro vaidybos mokyklą, vėliau dirbo Jaunųjų, Valstybės, Vilniaus, Lietuvos, „Vaidilos” teatruose – aktoriumi ir administracinį darbą. 1945 – 1950 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, 1949 – 1952 m. – Vilniaus universitete. 1949 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1958 metais įkūrė Vilniaus lėlių teatrą ir iki 1968 metų jam vadovavo. Nuo 1968 metų dėstė Lietuvos dailės institute.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija