Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

ŽEMAIČIŲ SENIŪNAI
 Parengė Danutė Mukienė
 
Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapio (XVII a.) fragmentasRumbaudas Valimantaitis (Rumbold Walimuntowicz). J. Wolf'as nurodo, kad 1411 metais jis tikrai buvo Žemaitijos seniūnas. Kituose šaltiniuose randame duomenų, kad Rumbaudas Žemaitijos seniūnu buvo 1386 -1413 metais.
Mykolas Kęsgaila (Kiežgailo Michal (Walimontowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1412 metų. 1441-1444 metais, kai buvo išvytas iš Žemaitijos, seniūniją, pagal J.Wolf’ą, valdęs Kantautas (Kontowt).
Kituose šaltiniuose yra nuorodų, kad už ryšius su Švitrigaila nušalinus Mykolą Kęsgailą iš Žemaičių seniūno pareigų, jas šio krašto žmonės iš pradžių (1433-1434 metais) patikėjo Nodubaičiui Galminui, o 1435-1438 metais Žemaičių seniūnu buvęs Kantautas. 1440 metais tas pareigas vėl perėmęs Mykolas Kęsgaila. 1441 metais iš tų pareigų jis vėl buvo pašalintas, o 1442 metais naujai jį į tas pareigas paskyręs Kazimieras Jogailaitis. Mykolas Kęsgaila (Rumbaudo Valimantaičio brolis) Žemaičių seniūnu buvo iki pat mirties – 1451 metų.
Jonas Kęsgaila (Kiežgailowicz Jan). Žemaičių seniūnu buvo nuo 1451 metų. Jis mirė 1485 m.
Stanislovas Kęsgaila Janavičius (Kiežgajlo Stanislaw Janowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1486 metų. Mirė 1526 m.
Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila Janavičius (Kiežgajlo Stanislaw Stanislowowicz Janowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1527 m. balandžio 28 d. Mirė 1532 m. d. Mirė 1534 metais.
Jonas Radvila (Radziwill Jan Mikolajewicz). Žemaičių seniūnas nuo 1535 m. Mirė 1542 m. sausyje.
Motiejus Vaitkevičius-Janavičius (Klodzko) Maciej Wojciechowicz Janowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1542 m. gegužės 24 d. Mirė 1543 m. balandžio 11 d.
Jurgis Bilevičius (Bilewicz Jurij Marcinowicz). Jis ­ Platelių ir Telšių valdytojas. Žemaičių seniūnas nuo 1543 metų. Mirė 1544 m. Po to kurį laiką, pagal J.Wolf'ą Žemaitijos seniūnu buvo Stanislovas Kęsgaila (Stanislaw Mikolajewicza Kiežgajle), tačiau jis nebuvo šiose pareigose patvirtintas.
Jeronimas Kotkevičius (Chodkiewicz Hieronim Aleksandrowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1545 m. rugpjūčio 31 d. Mirė 1561 m.
1561 – 1563 metais Žemaičių seniūno vieta buvo vakuojanti.
Jonas Kotkevičius (Chodkiewicz Jan Hieronimowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1563 m. pabaigos. Mirė 1579 m. rugpjūčio 4 d.
Jonas Kiška (Kiszka Jan Stanislawowicz). Žemaičių seniūnas nuo 1579 m. spalio mėnesio.
Jurgis Kotkevičius (Chodkiewicz Jurij Jurjewicz). Žemaičių seniūnas nuo 1590 m. vasario 12 d.
Stanislovas Radvila (Radziwill ksiąže Stanislaw Mikolajewicz). Žemaičių seniūnas nuo 1595 m. Mirė 1599 m. kovo 19 d.
Jonas Karolis Kotkevičius (Chodkiewicz Jan Karol). Žemaičių vyskupas nuo 1599 m. liepos 19 d.
1616 – 1619 metais Žemaičių seniūno vieta buvo vakantinė.
Jeronimas Valavičius (Walowicz Hieronim (Jarocz). Žemaičių seniūnas nuo 1619 metų. Mirė 1636 metais.
1636 -1643 metais Žemaičių seniūno vieta vakantinė.
Jonas Alfonsas Lackis (Lacki Jan Alfons). Žemaičių seniūnas nuo 1643 m. gruodžio 5 d. Mirė 1646 m. lapkričio 31 d.ill Janusz). Žemaičių seniūnas nuo 1646 m. gruodžio mėnesio. 1653 m. kovo 30 d. paskirtas Vilniaus vaivada.
Jurgis Karolis Glebavičius (Hlebowicz Jerzy Karol). Žemaičių seniūnas nuo 1653 m. rugpjūčio 14 d. 1668 m. birželio mėn. paskirtas Vilniaus vaivada.
Aleksandras Hiliaris Palubinskis (Polubinski kniaž Aleksander Hilary). Žemaičių seniūnas nuo 1668 m. liepos mėnesio. 1669 m. lapkričio mėn. paskirtas maršalka.
Viktorinas Konstantas Mlečka (Mlecko Wiktoryn Konstanty). Žemaičių seniūnas nuo 1670 m. balandžio mėnesio. Mirė 1679 m.
Kazimieras Jonas Sapiega (Sapieha Kažmierz Jan). Žemaičių seniūnas nuo 1681 metų pabaigos. 1682 metų balandyje ar gegužyje jis tapo Vilniaus vaivada.
Po to – vėl vakantinė Žemaičių seniūno vieta iki 1684 metų.
Petras Mykolas Pacas (Pac Piotr Michal). Žemaičių seniūnas nuo 1684 m. spalio 28 d. Mirė 1696 m. vasario 22 d.
Kunigaikštis Grigas Oginskis (Oginski kniaž Grzegorz). Žemaičių seniūnu išrinktas Raseiniuose 1698 m. birželio 23 d. (tuo pačiu buvo lauko etmonas). Mirė 1709 m. spalio l7 d.
Kazimieras Zaranekas-Horbovskis (Zaranek-Horbowski Kažmierz). Žemaičių seniūnas nuo 1710 m. spalio 26 d. Mirė 1729 m.
1729 – 1742 metais Žemaičių seniūno vieta vakantinė.
Juozas Tiškevičius (Tyszkiewicz Jozef). Buvo Žemaitijos kašteljonas (pilininkas), nuo 1742 m. gegužės 21 d. ­ Žemaičių seniūnas. Mirė 1754 m. sausio mėn.
1754 – 1765 metais Žemaičių seniūno vieta vakantinė.
Jonas Kotkevičius (Chodkiewicz Jan Mikolaj). Žemaičių kaštelionas, o nuo 1765 m. spalio 2 d. – Žemaičių seniūnas. Mirė 1781 metais.
Antanas Gelgudas (Gielgud Antoni). Žemaičių kaštelionas, o nuo 1783 rugsėjo 25 d. iki 1795 metų ­ Žemaitijos seniūnas.
 
Komentaras:
Žemaitiją atgavus iš Ordino ir po Vytauto suteiktų LDK žemių privilegijų Žemaitijai (iki to laiko tokias privilegijas turėjo Vitebsko ir Polocko žemės), Žemaičiai patys gavo teisę išsirinkti savo aukščiausius pareigūnus, taip pat ir seniūną, kuris buvo vyriausias žemių valdytojas. Žemaičių seniūnai buvo laikomi vienoje eilėje su aukščiausiais Lietuvos valdininkais, karvedžiais. Ne visuose Žemaitijos valsčiuose seniūnai turėjo vienodas teises. Jos kai kurių LDK valdovų buvo keičiamos, tačiau visada seniūnų valdžia Žemaičiuose ir jų įtaka LDK politiniame gyvenime buvo didžiulė. Štai po XVI amžiaus vidurio reformų Žemaičių seniūnas užėmė 5-6 vietą tarp didžiausių Lietuvos pareigūnų: pirmoje vietoje buvo Vilniaus vaivada, antroje – Vilniaus kaštelionas (pilininkas), trečioje – Trakų vaivada, ketvirtoje – Trakų kaštelionas, penktoje – Žemaičių seniūnas. Priekyje jų arba lygia greta su jais stovėjo keturi Lietuvos vyskupai.
Kaip rodo istoriniai šaltiniai, ne visuose valsčiuose seniūnas turėjo vienodas teises. Kai kurias teismo ir administracijos funkcijas vykdė Lietuvos didysis kunigaikštis, kitas – seniūnas betarpiškai per urėdus.
Žemaičių seniūnijos istorijoje – daug baltų dėmių, nes nėra išsaugotas turtingas Žemaitijos seniūnijos archyvas. Tad, norint susidaryti pilną vaizdą, kas tuo metu Žemaitijoje vyko, duomenys po kruopelytę renkami iš kitų istorinių šaltinių.
Ilgą laiką Žemaitijos seniūnijos centras buvo Raseiniuose. Buvo kurį laiką valdoma ir iš Kėdainių, Kražių. Seniūną rinkdavo patys Žemaičių bajorai, o Lietuvos didysis kunigaikštis jį tik tvirtindavo. Raseiniuose, kiek yra žinoma, buvo renkami ne tik seniūnai, bet ir Žemaičių žemės teisėjai, vėliavininkai, raštininkai, LDK seimo atstovai, kiti pareigūnai.
Žemaičių seniūnai Žemaitiją valdė iki pat trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo – 1795 metų.
Kadangi, kaip jau buvo minėta, viso Žemaitijos seniūnijos archyvo nėra išlikę, sudėtinga, praėjus nuo jų valdymo keliems amžiams, sudaryti ir tikslų Žemaičių seniūnų sąrašą. Jį vienas iš pirmųjų paskelbė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, tačiau, lygindami jį su šiuo metu prieinamais istoriniais šaltiniais, matome, kad M. Valančiaus pateiktame sąraše yra nemažai netikslumų. Šiuo požiūriu kur kas daugiau dėmesį traukia lenkų istoriko Jozefo Wolf'o 1885 metais Krokuvoje paskelbtas Žemaičių seniūnų sąrašas ("Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskego 1386 – 1795. Krakov. 1885.P.91 -95). Remiantis juo sudarytas ir šis sąrašas.
Mūsų laikus pasiekę šaltiniai pasakoja, kad pirmasis Žemaitijos seniūnas Rumbaudas mirė 1432 metų lapkričio mėnesį. Jis buvęs Vilniaus – Radomo (1401), Melno (1422), Skirsnemunės (1431) sutarčių dalyvis. 1409 metais, kai vyko Žemaičių sukilimas prieš kryžiuočius, jį Vytautas buvo pasiuntęs vadovauti lietuvių bajorų daliniui, kuris padėjo žemaičiams. Nuo 1412 metų Rumbaudas buvo ir LDK maršalka, 1418 metais malšino Žemaičių valstiečių sukilimą. 1432 metais dėl savo ryšių su Švitrigaila buvo suimtas ir Žygimanto Kęstutaičio nurodymu kartu su kitu savo broliu nužudytas. Mykolui Kęsgailai tokio pat likimo pavyko išvengti ir jis dar kurį laiką po to valdė Žemaitiją.
Galminas (Gailiminas) Nodubaitis buvo vadinamas Jurgiu. Yra spėjama, kad jis – Vytauto bajoras nuo Viduklės ar nuo Ariogalos. Galminas buvo Vytauto šalininkas, dalyvavo organizuojant sąmokslą prieš Ordiną. Jis 1413 metais buvo Žemaičių pasiuntiniu Konstancos susirinkime.
Istoriniuose šaltiniuose pažymima, kad 1441 metais žemaičiai, žadėdami prisiekti Kazimierui, sakė, kad nenorėtų jei jų seniūnu būtų kuris nors iš šių keturių vyrų: Kantautas, jo brolis Birgaila, Biklis ir Daujotas, kurie jau anksčiau ėję tas pareigas. Tad kyla logiškas klausimas, kada ir kur seniūnais buvo trys anksčiau nepaminėti pretendentai į seniūno pareigas: Birgaila, Biklis ir Daujotas. Atsakymo kol kas į jį nėra. Kazimieras atsižvelgęs į tokį žemaičių prašymą ir krašto seniūnu paskyręs vėl Mykolą Kęsgailą. (Apie tai plačiau -W.Semkowicz. O litowskich rodach bojarskich zbratanych zo szlachtą polska w Horodlo (Miesięcznik Heraldyczny. VII. 1914).
Vieni iš garsiausių Žemaitijos seniūnų – Kęsgailos. Jie buvo kilę iš Lietuvos ir garsėjo savo turtais, įtaka Lietuvos ir Žemaitijos politiniame gyvenime. Per ilgą – beveik 120 metų – valdymo laikotarpį jie Žemaitijoje dažnai šeimininkavo taip, kaip išmanė. Patys skirdavo tėvūnus net LDK dvarams valdyti. Mykolas Kęsgaila dar garsus ir tuo, kad 1416 metais Kražiuose pastatė bažnyčią, o 1445 metais – Šiauliuose. Po jo mirties Žemaitiją valdęs jo sūnus Jonas bažnyčią pastatė Deltuvoje. Stanislovo Stanislovaičio Kęsgailos laikais Žemaitijos ribos jau buvo šiek tiek pakeistos ir seniūno valdžia apribota. Stanislovaitis buvo vedęs Oną Kiškaitę – Radvilienę (našlę). Mirdamas jis savo dvarą ir Platelius užrašė Žygimantui Augustui.
Jonas Radvila (Barzdyla) – Mikalojaus Radvilos ir Elžbietos Bagdonaitės sūnus – per savo amžių ėjo daug pareigų. Nuo 1586 metų jis buvo LDK rūmų maršalas, o nuo 1593 metų – krašto maršalas. Palaidotas Vilniaus bernardinų vienuolyne.
16 amžiuje ilgą laiką Žemaitiją valdė Kotkevičiai. Jie save kildino iš 13 amžiaus Vytenio rūmininko Bareikos, nors istoriniai šaltiniai tvirtina, kad jie buvo kilę iš Kijevo bajorų.
Grigalius Antanas Oginskis pačioje 18 amžiaus pradžioje pasižymėjo kaip respublikonų vadas. Po 1700 metų jis buvo tapęs lyg kokiu mažu Lietuvos karaliuku, palaikė artimus ryšius su Petru I – uoju ir jam liko ištikimas iki pat savo mirties. Jis buvo ir Lietuvos didysis etmonas, didelis muzikos gerbėjas. Pradedant juo, visi kiti Oginskiai taip pat globojo muzikus ir muzikantus.
K. Sapiega buvo didžiai išsimokslinęs žmogus. Jis daugiausiai išmanė karo reikaluose. Yra buvęs ir Lietuvos didžiuoju etmonu, ir Vilniaus vaivada. Tais laikais aukštais LDK pareigūnais buvo ir dauguma jo artimų giminaičių. Taip kad faktiškai jis buvo nevainikuotas Lietuvos karalius. Kaip rodo istoriniai šaltiniai, jis panašiai ir elgėsi.

© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.09.01 .
Pastabas siųskite adresu: zemaiciu@gmail.com

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija