Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

VITAS VALATKA – MUZIEJININKAS,
CHEOLOGAS, ŽMOGUS.

Dalia Karalienė

Su kiekviena diena vis ilgėja metų eilė, kai muziejininkų, bendraminčių ir artimųjų tarpe nebėra Vito Valatkos. Negailestinga mirtis jį užklupo 1977-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Tačiau visiems liko Vito Valatkos darbai kaip pats šviesiausias jo atminimas.
Dažnas telšietis prisimena inteligentišką, lieso kūno sudėjimo, skvarbių akių ir įdėmaus žvilgsnio žmogų – trisdešimt metų paskyrusį darbui "Alkos" muziejuje. Telšių muziejus ir Vitas Valatka neatskiriami, jis – tarsi muziejaus dalis. Todėl dažnas Žemaitijoje ar Lietuvoje minėdamas muziejaus "Alka" vardą, žino ir čia dirbusį Žemaitijos tyrinėtoją, archeologą Vitą Valatką.
Vitas Valatka gimė Telšių apskrityje, (dabar Plungės raj.), Keturakių kaime 1927 metų sausio 26 d. mažažemių valstiečių šeimoje. Guvus berniukas nuo mažens buvo smalsus, jį domino knygelės, o ypač tos, kuriose buvo pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis. Tai buvo dažniausiai Petro Tarasenkos parašytos knygos. Žiemą lankydamas pradžios mokyklą, vasarą ganydamas gyvulius, berniukas vis svajojo užaugęs būti toks, kaip Medingėnų kunigas Juozas Žiogas, kuris rinko įvairias senienas, domėjosi piliakalniais ir senkapiais. Baigęs pradinę mokyklą, troško toliau mokytis. Nuo 1941 iki 1945 m. mokėsi Plungės, vėliau Telšių gimnazijoje. Tėvai išleisdami sūnų mokytis, pranašavo jam kunigo ateitį. Kurį laiką mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Nelengva buvo apvilti artimuosius, tačiau palikęs seminariją Vitas Valatka dirbo eiliniu kaimo mokytoju. Vėliau teko dirbti Telšių bibliotekoje. Iš čia, tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas, 1947 metų spalio 15 dieną peržengė Žemaičių "Alkos" muziejaus slenkstį. Prasidėjo naujas, viliojantis darbas, leidžiantis prisiliesti prie šimtmečių paslapčių. Pradžioje buvo paskirtas muziejaus fondų saugotoju, vėliau vyresniu moksliniu bendradarbiu. Nuo 1957 metų Vitas Valatka studijavo istoriją Vilniaus Universitete neakivaizdiniu būdu. Dėl pablogėjusios sveikatos ir per didelio darbo krūvio studijas teko nutraukti IV kurse.
Iki pokario metų archeologiniai rinkiniai muziejuje sudarė vieną ketvirtadalį visų tuomet saugomų eksponatų. Tai buvo vien atsitiktiniai radiniai, surasti bet kurioje Žemaitijos ar Lietuvos vietoje. Todėl šeštojo dešimtmečio pradžioje, muziejuje pradėjus rengti ekspoziciją, ypač trūko medžiagos pirmykštei bendruomenei pavaizduoti.
Vitas Valatka pradėjo kaupti eksponatus keliaudamas po kaimus, prie archeologinių paminklų. Pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, vienos tokių išvykų metu, V. Valatka atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių raj.). Tai buvo 1956 metų pavasarį. Netoli Džiugo piliakalnio, išartos dirvos paviršiuje buvo randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Šie atradimai davė pradžią archeologiniams tyrinėjimams. Tų pačių metų rudenį Vitas Valatka, kartu su Mokslų Akademijos Istorijos instituto archeologe E. Butėniene, Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų. Neužbaigus kapinyno tyrinėjimų, sekančiais metais jie buvo tęsiami. Toliau archeologinei ekspedicijai savarankiškai vadovauti pavedama Vitui Valatkai. Tuomet buvo surasta ir ištirta dar 9 kapai. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad mirusieji laidoti plokštiniuose kapuose, deginti ir nedeginti, kapai datuoti X-XIII amžiais. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims.
1958 m. birželio mėn. tiriamas Gargždo lauko kapinynas Juodsodės kaime (Telšių raj.). Iki tol jis buvo niokojamas: kasami rūsiai, vežamas žvyras. Vadovaudamas archeologinei ekspedicijai V. Valatka čia ištyrė 16 griautinių palaidojimų, nustatė, kad mirusieji laidoti VIII-XII amžių laikotarpyje. Rastieji dirbiniai būdingi žiemgaliams.
Atėjo eilė ir Plinijos piliakalniui, pamėgtam V. Valatkos dar vaikystėje. 1959-1962 metų laikotarpiu archeologas čia tyrinėjo piliakalnio papėdėje buvusią stambią gyvenvietę. Šių tyrinėjimų medžiaga buvo labai svarbi mokslui. Aptiktas iki vieno metro storio kultūrinis sluoksnis. Žemutinėje jo dalyje randama stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotos keramikos. Žmonių čia gyventa jau V-IV amžiais prieš Kristų. Dėl nežinomų priežasčių šią gyvenvietę žmonės buvo apleidę. Nustatyta, kad vėliau čia jų gyventa dar III-IV a. iki pat X amžiaus ir vėlesniuose (XI-XIII) amžiuose. Buvo surasta nemažai retų radinių: molio verpstukų, Djakovo tipo svorelių, metalams lydyti krosnelių liekanų ir kt. Tai buvo reikšmingi atradimai ir pirmosios V. Valatkos pergalės moksliniame darbe.
1963 m. vasarą Istorijos instituto archeologijos sektorius rekomendavo ištirti Plungės rajone Vienragių kaime baigiamus sunaikinti pilkapius. Buvo ištirti 3 pilkapiai, datuojami I-II amžiais.
Kitais, 1964 metais, buvo tiriamas pradėtas ardyti didžiulis plokštinis Maudžiorų IV-X a. kapinynas (Kelmės raj.). Tai devintoji archeologinė ekspedicija. 1966 m. liepos mėn. senkapio tyrinėjimai buvo pratęsti. Maudžiorų kapinyne V. Valatka ištyrė 134 kapus, paliktus senovės žemaičių etninės grupės.
1967 m. vasarą tirtas kapinynas Akmenskinės kaime, Plungės rajone. Čia buvo rasti kuršių genčių, XII-XIII a. palaidojimai.
1968, 1969, 1971 metais sekė tyrinėjimai Gintališkės kapinyne (Plungės raj.). Be kapų čia buvo ištirtos ir 166 apeiginės duobės. V. Valatkos archeologinių tyrimų pagrindu jos pradėtos laikyti apeiginėmis duobėmis, sutinkamomis kuršių genčių mirusiųjų degintiniuose paminkluose.
Per dvidešimt metų (1956-1976 m.) Vitas Valatka iš viso surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Tyrinėjo Skėrių senkapį, Renavo piliakalnį (Mažeikių raj.), Paragaudžio kapinyną (Šilalės raj.), Kukių kapinyną, Zastaučių pilkapyną (Mažeikių raj.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių raj.).
Be šių stambių tyrinėjimų buvo rengiamos ir žvalgomojo pobūdžio trumpesnės išvykos, siekiant išaiškinti archeologijos paminklus.
Sistemingų archeologinių tyrinėjimų metu sukaupti radiniai praturtino muziejaus archeologinius rinkinius. Archeologinė medžiaga išvengė sunaikinimo, nes dažnai paminklai buvo ardomi arba bepradedami niokoti.
Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir įrengta muziejuje ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui pavaizduoti. Ekspozicijos, sulaukusios gerų atsiliepimų, autorius buvo V. Valatka. Savo sukauptą patyrimą ir žinias jis išdėstė straipsnyje "Muziejininkas ir ekspozicija", kuris buvo paskelbtas tik po jo mirties žurnale "Muziejai ir paminklai" (nr. 1 (1979)). Ilgametis Šiaulių "Aušros" muziejaus darbuotojas Vincas Vaitiekūnas prisimindamas V. Valatką rašė, jog neretai seminarų metu Lietuvos muziejininkams buvo siūloma pasimokyti pas V. Valatką.
Vitas Valatka parengė ne vieną ekspoziciją Telšių muziejuje, jis kūrė ekspozicijas, skirtas Lazdynų Pelėdai ( Paragiuose), Žemaitei ( Bukantėje).
Archeologinių tyrinėjimų medžiaga leido sukaupti muziejuje turtingą mokslinį archyvą. Vitas Valatka pradėjo jį rinkti 1952 m. Mokslinį archyvą pildė ne tiktai savo tyrinėjimų ataskaitomis, moksliniais straipsniais, aprašais, bet ir kitų muziejininkų, kraštotyrininkų darbais.
Per trisdešimt darbo metų V. Valatka sukaupė muziejaus mokslinį archyvą, kurio fonde daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis.
Ne vien archeologiniais radiniais domėjosi Vitas Valatka. Nepraeidavo pro šalį griūnančiam koplytstulpiui su medine šventojo skulptūrėle, nebuvo abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktiems kurioje nors kaimo sodyboje. "Dauguma eksponatų buvo parnešta portfelyje arba parvilkta rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčiulių, Kčstaičių ar kitų vietų. Dauguma jų buvo mano rankomis iščiupinėti, apmatuoti, aprašyti" – rašė Vitas Valatka savo muziejininko dienoraštyje 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d.
Apie surinktus eksponatus buvo reikalinga sukaupti kuo daugiau informacijos. Vitas Valatka pradininkas naujos eksponato aprašymo formos – mokslinio eksponato paso, kuriame nurodomi visapusiški surinkti duomenys apie daikto kilmę, paskirtį, autorių ir t. t.
Žurnale "Muziejai ir paminklai", tuometiniam Telšių kraštotyros muziejui leidus, skelbiami du pavyzdiniai eksponatų aprašymai – moksliniai pasai. Rekomenduojama visiems Lietuvos muziejams tvarkyti savo eksponatus Telšių muziejaus pavyzdžiu.
Muziejinikas Vitas Valatka sugebėjo derinti net po keletą amatų: esant reikalui tapdavo staliumi, dailininku ar fotografu. Meistriškai valdydamas pieštuką pats piešė radinius, darė brėžinius, planus, fotografuodavo ekspedicijų metu.
Sakydavęs esąs dėkingas Petrui Tarasenkai – už tai, kad tapo archeologu ir kretingiškiui muziejininkui Juozapui Mickevičiui, iš kurio mokėsi ir kaupė muziejinio darbo patirtį. Po to ją skleidė kitiems lyg kokią šviesą. Vito Valatkos paskatinti, pamokyti kraštotyrinio, o vėliau kai kurie ir muziejinio darbo ėmėsi: Konstantinas Bružas, Antanas Jonušas, Kazimieras Blažys, Jonas Andriusevičius, Jonė Ivoškaitė, Laima Valatkienė. Savo prisiminimuose dažnas jų vadina V. Valatką savo Mokytoju, kuris buvo reiklus ne vien sau, bet ir kitiems. Geras patarėjas buvęs ir kartu su juo dirbusiems kolegoms. Mielai, lengvai bendraudavęs su moksleiviais, nepatingėdavo jiems parodyti radinius, papasakoti ar paaiškinti. Galbūt dėlto taip noriai mokiniai talkininkaudavo V. Valatkos archeologinėse ekspedicijose.
m. V. Valatka buvo Telšių kraštotyros muziejaus direktoriumi. Administratoriaus darbas nebuvęs prie širdies ir savo noru V. Valatka vėliau grįžo į mokslinio bendradarbio pareigas, tęsė toliau savo mėgiamą mokslinį darbą. Jo didelė svajonė buvo sukurti Žemaičių krašto buities muziejų. Savo vizijose matė senąjį Žemaitijos kaimą, kuriame "...ir gėlės žydės, ir medžiai žaliuos, ir javo ploteliai vilnys. Stovės ir kryžius pakrypęs, ir bičių avilys bus po obelimi pastatytas. Kieme augs veja, ant jos galės žmogus prisėsti, pailsėti" – rašė 1971 m. gegužės mėn. 31 d. savo dienoraštyje. Buities muziejaus kūrimo pradžią matė ir dalyvavo pats, o vėliau pradėtus darbus tęsė jau kiti.
Valatka puoselėjo viltį ir 1975 metų pradžioje išsipildė dar viena jo svajonė – muziejaus Dailės salėje įvyko pirmasis kamerinės muzikos koncertas. Tokie sekmadieniniai koncertai muziejuje tapo tradicija ir tęsėsi 10 metų.
Valatka buvo poeto Vytauto Mačernio poezijos gerbėjas ir, ne kas kitas kaip jis, buvo pirmojo viešo poeto pagerbimo organizatorius 1971 m. birželio 12 d. Šarnelėje ir Telšiuose, kurio taip bijojo tuometiniai rajono partiniai funkcionieriai.
Puikiai pažinęs Žemaitijos istorijos paminklus V. Valatka buvo turbūt vienas geriausių ekskursijų vadovų mokytojams ir mokiniams. Vyresnės kartos Telšių mokytojai ir dabar pamena jo įdomias ekskursijas po Žemaitiją ar Telšius. Ir tą lemtingąją 1977 m. rugpjūčio 23 d. ekskursantai nebesulaukė savo vadovo – Vito Valatkos. Po jo mirties A. Tautavičius sudarė V. Valatkos bibliografiją, kuri paskelbta žurnale "Muziejai ir paminklai". Išspausdinti 165 V. Valatkos darbai. įžangoje Adolfas Tautavičius rašė: "Jis buvo vienas iš kūrybingiausių respublikos muziejininkų, palikęs gilius pėdsakus visose muziejininkystės srityse".
Muziejininko, archeologo palikime ne vien moksliniai straipsniai apie atliktų archeologinių tyrinėjimų rezultatus, bet ir pažintiniai: apie istorijos, kultūros paminklus. Jis – autorius pirmosios pažintinės knygutės "Telšių kraštotyros muziejus", išspausdintos 1971 m.
"Muziejus – tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam, mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva tolesniame žmonijos gyvenime" – rašė V. Valatka dienoraštyje 1962 m. rugsėjo mėn. 17 d.
Prisiliečiu prie archeologo, muziejininko darbų ir vėl matau iš vaikystės atkeliaujančius į atmintį įstrigusius vaizdus: Maudžiorų kaime iškastus didelius žemių sampilus, su kastuvais palinkusius Gaulėnų moksleivius, mokyklos vieną kambarį vos ne iki lubų pasieniais užkrautą dėžutėmis. Prie stalo palinkusį archeologą traukiantį iš tų dėžučių pažaliavusius įvairiausius daiktus. Arba vėl. 1974 m. birželis. Mes Luokės vidurinės mokyklos tuometiniai aštuntokai dengtu sunkvežimiu važiuojame į Žaduvėnų kaimą, kartu ir jis, archeologas Vitas Valatka. Lyg į šventąjį jaudindamasi žiūrėjau į šį žmogų, jis ne toks kaip visi – moka atskleisti žemės paslaptis. Dirbome visą dieną ardomame Žaduvėnų pilkapyne – dabar žinau, tuomet vyko bandomieji kasinėjimai. Archeologas aiškino kaip neskubant skusti žemės sluoksnelį, norėjosi rasti kažką labai svarbaus. Nors tuokart radome tik apardytus kapus ir keletą žalvarinių papuošalų. Grįžome lyg iš kokios šventės, taip be galo buvo įdomu. Pavargęs po dienos darbo atrodė V. Valatka. Tik po daugelio metų sužinojau, jog dažnai ir sunkiai sirgdamas, laužomas ligų, V. Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie tai aplinkiniams, norėdamas atlikti užsibrėžtą darbą.
Nors daug būta, rodos, svarbių įvykių, bet tie vaizdai taip ir liko atmintyje patys ryškiausi, kaip ir visi Vito Valatkos darbai – amžinosios atminties šviesos nušviesti.

Išsamesnė informacija apie Vitą Valatką – http://zam.mch.mii.lt

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija