Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI
 
D E F G H I  
D
Aleksas Dabulskis. Poetas. Gimė 1934 m. balandžio 10 d. Tauragės rajono Pilsūdų kaime. Baigė Kauno politechnikos institutą, kurį laiką dirbo inžinieriumi, o vėliau atsidėjo žurnalistikai ir literatūrai. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Pirmieji jo poezijos rinkiniai – „Lašas medaus”, „Kregždžių šokis”, „Dienovidžio žemė”, „Nuliada”, „Basas Pegasas”, „Porimtės poringės” „Žalias orkestras”, „Ei, vyručiai” ir kiti. tai ir Horacijaus Drapako vardu pasirašinėjantis jumoristas, aforizmų rinkėjas, kelių knygelių vaikams autorius.
Aleksandras Dambrauskas (slapyvardis – Jakštas). Prelatas, katalikiškos visuomenės ideologas, tautinio atgimimo veikėjas, mokslininkas, poetas, kritikas, kelių periodinių leidinių steigėjas, redaktorius ir spaudos bendradarbis. Gimė 1860 m. rugsėjo 8 d. Ukmergės apskr. , mirė 1938 m. vasario 19 d. Kaune.
Steponas Darius (tikroji pavardė Jucevičius). Lakūnas. Gimė 1896 m. sausio 8 d. Rubiškių kaime (Klaipėdos rajonas), žuvo 1933 m. liepos 17 d. Lenkijoje, netoli Soldino. Nuo 1907 m. gyveno JAV, 1917 – 1919 metais tarnavo JAV kariuomenėje, dalyvavo kautynėse Prancūzijoje. 1920 metais įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kautynėse su lenkais. 1921 metais baigė karo mokyklą. 1922 metais pradėjo tarnauti aviacijoje. Nuo 1923 metų buvo karo lakūnas (1927 metais gavo kapitono laipsnį). Nutaręs atlikti transatlantinį skrydį, 1927 metais persikėlė į JAV ir ten įkūrė Amerikos lietuvių aeroklubą. 1933 metų liepos 15 d. kartu su Stasiu Girėnu (Girskiu) „Lituanikos” lėktuvu iš Niujorko išskrido į Kauną. Perskridus Atlantą, jų lėktuvas ne visai dar aiškiomis aplinkybėmis nukrito Lenkijoje, netoli Soldino. Palaidotas Kaune.
Alfonsas Dargis. Tapytojas, dekoratorius, grafikas. Gimė 1909 m. gegužės 12 d. Mažeikių apskrities Reivyčių kaime, mirė 1996 metais Vokietijoje. Dailės meno mokėsi Kaune, Vienoje. 1940 – 51 metais dirbo teatro scenos dekoratoriumi įvairiuose Vokietijos miestuose. Jis buvo lietuvių menininkų, susibūrusių į „FORMOS” grupę, narys. Kurį laiką gyveno, kūrė JAV, tačiau vėliau sugrįžo į Vokietiją, kur 1996 m. sausio 20 d. mirė.
Boleslovas Dluskis. Vienas iš 1863 – 64 metų sukilimo vadų Lietuvoje. Gimė 1829 m. Ukmergės apskrityje, mirė 1905 m. balandžio 11 d. Krokuvoje. Pagal išsilavinimą – medikas. 1862 metais, dirbdamas gydytoju Pasvalyje, įsitraukė į sukilimo ruošimo komiteto veiklą. Sukilimui prasidėjus, organizavo sukilėlių būrius, pats jiems vadovavo, pasižymėjo narsumu, sumanumu. 1863 m. birželio 30 d. Šilalės valsčiuje jo vadovaujamiems sukilėliams pralaimėjus, išvyko į užsienį, kur planavo suformuoti naują sukilėlių legioną ir su juo grįžti į Lietuvą. Vėliau gyveno Paryžiuje, Londone, nuo 1873 metų – Krokuvoje Lietuvos bažnyčioms piešė šventųjų paveikslus.
Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Istorikė. Gimė 1899 m. rugpjūčio 16 d. Kaukazo Piatigorske, mokėsi Dono Rostove, Maskvoje, mokytojavo Šiauliuose, vėliau dirbo Kauno spaudos biure ir „Lietuvos „ redakcijoje, 1921 – 23 metais studijavo Berlyno universitete, vėliau – Lietuvos universitete. Po to dirbo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1944 metų gyveno Vokietijoje, vėliau persikėlė gyventi į JAV. Bendradarbiavo įvairiuose Lietuvoje ir užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Kelių knygų autorė. Spaudai paruošė leidinį „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose”. Bostone išleistos Lietuvių enciklopedijos istorijos skyriaus redaktorė. Mirė metais.
Nelė Dauguvietienė-Vosiliūtė. Aktorė. Gimė 1899 m. gegužės 30 d. Marijampolėje, mirė 1986 m. spalio 13 d. Vilniuje. Aktore dirbo nuo 1919 m. Pradžioje – Tautos, „Vilkolakio”, Valstybės teatruose, 1935 – 36 metais – Šiaulių teatre. 1944 – 1947 metais gyveno užsienyje, 1947 – 1959 metais buvo Lietuvos dramos teatro aktorė.
Borisas Dauguvietis. Režisierius, aktorius, dramaturgas. Gimė 1885 m. kovo 26 d. Biržų rajone, mirė 1949 m. liepos 13 d. Vilniuje. Dirbo kartu su Konstantinu Glinskiu, kitais teatro meno meistrais.
Daujotas. XIII a. pirmame ketvirtyje gyvenęs Lietuvos kunigaikštis. Paminėtas Ipatijaus metraštyje. Jis buvo vienas iš 5 vyresniųjų kunigaikščių, vadovavusių Lietuvos žemių konfederacijai ir 1219 sudariusių taiką su Haliču – Voluine. Daujotą ir jo brolį Viligailą veikiausiai nužudė Mindaugas, kai buvo vienijama Lietuva.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Literatūrologė, profesorė, daugelio knygų ir vadovėlių mokykloms autorė. Lietuvos nacionalinės ir „Santarvės” premijų laureatė. Gimė 1945 m. spalio 1 d. Telšių rajono Keiniškės kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame nuo 1972 m. ir dirba. Pirmieji svarbesni jos darbai: „Jurgis Baltrušaitis”, „Lietuvių filosofinė lyrika”, etiudų rinkinys apie lietuvių poetų kūrybą rinkinyje „Kas tu esi, mokymo priemonė aukštosioms mokykloms „Lyrikos teorijos pradmenys”, monografinė apybraiža „Janina Degutytė”, „Tautos žodžio lemtys”, „Moters dalis ir dalia” ir kt. Viena iš paskutiniųjų jos knygų, „Šatrijos Raganos pasaulyje”.
Marijonas Daujotas. Miškininkas, mokslininkas. Gimė 1891 m. liepos 20 d. Liepojos žemaičių šeimoje, mirė 1975 m. gruodžio 13 d. Kauno rajone. Žemdirbystės ir miškininkystės institutą baigė Lenkijoje ( Pulavuose). Iš pradžių miškininku dirbo Rusijoje, o nuo 1922 m. – Lietuvoje. Vadovavo Palangos – Šventosios pajūrio ruožo apželdinimo, apmiškinimo darbams. Miškininkystės, apželdinimo klausimais parašė keletą knygų. Ilgą laiką dirbo vadovaujantį darbą, mokytojavo.
Vladas Daujotas. Marijono Daujoto sūnus. Dailininkas tekstilininkas, profesorius. Gimė 1921 m. spalio 21 d. Sedoje. Baigė Vilniaus dailės institutą. Dirbo Kauno dailės kombinato dailininku, nuo 1957 metų dėsto Vilniaus dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1955 metų. Labiausiai kaip menininkas išgarsėjo rištiniais kilimais ir gobelenais.
Feliksas Daukantas. Dailininkas dizaineris, vienas iš žymiausių gintaro meistrų, profesorius. Žemaitis. Gimė JAV išeivių žemaičių šeimoje 1915 m. vasario 6 d. Mirė 1995 m. Lietuvoje. 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą. Parodose (daugiausia eksponuodavo gintaro dirbinius) dalyvavo nuo 1950 m. Sukūrė nemažai kamerinių skulptūrų, odos, metalo, gintaro, medžio dirbinių, modelių etalonų serijinei gamybai, žaislų, viršelių periodiniams leidiniams, parašė ir paskelbė daug straipsnių apie pramoninę dailę, buities estetiką.
Simonas DaukantasSimonas Daukantas. Istorikas, švietėjas, rašytojas. Gimė 1793 m. spalio 28 d. Skuodo rajono Kalvių kaime. Mokėsi Kretingoje, žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje. Dirbo Rygoje, Peterburge, Vilniuje, Varniuose. Studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus. Nuo 1861 m. gyveno Papilėje, kur 1864 m. gruodžio 6 d. ir mirė. Palaidotas Papilėje. Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba. Svarbiausi S. Daukanto veikalai: „Istorija žemaitiška”, „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių”, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. S. Daukantas pats ir per savo talkininkus, kurių turėjo apie 50, rinko lietuvių tautosaką ir parengė spaudai rinkinius „Dainės žemaičių”, „Pasakos masių”. Parašė Lietuvių – lotynų ir Lenkų – lietuvių kalbų žodynus, vadovėlius „Prasma lotynų kalbos”, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos”, išvertė iš lotynų kalbos „Pasakas Fedro”, parašė ir išvertė į lietuvių kalbą nemažai kitų darbų. Dažniausiai pasirašinėdavo J. Laukio, M. Šauklio, J. Girdenio, J. Einoro ir kt. pavardėmis.
 
Daumantas. Rusų metraščiuose ir kituose šaltiniuose vadinamas Dovmont arba Domont. Lietuvos dalinių kunigaikščių giminės atstovas. Ši giminė žinoma nuo XIII a. Jų palikuonys ­ Daumantų – Siesickių šeima. XVI – XVII a. Žemaičiuose buvo daug smulkių akalicų bajorėlių Daumantų. Labiausiai istorijoje Daumanto vardas susijęs su XIII a. kunigaikščiais Daumantais. 1299 metų gegužės 20 d. miręs Daumantas buvo Nalšėnų, vėliau Pskovo dalinis kunigaikštis, žymus karo vadas. Daumanto žmona buvo Mindaugo žmonos sesuo. Tačiau tarp Mindaugo ir Daumanto, kai Mindaugas po savo žmonos mirties prievarta savo namuose sulaikė Daumanto žmoną, įsivyravo didelė nesantaika. Daumantas kartu su Žemaičių kunigaikščiu Trainaičiu sudarė sąjungą ir ėmė ruošti sąmokslą prieš Mindaugą. Kaip rašoma Ipatijaus kronikoje, Mindaugui suruošus žygį į Brianską, Daumantas apsimetė, kad ir jis išvyksta kartu su kariuomene, tačiau iš šio žygio paslapčia grįžo ir nužudė Mindaugą. Kartu buvo nužudyti ir du jo sūnūs – Ruklys ir Rupeikis. Apie paties Daumanto mirties aplinkybes istoriniuose šaltiniuose randama prieštaringų teiginių: vienur teigiama, kad po 1299 metų pavasarį įvykusio mūšio Velikaja upės pakrantėse Daumantas mirė savo mirtimi, kitur tvirtinama, kad Daumantą nužudė Traidenio giminės. Kronikose rašoma, kad Daumantas buvęs religingas žmogus, kad padėjęs vargšams, neleidęs skriausti silpnųjų, išmintingai teisęs prasižengėlius. Rusų cerkvė Daumantą laiko net šventuoju.
Mikalojus Daukša. Pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės rašytojas, rašęs lietuvių kalba. Gimė apie 1527 m. Babėnuose, prie Kėdainių. Kur gavo išsilavinimą, tikslių žinių nėra. 1570 m. jau buvo Krakių klebonas, o 1572 m. – Varnių kanauninkas, kurį laiką ėjo ir Žemaičių vyskupystės oficiolo pareigas, reikalui iškilus, pavaduodavo iš vyskupijos dažnai išvykstantį vyskupą Merkelį Giedraitį. 1595 m. Vilniuje, M. Giedraičiui finansuojant, buvo išleista pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje – M. Daukšos iš lenkų kalbos išverstas Ledesmos „Katekizmas”, o 1599 m. – M. Daukšos išversta „Postilė”. Imtis šio darbo M. Daukšą paskatino Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Mirė Mikalojus Daukša 1613 m. vasario 16 d. Varniuose, kur ir buvo palaidotas.
1998 m. pabaigoje Žemaičių kultūros draugijos Informacinis kultūros centras kartu su Lietuvos matematikos ir informatikos instituto UNESCO katedra "Informatika humanitarams"  Internet’e pateikė naują elektroninį leidinį "Postilei – 400" metų. Jį galima rasti adresu http://daugenis.mch.mii.lt/postilla/.
Dausprungas. XIII a. pirmosios pusės Lietuvos kunigaikštis. Pirmą kartą Dausprungas paminėtas Lietuvos kunigaikščių sutartyje su Haličo kunigaikštiene Romanova, jos vaikais Danieliumi ir Vasilku 1219 m. Dausprungas ­ Mindaugo brolis. Yra žinių, kad Dausprungas buvo vedęs Žemaičių kunigaikščio (tur būt 1236 m. Saulės – Šiaulių kautynių laimėtojo) Vykinto seserį, o Dausprungo (ir Mindaugo) sesuo buvo ištekėjusi už Vykinto, o gal kito žemaičių kunigaikščio Erdvilo. Iš turimų šaltinių daroma išvada, kad Dausprungas pirmoje XIII a. pusėje vienijant valstybę yra turėjęs svarbią įtaką, o dvigubi jo ir Mindaugo šeimyniniai ryšiai parodo ir šių santykių politinį charakterį. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Dausprungo ryšiai su žemaičiais buvo sėkmingi. Įsigalėjus Mindaugui, Dausprungo sūnus Tautvila buvo sudaręs sąjungą su Žemaičių kunigaikščiu Vykintu. Dausprungo dukters vedybos su Haličo Danieliumi turėjo politinį charakterį, nes yra žinių, kad Dausprungas galėjo turėti nuolatinių interesų Rusijos pietuose.
Henrikas Dembinskis. Lenkų generolas, 1831 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1791 m. , mirė 1864 m. Dalyvavo 1812 m. Napoleono žygyje, 1831 metų sukilime vadovavo raitininkų brigadai. Po nesėkmingo Šiaulių – Kuršėnų puolimo atsisakė kartu su Gelgaudu ir kitais eiti į Prūsus. Tada su 4000 žmonių būriu nutarė grįžti į Lenkiją, aplenkdamas Vilnių iš rytų. Taip jis pasiekė Varšuvą. Vėliau gyveno Prancūzijoje, Turkijoje.
Vladislovas Dembskis. Kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis. Gimė 1831 m. gegužės 19 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės parapijoje. Mokėsi Raseiniuose, Šiauliuose, Varnių kunigų seminarijoje. Vikaravo Varniuose, Plungėje, Ylakiuose ir Kražiuose. V. Dembskis iš sakyklos perskaitė 1863 metų sukilėlių manifestą ir pats išėjo į sukilimą, Robako slapyvardžiu stojo į Banevičiaus ir Šimkevičiaus sukilėlių būrį ir ten ėjo kapeliono pareigas. Vėliau persikėlė į Stanevičiaus (Pisarskio) būrį ir su Bagdanavičiaus vyrais Varniuose puolė rusų dragūnus. Po 1863 metų spalio pradžioje nesėkmingo sukilėliams mūšio ties Tryškiais pasitraukė į Klaipėdą, o vėliau – į Paryžių. Atlikęs atgailą, dirbo pagal pašaukimą Prancūzijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje. 1900 – 1910 metais buvo Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje sekretorius. Yra išleidęs keletą knygelių, aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose.
Petras ir Povilas Dirgėlos. Broliai, rašytojai. Povilas gimė Klaipėdos rajone 1941 m. gruodžio 23 d. Petras gimė ten pat 1947 m. vasario 21 d. Povilas studijavo Kauno medicinos institute, Petras – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, dirbo įvairiuose spaudos leidiniuose, Lietuvos kino studijoje. Broliai kartu parašė apysakų ir apsakymų rinkinį „Žaibai gęsta rudenį”, „Pasimatymai”, „Aistrų atlaidai”, romanus „Likime, keliauk sau”, „Šalavijų kalnas”, „Pogodalis”, „Šermenų vynas”, Petras – novelių apysaką „Mažas vaikelis su senelio lazda”, istorinius romanus „Kūlgrinda”, „Joldijos jūra” ir kt. , scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė”, nemažai kitų kūrinių.
Jonas Domanovskis. Žemaičių vyskupas. Lenkas, geras Žygimanto Augusto, kuris jį ir paskyrė vyskupu, bičiulis. Žemaičiuose tarnavo pareigingai. Jo laikais vyskupija padalinta į 38 parapijas. Žinomas kaip geras teisininkas. Buvo aplankęs daug užsienio šalių. Nuo 1557 metų dirbo Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėju. Buvo komisijos pirmininkas rengiant Lietuvos Statuto II – ąjį projektą, taisant jį. Jo rūpesčiu parengtas Žemaitijos kapitulos statutas, kurio čia laikytasi dar ir M. Valančiaus laikais. Mirė 1563 m.
Juozapas Silvestras Dovydaitis. Kunigas, rašytojas, blaivybės veikėjas. Gimė 1826 m. sausio 12 d. Mantviliškiuose, mirė 1883 m. sausio 7 d. Latvijoje. Mokėsi Šiaulių bajorų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1858 m. – Žemaičių vyskupo M. Valančiaus sekretorius ir Varnių kunigų seminarijos kapelionas. J. S. Dovydaitis darė didelę įtaką M. Valančiui, ypač plečiant blaivybės sąjūdį Žemaičiuose, pats šiais klausimais susirašinėjo su valdžios atstovais, dvarininkais ir kunigais, skelbė blaivybę savo pamoksluose , rašė vyskupui M. Valančiui laiškus blaivybės klausimais. Blaivybės akcijai vadovavo ir vėliau. 1860 m. rugpjūčio 25 d. buvo paskirtas Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi. Rusų valdžiai reikalaujant, iš šių pareigų atsistatydino, bet ir toliau buvo persekiojamas, o 1865 m. kovo mėnesį suimtas, kalintas Kaune, o vėliau ištremtas į Sibirą. 1882 m. spalio mėnesį gavo leidimą apsigyventi Alūkstoje, tačiau vos tik atvykęs ten mirė.
Labiausiai J. S. Dovydaitį išgarsinęs kūrinys – „Šiaulėniškis senelis”, į lietuvių literatūrą įėjęs kaip vienas iš pirmųjų didaktinių pasakojimų. Jo straipsniai blaivybės klausimais buvo spausdinami L. Ivinskio leistuose „Kalendoriuose” ir „Tygodnik Peterburgski” laikraštyje.
Algirdas Dovydėnas. Dailininkas vitražistas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Gimė 1944 m. liepos 11 d. Krasnojarsko krašte. 1962 – 71 metais studijavo Vilniaus dailės institute. Dailininkų sąjungos narys. Daugiausia jo kūrinių yra sukaupta Klaipėdoje, Palangoje, Vilniuje.
Klemensas Dulkė (Baltutis). Gimė 1909 m. balandžio 1 d. Akmenės rajono Žibikų kaime. Kaune studijavo humanitarinius mokslus ir dailę. Pirmasis poezijos rinkinys – „Po tėviškės klonius” – išspausdintas 1929 m. Redagavo poezijos almanachą „Septyni”, dalyvavo Žemaičių rašytojų sambūryje, rašė apsakymus, eilėraščius vaikams. Mirė Kaune 1944 m. gruodžio 7 d.
Petras Dusburgietis. XIV a. pirmosios pusės kronikininkas, kurio Prūsų žemės kronika yra pirmasis ir svarbiausias Ordino istoriografijos šaltinis. Gimė Vestfalijoje. Kunigas. Rašydamas kroniką, gyveno Karaliaučiuje. „Chronicon terrae Prussiae” (rašyti baigė1326 m. ). Vėliau buvo parašytas šios (1326 – 30 metai). Kronika itin svarbi tuo, kad tai pirmasis ir seniausias išlikęs vokiečių ordino istoriografijos paminklas Prūsuose, ja plačiau naudojosi kiti kronikininkai, istorijos tyrinėtojai.
E
Edivydas (Eidivydas). XIII a. lietuvių kunigaikštis, veikiausiai Dausprungo sūnus, Mindaugo brolėnas, Tautvilos brolis. 1248 m. pabaigoje su Tautvila ir savo dėde Vykintu, Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemėse. Mindaugui sumanius juos nužudyti, 1249 metais visi šie trys kunigaikščiai pabėgo pas kunigaikštį Danijilą Galičietį ir padėjo jam telkti koaliciją prieš Mindaugą.
Einoras. Žemaičių bajoras nuo Kražių. Jis 1390 m. gegužės 26 d. kartu su savo broliu Eiviltu ir dar kitais 24 Žemaičių bajorais Vokiečių ordinui pasižadėjo remti Vytautą.
F
Adamas Freitagas. Gimė 1608 m. Lenkijoje, mirė 1650 m. Kėdainiuose. Karo inžinierius, filosofijos ir medicinos mokslų daktaras. Išleido knygas „Naujoji ir išaugusi karo architektūra”, „Astrologinės prognozės”.
G
Antanas Gabrėnas. Aktorius. Gimė 1922 m. vasario 7 d. Kuršėnuose, mirė 1984 m. rugpjūčio 10 d. Kaune. 1952 m. baigė Teatro meno institutą Maskvoje. Dirbo Kauno dramos teatre, režisavo Kauno mokytojų namų liaudies teatre, nuo 1960 m. vaidino kino ir televizijos filmuose. (Jo vaidyba išsiskyrė nuoširdumu ir santūrumu. )
Mykolas Gadonas. Telšių apskrities bajorų vadas, kurį laiką buvęs ir teisėju. Gimė 1807 m. , mirė 1855 m. Ilgą laiką rinko medžiagą apie Žemaitijos praeitį ir ją skelbė įvairiuose leidiniuose, dažniausiai po jais pasirašydamas tim M. G. 1846 m. išleido „Opisanie powiatu Telszewskiego”. M. Gadono paliktus rankraščius vėliau tvarkė Prekeris. Yra žinių, kad bus davęs lėšų S. Daukanto „Dainoms” (1846 m. ) išleisti. Tai spėjama ir iš to fakto, kad šį leidinį S. Daukantas paskyrė M. Gadono žmonai Teklei Šukštaitei – Gadonienei.
Gadonai buvo garsi bajorų šeima, atsikėlusi į Žemaičius iš Livonijos, kur anksčiau vadinosi Gaden. Lietuvos gyvenime be Mykolo Gadono garsus buvo ir Liubomiras, Valdemaras, Vladimiras Dionizas Gadonai. .
Povilas Gaidamavičius. Ekonomistas,žurnalistas. Gimė 1905 m. gruodžio 13 d. Šiaulių apskrities Meškuičių valsčiuje. Baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Nuo 1931 m. dirbo Telšių apygardos kultūrtechniku. Nuolat domėjosi Žemaitijos krašto gamta, išmatavo Žemaitijos ežerus ir parašė apie juos nemažai straipsnių, kuriuos spausdino „Žemėtvarkoje”, „Melioracijoje”, „Kosmose”, „Gimtajame krašte”, „Gamtoje”. Parašė darbą „Masčio ežero morfometrija”, „Masčio ežero baseinas”, „Babrungo upės aukštupio baseinas”, „Virvyčio aukštupio baseinas”, „Biržulio ežeras”, „Reškečio ežeras”, „Germanto, Gelžės ir Šekščio ežerai”, „Kultūrtechnikų ekskursija į Čekoslovakiją”.
Bonaventūra Gailevičius. Kunigas, J. A. Giedraičio pagalbininkas leidžiant „Naująjį testamentą”. Gimė 1752 m. Žemaitijoje, mirė 1834 m. rugpjūčio 23 d. Varniuose. Kunigavo Žemaičių vyskupystėje.
Adomas Galdikas. Dailininkas. Gimė 1893 m. spalio 18 d. Kretingos apskrities Mosėdžio valsčiuje. Tapybos ir grafikos mokėsi Petrapilyje ir Berlyne. Vėliau studijavo Švedijoje, Italijoje ir Prancūzijoje. 1923 – 1940 metais buvo Kauno meno mokyklos grafikos studijos vedėjas, o karo metais profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1946 -1947 metais dirbo profesoriumi Freiburge, 1947 – 1952 metais gyveno Paryžiuje, o nuo 1952 m. – JAV (Niujorke). Nuo 1920 metų dalyvavo daugelyje Lietuvoje ir užsienyje surengtų lietuvių meno parodų. 1937 metais pasaulinėje parodoje už triptiką „Lietuva” gavo Grand Prix. Kūrybos kelią pradėjo plastiniu simbolizmu, kur formos, paimtos iš realybės, menininko buvo savaip interpretuotos. Dirbo tapybos, grafikos srityse, yra iliustravęs keletą knygų, sukūręs nemažai dekoracijų. Labiausiai žinomi jo tapybos darbai. Mirė 1969 m. gruodžio 7 d. Niujorke.
Jurgis Galdikas. Kunigas, pedagogas, filosofijos mokslų daktaras. Gimė 1883 m. balandžio 23 d. Kretingos apskrities Lazdininkų kaime. Mokėsi Palangoje, Kaune, Insbruke, Louvaine. Kurį laiką buvo Telšių vyskupystės kanauninkas, Telšių kunigų seminarijos inspektorius, Šilalės, Palangos klebonas, Šiaulių vikaras. Mirė 1963 m. birželio 17 d. Šilalėje.
Valerijonas Galdikas. Dailininkas grafikas. Gimė 1923 m. rugsėjo 12 d. Telšių rajono Šilų kaime. 1948 m. baigė Vilniaus dramos teatro studiją, 1950 m. – Vilniaus dailės institutą. Dailės parodose dalyvauja nuo 1950 m. Kuria ekslibrisus, akvareles, estampus, iliustruoja knygas. Jo kūrybai būdinga racionali, dinamiška kompozicija, realistinis ekspresyvių linijų piešinys. Darbai subtiliai perteikia nuotaikų įvairovę.
Julija Gascevičiūtė – Zmirskienė. Aktorė. Gimė 1928 m. sausio 2 d. Radviliškio rajone. 1944 – 1945 metais dirbo Žemaičių teatre, o 1946 – 1948 m. ir nuo 1950 m. – Šiaulių dramos teatre.
Jonas Gasiūnas. Kunigas, visuomenės veikėjas. Gimė 1904 m. rugsėjo 20 d. Biržų valsčiuje. 1921 – 1924 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Dirbo įvairiose katalikų visuomeninėse organizacijose, aktyviai bendradarbiavo spaudoje.
Gediminas. Lietuvos didysis kunigaikštis, gyvenęs apie 1275 – 1341 metus. Save vadindavo Lietuvos arba Lietuvos ir Rusų karaliumi. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pirmą kartą jį pavadino J. Dlugošas ( XV amžius).
Merkelis Elijaševičius Geišas. Žemaičių vyskupas. Kilęs iš garsios Gedgaudų giminės nuo Raseinių. Mokėsi Varniuose, Vilniuje. Į kunigus įšventino Žemaičių vyskupas M. Giedraitis. 1620 m. buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendoriumi. Žinomas kaip M. Giedraičio darbų tęsėjas. Gerai kalbėjo žemaitiškai, pamokslus taip pat sakė žemaitiškai. Jo vyskupavimo metais Žemaitijoje Katalikų bažnyčia itin sustiprėjo. Prieš M. E. Geišo mirtį Žemaičiuose jau buvo 73 bažnyčios. M. E. Geišas mirė 1633 m. Jo palaikai palaidoti Varnių katedros rūsyje.
Jokūbas Geištoras. Bajoras, 1863 m. sukilimo veikėjas. Gimė 1827 m. balandžio 18 d. , mirė 1897 m. lapkričio 15 d. Varšuvoje. 1844 – 1848 m. studijavo teisę Peterburge. Vėliau gyveno Lietuvoje. Prisidėjo prie 1861 m. reformos rengimo, savo dvare lažą buvo pakeitęs činšu. Nuo 1862 m. buvo vienas iš Lietuvos baltųjų politinės grupuotės vadų. Per 1863 metų sukilimą ­ Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininkas. Už tai buvo suimtas, kalintas, o 1865 – 1872 metais ištremtas į Sibirą. Nuo 1872 m. gyveno Suvalkuose, o vėliau – Varšuvoje. 1913 m. išleisti du jo parašytų atsiminimų tomai.
Antanas Gelgaudas. Kariškis. Gimė 1792 m. , žuvo 1831 m. liepos 12 d. Napoleonui užėmus Lietuvą, kovojo jo pusėje ir už nuopelnus prancūzų kariuomenei buvo gavęs pulkininko laipsnį. Vėliau perėjo į Lenkijos kunigaikštystės tarnybą ir buvo pakeltas į generolus. Per 1830 – 1831 metų sukilimą vadovavo pėstininkų brigadai ir dalyvavo keliose kautynėse, o po divizijos vado Žimirskio žuvimo pats vadovavo šiai divizijai. Liepos 7 d. puolė Šiaulius, tačiau šis puolimas nepavyko. Prie Rekyvos ežero neteko gurguolės, kuriai vadovavo Plateraitė. Kuršėnuose sukilėliai susiskirstė į tris savarankiškas voras. A. Gelgaudas su grupe sukilėlių pasuko Žarėnų, Plungės, Švėkšnos kryptimi ir pasiekė Prūsų sieną. Buvo apsisprendęs pereiti į Prūsus ir ten kapituliuoti, tačiau liepos 13 ­ ąją, einant per sieną, jį nušovė kapitonas G. Skulskis. Palaidotas Klaipėdos apskrities Dovilų valsčiaus Kisinų kaime.
Pranas Genys. Poetas, muziejininkas, vienas iš Žemaičių kultūrinio sąjūdžio (1935 -1945 metais) vadovų. Gimė 1902 m. kovo 1 d. Telšių apskrities Kalnėnų kaime, mirė 1952 m. rugpjūčio 26 d. Šilutėje. 1931 m. įsteigė Žemaičių „Alkos” muziejų, ilgą laiką jam vadovavo, pats surinko didelę dalį pirmųjų šio muziejaus eksponatų. Išleido tris poezijos rinkinius: „Džiugo varpai” (1929), „Atnašavimai” (1935), „ Rūpintojėliai” (1941). Redagavo Telšiuose leistą „Šatrijos” laikraštį.
Jonas Steponas Giedraitis. Karaliaus Poniatovskio šalininkas, iš jo gavęs ir Žemaičių vyskupo vietą. Kartu buvo ir karaliaus patarėjas – senatorius. Žemaičių vyskupystę daugiausia valdė laiškais. Po antrojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo įsikūrė Alsėdžiuose ir iš čia tvarkė vyskupystės reikalus. Jį palaikė ir carienė Kotryna, ir caras Povilas I – asis. Žemaičiuose Vyskupavo 25 – erius metus. Visą tą laiką itin rūpinosi savo giminės iškėlimu, tačiau neužmiršo ir kitų. Gyvendamas Alsėdžiuose nuolat šelpė vargšus. Iš vyskupo pareigų pasitraukė savo noru, stipriai negaluodamas – ištiko paralyžius. Mirė 1803 m. vasario 23 ar liepos 16 d. Alsėdžiuose.
Juozapas Arnulfas Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė 1754 m. birželio 29 d. Giedraičiuose (Kosakovsčiznoje), mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Vilniuje, Varniuose, Varšuvoje. Teologijos mokslų daktaras. Kunigu įšventintas 1781 m. Carienės Kotrynos šalininkas. Žemaičių vyskupo pareigoms jį rekomendavo vysk. Steponas Giedraitis. Valdydamas vyskupiją, gyveno Varniuose. Napoleono šalininkas karo su rusais metu. Nuo 1820 m. nuolat rūpinosi parapijinių mokyklų kūrimu prie bažnyčių. Pritarė 1831 metų sukilimo idėjoms. Varniuose leido įkurti patrankų liejyklą ir ginklų gamybai panaudoti net bažnyčių varpus. Sukilimui pralaimėjus, išliko gyvas vien dėl savo garbaus amžiaus – jam, 77 – erių metų senukui, griežtos bausmės už sukilėlių palaikymą niekas nebeskyrė – tik pašalino iš vyskupo pareigų, pavesdami vyskupiją valdyti sufraganui Simonui Giedraičiui. Po to J. A. Giedraitis atsidėjo literatūrinei veiklai. 1816 m. išvertė „Naują įstatymą Jėzaus Christaus”. Yra žinoma, kad buvo surinkęs nemažai medžiagos apie žemaičių kalbą ir ją aprašęs, tačiau šis darbas neišliko. Iš italų kalbos vertė eilėraščius, domėjosi lietuvių kalbos mokslu bei gramatika. Mirė 1838 m. liepos 5 d. Alsėdžiuose. Balzamuotas jo kūnas atvirame karste palaidotas Varnių katedroje po Didžiuoju altoriumi.
Merkelis Giedraitis. Žemaičių vyskupas. Gimė apie 1536 metus, mirė 1609 m. balandžio 6 d. Varniuose. Kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės. Žemaičių vyskupu paskirtas kaip didžiai išsilavinęs (studijavo Karaliaučiuje, Vitenberge, Tiubingene, Leipcige), žemaičių kalbą mokąs ir iki tol (1576 m. ) Lietuvos politiniame gyvenime jau plačiai pasižymėjęs žmogus. Šioms pareigoms jį rekomendavo ir Vilniaus jėzuitai. Laikomas antruoju Žemaitijos krikštytoju, nes itin daug nuveikė sugrąžindamas reformacijos ir atgimstančios pagonybės bangos apimtą Žemaitiją į krikščionių katalikų tikėjimą. Nuolat rūpinosi kunigų ruošimu Žemaitijai, bažnyčių grąžinimu katalikams, pastatė naujas bažnyčias Skuode, Palangoje, Gargžduose. Rėmė pirmųjų lietuviškų knygų išleidimą (Ledesmos „Katekizmo” ir „Postilės”) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, šiam darbui skatindamas M. Daukšą. Mirė M. Giedraitis 1609 m. Daugelį metų žemaičiai jį laikė šventuoju. 1900 – aisiais Amerikos lietuviasi kreipėsi į Popiežių, kad M. Giedraitis oficialiai būtų paskelbtas šventuoju.
Simonas Giedraitis. Žemaičių vyskupijos sufraganas. Gimė 1764 m. Vilkijoje, mirė 1844 m. rugpjūčio 7 d. Alsėdžiuose. Caro pavedimu administravo vyskupiją po J. A. Giedraičio pašalinimo iš pareigų. Atstovavo žemaičių vyskupijai Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Nepritarė 1831 metų sukilimui, buvo lojalus rusų valdžiai.
Popiežius Simono Giedraičio generalinio vikaro ir vyskupijos administratoriaus pareigose nebuvo patvirtinęs.
Juozas Giedrimas. 1831 metų sukilimo dalyvis, baudžiauninkas. Gimė 1802 m. netoli Gintališkės (dabar Plungės r. ). 1831 m. kartu su Simonu Borisevičiumi vadovavo valdžiai pasipriešinusiems Gintališkės ir Salantų parapijų valstiečiams. 1831 m. kovo mėnesį su būriu valstiečių pasitraukė į Prūsus. Kai sukilimas apėmė visą Lietuvą, įstojo į Telšių apskrities sukilėlių pulką. Nuslopinus sukilimą, su valstiečių būriu kovojo toliau, o dar vėliau su sukilėliais vėl pasitraukė į Prūsus. 1832 m. vasario 3 d. Mosėdžio apylinkėse buvo sugautas ir atiduotas į rekrūtus.
Simonas Gineitis. Bajoras. XVIII a. pabaigos Lietuvos valstiečių bruzdėjimų ir 1794 metų sukilimo dalyvis. 1789 – 1792 metais vadovavo Palangos seniūnijos valstiečių ir miestiečių kovai su Palangos seniūnijos savininku Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu. Per 1794 m. sukilimą buvo Darbėnų parapijos kavalerijos karininkas, rūpinosi pasienio apsauga.
Petras Gintalas. Rašytojas, aktorius. Gimė 1908 m. sausio 30 d. Telšių rajono Rubežaičių kaime, mirė 1971 m. gegužės 5 d. Vilniuje. Mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Valstybės teatro dramos studijoje. Kauno „Žvaigždikio” teatro aktorius, redagavo Klaipėdoje leistą „Darbininkų balso” laikraštį, rūpinosi Žemaičių teatro įsteigimu 1941 m. , po karo dirbo Telšių ir Klaipėdos laikraščių redakcijose. Žinomas kaip poetas, feljetonistas, dramaturgas. Yra parašęs kūrinių ir vaikams.
Jonas Krizostomas Gintila. Žemaičių vyskupijos skirtinis valdytojas. Gimė 1788 m. lapkričio 14 d. Alsėdžių valsčiuje, mirė 1857 m. liepos 25 d. Alsėdžiuose. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje, Alsėdžiuose, Kraslavos kunigų seminarijoje. Teologijos mokslų daktaras. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje kolegijoje. Pasisakė prieš 1831 metų sukilimą. 1844 m. buvo paskirtas vyskupo nominatu ir valdė Žemaitiją iki 1850 m. Paskirti J. K. Gintilą Žemaičių vyskupu popiežius atsisakė. M. Valančius apie J. K. Gintilą atsiliepė itin neigiamai ir pirmiausia dėl jo parsidavimo rusų valdžiai. Palaidotas Alsėdžių šventoriuje.
Aleksas Girdenis. Kalbininkas, profesorius, Lietuvos Mokslų akademijos narys­korespondentas. Gimė 1937 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. Baigė Vilniaus universitetą, kuriame ir dirba – vadovauja Bendrosios kalbotyros katedrai. Yra parašęs ir išspausdinęs nemažai darbų apie lietuvių kalbos tarmių ir bendrinės kalbos fonologines sistemas, lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo tipus, prūsų kalbos vokalizmo bei morfologijos ir kitais klausimais. Jis ­ knygų „Taip šneka tirkšliškiai”, „Teoriniai fonologijos pagrindai” ir daugelio kitų leidinių autorius.
Gediminas Girdvainis. Aktorius. Gimė 1944 m. sausio 19 d. Kretingoje. Baigė Lietuvos konservatoriją, dirbo Šiaulių dramos, Vilniaus jaunimo dramos teatruose, nemažai įdomių vaidmenų yra sukūręs ir kituose Lietuvos dramos teatruose, dirbdamas su talentingiausiais Lietuvos teatro režisieriais. Žinomas ir kaip Lietuvos televizijos, kino aktorius.
Juozas Girdzijauskas. Literatūrologas, profesorius. Gimė 1935 m. liepos 10 d. Jurbarko rajono Kalupių kaime. Baigė Vilniaus Universitetą, kuriame dirba mokslinį ir pedagoginį darbą, tyrinėdamas eilėdarą, senąją lietuvių literatūrą, dėstydamas studentams. Yra parengęs XVII – XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Lietuvių poetikos pradmenys”, parašė studijas „Lietuvių eilėdara”: Silabinės­toninės sistemos susiformavimas”, „Lietuvių eilėdara XX a. ”, kitų mokslo darbų. Spaudai parengė XVII­XIX a. literatūrologinių darbų antologiją „Liet. poetikos pradmenys”, Jurgio Lebedžio darbų rinktinę „Lituanistikos baruose”, keletą kitų leidinių. Vytautas Girdzijauskas
Vytautas Girdzijauskas. Rašytojas. Gimė 1930 m. balandžio 19 d. Jurbarko rajono Bulzgeniškių kaime. Baigė Vilniaus Universitetą. Yra išleidęs apsakymų rinkinį „Trys moterys ir vienas vyras”, prozos rinkinį „Vienas prieš vieną”, romanus „Žmonės man buvo geri”, „Laimingųjų laimė” ir kt.
Stasys Girėnas (Girskis). Legendinis lietuvių lakūnas. Gimė 1893 m. spalio 4 d. Šilalės rajono Vytogalos kaime, žuvo 1933 m. liepos 17 d. Soldino miške (Lenkija). 1917 – 1919 m. , tarnaudamas JAV karo aviacijoje, baigė mechanikų, o 1924 m. – aviacijos mokyklą. Nuo 1931 m. dirbo transporto pilotu. Žuvo kartu su kitu žemaičiu lakūnu Dariumi, legendiniu „Lituanikos” lėktuvu perskridęs Atlantą.
Algirdas Girininkas. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro darbuotojas, archeologas, žurnalo „Baltų archeologija” redaktorius.
Konstantinas Glinskis. Aktorius, režisierius, vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų. Gimė 1886 m. liepos 25 d. Jurbarke, mirė 1938 m. gruodžio 3 d. Kaune. 1905 -1912 m. vaidino Jurbarko mėgėjų teatro spektakliuose, kai kuriuos iš jų ir režisavo. Scenos meno mokėse Peterburge, 1910 – 1916 metais mokydamasis kartu dirbo aktoriumi ir režisieriumi. 1919 metų pavasarį Vilniuje subūrė pirmąją Lietuvių valstybinio teatro trupę. Po to, kai Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, ši teatro studija persikėlė į Jurbarką, o 1919 m. lapkrityje – į Kauną ir čia veikė iki 1920 m. lapkričio 15 d. 1920 – 1922 metais režisavo, vaidino Dramos ir Operos teatruose. 1920 m. režisavo pirmąjį operos spektaklį – Dž. Verdžio „Traviatą”. 1908 – 1937 metais K. Glinskis pastatė kelias dešimtis tuo metu garsių spektaklių. Jis žinomas ir kaip talentingas teatro pedagogas. Žymiausių jo mokinių būryje – Stepas Jukna, Juozas Miltinis, Gražina Jakavičiūtė, Valerijonas Derkintis, Stasys Čaikauskas, daug kitų aktorių ir režisierių.
Jūratė Grabytė. Žurnalistė. Gimė 1956 m. Kretingos rajono Salantų miestelyje. Baigė Vilniaus universitetą ir dirba Lietuvos radijuje. Lietuvos atgimimo metais pirmoji Lietuvos radijuje ėmė rengti laidas žemaičių kalba. Šios laidos žinomos pavadinimu „Būds žemaitiu”.
Vincas Grybas. Dailininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas. Gimė 1890 m. spalio 3 d. Šakių rajone, mirė 1941 m. liepos 3 d. Jurbarke. vienas iš žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų. Vienas iš žymiausių jo sukurtų skulptūrų – Simono Daukanto Papilėje (1928 – 30), neišlikusi Vytauto skulptūra Kaune (1931), „Žemaičio” Raseiniuose (1934) ir kitos. Jo kūriniams būdingas romantinis pakilumas, apibendrintos realistinės formos, kartais dekoratyvi stilizacija, o portretams – psicologiškumas.
Alfonsas Gricius. Poetas, Žemaičių rašytojų sambūrio dalyvis. Gimė 1924 m. birželio 1 d. Telšių valsčiaus Paežerio kaime. Mokėsi Telšiuose, Vilniuje, Frankfurte prie Maino. Nuo 1947 m. gyveno Australijoje. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1942 m. Telšiuose ėjusiame „Žemaičių žemės” laikraštyje. Pirmasis jo kūrybos rinkinys „Žemė ir žmogus” išleistas 1947 m. Antroji knyga – „Tropikų elegijos” – išleista 1953 m. Australijoje, trečioji ­ „Pažadinti sfinksai” (1961 m. ) ten pat. Dėl egzotinių motyvų kūryboje jis gretinamas su V. Ališu, o pagal eilėraščių formos grubumą, abstrakcijas jis artimas S. Anglickiui.
Augustinas Gricius. Rašytojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1899 m. gruodžio 12 d. Šiaulių rajono Šiupylių kaime, mirė 1972 m. vasario 28 d. Vilniuje. 1921 – 1923 m. mokėsi Antano Sutkaus vaidybos studijoje. Pradžioje dirbo „Vilkolakio” teatre, nuo 1927 m. – žurnalistu. 1939 -1940 metais vadovavo Lietuvos Žurnalistų sąjungai. Vėliau dirbo įvairų kultūrinį ir literatūrinį darbą. Reikšmingiausią jo kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Yra parašęs ir paskelbęs ir jumoreskų, feljetonų, satyrinių apsakymų. Nemažai užsienio dramaturgų veikalų išvertė į lietuvių kalbą.
Jonas Gricius. Pulkininkas leitenantas. Gimė 1884 m. Papilės valsčiaus Rimšių kaime. Matematiką studijavo Dorpate ir Petrapilyje. Karininko laipsnį gavo Rusijoje. Lietuvos kariuomenėje buvo pulko vadas, Vyriausiojo štabo viršininkas, III – osios karo apygardos viršininkas. 1927 metais iš kariuomenės pasitraukė ir toliau dirbo bankų sistemoje. Dideli jo nuopelnai sugrąžinant Klaipėdos kraštą Lietuvai.
Jonas Grinius. Literatūrologas, menotyrininkas. Gimė 1902 m. vasario 21 d. Joniškio valsčiaus Giminėnų kaime, mirė 1980 m. lapkričio 10 d. Miunchene ( Vokietija). Mokėsi Kaune, Grenoblyje, Paryžiuje. 1929 – 40 metais dėstė Kauno universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, gyveno ir dirbo Miunchene. Parašė knygas „Sąžinė” (1929), „V. Milašius ­ poetas” (1930), „Visuotinė literatūra” (kartu su A. Vaičiulaičiu ir J. Ambrazevičiumi), „Putino lyrika” (1932), „Grožis ir menas” (1938), „Vilniaus meno paminklai” (1940), „Varpai” (1944), „Žiurkių kamera” (1954), „Veidai ir problemos lietuvių literatūroje” (1973­1977), „Mano viešnagė Amerikoje” (1963), nemažai dramos ir kitų kūrinių.
Aleksandras Mikalojus Gorainis. Žemaičių vyskupas. Prieš atvykdamas dirbti į Varnius ėjo Smolensko vyskupo pareigas. Žemaičiuose jis buvo rūpestingas vyskupas, įkurdino Varniuose, prie katedros, kanauninkus, pastatė keletą bažnyčių. Vėliau iš Žemaitijos persikėlė gyventi į Tilžę ir iš čia toliau valdė vyskupiją (iki pat savo mirties – 1735 m. gruodžio 7 d. ). 1734 m. Vilniuje buvo išleista vysk. Aleksandro Gorainio tais laikais gana populiari knygelė „Kninga S. Juzupa apei wisokies Broctas”. Dažnai šis vyskupas maišomas su jo brolio sūnumi Aleksandru Gorainiu – Žemaičių vyskupystės sufraganu Aleksandru Gorainiu, kuris šias pareigas ėjo net 44 – erius metus.
Stanislovas Gorskis. Gimė 1489 m. , mirė 1572 m. Krokuvos kanauninkas, Krokuvos vyskupo Tomickio sekretorius, sudaręs vad. Acta Tomiciana. Tai susistemintas bei S. Gorskio paaiškinimais papildytas dokumentų rinkinys – pagrindinis 1506 – 1548 laikotarpio dokumentų rinkinys. Šį darbą jis atliko jau būdamas karalienės Bonos sekretoriumi. Iš viso parašyta 10 tomų.
Vincentas Gosievskis. Aleksandro Gosievskio (Smolensko vaivados) sūnus, Lietuvos lauko hetmonas ir iždininkas. 1655 m. rugpjūčio 17 d. pasirašė Kėdainių sutartį su švedais, bet netrukus nuo jos atsimetė ir ėmė dėrėtis su Maskva. Radvila jį suėmė ir atidavė švedams. V. Gosievskis nuo švedų pabėgo ir vadovavo daliai Lietuvos kariuomenės kovose prieš švedus Lenkijoje ir Rytprūsiuose. 1657 m. vadovavo kautynėms su švedais Žemaitijoje ir Latvijos teritorijoje. Vienas iš žymiausių to laikotarpio politikų ir karo vadų, kurio autoritetas buvo didžiulis ne tik Lietuvoje, Rusijoje, Švedijoje, bet ir Prancūzijoje bei kai kuriose kitose šalyse. Žuvo 1662 m. lapkričio mėnesį – Vilniuje buvo užkluptas sąmokslininkų ir, išvežus į Astriną, nužudytas.
Romualdas Granauskas. Rašytojas. Gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. 1957 m. baigė Sedos vidurinę mokyklą, po to dirbo įvairų darbą. Nuo 1972 m. gyvena Vilniuje. Jį ypač išgarsino apsakymai ir apysakos „Jaučio aukojimas”, „Duonos valgytojai” ir paskutiniųjų metų prozos kūriniai. Yra parašęs keletą scenarijų meniniams kino filmams ir kt.
Vladas Grinaveckis. Kalbininkas, profesorius. Gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės rajone, baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1955 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame institute. Žymiausi jo darbai – „Kalbininkas Kazimieras Jaunius”, „Žemaičių tarmių istorija (fonetika)”, mokymo priemonės mokykloms: „Gimtosios mokinio tarmės panaudojimas literatūrinės kalbos tarties ir rašybos mokymui”, „Gimtosios tarmės fonetikos tyrinėjimo pagrindai”, „Tarmės ir literatūrinė kalba”, „Pietų žemaičių tekstai”, „Žemaičių leksikos pagrindai”, „Bendrinės kalbos mokymas remiantis mokinio tarme” ir kt. Daug V. Grinaveckio staipsnių kalbos klausimais paskelbta Lietuvos ir užsienio šalių periodikoje.
Aleksandras Griškevičius. Vienas iš aviacijos pradininkų. Gimė 1809 m. sausio 6 d. netoli Krakių, mirė 1863 m. vasario 11 d. Viekšniuose. Kilęs iš neturtingų bajorų. 1843 – 1850 metais padarė keletą skraidymo aparato projektų. Parašė knygelę „Žemaičio garlėkys”, 1855 – 1862 metais darė skraidymo aparatus ir juos bandė. 1860 m. parašė filosofinį kūrinį „Gamtos tikrovė arba Matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais”, kuriame išsakė dualistinę pasaulio sampratą. Už tą kūrinį buvo persekiojamas teismo.
Jonas Gruževskis. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1578 m. Naugarduko apskrityje, mirė 1646 m. rugpjūčio 12 d. Varšuvoje. Studijavo Vilniuje ir Romoje. 1625 – 1628 m. buvo Vilniaus Akademijos rektorius, 1622 m. liepos mėn. Vilniaus kongregacijoje išrinktas Lietuvos jėzuitų prokuratoriumi. 1644 – 1646 m. – Lietuvos jėzuitų provinciolas. Mirė grįždamas iš 1646 m. Romoje vykusios VIII generalinės jėzuitų kongregacijos. Manoma, kad jis išvertė į lietuvių kalbą 1647 m. išspausdintą popiežiaus Urbono VIII „Bulla in soena Domini” (“Gromata arba istatimas Urbono Aszmojo Popieziaws”). Jis sueiliavo pagrindines katekizmo tiesas vaikams ir rūpinosi, kad jos būtų viešai giedamos aikštėse. Jonas Gruževskis paliko ir dar kelių savo darbų rankraščius.
Julius Gruževskis. 1831 m. sukilimo veikėjas. Gimė 1808 m. vasario 8 d. Kelmėje, mirė 1865 m. lapkričio 3 d. Paryžiuje. Su Benediktu Dobroslavu Kalinausku ir Ignotu Stanevičiumi suformavo keletą žemaičių sukilėlių dalinių. Šie daliniai 1831 m. vasario 26 d. užėmė Raseinius ir čia buvo sudaryta laikinoji valdžia, o po to sukilimas išsiplėtė beveik visoje Lietuvoje. J. Gruževskis rūpinosi ir Žemaitijos ulonų pulko suformavimu, tam skyrė nemažai lėšų. Žymus partizaninio karo organizatorius. Talkino (dengė) Antano Gelgaudo kariuomenę, kai ši traukėsi į Prūsus. 1831 m. su sukilėliais pasitraukė ten, o vėliau išvyko į Prancūziją, po kiek laiko – į Šveicariją. Vykstant 1863 m. sukilimui, dalyvavo emigrantų politinėje kovoje.
Ieva Gurinaitė – Paskienė. Aktorė. Gimė 1916 m. sausio 12 d. Plungės rajone. 1945 – 1949 metais buvo Žemaičių teatro aktorė, nuo 1949 metų dirbo Šiaulių dramos teatre. Jos sukurti vaidmenys dažniausiai charakteriniai, komiški.
H
Konstantinas Herubavičius. Vienas iš 1831 metų sukilimo vadų Lietuvoje. Gimė 1796 m. Žemaičiuose, mirė po 1839 metų. Kartu su Pranu Šemeta ruošė sukilimą Šiaulių apskrityje ir abu buvo paskelbti sukilimo vadais. Jis E. Stanevičiui padėjo išvyti rusų kariuomenę iš Raseinių, dalyvavo sukilėliams puolant Palangą, mūšiuose Šiaulių rajone, ties Meškuičiais, susirėmimuose su Pahleno kariuomene. Kai Gelgaudo vadovaujama lenkų kariuomenė įėjo į Lietuvą, kovojo kartu su ja ir drauge pasitraukė į Prūsus. Vėliau gyveno Paryžiuje ir dalyvavo emigrantų politiniame judėjime.
I
Vaclovas IntasVaclovas Intas.Gydytojas, respublikinio Unikalių akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas. Gimė 1925 m. lapkričio 14 d. Žemaitijoje. 1955 metais baigė Kauno medicinos institutą. Nuo 1955 metų dirbo gydytoju Mosėdžio apylinkėje. Nuo 1979 metų – Unikalių akmenų muziejaus direktorius.
 
 
 
 
Andrius Ivaškevičius. Žemaičių bajoras, jėzuitas. Gimė 1714 m. vasario 2 d. , mirė 1754 m. balandžio 15 d. Šiaulių apskrities Pašiaušės kaime. Baigęs mokslus Vilniuje, dėstė retoriką ir poetiką Pašiaušės kolegijoje, kurį laiką Tilžės misijoje sakė pamokslus lietuviškai.
Samuelis Ivaškevičius. Žemaičių bajoras, jėzuitas. Gimė 1661 m. birželio 6 d. , mirė 1719 m. rugpjūčio 28 d. Pašiaušėje. 1699 metais buvo Kražių kolegijos pamokslininkas ir bibliotekos tvarkytojas, 1701 – 1705 metais vėl dirbo Kražių kolegijoje ir Varniuose misininku. 1709 – 1714 metais buvo Pašiaušės kolegijos rektorius. Nuo 1717 metų iki pat mirties Kražių kolegijoje ėjo Tilžės misijos viršininko pareigas.
Laurynas Ivinskis. Pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, liaudies švietėjas, literatas. Gimė 1810 m. rugpjūčio 15 d. Šilalės apylinkėse, mirė 1881 m. liepos 29 d. Palaidotas Kuršėnuose. Nuo 1841 metų įvairiose Lietuvos mokyklose dirbo mokytoju, 1845 metais prie Varnių knygyno įsteigė skaityklą. 1864 – 1866 metais Kaune dirbo lietuviškų raštų transkribavimo rusų rašmenimis (graždanka) komisijoje. Jo leisti kalendoriai populiarino mokslo žinias, teikė valstiečiams praktinių patarimų, populiarino grožinę literatūrą ir tautosaką. Jis taip pat rašė eilėraščius, vertė, parengė lenkų-lietuvių ir rusų-lietuvių kalbų žodynus, aprašinėjo Lietuvos augalus, kūrė lietuviškų augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, parašė gamtos mokslo veikalą „Prigimtumenė” ir kita. 1960 metais Kuršėnuose L. Ivinskiui pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius).
Zenonas Ivinskis. Istorikas, filosofas. Gimė 1908 m. gegužės 25 d. Plungės valsčiaus Kaušėnų kaime, mirė 1971 m. gruodžio 24 d. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Miunchene, Berlyne. Nuo 1933 metų dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių buvo labiau žinomas kaip filosofas. Pirmieji jo kaip istoriko darbai: „Vytauto Didžiojo veikimas iki 1392 metų”, „Saulės – Šiaulių kautynės 1236 m. ”, „Lietuvos istorija 1385 – 1572 metais”. I Vakarus pasitraukė 1944 metais. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, dirbo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktoriumi. Z. Ivinskis mirė nebaigęs monografijos apie Merkelį Giedraitį, palikęs neišspausdintų daug kitų mokslo darbų.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija