Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

IŠKILŪS ŽEMAIČIAI IR JŲ DARBAI

 A B C Č
A
Mikalojus Akelaitis. M. Valančiaus, S. Daukanto bendražygis, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. Gimė 1829 m. gruodžio 5 d. Marijampolės valsčiuje, mirė 1887 m. rugsėjo 26 d. Paryžiuje. 1858 m. leidinyje „Teka Wilenska” vienas pirmųjų iškėlė mintį, kad reikia pradėti leisti lietuviškus laikraščius. Nuo 1858 m. vasario mėn. kartu su S. Daukantu gyveno Svirlaukyje pas Petrą Smuglevičių ir aktyviai bendradarbiavo tuometinėje spaudoje, pasirašinėdamas įvairiais slapyvardžiais. Rinko tautosaką, medžiagą lietuvių kalbos žodynui, gramatikai ir kt. Kelių lietuviškų šviečiamojo, religinio pobūdžio knygelių autorius. Kurį laiką gyveno Rietave pas Oginskius, ir rūpinosi spaustuvės steigimo, lietuviškų knygų leidybos centro įkūrimu Rietave. Jo paragintas Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė rusų valdžios, kad leistų spausdinti blaivybei reikalams Žemaitijoje propaguoti skirtą laikraštį (leidimas nebuvo gautas). 1861 m. įsitraukė į slaptą sąjūdį, kuris ruošė 1863 m. sukilimą. Buvo persekiojamas policijos. Kurį laiką gyveno Prancūzijoje. 1863 m. , prasidėjus sukilimui, slapta grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Augustavo (Užnemunės) vaivadijos civiliniu sukilimo komisaru. Jis organizavo sukilėlių būrius, tiekė sukilėliams ginklus, maistą, literatūrą. Spėjama, kad M. Akelaitis į lietuvių kalbą išvertė 1863 m. sausio 22 d. sukilimo manifestą. 1864 m. pasiraukė į Prūsus, čia buvo nuteistas, tačiau iš teismo salės pabėgo ir išvyko gyventi į Prancūziją. Čia sukūrė šeimą, tačiau ir toliau dirbo Lietuvai – iki pat mirties vadovavo Paryžiuje veikusiai „Želmens” draugijai. Mirdamas visą savo archyvą užrašė Krokuvos universitetui. Po mirties išspausdinta nemažai jo darbų, iš kurių savo verte labiausiai išsiskiria „Gramatyka j kęzyka litewskiego”.
Bernardas Aleknavičius. Žurnalistas, fotomenininkas. 1990 m. apdovanotas V. Kudirkos premija. Žemaitijoje dirba per 30 metų. Spaudai yra parengęs atskirus nuotraukų rinkinius apie Žemaitijos miestelius, Orvydų sodybą, šio krašto Rūpintojėlius, kryžius, bažnyčias, Vydūną, kitus žymius žmones. Jo darbai – tai kelių dešimtmečių Žemaitijos gyvenimo metraštis. B. Aleknavičius ne tik fotografuoja, bet ir rašo, leidžia fotoalbumus. Daug jo straipsnių paskelbta „Klaipėdos”, „Vakarų ekspreso” laikraščiuose, respublikinėje spaudoje ir kitur.
Alminas.( Alemanas, Algminas). Vienas iš žemaičių kunigaikščių. Kaip rašoma Livonijos kronikoje, po to, kai Mindaugas sudarė sąjungą su Livonijos ordinu ir paliko Žemaitiją likimo valiai, Žemaitijos kunigaikščiai Alminą išsirinko savo vadu ir kovojo toliau su Ordinu. Spėjama, kad jis buvo vienas iš pagrindinių Žemaičių vadų Durbės mūšyje.
Jonas Andriusevičius. Muziejininkas, kraštyrininkas, pedagogas. Yra įsteigęs keletą visuomeninių muziejų Žemaitijoje (vienas iš jų – Gaulėnuose, netoli Šatrijos kalno), surinkęs nemažai medžiagos apie Telšius ir jo apylinkes. Aktyvus spaudos bendradarbis. Daugelį savo kraštotyrinių darbų yra paskelbęs Telšių rajono laikraštyje, „Žemaičių saulutėje”, kituose spaudos leidiniuose. Keletą metų dirbo Žemaičių „Alkos” muziejaus direktoriu.
Stasys Anglickis. Poetas, vertėjas, pedagogas. Gimė 1905 m. gruodžio 23 d. Plungės rajono Bernotavo kaime. Mokėsi Telšiuose, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Po to dirbo mokytoju Šiauliuose, Kuršėnuose, vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1923 m. Pirmas eilėraščių rinkinys ”Žingsniai prie sfinkso” išėjo 1931 m. Vienas iš Žemaičių rašytojų sambūrio organizatorių, parengęs spaudai žemaičių poezijos ir prozos antologiją „Žemaičiai”. Yra išleidęs nemažai poezijos rinkinių, autobiografinį romaną „Čiupikai”.
Juzė Augaitytė. Gimė 1906 m. gegužės 1 d. Tauragės apskrityje. Operos dainininkė, pedagogė. Lyrinis sopranas. Mokėsi Klaipėdos konservatorijoje, Milano muzikos institute. 1933 m. pradėjo dainuoti Lietuvos valstybinėje operoje, vėliau dirbo Vilniaus operoje. Koncertavo Milane, Romoje, Berlyne, Taline, Rygoje ir kitur. Karo pabaigoje išvyko į Vakarus. Nuo 1949 m. dirbo dainavimo mokytoja JAV, koncertavo.
Paulius Augius (Augustinavičius). (Dailininkas grafikas. Gimė 1909 m. rugsėjo 2 d. Žemaičių Kalvarijoje. Mokėsi Telšiuose, Kaune, Paryžiuje. Nuo 1933 m. Lietuvos jaunųjų menininkų, kurie buvo susibūrę į „FORMOS” grupę, narys. Yra iliustravęs Žemaitės, M. Valančiaus, S. Neries ir kitus kūrinius. 1944 m. emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Jo kūriniams būdingas dekoratyvumas, stilizacijos elementai, formos ekspresyvumas, lietuvių liaudies gyvenimo tematika. Meno klausimais daug straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1966 m. išleista monografija „Paulius Augius”. Lietuvoje daugiausia žinomi jo darbų ciklai „Žemaičių Kalvarijos”, „Žemaičių simfonijos”.
Augustas II – asis. l697 – 1733 metais buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis.
Aukštuolaitis Jurgis. Kariškis, politikas. Gimė R. Prūsijoje. Buvo Augustino Voldemaro ministrų kabineto Vidaus reikalų ministerijos patarėjas. 1919 m. sausyje Tauragėje suorganizavo Žemaičių savanorių batalioną ir buvo jo vadas. 1919 m. keletą mėnesių dirbo Lietuvos Krašto apsaugos ministerijoje. 1919 m. apsigyveno Klaipėdoje. Yra žinių, kad bendradarbiavo su lenkų žvalgyba, rūpinosi Klaipėdos prijungimu prie Lenkijos.
Apolinaras Bagdonas. Gimė 1912 m. birželio 4 d. Šiaulių apskrities Užvenčio valsčiaus Talainių kaime. Pedagogas, poetas, pirmųjų žemaitiškos poezijos knygų, išleistų užsienyje, autorius. Mokėsi Kražiuose, Vilniaus Universitete. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo į Vakarus, čia steigė lietuvių mokyklas (1944 m. Vokietijoje – Braunscweige, Blomberge), o nuo 1951 m. mokytojavo Čikagoje veikusioje šeštadieninėje aukštesniojoje lietuvių mokykloje. Filologas. Daug savo straipsnių yra paskelbęs užsienio lietuvių spaudoje. 1991 m. jo žemaitiškos poezijos ir prozos knyga „Likėma laiptaas” išspausdinta Lietuvoje.
Juozas Bagdonas. Dailininkas. Gimė 1911 m. gruodžio 11 d. Telšių apskrities Videikių kaime. Mokėsi Kauno meno mokykloje. Parodose dalyvauja nuo 1933 m. Gyvendamas Lietuvoje savo kūrybos darbų parodas buvo surengęs Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai buvo būdinga sodrių spalvų gama, dekoraciniai piešiniai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Jis vienas iš pirmųjų užsienyje gyvenančių menininkų parėmė idėją Plungės Oginskių rūmuose įkurti Žemaičių dailės muziejų ir čia surengė keletą savo kūrybos parodų, ta proga muziejui padovanodamas nemažą savo paveikslų kolekciją.
Vytautas Balčiūnas. Humanitaras. Vienas iš Žemaičių dailės, Žemaitijos vyskupystės diecezijos muziejaus, Žemaičių akademijos įkūrimo iniciatorių.
Jurgis Baltrušaitis. Gimė 1873 m. gegužės 2 d. Raseinių apskrities Skirsnemunės parapijoje. Poetas ir diplomatas. Mokėsi Kaune, Maskvoje. Nuo 1895 m. pradėjo garsėti kaip vertėjas, o nuo 1899 m. spausdino ir savo eilėraščius. Mokėjo keliolika užsienio kalbų. 1942 m. pasirodė jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Ašarų vainikas” (I dalis) lietuvių kalba. Poetas simbolistas. Gyvendamas Rusijoje, aktyviai rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos pasitraukusių savo tautiečių šalpa. 1919 m. buvo išrinktas visos Rusijos rašytojų sąjungos pirmininku. Nuo 1920 m. paskirtas Lietuvos atstovu Maskvoje. Šias pareigas ėjo iki 1939 m. Po to J. Baltrušaitis buvo Lietuvos atstovybės tarėjas Paryžiuje. 1932 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Mirė 1944 m. sausio 3 d. Paryžiuje.
Vladas Baltrušaitis. Operos solistas, chormeisteris. Gimė 1912 m. liepos 14 d. Jurbarko valsčiaus Žindaičių kaime. Baigė Kauno konservatoriją, kurioje studijavo dainavimą ir chorvedybą. 1937 – 1942 m. dainavo Kauno operoje, 1942 – 1944 m. – Vilniaus teatro operoje. Po to emigravo į Vakarus. Toliau savo muzikinę veiklą tęsė Vokietijoje ir JAV: vadovavo chorams, dirbo muzikos mokytoju, vargonininku.
 Antanas Baranauskas. Poetas, vyskupas, kalbininkas. Gimė 1831 m. sausio 5 d. Anykščiuose. Mirė 1902 m. lapkričio 13 d. Seinuose. Mokėsi Anykščiuose, Rumšiškėse, o 1856 – 1858 m. – Varnių kunigų seminarijoje. Vėliau Žemaičių vyskupo M. Valančiaus buvo pasiųstas tęsti studijas į Petrapilio dvasinę akademiją. Žinias gilino Miunchene, Romoje ir kitur. Nuo 1865 m. gruodžio dirbo Žemaičių vyskupijoje, nuo 1867 iki 1884 m. – Kauno kunigų seminarijoje, 1884 – 1897 m. – Žemaičių pavyskupiu, 1884 – 1902 m. – Seinų vyskupas. Jo literatūrinis palikimas – lyrinė poema „Anykščių šilelis”, „Kelionė Peterpurkan”, „Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva” ir keletas kitų eilėraščių. Dideli A. Baranausko nuopelnai ir kalbotyros, matematikos bei kai kuriose kitose mokslo srityse.
 Fabijonas Barkauskis. Vienuolis pranciškonas. Gimė apie 1781 metus, mirė 1855 m. sausio 14 / 26 d. Kretingoje. Kurį laiką gyveno Dotnuvoje, vėliau – Kretingoje. Rašė lietuviškus eilėraščius ir siuntė juos S. Daukantui. Iš jų yra išlikusios šios eilutės: „ Sziltas alus ka padare: / Prie malones mus privare.
Fedoras – Teodoras Bartolomėjus. Vokietis, rusų kariuomenės karininkas. Gimė 1800 m. , mirė 1862 m. Per 1831 metų sukilimą Lietuvoje ėjo gvardijos pulkininko pareigas ir kovojo prieš sukilusius žemaičius. 1831 m. kovo 25 / 26 dienomis puolė sukilusius Raseinius, bet, negalėdamas atsilaikyti prieš Kalinausko ir Rimkevičiaus būrius, pasitraukė per Jurbarką į Prūsus. Vėliau iš Klaipėdos puolė Palangą, o balandžio 20 d. susijungęs su gen. Rennenkamfu, ­ Šiauliuose buvusius sukilėlius.
Aleksandras Beresnevičius. Gimė 1823 m. birželio 16 d. Pašušvio valsčiuje, mirė 1902 m. Lenkijoje(Vloclavke). Žemaičių vyskupas. Šias pareigs ėjo po M. Valančiaus mirties (1875 – 1883). Prieš tai buvo Petrapilio dvasinės akademijos rektorius. Dirbdamas Žemaitijoje jis sugebėjo taip paveikti rusų valdžią, kad ji kiek sušvelnino katalikybės persekiojimą Lietuvoje. Iš Žemaitijos A. Beresnevičių išstūmė rusų valdžia, paskirdama jį Kujavų Kališo vyskupu, kurio būstinė buvo Vloclavke.
Napoleonas Bernotas. Aktorius, režisierius. Gimė 1914 m. birželio 12 d. Klaipėdos rajono Judrėnų kaime, mirė 1959 m. balandžio 7 d. Klaipėdoje. 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą. 1940 – 1945 metais dirbo „Vaidilos” teatre, 1945 – 52 metais – Žemaičių teatre Telšiuose, 1952 – 1956 metais – Klaipėdos dramos teatre aktoriumi, nuo 1956 metų – Lietuvos kino studijoje aktoriumi ir režisieriumi.
Jonas Beržanskis. Spaudos ir visuomenės veikėjas. Gimė 1862 m. liepos 25 d. Viekšnių valsčiuje, mirė 1936 m. liepos 12 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje. Matematikas. Nuo 1918 m. dirbo Lietuvos finansų ministerijoje. Buvo vienas iš „Varpo” kūrėjų. Aktyviai bendradarbiavo įvairiuose spaudos leidiniuose, dažniausiai pasirašinėdamas Dagio, Klausučio slapyvardžiais. Vertėjas. 1905 metais dalyvavo Vilniaus Didžiajame seime. Nepriklausomoje Lietuvoje organizavo bajorų draugiją. 1932 m. išleido genealoginę studiją „Lietuvių heraldika 1930”.
Mykolas Beržanskis. Vilniaus jėzuitas, išspausdinęs „Flaminia universae Romae” (1723). Gimė 1691 m. , mirė 1736 m.
Petras Bielskis. Teatrologas, režisierius. Gimė 1935 m. vasario 20 d. Šilalės rajono Mėčių kaime. Baigė Lietuvos konservatoriją. 1970 – 1980 m. televizijos režisierius. Režisavo Vilniaus „Novelės” teatro pastatymus. Nuo 1980 m. dėsto Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultete). Spektaklius yra statęs daugelyje Lietuvos dramos teatrų.
Bijeika Vincas. Kunigas, žymus spaudos draudimo laikų kultūros veikėjas. Gimė 1857 metais. 1901 – 1902 metais, dirbdamas Nemakščių klebonu, privertė vietos gyventojus atsiimti vaikus iš cerkvinės mokyklos, vėliau vikaravo Šiauliuose ir ten toliau skleidė lietuvybės idėjas. Už tai susilaukė sulenkėjusių kunigų nemalonės ir buvo paskirtas dirbti kaimo parapijos vikaru.
Bikšis (Bikšys). Vienas iš Deltuvos kunigaikščių, kartu su Erdvilu, Mindaugu ir kitais dalyvavęs sudarant taikos sutartį su Voluinės Haličo kunigaikščio Romano našle ir jo sūnumi Danila apie 1219 metus.
Bilevičiai. Įtakinga žemaičių bajorų giminė, XVI -XVIII amžiais garsėjusi Rietave, Dirvėnuose, Beržėnuose, Šiauduvoje.
Jonas Bilevičius. Jurgio Bilevičiaus sūnus, Žemaitijos seniūnas, vienas iš pirmųjų protestantizmo skleidėjų Žemaitijoje. Turėjo dvarą Viduklėje. Čia apie 1526­1527 metus surinko gabius jaunuolius, kuriuos jo pasamdytas mokytojas Stanislovas Rapalionis ruošė aukštosioms studijoms. Šių mokinių tarpe buvo ir Abraomas Kulvietis, Jurgis Zablockis. J. Bilevičiaus globojami jaunuoliai toliau mokydavosi Krokuvoje, Karaliaučiuje.
Birutė. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto motina. Pasak legendos, ji kildinama iš Palangos apylinkių. Birutė buvusi Vydimanto dukra, vaidilutė, o vėliau – antroji Kęstučio žmona. Vytautas – vyriausias Kęstučio ir Birutės sūnus, gimęs apie 1350 m. Jos sūnūs taip pat Tautvilas ir Žygmantas bei dukros Miklausa, Danutė ir Ringailė. Dėl konkrečios Birutės mirties datos, vietos, palaidojimo aplinkybių istorikai nesutaria. Žemaičiai, ypač Palangos krašto žmonės, linkę laikyti, kad Birutė po Kęstučio mirties grįžo į Palangą, toliau kurstė šventąją ugnį, o po mirties buvo palaidota Palangoje, Birutės kalno pašlaitėje, kur pastatyta K. Tiulienės skulptūrėlė „Birutė”.
Mykolas Biržiška. Lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, lietuvių tautosakos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas. Gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose. Mokėsi Peterburge. Nuo 1915 m. aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atstatymu, veiklą. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, 1918 m. M. Šleževičiaus kabineto švietimo ministras, 1919 – 1921 metais redegavo įvairius lietuvių leidinius, ėjusius lenkų kalba, bendradarbiavo ir kitoje spaudoje, dirbo Lietuvių Mokslo draugijoje. Boikotavo Želigovskio seimo rinkimus. 1922 m. M. Biržiška profesoriavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926 – 1927 m. buvo šio universiteto rektorius, o 1939 – 1943 m. dirbo rektoriumi ir profesoriavo Vilniaus universitete. Svarbiausi M. Biržiškos darbai: „Senasis Vilniaus universitetas”, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos”. 1944 m. M. Biržiška emigravo į užsienį. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele.
Vaclovas Biržiška. Bibliografas, kultūros istorikas, profesorius. Gimė 1884 m. gruodžio 2 d. Viekšniuose. Teisės specialistas. 1923 – 1944 m. V. Biržiška buvo VDU, 1940­1941 metais ­ Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius. 1924 – 1939 m. išleido penkis „Lietuvos bibliografijos” tomus, kurie apima 1547 -1910 metų lietuvišką spaudą ir dalį lituanistikos. V. Biržiška buvo ir „Lietuviškosios enciklopedijos”, išleistos lietuvių kalba 1931 – 1944 metais (išėjo 9 tomai), atsakingasis redaktorius. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 metų gyveno JAV. Gyvendamas Amerikoje, daug dirbo leisdamas Bostone spausdintą „Lietuvių enciklopediją”, kurios išėjo 35 pagrindiniai ir du papildomi tomai. V. Biržiška buvo šios enciklopedijos pirmųjų trijų tomų vyriausiasis redaktorius. Didžiausias jo darbas emigracijoje – trys „Aleksandryno” dalys. Šios knygos žinomos ir „Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m. , biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos” vardu. Vaclovas Biržiška mirė 1952 m. sausio 2 d. JAV Voterberio mieste.
Viktoras Biržiška. Profesorius, visuomenės veikėjas, matematikas. Gimė 1886 m. vasario 23 d. Viekšniuose. Mokėsi Šiauliuose, Peterburge. 1920 m. buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nariu. 1922 metais, atidarius Lietuvos universitetą, tapo jo docentu, o nuo 1928 m. šio universiteto profesorius. 1940 – 1943 m. Viktoras Biržiška profesoriavo Vilniaus universitete. Į užsienį emigravo 1944 metais. Nuo 1950 metų gyveno JAV. Leidžiant „Lietuvių enciklopediją”, redagavo matematikos skyrių. Daug savo straipsnių yra paskelbęs Lietuvos ir užsienio spaudoje. Mirė V. Biržiška 1964 m. sausio 27 d. JAV Čikagos mieste.
Tadas Blinda. Apie XIX a. vidurį Žemaitijoje pagarsėjęs „Svieto lygintojas”. Veikė Luokės (Telšių rajonas) apylinkėse. Priešintis tuometinei valdžiai, dvarininkams, plėšikauti, kaip teigiama užrašytiuose žmonių prisiminimuose, jį labiausiai paskatino nepasitenkinimas Lietuvoje buvusia baudžiava. Padavimus ir legendas apie Tadą Blindą pirmoji buvo surinkusi Lazdynų Pelėda (S. Pšibiliauskienė). Lietuvoje pastatytas meninis filmas „Tadas Blinda”, kuriame bandyta kiek tai įmanoma objektyviau pavaizduoti šią legendinę žemaičiams asmenybę ir jo gyvenamąjį laikotarpį. Užrašyti gyventojų atsiminimai apie Tadą Blindą gana prieštaringi. Vieni jį laiko piktadariu, kiti – didvyriu, treti – kankiniu ir t. t.
Domininkas Bociarskis. Lietuvos lenkų veikėjas. Gimė 1836 m. Tryškių valsčiuje, mirė 1914 m. Varšuvoje. Teisės mokslus baigė Maskvoje. Po to kurį laiką dirbo Varnių kunigų seminarijos rusų kalbos mokytoju, o, ruošiantis baudžiavos panaikinimui, Šiaulių apskr. taikos tarpininko valstiečių reikalams pavaduotoju. 1863 metų pradžioje buvo kalinamas Daugpilyje, paskiau ištremtas į Sibirą. Nuo 1868 metų gyveno Varšuvoje, vėliau ­ Petrapilyje, Kaune.
Povilas Bokša. Pirmasis Lietuvos jėzuitų provinciolas (nuo 1608 m). Gimė 1552 m. Slucke, mirė 1627 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje. Septynerius metus buvo Vilniaus akademijos rektorius, ilgą laiką valdė Vilniaus profesų namus.
Simonas Borisevičius. 1831 metų sukilimo dalyvis. Dar 1831 metų vasario mėnesį kartu su Gedrimu sukurstė Gintališkės ir Salantų parapijų valstiečius pulti rekrutus gabenančius maskolius. Šis žygis pavyko, bet, kai Telšių įgula parėmė policiją, Borisevičiaus būriai buvo išsklaidyti ir pasitraukė į Prūsus, iš kur vokiečių policija daug ten pasitraukusių valstiečių išdavė maskoliams. Borisevičius sukilime aktyviai dalyvavo iki pat jo pabaigos, o paskui emigravo į Prancūziją. Ten jis mokėsi spaustuvininko amato, svajodamas sugrįžęs į Žemaitiją spausdinti žemaitiškas knygas. Mirė emigracijoje, savo svajonės taip ir neįgyvendinęs.
Konstantinas Bružas. Kraštotyrininkas, Žemaičių akademijos garbės narys, muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir šeimininkas. Gyvena Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.). Mirė 2005 m. spalio 16 d. Žemaičių Kalvarijoje.
Stasius Būdavas. Rašytojas, kunigas. Gimė 1908 m. kovo 5 d. Šiaulių apskrities Papilės miestelyje. Baigė Kauno kunigų seminariją, dirbo vikaru įvairiose Lietuvos parapijose, kapelionu keliose Kauno miesto aukštesniosiose mokyklose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947 m. gyveno JAV ir dirbo airių parapijoje. Savo kūrybą pradėjo spausdinti 1922 m. Lietuvoje. Bendradarbiavo Lietuvos ir užsienio periodinėje spaudoje, Lietuvos radijuje, dalyvavo žemaičių kultūriniame sąjūdyje. 1946 – 1947 m. Vokietijoje redagavo kultūros žurnalą „Pėdsakai”. 1947 – 1950 m. buvo Lietuvių Rašytojų draugijos sekretorius. Yra išspausdinęs eilėraščių, apysakų knygų, keletą romanų (“Mokytojas Banaitis”, „Loreta”, „Sala”, „Varpai skamba” ir t. t. ). Jo kūriniuose išryškinami tautiniai motyvai. Kūryba realistinė, perpinta idealistinėmis nuotaikomis.
Elena Nijolė Bukelienė – Lapinskaitė. Vilniaus universiteto profesorė, filologė. Gimė 1934 m. rugpjūčio 14 d. 1953 – 1958 metais studijavo Vilniaus universitete, 1960 – 1964 metais mokėsio šio universiteto aspirantūroje. 1960 – 1964 metais dirbo Telšių rajone, 1964 – 1978 metais – Vilniaus universitete dėstytoja, o nuo 1991 metų ji – šio Universiteto profesorė. Kelių monografijų apie lietuvių rašytojus, straipsnių, paskelbtų periodinėje spaudoje, apie lietuvių grožinę literatūrą ­ daugiausia prozą, autorė.
Alfredas Bumblauskas. Istorikas. Gimė 1959 metų lapkričio 18 d. Žemaitijoje. 1974 m. baigė Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, vėliau Vilniaus universitete studijavo istoriją, o nuo 1979 metų pradėjo dirbti šio Universiteto Istorijos fakultete. 1989 ­ 1997 metais A. Bumblauskas buvo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas. Populiarių Lietuvos televizijos laidų „Būtovės slėpiniai” vedėjas.
Ignas Bušinskis. Prieš 1863 metų sukilimą buvo Raseinių apskrities bajorų vadas. Gimė 1806 m. Šaukote, mirė 1873 m. spalio 30 d. Mintaujoje. Mokėsi Kražiuose, Vilniuje. Už dalyvavimą sukilime buvo ištremtas. Sugrįžęs į Lietuvą dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Parašė keletą istorinio, geografinio turinio knygelių apie Žemaitiją. Pasirašinėjo inicialais J. B. Visuose jo darbuose yra panaudota daug dokumentų, paminėta tokių istorinių faktų, kurių kituose leidiniuose neaptinkama.
Butautas. Kaip tvirtina istoriniai šaltiniai, tai buvo iš eilės trečias Kęstučio sūnus. Pirmą kartą jį paminėjo Dlugošas, aprašydamas 1336 m. lietuvių žygius į Mozūrus. Tačiau ten rašoma, kad Butautas – Gedimino sūnus. Manoma, kad tikresnės žinios yra išlikusios apie tai, kad 1365 m. Algirdui ir Kęstučiui išvykus į Voluinę padėti Liubartui, Butautas susimokė su kai kuriais bajorais ir, padedamas vokiečių ordino, ruošėsi užgrobti valdžią Lietuvoje. Tai sužinojęs Vilniaus vietininkas Dirsūnas suėmė Butautą ir uždarė į rūsį. Survilos vedami sąmokslininkai Butautą išvadavo, o Dirsūną nužudė. Nepasisekus paimti valdžios į savo rankas, Butautas su Survila bei 15 palydovų 1365 m. liepos 25 d. atvyko į Įsrutį ir paprašė Ordino globos. Karaliaučiuje jis kartu su savo palydovais buvo pakrikštytas Henriko vardu. Yra žinių, kad jis 1365 m. rugpjūtyje Lietuvon vedęs magistrą su kariuomene ligi Ukmergės ir Vilniaus. Po šio žygio Butautas išvyko į Prahą, kur 1380 m. gegužės 7 d. mirė. Lietuvoje Butautas buvo palikęs sūnų Vaidutį. Jis nuo savo senelio pabėgo į Vakarus, mokėsi Prahos universitete ir 1401 m. tapo antruoju Krokuvos akademijos rektoriumi.
Feliksas Bugailiškis. Kultūros ir visuomenės veikėjas. Gimė 1883 m. gruodžio 3 d. Panevėžio apskrityje. Teisininkas, kultūros draugijų steigėjas ir daugelio iš jų vadovas. Nuo 1915 m. dirbo Šiauliuose, padėjo nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Nuo 1918 m. ilgam įsikūrė Šiauliuose. Jis buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos teisėjas. Kurį laiką dirbo Šiaulių apskrities tarybos pirmininku, ėjo kitas atsakingas pareigas. 1927 metais įsteigė Šiaulių kraštotyros draugiją ir „Aušros” muziejų prie jo, vėliau tapusį žymiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje, pats redagavo keletą leidinių, parašė ir išleido nemažai knygų.
Juozas Butkus (Butų Juzė). Rašytojas, kultūros veikėjas. Gimė 1893 m. liepos 9 d. Kretingos apskrities Kulių valsčiuje, mirė 1947 m. balandžio 22 d. Klaipėdoje. Mokėsi Gargžduose, Liepojoje, Telšiuose, Voroneže, Maskvoje, Berlyne, Jenoje. Dirbo Palangoje, Čikagoje, Tauragėje, Ukmergėje, Klaipėdoje, Telšiuose. Nuo 1911 savo kūrybą spausdino periodikoje. Dažniausiai pasirašinėdavo Butkų Juzės pavarde, o kartais ir J. Velėnaičio, B. Jurgino, Buteikos slapyvardžiais.
Petras Butkus. Kunigas. Gimė 1914 m. sausio 9 d. Nemakščių valsčiuje. Mokėsi Raseiniuose, Telšiuose. Iki 1944 metų kapelionavo Tauragės ir Telšių mokytojų seminarijose. 1944 metais pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas užsienyje, aktyviai dalyvavo užsienio lietuvių kultūriniame gyvenime, bendradarbiavo spaudoje.
Stasys Butkus. Žurnalistas. Gimė 1897 m. kovo 13 dieną Kurtuvėnuose (Šiaulių apskritis). 1919 m. sausio 1 d. dalyvavo pirmą kartą pakeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje. Aktyvus spaudos bendradarbis, redagavo keletą periodinių leidinių. 1944 metais pasitraukė į Vakarus.
Adomas Butrimas. Istorikas. Vienas iš Žemaičių kultūros draugijos steigėjų, pirmasis Žemaičių akademijos rektorius. Gimė Žemaitijoje 1955 metais. Baigė Telšių vidurinę mokyklą, aukštąjį istoriko išsilavinimą įsigijo Lietuvoje. Docentas, Istorijos mokslų daktaras, Vilniaus dailės akademijos prorektorius, daugelio mokslinių konferencijų apie Žemaitijos istoriją organizatorius, knygų leidėjas, kelių istorijos vadovėlių mokykloms autorius ir bendraautoris.
Danielius Butvila. Lietuvos jėzuitas. Gimė 1600 metais Žemaitijoje, mirė 1682 metų sausio 10 d. Naugardėlyje. 1661 metais buvo Kražių kolegijos rektorius. Parašė mokyklinę dramą „Architectura fraudium „ (1670) ir keletą kitų tikybinių raštų ir prakalbų.
Vincentas Borisevičius. Antrasis Telšių vyskupas. Gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio apskrityje. Baigė Seinų kunigų seminariją. Teologijos mokslus studijavo Šveicarijoje. Ten 1910 m. buvo įšventintas į kunigus. 1927 metais atkeltas į Telšius ir įsitraukė į kunigų seminarijos kūrimo darbą, buvo jos profesorius, rektorius. Už dorą ir atsidavimą Bažnyčiai, paprastų žmonių reikalams, daugelio vadintas šventuoju. 1940 m. paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. , o vyskupiją perėmė 1944 m. kovo 4 d. 1946 m. vyskupas buvo apkaltintas „antitarybine veikla”, suimtas ir uždarytas į kalėjimą, iš kurio jau ir nebegrįžo.
 C
Henrikas Ciparis . H. Ciparis gimė 1941 m. Labardžių kaime, netoli Rietavo. 1960-aisiais baigė vidurinę mokyklą ir buvo pašauktas į armiją. Atitarnavęs privalomąjį laiką, įstojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) studijuoti dailės pedagogiką, o po trijų metų studijas tęsė ką tik įsteigtoje šios aukštosios mokyklos Scenografijos katedroje.
Nuo 1971-ųjų H. Ciparis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1973-ųjų –Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, nuo 1983-ųjų – Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dailininkas. Išsamiau >
Chodkevičiai (Katkevičiai, Katkai). XV – XVII amžiais visuomenės gyvenime didelę įtaką turėjusi LDK didikų giminė. Tai buvo viena iš galingiausių giminių (nuo 1555 metų – grafai), kurie savo įtaka konkuravo su Radvilomis.
Jonas Karolis Chodkevičius. Žymus LDK veikėjas. Gimė 1560 m. , mirė 1621 m. rugsėjo 24 d. Černovcų srityje. Studijavo Vilniuje, Vokietijoje, Italijoje. Buvo Žemaitijos seniūnas, LDK etmonas, Vilniaus vaivada. Vienas iš žymiausių to laikotarpio Europos karvedžių. Mūšiuose priešininką dažniausiai įveikdavo taktiniu manevravimu, staigumu, išankstiniu priešo planų atskleidimu, rūpindamasis griežta drausme kariuomenėje. 1602 m. Kretingoje įkurdino bernardinus, po Kretingos bernardinų bažnyčia įrengė savo šeimos mauzoliejų, 1614 m. Kražiuose įkūrė jėzuitų kolegiją. Jis taip pat įkūrė Skuodo mokyklą, Kražiuose ir Skuode pastatė bažnyčias.
Edardas Cinzas (tikr. pav. – Čiužas). Rašytojas. Gimė 1924 m. balandžio 14 d. Rietave, mirė 1996 m. Belgijoje. Į Vakaryus pasitraukė 1944 metais. Nuo 1947 metų gyveno Belgijoje. Žymiausi jo kūriniai – novelių romanas „Brolio Mykolo gatvė”, „Raudonojo arklio vasara”, „Mona”, „Švento Petro šunynas”.
 Gasparas Felicijonas Cirtautas. Gimė 1841 m. birželio 9 d. Kretingos apskrityje, mirė 1913 m. rugsėjo 4 d. berlyne. Žemaičių vyskupas. Mokėsi Rietave, Šiauliuose, Varniuose, Petrapilyje. Profesorius. Nuo l888 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Žemaičių vyskupu paskirtas po M. L. Palilionio mirties. Jis buvo humanistas, daug dėmesio labdarai skyręs dvasiškis. Mirė 1913 m. Berlyne. Palaidotas Kauno katedroje.
 Č
Čartoriskiai. Lietuvos ir Lenkijos istorijoje reikšmingą pėdsaką palikusi didikų giminė. Broliai Jonas ir Aleksandras Čartoriskiai 1440 m. Trakuose nužudė Lietuvos Didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį, vėliau buvo Vladislovo Jogailaičio šalininkai, veikė kartu su Švitrigaila Lucke.
Vincas Čepinskis. Fizikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Gimė 1871 m. gegužės 3 d. Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiuje, mirė 1940 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Mokėsi Šiauliuose, Petrapilyje, Ciuriche, Giotingene, Leipcige
Stanislovas Čerskis. jėzuitas, pedagogas, spaudos bendradarbis ir visuomenės veikėjas, teologijos mokslų daktaras. Gimė 1777 m. spalio 10 d. Latgaloje, mirė 1833 m. balandžio 20 / gegužės 2 d. Varniuose. 1807 – 1811 m. Salantuose buvo Gorskio šeimos vaikų mokytojas. 1821 m. tapo Žemaičių kapitulos kanauninku. 1825 m. Žemaičių vyskupijos atstovas Petrapilio dvasinėje katalikų kolegijoje. 1823 m. paskirtas Salantų parapijos klebonu ir čia 1824 m. įkūrė dirbtuvę, gaminusią paties Čerskio parašytoms knygoms iliustracijas ir šventųjų paveikslėlius. Po 1831 m. gyveno Varniuose. Buvo pramokęs žemaitiškai, bičiuliavosi su Švėkšnos lietuvių veikėju Jurgiu Plioteriu. 1830 m. išspausdino iliustruotą savo surinktą Žemaičių vyskupystės istoriją – „Opis Žmudzkiej dyecezyi”. Šioje knygoje buvo išspausdinti ir jo dirbtuvėje padaryti Salantų parapijos, Skuodo dekanato bei Žemaičių vyskupystės žemėlapiai. 1810 m. išleido „Bayki Fedra”, kurias 1824 m. lietuviškai išvertė ir 1846 m. išspausdino Simonas Daukantas (Pasakas Phaedraus). Buvo parašęs ir keletą kitų darbų.
Algirdas Čėsna. Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejaus Nasrėnuose (Kretingos rajonas) direktorius, M. Valančiaus fondo įkūrėjas.
Gintautas Česnys. Gydytojas anatomas, antropologas, profesorius. Gimė 1940 m. balandžio 23 d. Raseiniuose. Baigė Vilniaus universitetą, kuriame toliau ir dirba mokslinį ir atsakingą administracinį darbą. Knygų „Kūdikių fizinis išsivystymas”, „Žmogaus augimo ir brendimo diagnostika” bei daugelio kitų mokslo darbų autorius.
Juozapas Čiulda. Kunigas, Žemaičių gramatikos ir kelių kitų knygų, mokslo darbų autorius. Gimė 1796 m. Plungės parapijoje, mirė 1861 m. gegužės 30 / birželio 11 d. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, vėliau – Varnių ir Vilniaus dvasinėse seminarijose, kurias baigė magistro laipsniu. Tuo pat metu klausėsi paskaitų Vilniaus universitete, priklausė slaptai lietuvių studentų draugijai. 1823 – 27 metais dirbo kapelionu Kauno bajorų mokykloje, 1827 – 30 metais buvo Šiaulių vikaras, vėliau dirbo daugelyje kitų Lietuvos vietų.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Rašytoja. Gimė 1885 m. kovo 13 d. Joniškyje, mirė 1958 m. gruodžio 1 d. Kaune. Mokėsi Rygoje, Krokuvoje. 1909 m. sausio 1 d. ištekėjo už M. K. Čiurlionio. Dirbo pedagoginį darbą, 1930 – 1936 m. buvo Lietuvos skaučių vadė. Savo kūrybą pradėjo skelbti 1905 m. Periodinėje spaudoje publikuota nemažai jos straipsnių visuomeninio, kultūrinio ir literatūrinio gyvenimo klausimais. Yra parašiusi nemažai scenos veikalų. S. Čiurlionienė-Kymantaitė ilgą laiką gyveno Žemaitijoje, labai mėgo šį kraštą, jo žmones ir, neblogai mokėdama žemaičių kalbą, parašė keletą didelės meninės vertės prozos kūrinių žemaičių kalba. S. Kymantaitė Čiurlionienė buvo Žemaičių rašytojų sambūrio narė.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Dailininkas, kompozitorius. Gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje , mirė 1911 m. balandžio 10 d. Lenkijoje. S. Čiurlionienės -Kymantaitės vyras. Mokėsi Plungėje veikusioje kunigaikščio Oginskio orkestro mokykloje, kur išmoko griežti keliais muzikos instrumentais ir parašė savo pirmuosius kūrinius. Tapyti taip pat pradėjo Plungėje. Labai mėgo Palangą ir jūrą. Kūryboje ryški žemaitiška tematika. Paskutinieji jo tapybos darbai – „Žemaičių kryžiai”, „Žemaičių kapinės”.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija